Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TRIS KARTUS JUOKTIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jonas Grinius   
ANATOLIJUS KAIRYS: Trys komedijos — Ku-kū, Didysis Penktadienis, Rūtos ir Bijūnai. Chicago, 1975, 224 psl. Išleido leidykla Dialogas. Iliustravo Zita Sodeikienė.

Dailusis menas ir literatūra, kurie žadina šypsnį bei juoką, labiau nei kitos kūrybos sritys yra susiję su gyvenimiška tikrove. Bet šitos rūšies tikrovė, vaizduojama "herojų" veiksmais, turi būti gausiuose prieštaravimuose čia tarp veikėjų siekimų, čia tarp tikrų idealų ir tariamų idealinių vertybių, kurių staigus, bet veikėjams nelabai skaudus, sudužimas arba jų staigus pasirodymas menkystėmis žadina juoką. Ir juo didesnė išsivysto įtampa tarp siekiamų netikrų idealų ir jų staigaus pasirodymo išvirkščia puse — menkystėmis ir kvailystėmis, — juo skaitytojų ir žiūrovų juokas būna garsesnis ir skanesnis. Šitai reikia pasakyti apie "Tris komedijas" iš pačios pradžios, nes jų autorius A. Kairys šį komizmo dėsnį yra gerai įsigyvenęs ir daugely atvejų (su viena antra išimtimi) gerai ir net labai gerai pavartojęs savo komedijų kūryboje.

Kadangi komedijų rašytojas pačios savo žanro prigimties yra verčiamas vaizduoti visiems suprantamų pseudovertybių bei jų siekimų neskaudu sudužimą, jis turi atsisakyti praeities ir susitelkti į dabartį, į prabėgančią kasdienybę, nes tik jos tėkmėje pasipuošusios pseudoverty-bės po viena antros supliūkšta muilo burbulų menkais niekeliais be blizgesio. Todėl nieko nuostabaus jei ir A. Kairys pasirodo savo laiko ir savo tautiečių vaizduotojas. Tai labai aiškiai matyti komedijose "Kukū" ir "Rūtose ir Bijūnuose". Juose rašytojas gausiu juoku reaguoja į Amerikos lietuvių, ypač naujųjų ateivių gyvenimo reiškinius, parodydamas, kokių tuštybių siekimą lietuviuose pažadina amerikiečių gyvenimas ir kokiomis aplinkybėmis paneigiamos lig šiol brangintos lietuviškos vertybės.

Sakysim, "Ku-kū" komedijoje A. Kairys vaizduoja, kaip nedidelės inteligencijos lietuvės moterys, dažnai gerai uždirbančių vyrų (inžinierių) žmonos, neturėdamos rūpesčių dėl mažų šeimų, įsigeidžia veržtis į amerikiečių aukštąją visuomenę ("high society") ir kaip jų žygiai, žiūrint blaiviai, atrodo beprasmiai ir juokingi. "Rūtose ir Bijūnuose" rašytojas vaizduoja, kaip pradedantis smuklininkas su vieno antro savo kliento pagalba mėgina išgarsinti savo "sa-liūną" kaip kultūrinę įstaigą (sportininkų centrą) ir kaip jo viena viešnia — negraži, bet gražias kojas turinti ir norinti greit ištekėti lietuvaitė — duodasi smuklei įtraukti į grožio karalienės konkursą taip, kad net jos motina, kuri lig šiol gerbė lietuvių dorines tradicijas, saugodama savo dukters gerą vardą, pati įsitraukia į tą balaganą.

Bet komiškojo žanro kūriniai turi kiekvienam rašytojui nepalankių porą savybių. Viena jų — nepasikar-tojimas. Tai reiškia, kad vieną kartą muilo burbulais supliuškusi pseu-dovertybė nustoja galios pakartotinai sukelti įtampą ir sužadinti juoką. Tai A. Kairys gerai jaučia: jo visose trijose komedijose nėra pasikartojančių įvykių bei personažų. Šitokiam rezultatui pasiekti rašytojas turėjo gerai pažinti gyvenimą su daugeliu smulkmenų bei sugebėti joms suteikti gyvybės, vaizduojant vertybių ir pseudovertybių žaismą gyvenimiškoje tikrovėje.

Su nepasikartojimu komizme yra susijusi antra estetinė ypatybė — greito senėjimo pavojus. Tai reiškia, kad juokui naudingos pseudovertybių aktualijos greitai sensta, netek-damos ryškumo ir patrauklumo. Vakarykščios aliuzijos, triukšmingai nuvainikuojančios netikras vertybes, šiandien gali būti nebepaveikios, jeigu jau tapo užmirštos arba neįdomios kai kurios jų vakarykštės smulkmenos. Kad šitaip yra, įrodo A. Kairio komedija "Didysis Penktadienis", kuris vaizduoja lietuvių pabėgėlių stovyklinio gyvenimo iškarpą Vakarų Vokietijos kareivinėse 1946-50 metais. Dramatinės technikos atžvilgiu ši komedija nėra menkesnė už likusias dvi: ji turi intrigą, veiksmą, pakankamai individualių veikėjų bruožų ir tam tikrą skaičių pseudovertybių, dėl kurių kovojama, bet ano gyvenimo aktualių ir charakteringų smulkmenų daug kas yra pamiršta, o kitiems ir visai nežinoma. Todėl tiems visiems lietuviams (jau nekalbant apie kitataučius), kurie nepažįsta lietuvių tremtinių gyvenimo Vokietijos stovyklose, "Didysis Penktadienis" bus neįdomus, o po kokios dešimties metų — gal net neprasmiškai nuobodus, nes tada tam tikras skaičius to stovyklinio gyvenimo charakteringų smulkmenų bus užmirštų ir nebesuprantamų. Taigi senėjimas, kuris jau gerokai pasendino "Didžiojo Penktadienio" komediją, gali pasendinti ir kitas tiek, kiek jose yra šios dienos aktualybių.

Tiesa, kad joks žmogaus kūrinys neišvengia senėjimo; tačiau kituose žanruose (epe, tragedijose) jis — žymiai lėtesnis negu komedijose. Tai pastebėdami, komedijų rašytojai mėgina apginti savo kūrybą, suteikdami komedijoms nepraeinamybės žymių. Deja, šitų žymių jie negali rasti nei amžinose idėjose, nei didinguose herojų charakteriuose, nes komedijos šitoms savybėms priešingos. Todėl komedijų autoriams belieka pasiremti žmonių amžinomis silpnybėmis, kurios neretai puošiamos dorybių bei vertybių aureolėmis. Šitokiu būdu sąmoningai ar nesąmoningai nuo senėjimo ginasi ir A. Kairys savo "Kukū" bei "Rūtų ir Bijūnų" komedijose. Toji amžina žmogiška silpnybė, kuri nuolat "stengiasi" iškilti kaip dorybė, abiejuose kūriniuose yra nemarioji tuštybė. "Rūtose ir Bijūnuose" šalia tuštybės dar gretinasi lengvo gyvenimo ir svaigini-mosi geismai, kai tuo tarpu "Kukū" komedijoje trys moterys dėl tuštybės atrodo beveik pamišusios.

Nesugalvodamos, kaip pasiekti "aukštąją visuomenę" bei išgarsėti visoje Amerikoje, "Ku-kū" herojės sumano suruošti šunų parodą, o jų pirmininkė Jonaitienė, besvajodama savo dukterį išleisti už airiškos kilmės aristokrato,ją suvesdina sujaunu šunagaudžiu. Tai, be abejo, pikta autoriaus pašaipa toms pusiau šviesuolėms lietuvėms, tautinėms išdavikėms, kurios savo menkystei pridengti, nejausdamos atsakomybės už savo vaikų nutautimą bei jų dvasios žalojimą, stengiasi bent savo paviršiumi prilygti aukštos kilmės amerikietėms. Iš visų trijų rinkinio komedijų "Ku-kū", tur būt, giliausia ne todėl, kad joje kartais atsiliepia kai kurie Moliere'o garsai ar kad charakteriai būtų gilūs (išskyrus Jonaitienę, kiti tik šiek tiek apibrėžti), bet kad ji atrodo vieninga tuštybės pakvaišimo išraiška.

"Rūtų ir Bijūnų" komedija, greta tuštybės, atskleisdama dar kitokias ydas, tokios aiškios vertybės neturi. Jos ir veiksmas rieda lėčiau. Bet ji pralenkia "Ku-kū" komediją kalbos ir minties žaismu. Joje drąsiai įvairiais posakiais švaistosi žurnalistas fotografas ir žurnalistas "akademikas", kai kada sukurdami net tikrų aforizmų, kaip antai: "Grožis galingesnis už plieną" (183 psl.), "Geros kojos ir blogą galvą išneša" (191 psl.), "Moteris lengviau atsisako proto negu grožio" (204 psl.). Kadangi "Rūtų ir Bijūnų" veiksmas slenka be regimos įtampos, tai žodžių ir sąvokų žaismas jai suteikia judrią gyvybę, nors komedijoje pasitaiko epizodų, kur per ilgas žaidimas žodžiais išeina į kraštą ir pradeda stabdyti veiksmą.

Tarp žaismingų žodžių margumyno pasitaiko taip pat vienas antras ciniškas posakis. Nors juokingai, bet nejaukiai smuklėje skamba lietuvaitės žodžiai, kuriais ji tyčiojasi iš savo mergautinių rūtų šaukdama: "Man reikia vyro, ne rūtų" (180 psl.). Į žodžių žaismą A. Kairys įpina taip pat savo kritiką tuščiaviduriam neva patriotizmui, kai į smuklės akademiko lūpas įdeda išpūstą posakį: "Jei mes Jungtinėse Tautose turėsime bent vieną gražuolę — Lietuva bus laisva" (183 psl.).

Iš to, kas čia pasakyta apie tris A. Kairio komedijas, lengva suprasti, kad kiekviena jų turi savitą veidą, nors jomis visomis autorius pirmiausia nori skaitytoją ar žiūrovą juokinti, drauge daugiau ar mažiau pasityčiodamas iš žmogiškų silpnybių bei ydų (tuštybės, melo, apgavysčių, polinkių poruotis ir girtuokliauti). Kad ir pasityčiodamas iš suminėtų reiškinių, rašytojas dažniausiai jų piktai neplaka, o tik juokiasi, duodamas progos juo pasekti žiūrovams. Taigi šios trys A. Kairio komedijos yra lengvo stiliaus: stovi arčiau farsų ir vodevilių negu rimtojo žanro kūrinių. Nėra jokios abejonės, kad "Ku-kū" bei "Rūtos ir Bijūnai", gerai suvaidinti scenoje, gali suteikti nemažai skanaus juoko žiūrovams. Bet šios komedijos atrodo įdomios ir tyliam pasiskaitymui, nes jį gaivins šypsniai.
Dr. Jonas Grinius


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai