Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ DAILĖS INSTITUTO PARODA FREIBURGE PDF Spausdinti El. paštas
Jau kuris laikas kaip lietuviškąją meno kritiką kankina neatsakingas superlatyvizmas. Viskas vertinama aukščiausiomis kategorijomis, aukščiausiais laipsniais nevengiat tokių epitetų kaip genialus, pasaulinio masto ir pan., arba lyginant su visuotinai pripažintais ir laiko patvirtintais dydžiais. Pasakyti šiandien geras jau galėtų reikšti beveik įžeidimą autoriui. Susidarė tokia padėtis, kad, norint pagirti ką nors tikrai gero, reikia kaltis naujų, dar niekur nevartotų žodžių, kad galėtum išskirti tikrai vertingus dalykus „genialių“ ir „labai gerų“ jūroje. Taip maždaug yra priverstas pagalvoti kiekvienas, kuris nori turėti bet kurio meno gyvenimo fakto įvertinimą.

Šių metų kovo mėn. 15 d. Freiburge buvo atidaryta Lietuvių Dailės Instituto surengta meno paroda, kurioje dalyvavo beveik visi žymesnieji lietuvių dailininkai — Instituto nariai. Nors ši paroda yra neeilinis mūsų meno gyvenimo įvykis, lietuviškoji tremties spauda ją pernelyg mažai tepaminėjo; todėl mes čia, kad ir pavėluotai, norime ją paminėti.

Tapybą parodoje atstovavo: Valeška, Vizgirda, Kaufmanas, Vilimas ir Petravičius.

Iš šitoje parodoje dalyvaujančių tapytojų geriausiai žinomi lietuviškajai visuomenei yra, be abejo, Valeška ir Vizgirda, dar nepriklausomoj Lietuvoj susidarę pripažintų tapytojų vardą. A. Valeška, buvęs vienas iš pirmųjų mūsų modernistų, savo meninio kelio raidoje išbandęs daugelį meno krypčių, kaip iš parodoje išstatytų darbų matosi, bus galutinai pasirinkęs taip vadinamos permanentinės tapybos kelią. Jis nebesiblaško, visiškai skeptiškai žiūri į išorinio pobūdžio eksperimentus ir savo kūrybinių tikslų siekia naudodamasis didžiųjų meno epochų pasiekimais. Valeškos kūriniuose dominuoja pusiausvyra, stipri kompozicija ir „vertikalinė“, t. y. savyje atbaigta spalva. Visi šie elementai yra pajungti reikšti nuotaikai ar idėjai, padidinančiai grynai tapybinio jo darbų plano įtampą. Iš šioje parodoje išstatytų darbų geriausi, mūsų nuomone, yra „Auksinės žuvelės“ ir Freiburgo daržų serijos peizažas Nr. 1. Kompozicija žavi savo keistai mistine nuotaika, o peizažas — grynai tapybine kultūra ir atbaigtinumu. Vizgirda yra tipingas tapytojas — modernistas, t. y. išaugęs iš impresijonistinės ir poinpresijonistinės epochos pasiekimų. Sunku būtų rasti jo kūriniuose bet kokį saitą su ankstyvesniųjų epochų tradicija. Jo santykiavimo su pasauliu būdas, arba kitaip sakant „matymas“, technika bei spalvos koncepcija — viskas yra randama tik moderniųjų epochų tapyboje. Vizgirdos specialybė yra peizažas. Šitame žanre jis yra stipriausias ir laisviausias, nes gali nevaržomas pasinerti į spalvinės harmonijos eksperimentus. Lyginant su ankstyvesniąja tapyba, reikia pripažinti, kad Vizgirda išsivadavo iš svetimųjų įtakų, pažengė spalvose ir prarado tapybinio monumentalumo. Toks įspūdis susidaro gal dėl to, kad beveik visi geresnieji jo darbai yra mažo formato ir gana eskizinio pobūdžio. Ypač stiprus darbas yra parodoje išstatytas mažytis Gūnterstalio fragmentas (peizažas). Vilimo parodoje išstatytieji darbai neduoda pakankamai medžiagos, kuria remiantis būtų galima vertinti Vilimą kaip tapytoją. Kaufmanas daro neblogą įspūdį, tačiau irgi jų per maža šio tapytojo charakteristikai. Petravičiaus tapybos darbuose daug talento, bet maža pačios tapybos.

Atskirai minėtinas D a r g i s. Jo temperos darbai beveik visi įdomūs savo ekspresija ir dekoratyvinėmis savybėmis, tačiau kai kuriuos iš jų degraduoja perdaug jau krintanti akysna H. Matisse ir E. Munche įtaka.

Skulptūros skyrių parodoje užpildė T. Zikaras ir J. Bakis. T. Zikaras parodoje išstatė dvi geras skulptūras, rodančias neabejotiną talentą. Jos turi visus geros skulptūros privalumus, tik siužetinis šabloniškumas ir originalumo stoka gerokai numuša jų meninę vertę. J. Bakis dar tebesiblaško tarp skulptūros ir keramikos. Jis dar tebėra grynai jieškojimo stadijoje; dėl to ir parodoje esantieji darbai nesiduoda griežčiau aptariami. Prieš Bakio darbus stovėdamas jauties lyg stovėtum prieš naujai pasodintą medį ir nežinotum, kur pasines jo šakos. Keramikos darbuose jis yra daugiau nusistovėjęs ir turi savo stilių. Skulptūroje jo gaivalingas „ritmas“ neretai sušlubuoja ir pavirsta aritmiškumu.

Freiburgo parodoje buvo labai gausiai atstovaujama grafika. Be „keturių didžiųjų“ — Petravičiaus, Valiaus, Augiaus ir Rato šį kartą dalyvavo ir Vaičaitis. Kadangi daugumas išstatytų grafikos darbų jau kitomis progomis matyti, tai sunku čia ką nors naujo pasakyti. Petravičius kai kur perdaug pasiduoda savo nerūpestingai manierai, nukrypsta iš kelio ir verčia žiūrovą traukyti pečiais, nes šalia puikių darbų išstato visai silpnus (kai kurios Kiršos „Tolumų“ iliustracijos!). Valius savo grafikos lobyną labai smarkai padidino skoningomis R. M. Rilkės „Korneto“ iliustracijomis. Netikėtinai silpnas šioje parodoje Ratas. „Varnų“ iliustracijose jo tiesiog nebegalima atpažinti. Puikiai pasirodęs „Jūratės ir Kastyčio“ iliustracijose, „Varnuose“ jis tartum praradęs visus savo sugebėjimus. Augiaus darbai nepasižymi naujomis idėjomis, tačiau išsilaiko jam įprastam lygyje ir kiekvienu atveju stebina savo menine energija. Vaičaičio litografijos įdomios jau vien dėl to, kad ši grafikos šaka iki šiol pas mus nebuvo kultyvuojama, jei neskaityti keletos A. Varno litografinių portretų. Gerai atliktos techniškai, Vaičaičio iliustracijos nuvilia silpna menine intencija. Jose beveik nieko nėra, kas jas iškeltų virš kasdieniškos aktualijos ir garantuotų pastovesnę meninę egzistenciją.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai