NAKTINIŲ KAPŲ TAKU
Aptrūnijusios rūpintojėlio kojos Mėlynom liepsnelėm lydi mus, Ir blanki delčios mėnulio žvakė Spinkso ant įmirkusios kalvos. Duslią, liūdną požeminę dainą Sklaido vėjas rudenio grubus. Svaigstančia galva kažinkas eina Ant gyvybės ir mirties ribos.
Grįžkime. Rūpintojėlio akys, Nepragydus dar gaidžiam, užges — Ir tik stabas, juodas ir apakęs, Gros karklu vaiduoklių balades. ĄŽUOLĖLIAI Auga auga ąžuolėliai Kaimo kapuose. Ant šakelių šakužėlių Amžina rasa. Jei braukysi rankom rasą — Ašaros byrės. Ąžuolėliai sunkiai neša, Dedas ant peties Visą vargo žemės mantą, Lenkias nuo naštos... Ir girdi, kaip lašas krinta Ašaros šaltos.
DUOBKASYS Kai spaudžia mano rankos kirvį, Trenkdamos į ąžuolo šaknis, Virpa raumenys — įkaitę drėgnos virvės, Vyzdžiuose įsižiebia ugnis, Tartum smogtumei į pačią mirtį Su visa gyvenimo jėga!... O duobė kiekvieną keršto kirtį Skaito, skaito nesuklysdama.
|