Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
POETAS VINCENTE ALEIXANDRE -NOBELIO PREMIJOS LAUREATAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė P. Gaučys   
Šių dienų žymiausias senosios kartos ispanų poetas (šalia Jorge Gillen) ir nepaprastai populiarus tarp jaunųjų poetų, kuriuos stipriai įtakoja ir dabar, Vincente Aleixandre gimė 1898 m. Sevilijoje vidurinės klasės šeimoje (tėvas buvo inžinierius). Tačiau beveik visą savo vaikystę ir jaunystę praleido Malagoje, kurią vėliau vadino "mano rojaus miestu". Kaip daugelis ispanų pietiečių poetų, išlaikė lyrinio iškalbingumo, žėrinčių įvaizdžių dovaną ir švytinčias poezijos formas, paveldėtas iš arabų, prieš daugelį šimtmečių valdžiusių Andalūziją ir pasižymėjusių savo jusliniu gyvenimo apraiškų suvokimu.

Madride jis baigė teisių, o aukštoje prekybos mokykloje prekybos mokslus ir 4 metus išdirbo vienoje geležinkelių įmonėje, laisvalaikius praleisdamas beletristikos ir poezijos skaitymu. Vos pradėjęs reikštis kaip poetas, Aleixandre sunkiai susirgo inkstų džiova ir niekada visiškai nepasveiko. Siekdamas sveikatos, jis turėjo apsigyventi Madrido apylinkių Guadarramos kalnuotoje ir sausoje vietovėje, kur dvejus metus išbuvo vienas, atsidėjęs nepasotinamam skaitymui prancūzų parnasininkų ir simbolistų poetų, o taip pat ispanų klasikų bei kai kurių anglų, labiausiai Shelley, Keats ir Poe. Retkarčiais apsilankydavo Madride ir bendravo su savo kartos poetais. Visa tai įgalino Aleixandre suformuoti savo asmenybę, godžiai besidominčią netgi ir kraštutiniausiomis formomis besireiškiančia poezija.

1926 m., jau gerokai pasveikęs ir labai išaugęs kaip poetas, Aleix-andre sugrįžo į Madridą ir plačiai žinomam žurnale "Revista del Oc-cidente" paskelbė pluoštą savo eilėraščių. Šitie jo eilėraščiai, vėliau įėję į pirmąjį jo rinkinį, pasižymėjo aukšta lyrine kokybe. Rinkinys pasirodė 1928 m. "Ambito" (Aplinkuma) vardu. Toje knygoje pradėjo ryškėti tai, ką pasieks ispanų poezija Aleixandre asmenybėje, ir jo polinkis vaizduoti plataus masto peizažus, kurie bus labai būdingi jo vėlesnei kūrybai.

1932 m. išėjo jo poezijos antroji knyga "Espadas como labios" (Kardai kaip lūpos), kuri laikoma novatoriškiausią iš visų jo rinkinių ir kurioje labiausiai išryškinama protinės bei poetinės laisvės reikšmė. Tuo metu Aleixandre galvojo, kad laisvė poezijai yra viskas ir aukščiausias jos tikslas.

1935 m. pasirodė kitas jo poezijos rinkinys "La destruccion o el Amor" (Sunaikinimas arba meilė). Už jį jam buvo suteikta aukščiausia ispanų literatūros premija. Taip pat žymaus poeto ir mokslininko Damaso Alonso teigimu, šis rinkinys pasižymi temų, peizažų ir įvaizdžių originalumu, visiškai naujais išraiškos būdais, kuriais daugelis kitų poetų sekė ir kurie paliko labai ryškius pėdsakus ispanų poezijoje.

Šitame rinkinyje Aleixandre pilniausiai išsisako ne eilėraščiais, gvildenančiais vien gamtą ar vien mirtį, bet tais, kur meilingos žmogiškos aistros yra įjungtos į gamtą ar į mirtį. Anot kito ispanų poeto ir kritiko, C. Bousorio, aistra savyje pačioje yra aukščiausia meilės tikrovė ir jai yra paaukota besimylinčių psichinė ir netgi egzistencinė tikrovė. Čia Aleixandre kalba apie prigimtą jėgą, jungiančią visus gyvus padarus. Jis mato tikrą ryšį tarp meilės ir naikinančios aistros smurto ir jį išsako stiprios įtampos paveikslais. Bet meilės esmė tepasiekiama tik per mirtį, t.y. sunaikinant formą. Šioje knygoje aplink meilę ir mirtį vilnija visos didžiosios romantinės poezijos temos, kaip, pvz., pasaulio mįslė, jo didybė ir jo menkystė, jo paslaptis.

Pilietinio karo metu Aleixandre gyveno respublikonų valdomoje pusėje. Nors dėl silpnos sveikatos niekur neprisidėjo ir neišvyko į tremtį, tačiau, įsigalėjus gen. Frankui, jis buvo ignoruojamas. Jeigu ką ir rašė, nieko neskelbė ir tylėjo. Tik 1944 jam buvo leista išleisti naujų eilėraščių rinkinį.

Laikui bėgant, pamažu plito jo garbė ir susižavėjimas jo poezija. Jaunieji poetai spietėsi aplink jį. Tačiau Aleixandre laikėsi labai santūriai ir netgi vengė su savo gerbėjais kalbėtis telefonu ilgiau kaip 5 minutes. 1944 m. išėjo svarbiausias jo poezijos rinkinys "Sombras del paraiso" (Rojaus šešėlis), kuriame jis iškelia didžiąsias gyvenimo jėgas, o ne žmogiškos aplinkos smulkmenas. Ši knyga, kaip yra pažymėjęs literatūros kritikas Eugenio de Nora, atskleidžia šių dienų ispanų poezijos naują klimatą. Anksčiau buvusį švelnumą dabar pakeitė nesulaikomas veržlumas, užmojo dydis. Šį rinkinį aukštai įvertino ir anglų kritikas G. G. Brown, sakydamas, kad jis pasižymi brandumu ir savitvarda, reikalingais savo gyvą poetinę vaizduotę paversti didžiosios poezijos kūrybos įrankiu.

Pasaulio pavargimas skatina pasukti žvilgsnį į pasaulio jaunystę. Žmogaus pavargimas jį stumia savo vaikystę laikyti labai tolimu rojum. Abu simboliai šioje knygoje susilieja. Rojiškas pasaulio atspindys glūdi dar ir kitame vaizde: meilėje. Meilė yra galinga kaip pirmapradė kūryba. Meilė stovi Alexandre poetinės vizijos centre.
Šiuo rinkiniu pasiekęs savo poetinės kūrybos viršūnę, Aleixandre dar nepasiekė savo poetinių vizijų baigos. Vėlesniame rinkinyje "Histo-ria del corazon" — 1954 (Širdies istorija) jis gvildena paprastos žmogaus buities problemas. Jo poetinė vaizduotė, anksčiau iškilusi į poetines aukštumas, dabar skraido pažemiu. Jis paprastai kalba apie paprastus dalykus, apie vaikus, apie šunis, apie senatvę.

Po šito jis dar išleido kitus rinkinius: "En un vasto dominio" — 1960 (Plačiose valdose), "Presen-cias" — 1965 (Dalyvavimai), "Re-tratos con nombre" — 1967 (Atvaizdai su vardu), "Poemas de la con-sumacion" — 1968 (Užbaigos poemos) ir "Dialogos del conoci-miento" — 1974 (Pažinimo dialogai).

Baigiant šią labai trumpą Aleixand-re poetinės kūrybos apžvalgą, reikia dar pažymėti, kad jo lyrikoje meilė, ne kaip gyvatos šaltinis, bet kaip šaukiąs sielvartas, kaip siautulingi troškimai, kurie ją pasigrobia ir sunaikina, ir mirtis, paskutinis tamsus šešėlis, sudaro dvi didžiąsias temas. Šią jo poeziją mes matome kaip besivystančią didžiulę panoramą. Iš pradžių ji susitelkia apie kosmą, o vėliau pereina į žmogų ir mums rodo būties dvigubą nuotykį: didžiąją visatos paslaptį ir mažą žmogaus širdies paslaptį, išorinę ir vidinę puses. Pats Aleixandre apie poeziją yra pasakęs, kad ji esanti gili paslaptis, o apie poetą — kad jis pakeliąs, išlikdamas gyvas, žaibišką įkvėpimą.

Jau išgarsėjęs Ispanijoje ir ispaniškai kalbančioje Amerikoje kaip 1927 m. generacijos poetų vienas žymiausių atstovų ir kaip vienas iškiliausių visų laikų ispanų poetų, Alei-xandre laimėjo šių metų Nobelio literatūros premiją. Šia proga jis pareiškė: "Per visą savo gyvenimą aš norėjau bendrauti su visais žmonėmis. To aš sieksiu ir toliau".
P. Gaučys

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai