|
|
Pranas Dovydaitis — "Saulės" gimnazijos direktorius |
|
|
|
Parašė SALIAMONAS ANTANAITIS
|
Iš atsiminimų apie pirmąją lietuvišką gimnaziją
Prano Dovydaičio biografijose, aprašant jo labai išsišakojusius veikimo barus, paprastai tik trumpa užuomina paminima jo praktinis pedagoginis darbavimasis I pasaulinio karo metu, kai jis buvo Kauno "Saulės" gimnazijos direktorius. Kaip buvęs Pr. Dovydaičio bendradarbis šioj gimnazijoj, jaučiu moralinę pareigą atskleisti kai kuriuos faktus, liečiančius jo pedagoginę ir visuomeninę veiklą 1916 - 1919 m. Juo labiau, kad tai liečia ne tik Pr. Dovydaitį, bet ir tą gimnaziją, kuri buvo bene pirmutinė lietuviška aukštesnioji mokykla (tuo pačiu I pasaulinio karo sūkurio laiku pradėjo veikti ir Vilniaus lietuviška gimnazija).
Kauno "Saulės" gimnazija įsisteigė 1915 rugsėjo mėnesį, Lietuvą jau užėmus vokiečių kariuomenei. Kai tik Kaune padėtis šiek tiek aprimo, pradėta rūpintis lietuviškos kultūros ir švietimo reikalais: sumanyta steigti Kaune lietuvišką gimnaziją.
Lietuviškos gimnazijos įkūrimas Kaune tuomet buvo didelė naujiena, nes visos aukštesniosios (vidurinės) mokyklos Lietuvoje ligi pasaulinio karo, su labai maža išimtimi, buvo rusiškos. Šios gimnazijos įkūrimas susietas su privatinės spaustuvės savininko Saliamono Banaičio vardu. S. Banaitis iš Kauną užėmusių vokiečių kariuomenės vadovybės gavo leidimą spausdinti "Kauno žinias", kurios buvo spausdinamos trimis kalbomis: lietuviškai, vokiškai ir lenkiškai. Sueidamas į kontaktą su vokiečių kariuomenės atstovais, S. Banaitis išsirūpino iš jų leidimą ir lietuviškai gimnazijai įsteigti. Vokiečiai nepripažino seniau veikusių draugijų, todėl leidimas buvo duotas privatais žmogaus vardu.
Saliamonas Banaitis, — tas lietuviškos veiklos Kaune vadovas I-jo pas. karo metu, — tuomet sušaukė visuomenės atstovų susirinkimą Rotušės salėje. Buvo pakviesti ir lenkų atstovai. Banaitis susirinkime pranešė, kad jis jau turi leidimą steigti lietuviškai gimnazijai, kvietė visus prisidėti prie jos įkūrimo ir prašė leisti savo vaikus į ją mokytis. Lenkai nesutiko su lietuviškos gimnazijos steigimu. Smarkiai priešinosi adv. Junovičius, Sokolovskis, Osovskis, Bielickis. Iš lietuvių, be Banaičio, tame susirinkime kalbėjo J. Pikčilingis ir kun. dr. K. Šova. Iš lietuviškos visuomenės atstovų buvo pasakytas vienas kitas užgaulus žodis. Vienas jų pareiškė, kad minia negalinti spręsti mokyklų klausimo. Lenkai užsigavo ir demonstratyviai paliko susirinkimą. Taip ir nebuvo surasta bendros kalbos su lenkais.
Nežiūrint nesutarimo su lenkais, gimnazija pradėjo kurtis. Mokiniai buvo suregistruoti, ir jau šioks toks darbas pradėtas nuo 1915 rugsėjo mėn. Laikinai direktoriaus pareigas ėjo kun. dr. K. Šova, Karmelitų bažnyčios klebonas. Lapkričio mėnesį darbas gimnazijoje ėjo jau pilnu tempu. Iš pradžių veikė tik keturios klasės. Kiekvienoje klasėje buvo po 12 - 15 mokinių. Ne visi mokiniai kalbėjo lietuviškai, kai kurie mokslo dalykai buvo dėstomi kurį laiką rusiškai. Mokyklos būstinė buvo Kauno senamiesčio vienoje siauroje gatvėje, žydo savininko namuose. Minėta gatvė tuomet vadinosi Gardestrasse, vėliau gavo Palangos gatvės vardą (ši gatvė atsiremia vienu galu į Vilniaus gatvę netoli tos vietos, kur buvo Studentų bažnyčia). Gimnaziją iš pradžios finansavo Draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti, vėliau "Saulės" draugija.
Pr. Dovydaitis, gimnazijos direktorium pakviestas, atvyko iš Vilniaus Į Kauną 1915 m. po Kalėdų, o darbą gimnazijoje pradėjo 1916 m. po Naujų Metų.
Kaunas 1916 metais buvo apytuštis. Gyvenimas jame buvo skurdus. Rusiškasis elementas buvo beveik visai išnykęs. Išėjęs i centrinę gatvę (vėliau pavadintą Laisvės alėja), išvysdavai vos kelis žmones joje vaikščiojančius, ir tai senus, paliegėlius. Žmonės buvo išsikraustę kitur, net j Rusiją, bijodamiesi vokiečių kariuomenės. Kiti žmonės bijodavo išeiti iš savo namų ir gatvėje nesirodydavo. Lietuvių inteligentų skaičius buvo ant pirštų suskaičiuojamas. Čia, be jau minėto S. Banaičio, kurio darbas nuo rytmečio iki vakaro buvo skirtas lietuviškiems reikalams, reikia dar paminėti J. Pikčilingį, T. Daugirdą, kun. dr.K. Šovą, prel. A. Dambrauską, kun. J. Tumelionį, kompozitorių J. Naujalį ir kitus. Šitas mažas lietuviškos inteligentijos būrelis, su-sispietęs apie "Saulės" draugiją ir kitas organizacijas, atstovavo lietuviškiems reikalams Kaune prieš vokiečių karo vadovybę. "Saulės" draugijos valdyba buvo tuo metu perrinkta: prel. A. Dambrauskas - Jakštas tapo pirmininku, o direktorius Pr. Dovydaitis — vicepirmininku.
Įsteigtosios gimnazijos pirmieji žingsniai buvo sunkūs. Reikėjo dėstyti mokslo dalykus lietuviškai, o nebuvo nei lietuviškų vadovėlių, nei lietuviškų terminų specifiniams mokslo žodžiams išreikšti. Mokinių dalis nesuprato lietuviškai. Sunki tad našta gulė ant mokytojų pečių. Čia reikia juos išvardinti: Antaną Vireliūną, dėsčiusį lietuvių kalbą ir geografiją; Kazį Viktorą Banaitį, žinomą vėliau kompozitorių ir Kauno konservatorijos direktorių, dėsčiusį geografiją, bendrąją istoriją, lotynų ir prancūzų kalbas; šį straipsnį rašantįjį, dėsčiusį matematiką ir ėjusį vėliau kurį laiką gimnazijos inspektoriaus pareigas; kun. dr. K. Šovą, dėsčiusį tikybą ir vokiečių kalbą; Zigmą Naujalį, mokiusį higienos ir kūno kultūros; J. Naujalytę, mokiusią prancūzų kalbos; kompozitorių J. Naujalį (jis buvo grįžęs iš Vilniaus į Kauną 1916 m. rudenį), vadovavusį gimnazijos choreliui; S. Naudžių, mokiusį paišybos, dainavimo, lietuvių kalbos; dr. Hūbnerį, mokiusį vokiečių kalbos; St. Baltrušį, mokiusį aritmetikos. Pats direktorius Dovydaitis dėstė gamtą, istoriją ir kitus dalykus. Iš pradžių dirbo tik keturi mokytojai: kun. Šova, Banaitis, Naudžius ir Baltrušis.
Iš pradžių mokykla tvarkėsi gana savarankiškai. Direktorius Dovydaitis turėjo autoritetą mokytojų tarpe; visi žinojo, kad jis yra baigęs Maskvos universitetą ir už vieną mokslo darbą įsigijęs sidabro medalį. Mokytojų tarpe buvo du kalbos mokovai: pats Pr. Dovydaitis ir A. Vireliūnas. Pr. Dovydaitis darydavo vertimus, rašydavo konspektus ir vadovėlius mokiniams; jis buvo visuomet užimtas darbais; užėjęs pas jį į namus, visuomet rasdavai jį berašantį, be-skaitantį, beverčiantį į lietuvių kalbą mokslinę užsieninę literatūrą. Vireliūnas buvo ne tik kalbos originalus mokovas, bet ir pasižymėjęs geografas.
Mokykla suprato ir savo to meto kultūrinę, visuomeninę misiją. Tuomet Lietuvos kaip atskiros valstybės klausimo dar niekas viešai nekėlė. Buvo didelė inteligentijos stoka. Visi inteligentinio darbo žmonės buvo išbėgę į Rusiją. Lietuvos likimas buvo neaiškus. Buvo sumanyta pademonstruoti vokiečiams, užėmusiems Kauną, kad šis miestas yra lietuviškas, o ne rusiškas ar lenkiškas (buvo baimintasi, kad neatsitiktų su Kaunu taip, kaip su Vilniumi, kai vokiečių kariuomenės atstovai savo atsišaukime į miesto gyventojus pavadino Vilnių lenkišku miestu — vienu lenkiškos karūnos perlu). Tuo tikslu Kauno "Saulės" gimnazijos mokytojas K. V. Banaitis surengė chorą iš Kauno lietuvių visuomenės likučių. Choras pasirodė Kauno teatre 1916 sausio 13 su lietuviškų liaudies dainų koncertu. Į koncertą atsilankė ir vokiečių kariuomenės atstovų. Šio choro pasirodymą vokiečiai labai aukštai įvertino savo "Kownoer Zeitung" ir išreiškė pasigėrėjimą lietuviškų liaudies dainų muzikalumu. Kartu su choru pasirodė ir kanklių orkestras, vedamas jau tuomet pasižymėjusio kanklininko Pr. Puskunigio. Šitą kanklių ansamblį buvo įsteigęs savo lėšomis S. Banaitis.
Direktorius Pr. Dovydaitis, kaip mokąs vokiškai, ypač raštu, buvo tarpininku tarp lietuviškų institucijų ir vokiečių karo vadovybės. "Saulės" draugijos valdyba buvo tuo laiku lyg savo rūšies švietimo kuratorija. Ji ėmėsi iniciatyvos steigti pradžios mokyklas ne tik Kaune, bet ir aplinkinėse vietose. Bet ilgainiui šioje veikloje "Saulės" draugija susidūrė su vokiečių civilinės valdžios bandymais savaip tvarkyti švietimo sistemą Lietuvoje.
Šitie bandymai pasireiškė ir Kauno "Saulės" gimnazijoje. Vokiečių vadovybės paskirtas šulratas dr. Richteris buvo prikomandiruotas prie Kauno miesto valdybos mokyklų prižiūrėtoju. Šulratas vizitavo gimnaziją, kontroliavo jos mokytojų pamokų vedimą. Jis reikalavo padidinti vokiečių kalbos pamokų skaičių, nes reikią, kad jaunuomenė kuo trumpiausiu laiku išmoktų vokiečių kalbos, kuri reikalinga turint krašto žmonėms įvairių reikalų su vokiečių okupacinės kariuomenės atstovais. Kai direktorius Dovydaitis nepaklausė, vieną kartą pamokų metu šulratas atvyko į gimnaziją ir pareikalavo direktoriaus, kad pamokų tvarkraštis būtų tuojau pat pakeistas. Pr. Dovydaitis atsisakė tai padaryti. Tada Pr. Dovydaitis buvo atleistas iš direktoriaus pareigų ir paliktas tik mokytoju; vieton jo šulratas paskyrė laikinai, kol bus surastas kitas, direktoriumi vokiečių kalbos mokytoją kareivį dr. Hūbnerį. Šis pastarasis, pradėjęs eiti direktoriaus pareigas, iškabino mokytojų kambaryje kita tvarkraštį su padidintu vokiečių kalbos pamokų skaičiumi. Pamokos ėjo toliau. Hūbneris nebuvo perdaug griežtas. Jis, matyti, rezervuotai laikėsi šulrato reikalavimo atžvilgiu. Iš profesijos jis buvo tikras gimnazijos mokytojas. Griežtų kitokių išvadų nebuvo padaryta.
(Pats Pr. Dovydaitis savo to meto atsiminimuose, išspausdintuose "Lietuvos mokykloj" 1937 nr. 12, taip aprašo jo iš direktoriaus pašalinimo ir vėl grąžinimo incidentą: "Bet naujam direktoriui 'direktoriauti' kažkaip nevyko. Nenusileidžiant ir 'Saulės' Draugijos valdybai, okupantai ėjo į kompromisą: mane direktoriauti paliko, tik uždėjo man piniginės baudos 100 markių. Baudos pinigus, žinoma, apsiėmė sumokėti 'Saulės' Draugijos valdyba iš savo iždo". — Redakcijos intarpas).
I pasaulinis karas tuo metu siautė visu žiaurumu, ypač Vakarų fronte. Karo aplinkybės sunkino užfrontės žmonių gyvenimą. Susisiekimas buvo užblokuotas; be leidimo nebuvo galima nuvykti iš vienos apskrities į kitą; duoklės buvo didelės.
1916 - 1917 metais krašte, ypač Suvalkijoje, siautė kruvinosios epidemija, nuo kurios mirė labai daug žmonių; kartais išmirdavo visi šeimos nariai, ištisi kaimai; žmonės buvo užsikimšę duris ir langus, neidavo nei į bažnyčią, nei į turgų. Buvo didelė gydytojų stoka. Tik kai kuriuose apskričių miestuose, kaip, pvz., Vilkavišky, buvo apskrities gydytojai vokiečiai, vokiečių karo vadovybės paskirti. Pavieniai gydytojai kareiviai, nors jie pakviesti lankydavosi ir labai tolimose nuo apskrities centro vietose, negalėjo sustabdyti įšėlusio epidemijos siautėjimo. Epidemija todėl ėjo iš buto į butą, iš kaimo į kaimą, iš parapijos į parapiją, ypač Zarna vykų krašte. Neprašytoji viešnia ateidavo į namus ir guldydavo į karstą vieną po kito.
Šios sunkios krašto padėties akivaizdoje "Saulės" draugijos valdyba įgaliojo direktorių Dovydaitį parašyti memorandumą Rytų fronto vyriausiam vadui, reziduojančiam Balstogėje, rodos, Prinz Leopold von Bayern. Šiame memorandume turėjo būti išdėstytos negerovės užimtame krašte. Atsimenu, kad buvo adresuojama ne generalfeldmaršalui Hindenburgui, nors ir Kaune pastarasis kurį laiką rezidavo. Žinau, kad Pr. Dovydaitis tokį platų memorandumą buvo paruošęs. Šitas memorandumas buvo išsiųstas 1917 metų vidury. Jame buvo paliesti ir švietimo bei kultūros reikalai. Memorandumas buvo didelis, su įrodymais, imąs dalykus iš pagrindų. Memorandume buvo išdėstyti ir Kauno "Saulės" gimnazijos reikalai.
Tokio memorandumo pasiuntimas buvo susietas su didele drąsa ir ryžtu. 1917 metų vėlų rudenį ir 1918 metų pradžioje pradėjo reikštis pragiedrėjimo prošvaisčių. Sunkusis karo slogutis pradėjo mažėti. Epidemija pradėjo atslūgti. Pragiedrėjimas pasireiškė ir "Saulės" gimnazijoje. Vokiečių sulratas dr.R. buvo atleistas, o jo vieton atkeltas dr. U. nebesikišo į gimnazijos darbą.
Reikia manyti, kad memorandumas paveikė, be to, ir karo situacija pasikeitė. Karo frontai pradėjo judėti. Mokinių skaičius gimnazijoje padidėjo. Prisidėjo mokinių ir iš tolimesnių Lietuvos vietų. Atmintyje pasiliko šie mokiniai: Barzdaitytė, Mauruševičiūtė, Leskytė, Bradaus-kaitė, Sandanavičius, Dainauskas, Matulevičius, Andriukaitytė, Banaitis, Vincas Dovydaitis, Pijus Dovydaitis ir t. t. Visi mokslo dalykai buvo dėstomi lietuvių kalba. Klasių ir mokinių skaičius padidėjo. Šiek tiek vėliau gimnazija gavo iš vokiečių vadovybės leidimą persikelti iš surūkusių, netinkamų ir nepritaikytų mokyklai namų Kauno senamiesty į "Saulės" rūmus Žaliakalny, kur buvo įsikūrusi vokiečių karo ligoninė. Vokiečių karo vadovybė šią ligoninę 1917-1918 mokslo metais užleido "Saulės" gimnazijai. Direktorius Dovydaitis ir keletas mokytojų gavo patalpas apsigyventi pačiuose rūmuose. Prie gimnazijos buvo ir bendrabutis. Didelės ir šviesios klasės, platūs koridoriai ir puiki didelė salė sudarė naujus akstinus mokslo lygiui pakelti. Išlaikymo išlaidos padidėjo, bet "Saulės" draugijos valdybai padėdavo lietuviai amerikiečiai.
Direktorius Pr. Dovydaitis su mokytojais sugyveno gerai: visi jį laikydavo mokslingesniu, sumanesniu. Jis buvo išrinktas atstovu į Vilniaus konferenciją, o toje konferencijoje išrinktas Lietuvos Tarybos nariu. Jau tuo metu jis pradėjo leisti mokytojams skiriamą laikraštį "Lietuvos mokyklą". Tuo laiku jis pradėjo organizuoti ir Lietuvių katalikų mokytojų sąjungą. Pastarosios organizavimas vyko sunkiai. "Saulės" gimnazija apie metus laiko išbuvo "Saulės" rūmuose. Čia mokinių skaičius žymiai padidėjo; prisidėjo ir viena kita pedagoginė pajėga. Kurį laiką Lietuvos istoriją dėstė istorikas kun. A. Alekna, grįžęs iš Rusijos. Verbuojant naujus mokytojus, nebuvo tiriama, kuriai partijai kas priklauso.
1918 metais, vėlai rudenį, "Saulės" gimnazija persikėlė į tinkamus gimnazijai rūmus Laisvės alėjoje. "Saulės" rūmuose pradėjo dirbti "Saulės" mokytojų seminarija, vadovaujama direktoriaus J. Vokietaičio. Atsimenu, kad 1919 metais gimnazija jau dirbo naujuose rūmuose. Pr. Dovydaitis vis dar ėjo direktoriaus pareigas. "Saulės" gimnazijos vardas dar kurį laiką pasiliko, bet, rodos, ją pradėjo finansuoti švietimo ministerija. Atsirado naujų mokytojų: VI. Dubas, A. Kaunas, J. Mašiotas ir kiti; kapeliono pareigas pradėjo eiti kun. St. Jokūbaus-kas. Tapusi valstybine gimnazija, 1921 m. "Saulės" gimnazija buvo pavadinta I Kauno gimnazija, 1922 m. — "Aušros" gimnazija. Dabar ji vadinama I Kauno vidurine mokykla.
1920 m. išvykau į užsienį tolimesnio mokslo eiti, ir nuo to laiko mano santykiai su direktoriumi Pr. Dovydaičiu buvo visai nutrūkę. Vieną kartą tik jis paprašė manęs, gyvenančio Karaliaučiuje, pasveikinti A. Bezzenbergerį, tuomet Karaliaučiaus universiteto rektorių, jo 70 metų jubiliejaus proga Kauno "Saulės" gimnazijos vardu. Aš tai ir padariau iškilmingo minėjimo metu profesoriaus bute, dalyvaujant universiteto profesoriams ir kitiems asmenims. Aš pasveikinau žinomą lietuvių kalbos tyrinėtoją, žinomąjį kalbininką — filologą lietuvių kalba. Profesorius (randu reikalinga pridėti) atsakė vokiečių kalba ir taipgi lietuvių kalba.
Pr. Dovydaitis direktoriavo gimnazijoje iki 1922 m. Tais metais jis perleido direktoriaus pareigas prof. M. Biržiškai. Perleidimas įvyko prieš jo norą.
Apie septyneris metus Pr. Dovydaitis dirbo pedagoginį ir to meto visuomeninį darbą. Jo dėstymas pasižymėjo gilumu: svarstomąjį klausimą jis nagrinėdavo kiek galint visapusiškai. Jo pamokos mokiniams buvo įdomios. Į mokinių nusižengimus jis reaguodavo griežtais pamokymais, pavartodamas tam reikalui net riebius ciniškus žodžius ir sakinius, paimtus iš kaimo žodyno. Tokios pastabos mokinius paveikdavo, bet kai kuriuos ir atstumdavo. Kokių ekstravagantiškų nusikaltimų gimnazijos mokinių tarpe nebuvo į-vykę. Didesnių bausmių ir mokinių šalinimų iš mokyklos nebuvo. Apskritai direktorius Dovydaitis buvo humaniškas. Bet reprezentyvios išorinės išvaizdos neturėjo. Buvo gimnazijoje ateitininkų ir kitų būrelių (pvz., meno ir kultūros būrelis), bet niekas į būrelius stoti neversdavo, ir jokių protekcijų ar privilegijų dėl mokinių priklausomumo vienam ar kitam būreliui nebuvo. Auklėjimas buvo vedamas tautine ir krikščioniška dvasia, bet niekas nebuvo forsuojama, jokių viliojimų nebuvo. Buvo vengiama prievartos pedagogikos.
1919 prasidėjus kovoms už Lietuvos nepriklausomybę, nemaža mokinių paliko gimnazijos suolus. Prisimintinas tarp jų jaunesnysis Pr. Dovydaičio brolis Vincas, Vl-tos klasės mokinys, kuris žuvo kovose kaip šaulys su lenkais ties Valkininkais. Tai buvo labai gabus mokinys, kuris vizitacijos metu buvo mokytojų iššaukiamas ir puikiai atsakinėdavo į vizitatorių klausimus.
Pr. Dovydaitis turėjo labai platų, iš kaimo atsineštą žodyną. Visiems mokslo terminams jis surasdavo lietuvišką atitinkamą žodį. Jis buvo lietuviškojo žodžio ekspertas. Jo atsidavimas mokslui buvo nepaprastas. Domėjosi tiek tiksliaisiais gamtos mokslais, tiek dvasiniais humanistiniais mokslais. Palaikė artimą ryšį su Her-derio leidykla Vokietijoje. Godžiai skaitydavo Vokietijoje išeinančius mokslo žurnalus ir iš jų mokslo žinias perduodavo skaitančiai Lietuvos visuomenei. Mokslo žurnalų kalba buvo abstrakti, gili, sunkiai suprantama, tai jis stengdavosi mokslo dalykų išdėstymą populiarinti, išreikšti paprastesne, suprantama kalba.
Baigiant tenka reziumuoti, kad Pranas Dovydaitis daug nuveikė ir praktinės pedagogikos srityje. Kaip visose kitose srityse, taip ir šioje srityje jis vadovavosi katalikiškais principais, juos traktuodamas gilesniu ir platesniu žvilgsniu ir tuo būdu apskritai keldamas mūsų kultūrinį lygį.
|
|
|
|