Parašė KAZYS BRADŪNAS
|
ANT JŪRŲ KRANTO
Viršuj medžių saulė teka, O po medžiais duona rūgsta.
Mano tėvas serga, Mano tėvas miršta, Mano tėvas mirdamas kalba:
Ant kalno avižėlės Žvilavo, žvilavo... Kas ten važinėja, kas ten sližinėja Po mano avižėles?.. Kai aš numirsiu, Man padarykit grabą Neobliuotų, lentų Ir užkaskite kryžkelėj — Ant mano rankų bus marios Ir marių kraštai...
Ir nukrito kibirkštėlė, Ir saulelė nekaito, Ir jūra atsidarė, Ir niekas nežinojo, Kur jis paliko Ir kaip gyveno...
Tiktai ant lino žiedo Bitutė dūzgia.
KRAUJO VESTUVĖS
Jeigu tu brolio kraują Pamačiusi neverksi, Tai galėsi tekėti.
Žiūrėki, kur nukris Pirmasis kraujo lašas. Tu jį pirštu Įspauski žemėn.
Jeigu tu brolio kraują Palietusi neverksi, Būsi vaisinga.
PIRMAGIMIS
Aš nežinau, Bet žino upė.
Štai šią valandą Pagiryje prie ežero Gimė berniukas.
Kam prausiate berniuką Taip baltai — Kai pamatys gulbė, Tai nusineš Kaip savo vaiką.
O čia vilnys teliūskuoja, Švendrės šnara, Miegas prie žemės lenkia...
Kai nubudo, Nebuvo nei namų, nei vandenio, Ošė vienas miškas.
Matai, jaunuoli, Dangum bekopiančią saulę? Dabar keliauk į tą pusę.
ŠVILPYNĖ
Švilpia švilpynė šile Seniai pamesta, Seniai užmiršta. O gal ir ne ta? Ne — švilpia švilpynė šile, Ties negilia Upeliuko brasta Piemens pamesta.
Vidurnakčių sapne Ji švilpia, ji šaukia mane. Ir aš einu Takais piemenų, Užžėlusiais žole, Kur brasta negilia Braido medžiai šakoti, — Bėgu jos balso jieškoti.
Tik ją surandu Jau virstančią girių aidu. Ir drebančiais pirštais liečiu, Ir sąlančiom lūpom pučiu...
Ar tu girdi mane Vidurnakčio sapne Grojantį švilpyne?...
|