Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽVILGSNIS Į VIDUDIENIO SODŲ POETĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Administrator   

(Bernardas Brazdžionis: VIDUDIENIO SODAI. Išleido "Lietuvių Dienos", Los Angeles, 1961 m. 126p. Kaina $4.00).
Su šiuo nauju Bernardo Brazdžionio lyrikos rinkiniu grįžo ir tolimi atsiminimai apie patį autorių, apie tas dienas, kada jį pirmą kartą teko išvysti. Ateitininkų namuose Kaune įvyko "Šatrijos" susirinkimas. Tai atokūs jau laikai, trisdešimt su guba metų, ir daug tokių pobūvių jau ligi paskutines dulkes išnyko iš gal_ vos. Kartais tai būdavo eiliniai pasitarimai, o tarpais pasitaikydavo ir tokių, kai sušvitėdavo stambi žvaigždė, jau istorinis žmogus mūsų literatūros lapuose. Dažniau tekdavo matyti Putiną, kuris ne vienam iš mūsų tada žėrėjo, kaip pati Parnaso viršūnė. Toks parnasinis jis mažiau daugiau liko ligi dabarties laikų, ne vien atminimuose, bet ir tikrovėje. Kartais, žvalus kaip žebenkštis, atbrazdėdavo Liudas Gira, tada mums nešykštėdavęs savo pastabų, minčių ir pamokymų. Jis stebino, sakytum, savo demokratiškumu, nepuiku-mu, su jaunikliais problemas kaip lygus su lygiu gvildendamas. O tarp tų jauniklių buvo ir žmonių jau prasikalusių iš eilinio lukšto, kaip Juozas Grušas, arba iškalbingų dantytų ir karštų žaliūkų, kaip mano mielas bičiulis Petras Karuža, arba Stasys Grigaliūnas, kurį vienas kitas andai vadino Puškinu, gal dėl jo retorikos ir ugningų posmų. Jis paskui nugrimzdo teatro administracijos užkulisiuose.

Bernardas Brazdžionis iš Biržų krašto į Kauną atvyko jau su poeto gandu: jis buvo spėjęs išleisti dvi knygas, iš kurių viena — sudurtinė su kitu autorium. Petras Karuža, perpūstas naujoviškų vėjų, man tvirtino, kad ir Bernardas Brazdžionis esąs modernistas. Kaip šiandien matau Brazdžionj aname susirinkime: atkako į ateitininkų namų pogrindį, vienišas įsikūrė kėdėje prie pilioriaus arčiau kertės, ir taip sėdėjo neprabildamas, kai kiti tarės, svarstė savo menus ar dėl kurios ten problemos plėšojosi tokia jaunystės įnirtimu, lyg kryžiuočiai, griaudami Pilėnus. O Brazdžionis savo kampe, lyg retas paukštis, vis tylėjo, tarsi kažkokioje mistikoje nugrimzdęs. Už langų jau temo gruodžio diena.

Jisai prašneko tik antroje susirinkimo pusėje, ir šnekėjo tai, ką, matyti, buvo apgalvojęs, kuo jis gyveno ir tikėjo, ką norėjo iškelti, kaip savo išskirtinę vėliavą. Jo žodžiai skambėjo garsiai, gal kiek griežtai — galutinai. Tai buvo anų jo metų credo kurį, negalėdamas kiaurai pakartoti, subruksiu į šią pagrindinę mintį: poezija turi jieškoti naujų kelių, — skelbė iš savo kertės Bernardas Brazdžionis.

Nuritinęs nuo savo krūtinės sunkų poetinių įsitikinimų akmeni, jisai nuščiuvo. Tegul ateityje bylos jo veikalai!

Ir neilgai teko laukti, ligi jis atsivėrė savo tikruoju, originaliuoju veidu. Pirma savita jo pakopa buvo "Amžinas žydas", o ano pradinio laikotarpio vaiskiausioji gėlė — "ženklai ir Stebuklai". Mūsų akiratyje iškilo poetas visai naujas, kokio lietuvių literatūra dar nebuvo regėjusi. Jo lyrikoje susiliejo didingas asmeninis žodis, žila tradicija, bibliniai ir orientaliniai lapai, mūsų pačių giesmių atgarsiai, bažnytiniai giedojimai, liaudies poezija, klasika, modernizmas, liturgija, šventųjų šauksmai, vienuolinė nuošalumą — ir aštrūs dabarties šauksmai, šios dienos verdenė, mūsų gadynės opos, atšiaurūs ir rūstūs griaudėjimai — ir kūdikio giedrumas, šitas ir kitas savybes Bernardas Brazdžionis sutirpdi-no, lyg koks viduramžių alchemikas, j grynai savą meną, į nepakartojamą kūrybą, kurią, jeigu tektų ją atžymėti kokioje nors hierarchijoje, linkčiau padėti kaimynystėje su naujuoju simbolizmu ir ekspresionizmu. Tokia savo lyrika Bernardas Brazdžionis įžengė į lietuviškąjį Parnasą, atsisėsdamas su savo kartos pirmaisiais: Jonu Aisčiu, Antanu Miškiniu ir Salomėja Nėrim. Nežinau, gyvenime gal kai kam iš jų ir neteko turėti bendrų reikalų ar žygių, bet literatūros svarstyklės juos suveda šion — tegul ir savaip teore-tinėn — santarvėn ir bendrystėn.

Tikiuosi kliudęs svarbesnes Bernardo Brazdžionio lyros stygas. Prie jų ilgainiui prisidėjo ir naujų: tradicinės patriotinės temos, tiesioginis, beveik dienoraštinis tikrovės dainavimas tremtyje, politinė poezija, gimtojo grumsto ilgesys svetimoj šalyj, tiesicgi gamtos poezija. Kai kas ir ašarą nuliejo: esą, kodėl Brazdžionis nerašo senoviškai, — kitaip tarus, kaip "ženkluose ir Stebukluose". Kiti vėl atsišaukė, esą Brazdžionio patriotinė poezija nėra tikra patriotinė poezija, nes ji neatitinka tokių ir kitokių teoretinių išvedžiojimų ir spielčių. Išeitų, jei tavo poezija į tuos dėsnius neįbrukama, sviesk, brolau, ją į šalį! Buvo tokių, kurie ranka numojo į jo gamtinę lyriką: esą, Brazdžionis čia dainuoja save, o nėra pajėgus prieiti prie esmės daiktų, kuriuos savo eilėraščiui buvo pasiėmęs. Išeitų, lyg Shelley "Vyturėlyje" dainavo ne save, o atskleidė vieversėlio esmę!

Bet meskime į kampą teorijas ir atvožkima "Vidudienio Sodų" knygą.
Bernardas Brazdžionis šiame rinkinyje kaip tik atskamba savo ankstesni kūryba, — anot to, čia daug kur sutinkame "senąjį" Brazdžionį. Ir iš tikrųjų tarp jo pastarų raštų

"Vidudienio Sodai" ne viena gija su-simezga su anais jau tolokais "ženklų ir Stebuklų" posmais. Paskiau-siame jo rinkinyje rasime tuos plačius horizontus, didingą kalbėjimą, biblinius ir egzotinius vaizdus, bažnytinį skambėjimą, kuklių kukliausią mūsų liaudies kalbą, tėviškės maldą, miniatiūrinę detalę ir visus globiančią Apvaizdos ranką. Eiliavimas, nors ir klasiškesnis, bet ir čia, rasime ankstesnio laikotarpio pėdsakų — trumpų, sulaužytų sakinių, ir tokių, kurie nusidriekia per keliolika eilučių, šiaip poetas savo išorės rūbu suklasiškėjęs, poroj vistų pasigavęs net antikinių formų. Tradicija atsiliepia ir tie kūriniai, kuriuos jisai praveda dialogu. Šen ten Brazdžionis, kurio poezijai gal būdingesnis natūralus rupumas (gera dovana gerose rankose) ir platus mojis, nevengia ir tokių garsinių variacijų, kaip — "Ir lis lavoniniu lietum ant žydinčios lelijos" (97 p.).

"Vidudienio Soduose" yra vienas eilėraštis, "Stebuklingoji Daina", kuris manding ypač taikliai nušviečia šios knygos veidą. Štai jisai:
Tu viena mane vilioji ir gyventi šauki viena —
Nenumirštančio pasaulio nenumirštanti daina,
O aš ieškau tavo didžiai prasmei žodžių užmirštų
Iš padangių ir iš pievų ir iš dangiškų skliautų;
Iš čiurlenimo upelio ir iš krikštolo
versmės,
Iš gyvenimo šventųjų ir iš mūsų nuodėmės . .. (14 p.).

"Vidudienio Soduose" atsišaukia ir viena nauja melodija. Yra tai dvasios išskaidrėjimas, kuris jaučiamas, kai vidudienis praeina ir kai žvilgsnis pakyla į kitus horizontus ir buveines. Tai lyg saulėto rudens daina, kurioj dažnai atsiskamba nostalgija, ramus liūdesys, mirties ir amžinybės susimąstymai. Tačiau tai nereiškia, kad poetas būtų rezignavęs ir posirengęs, kaip Pranas Vaičiaitis, keleivio lazdelę padėti. Kaip tik daugiur stebina Bernardo Brazdžionio jėga, gaivumas, poetinis išradingumas ir subtilumas. "Vidudienio Soduose" jis lyg pasistiebė, ir jo žodis liejasi tvirtai ir įsakmiai. Tik gal jaučiama daugiau rimties, daugiau nuolankumo ir giedros.

Norint, galima rasti vietos ir pastaboms. Viena iš tokių laikyčiau šen ten per lengvą eiliavimą, ypač rimuose. Autorius gan apsčiai pasivaduoja tokiais jau rimų patriarchais kaip "saulė — pasauly", "dangų — brangų", "pievas — Dievas", "žemę — sutemę" ir k. Siūlyčiau, kad mūsų poetai bent keliolikai metų uždėtų visišką moratoriumą minėtiems rimams. Po to gal kas pajėgs jiems vėl įskelti naujos kibirkšties. Dar kita kliauda — poroj vietų prasprūdo netaisiklingas kirčlavi mas. žinoma, čia opi problema, Ir jos vienu brūkštelėjimu neislukštensi. Bet man dingojas, kad 51 p kirtis pagal eilėraščio ritmą žodyji "dulkė" turėtų būti ant paskutinio skiemens, kai tuo tarpu turi būt ant pirmo.

Turėdamas virtuozišką eiliavimo dovaną, Bernardas Brazdžionis tarpais jos dėka lengviau išsisuka, lyg prasklendžia pro kurią mintį, vaizdą ar išgyvenimą, ypač kai čia jam į talką atbėga ir stambi jo poezijos retorinė dovana, tuo atveju būtų pravartesnis sutelktumas.

Tačiau "Vidudienio Sodai" pasilieka, kas jie yra: stipri artima, išskaidriejusi ir sykiu monumentalių mostų Bernardo Brasdžionio knyga. Sykiu su Henriko Nagio "Mėlynu Sniegu", kur poetas tarė save naują žodį ir atvėrė naujus, ramius bei ilgesingus akiračius, "Vidudienio Sodai" yra reikšmingas žodis psatarojoje mūsų lyrikoje.
Antanas Vaičiulaitis.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai