Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PRANCIŠKONŲ ORDINAS 750 METŲ JUBILIEJAUS ŽENKLE (1210-1960) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VIKTORAS GIDŽIŪNAS O.F.M.   

(Pabaiga)

7. Misijos netikinčiųjų kraštuose
Pats šv. Pranciškus veržte veržėsi į misijas, du kartu dėl kliūčių mahometonų kraštų nepasiekęs, 1219 m. nuvyko į Egiptą ir ten sultono akivaizdoje sakė pamokslus. Negana to, jis ir savo broliuose uždegė misijų dvasią ir grąžino vėl apaštalų laikų evangelijos skelbimo būdą. Ne prievarta, bet meile ir kankinių krauju šv. Pranciškaus sūnūs laimėjo Kristui milijonus netikinčiųjų. Sunkiomis sąlygomis nuo XIII a. pranciškonai dirba Balkanuose. Albanijoje ir Montenegro schizmatikų tarpe jie įkūrė ir valdė vyskupijas. Net 1479 m. turkams užėmus kraštą, jų nepabūgo, bet, slapstydamiesi kalnuose, aptarnaudavo tikinčiuosius. Nelengviau jiems buvo ir dabartinės Jugoslavijos teritorijoje, kur viešpatavo manichėjai ir schizmatikai, bet čia jų darbas buvo taip sėkmingas, kad per vienerius 1402 m. jie atvertė 50,000 eretikų, o 1451 m. Bosnos vyskupas rašė: "Kur tik apsigyvena broliai, ten eretikai tirpsta kaip vaškas nuo ugnies". Kai 1463 m. turkai užgrobė kraštą, tai jie, gavę tolerancijos ediktą, sunkioje priespaudoje apaštalavo, iki 1875 m. sulaukė laisvės. Dar sunkiau jiems buvo Bulgarijoje, kur jie turėjo net 6 kankinius.

Pagaliau pranciškonai pasiekė ir baltų kraštus, kurie XIII a. dar buvo pagoniški. Tada jie iš Danijos ir Saksonijos atvyko į Livoniją, o iš Lenkijos ir Silezijos į Prūsiją. Kokį reikšmingą vaidmenį jie turėjo šiose misijose, galima spręsti iš vyskupų skaičiaus. Antai 1261 m. pranciškonas Albertas skiriamas Ma-rienverderio vyskupu, 1246 m. Teodorikas — Vierlando vyskupu, Jonas iš Diest (1252-1254) ir Hermanas iš Kolonijos (1275-1276) — Sembos vyskupais, o Henrikas (1298-1323) Talino vyskupu. Henrikas Liuksemburgietis vyskupauja Žemgalių (1247-1251), vėliau Kuršo (1251-1263) vyskupijoje ir popiežiaus paskiriamas Mindaugo globėju. Baltramiejus iš Bohemijos 1257 m. siūlomas Lukovo vyskupu jotvingių krašte, o Rygos arkivyskupas Friderikas Pern-steinas (1304-1340), pamatęs Vokiečių ordino neteisybes, palaiko sąjungą su Vyteniu ir Gediminu ir rūpinasi Lietuvos krikštu.

Veikdami kaimynystėje, pranciškonai greit susirūpino ir lietuvių atvertimu. Jų garsusis Rugerijus Bakonas apgailestauja, kad XIII a. prie Baltijos dar yra pagonių. Jonas iš Plano Carpini, 1245 m. vykdamas pas totorius, bijosi lietuvių, kurių nebijo Prūsijos ir Livonijos pranciškonai, Br. Adolfas ir kiti, tuo metu jau veikiantieji Mindaugo dvare. Vokiečių ordinui spaudžiant rygiečius, pranciškonai siunčiami pas Vytenį, kad dėtųsi sąjungon prieš ordiną. Jiems veikiant, 1298 m. kovo 30 d. Rygoje sudaroma sutartis, kur lietuviai pasižadėjo priimti Kristaus mokslą.

Dar didesni ryšiai užsimezgė, Friderikui Pernsteinui tapus Rygos arkivyskupu. Tada jau pranciškonai laisvai veikė Lietuvoje. Dėl to juos ėmė persekioti Vokiečių ordinas, sudeginęs net Vytenio jiems pastatytą bažnyčią Naugarduke. Ne be jų sugestijų atsirado ir garsieji Gedimino laiškai ir visas jo krikšto reikalu subruzdimas Romos kurijoje. Pats Gediminas savo laiškuose sako turįs pranciškonų, kuriuos įkurdinęs Vilniuje ir Naugarduke. Girdamas juos, prašo Saksonijos provincijolą daugiau jų jam atsiųsti. Gediminui atsisakius krikštytis, jų padėtis Lietuvoje pablogėjo, bet Vilniuje jie išsilaikė iki Lietuvos krikšto, nes jų namai minimi 1387 m. krikščionybės įvedimo dokumente.
Ypatingai jie pasižymėjo krikšto metu, nes jam vadovavo pranciškonas Andriejus Vasylius, pirmasis Vilniaus vyskupas (1387-1398), o jam padėjo jo broliai, kuriuos jis globojo ir savo testamente prisiminė. Jam mirus Vilniaus vyskupu tapo kitas pranciškonas, Jokūbas Plich-ta (1398-1407), kuris tęsė pirmojo darbą. Pranciškonai, tuo metu įsigiję 6 vienuolynus, įkūrė Lietuvos vikariją. Nuo tada jie jau dirbo ir augo normaliomis sąlygomis.

Mahometonų kraštai buvo pirmieji, kuriuos pasiekė pranciškonai misijonieriai ir kurie ordinui davė daugiausia kankinių. Jau 1220 m. Maroke mirė pirmieji 5 broliai: Bernardas, Petras, Otonas, Akursijus ir Adjutas. Ten bandė darbuotis šv. Antanas ir daugelis kitų. Tuo pačiu metu misijonieriai buvo pasiųsti į Tunisą, Egiptą, Lybiją, o vėliau ir į visas žinomas Afrikos šalis.

Ypatingo dėmesio vertas šventų vietų saugojimas Palestinoje. Šv. Pranciškus 1219 m. pirmas aplankė tas vietas ir ten paliko savo brolių. Kai žuvo lotyniškoji Jeruzalės valstybė, tai vieni pranciškonai paliko saugoti šventų vietų. Tada jie buvo suorganizuoti į šv. Žemės kustodiją, kurią valdo Jeruzalėje gyvenąs kustodas. Kryžiaus karams pasibaigus, iki 1848 m. jis buvo ir Apaštalų Sosto komisaras Artimųjų Rytų kraštuose. Ši kustodiją yra paveldėjusi ir iki šiol tebevartoja lotyniškosios Jeruzalės valstybės vėliavą. Šv. vietas besaugodami pranciškonai turėjo daug kankinių, kuriuos nužudė mahometonai arba schizmatikai.

Be mahometonų, XIII a. visą Europą gąsdino Azijos totoriai. Jų nesibijojo tik pranciškonai, dėl to Inocentas IV 1245 m. Joną iš Plano Carpini ir Prancūzijos karalius Liudvikas IX 1253 m. Gulielmą Rubruką išleido savo pasiuntiniais pas totorių didžiuosius kanus. Gi Jonas iš Montecorvino pats su draugais 1294 m. pasiekė Kiniją, įgijo didžiojo chano malonę. Jis taip sėkmingai darbavosi Pekine ir kitur, kad buvo paskirtas Kinijos arkivyskupu. Jam pagelbon buvo pasiųsti 7 vyskupai pranciškonai su būriu brolių. Tuo pat metu pranciškonai darbavosi Persijoje, Gruzijoje, Indijoj, Ceilono, Sumatros, Javos ir Borneo salose.

Kristupas Kolumbas, pranciškono Jono Perez globojamas, iš karalienės Izabelės gavęs laivus, 1492 m. atrado Ameriką. Naujajame Pasaulyje pranciškonai buvo pirmieji misijonie-riai. Jie jau dalyvavo antroje Kolumbo kelionėje ir 1500 m. Haiti saloje pradėjo darbą. Įkūrus Haiti vyskupiją, pranciškonas Garcia iš Padėlios buvo paskirtas vyskupu. Iš Haiti jie greitai pasiekė Kubą ir Panamą. 1522 m. jie pasiekė ir Meksiką, kur, 1528 m. įkūrus vyskupiją, vyskupavo pranciškonas Jonas Zumar-raga, atidaręs meksikiečiams kolegiją, spaustuvę ir rūpinęsis universiteto įkūrimu. Iš čia mi-sijonieriai pasiekė Peru, Čilę, Braziliją ir Argentiną. Visur jie mokė ir švietė vietinius gyventojus ir gindavo juos, kad ateiviai neišnaudotų. Ilgainiui prie jų misijų stočių išaugo dideli miestai, kaip Kalifornijos San Diego, San Francisco, Los Angeles ir kiti.

Tuo pačiu metu jie pasiekė ne tik Kaliforniją, bet ir Arizoną, Naująją Meksiką ir Teksus, kur ir šiandieną jų senas misijų stotis gausiai lanko turistai ir maldininkai. Mažiau jie darbavosi šiaurinėse valstybėse, nors yra žinių, kad jie dirbo Mary landė, Kentucky ir Pennsylvani-joje, ypač Pittsburgho ir Erio apylinkėse, o Phi-ladelphijoj net ir pirmasis vyskupas buvo pranciškonas, Mykolas Egan. Prancūzų valdymo metu pranciškonai dirbo ir Kanados indėnų tarpe.

8. Mažesnieji Broliai ir mokslas
Šv. Pranciškus savo reguloje iš pamokslininkų ir misijonierių reikalauja didelio pasiruošimo, ir testamente liepia gerbti teologus, kaip teikiančius dvasią ir gyvybę. Jis pats mokytą Petrą Cattani vadino "ponu", o šv. Antaną savo "vyskupu". Jei jis reguloje įspėja, kad "nemokytieji tegul nesirūpina įgyti mokslo", tai jis čia kalba apie paprastus nemokytus broliukus. Šv. Bonaventūra regulos aiškinime gina mokslo reikalingumą, kaip apaštalavimo priemonę ir kaip sunkų dvasinį darbą.

Šv. Pranciškaus idealai žavėjo ne tik paprastus jaunuolius, bet ir mokslo vyrus, dėl to, dar įkūrėjui gyvenant, į ordiną įstojo daug mokytų brolių. Pradžioje ordinas net kunigams ruošti neturėjo mokyklų, bet yra žinoma, kad pirmuoju lektorium serafiškasis Tėvas paskyrė šv. Antaną. "Eilių Karaliui", br. Pacifikui Paryžiuje įkūrus konventą ir įstojus magistrui Aleksandrui Aliečiui, atidaroma pirmoji žinoma pranciškonų teologijos studija, 1231 m. į-jungta Paryžiaus universitetan. Tapusi vieša, jis savo magistrų šv. Bonaventūros, Jono Duns Skoto ir kitų dėka buvo garsi per visus viduramžius. Panašiu būdu generalinės pranciškonų studijos atsirado prie Oksfordo, Kembri-džio, Bolonijos ir kitų universitetų.

Pranciškonų meilė mokslui buvo tokia didelė, kad viename Paryžiaus universitete XlIIa. gale mokėsi 350 studentų. Dėl savo studentų gausumo ir magistrų garso pranciškonų ir domininkonų ordinai buvo vadinami ordines docentes. Iš tikro, minėtieji universitetai ordinui davė didžiuosius scholastikus: Joną iš Rupellos, Eudes Rauld, Gulielmą Melitoną, šv. Bonaventūrą, Joną Pekamą, Petrą Olivį, Matą Aquas-partą, Gulielmą Okamą, Joną Duns Skotą ir daugelį kitų, kurie, vadovaudamiesi šv. Pranciškaus idealais, sukūrė tą krikščioniško mokslo sistemą, — schola franciscana. Šį sistema, anot A. Gemellio, Kristų pastačiusi visatos centre, davė gėrio teologiją, valios filosofiją, individo pedagogiką, laisvės asketiką ir meilės mistiką.

Šv. Pranciškus, pats mylėdamas gamtą, paskatino savo vaikus studijuoti ją. Jau šv. Antanas savo pamokslų mintims paremti griebėsi gamtos mokslų. Šioje srityje tačiau pirmą vietą užima Rugerijus Bakonas (1214-1294), Oksfordo universiteto magistras. Jis bene pirmas ragino studijozus, palikus teorines spekuliacijas, tyrinėti gamtą ir eksperimentu remti savo mokslą, nes, pasak jo, "Sine experientia nihil sufficienter sciri potest". Visų mokslų pagrindu jis statė matematiką, kurią vadino "scientiarum porta et clavis". Jau tada jis numatė garo mašinas ir tvirtino, kad laivai plauks be irklų, vežimai greitai bėgs be arklių, lėktuvai kaip paukščiai, žmogaus valdomi, skraidys ore, mašinos kilnos didelius svorius, o vienalankiai tiltai be atramų bus pertiesti per plačias upes. Jis, įžvelgdamas spindulių refleksijos ir refrak-cijos dėsnius, gamino įvairius optinius instrumentus, braižė garo laivų, mikroskopų ir teleskopų škicus, išrado akinius, davė receptą para-kui, domėjosi magnetizmu, astronomija, chemija ir chronologija. Jis surado Julijaus kalendoriuje klaidą Kristaus gimimo metų datavime, pasmerkė savo laikų alchemikų pastangas surasti auksą ir teigė, kad chemijai yra "skirta išaiškinti visų gyvių ir mineralų sudėtį, surandant medicinai pagrindą". Jis samprotavo, kad žemės formai išaiškinti reikia plaukti į vakarus, jei nori pasiekti rytus. Šis jo ir Raimundo Lullo tvirtinimas, kad vakaruose yra nežinomų žemių, ir paskatino Kristupą Kolumbą leistis kelionėn.

Didelę reikšmę Tolimųjų Rytų kraštams pažinti turi XIII ir XIV a. pranciškonų pasiuntinių ir misijonierių raštai: Jono iš Plano Car-pini "Istoria Mongolorum", Gulielmo Rubruko "Itinerarium", Benedikto Polono "Relatio", Jono iš Montecorvino laiškai, OdOriko iš Porde-nonės ir Jono Marignollio relationes. Jie pirmieji, ten keliaudami, atrado iki tol nežinomus kelius ir miestus, susitiko nepažįstamus žmones su jų valstybių santvarka, religija, papročiais ir gyvenimu. Dėl to jų raštai ir mūsų dienose yra vieninteliai. tų laikų Tolimųjų Rytų kraštų ir žmonių gyvenimo pažinimo šaltiniai.

Tokios pat reikšmės turi ir Amerikos mi-sijonierių XVI, XVII ir XVIII a. raštai vietiniams žmonėms pažinti. Šių raštų gausumu pranciškonai viršija visus kitus, nes tuo laikotarpiu yra palikę 542 knygas. Šiame reikalui ypač reikšminga yra Bernardino Sahagun (1500-1593» "Historia general de las cosas de Nueva Espana", kurioje autorius duoda gausių žinių apie senovės Meksikos kultūrą, religiją, apeigas, žmonių aukas, Meksikos karalių istoriją ir jų konfederaciją su gretimų kraštų karaliais. Rankraštis paties autoriaus iliustruotas meksikiečių gyvenimo paveikslais. Jame yra įtraukta senovės meksikiečių originalia kalba maldų, giesmių ir dainų, dėl to jis turi didelę reikšmę ir čiabuvių kalbai pažinti.

Taip bendrais bruožais atrodo Mažesniųjų Brolių ordino įkūrimas, jo išsiplatinimas, vidaus santvarka, vienuolinio gyvenimo problemos, suskaldžiusios jį į tris šeimas. Beturtis žemiškuose dalykuose, turtingas savo dvasia; nors mokslui neskirtas, sukūrė teologijos mokslo sistemą, visatos centre ant meilės ir valios pagrindų, kaip niekas kitas, iškėlęs Kristų Karalių; Amžinąjį Gėrį pažinęs, nebuvo savanaudis, o savo narių dėka nešė ir skleidė tikintiesiems ir netikintiems. Nebuvo krašto, kurio, norėdami laimėti Kristui, jie nebūtų aplankę, anksti pasiekdami ir Baltijos krantus. Jie nesigailėjo jėgų, nepaisė pavojų, nevengė nė mirties, nes, šv. Pranciškaus pavyzdžiu, ją vadino Sesele. Meilė Kristui žmogiškoje prigimtyje ir jo sekimas ne tik jų ordino įkūrėją, bet ir juos pačius padarė į jį panašius, dėl to nenuostabu, jei jų Bažnyčia tiek daug jų yra paskelbusi šventaisiais ir palaimintais.
Roma, 1960.X.30,

BIBLIOGRAFIJA:
ŠALTINIAI
Analecta Franciscana sive Chronica aliaque varia documenta ad historiam Fratrum Minorum spectantia edita a Patribus Col leg i i S. Bonaventurae adiuvantibus alus Patribus eiusdem ordinis, I —X, Ad Claras Aquas (Quaracchi) 1885-1941. šiame dokumentų rinkinyje yra visi svarbesnieji šv. Pranciškaus gyvenimą ir ordino įkūrimo, bei jo išsiplatinimą liečia šaltiniai.

Regula et Constitutiones Generales Ordinis Fratrum Minorum, Romae 1953;

Archivum Franciscanum Historicum, Periódica publicado trimestris, Discussiones et documenta, I-LIII, Quaracchi 1908-1960;

Bullarium Franciscanum continens Constitutiones Epistolas Diplomatą Romanorum Pontificum ad tres ordines S.P.N. Francisci spectantia, I-IV, Romae 1759-1768; V-VII, 1898-1904 et nova series I-III. Ad Claras Aquas 1929-1949;

Annales Minorum, I-XXXI, (1208-1670), Ad Claras Aquas 1931-1956. Opus a L. Waddingo incoeptum ab aliis continuatur.

Sínica Franciscana, continens itinera, relationes et epistolas missionariorum sinensium, I-V, Ad Claras Aquas 1929-1960.
P.G.

LITERATŪRA
P. SABATIER, Vie de S. Fancois d'Assise, edition definitive. Paris 1931;
P. Dr. H. FELDER, Die Ideale des Heiligen Franciskus von Assisi, Paderborn 1941;
J. JORGENSEN, Den Hellige Frans af Assisi, 1907. šis
danų kalba parašytas veikalas turi daug laidų visomis kalbomis. Lietuviškai vertė kun. J. Bikinas, o išleido šv. Kazimiero draugija Kaune 1926.
FR. CUTHBERT. Life of St Francis, London 1921; G.H. CHESTERTON, St. Francis of Assisi, New York
1950:
P.V. Facchinetti, San Francesco d'Assisi, (Guida bibliográfica), Roma 1928;
A. MACEINA, Saules Giesmė, Brooklynas, N.Y., 1954;
H. HOLZAPFEL, Handbuch der Geschichte des Franziskanerordens, Freiburg im Breisgau 1909;
P.D. CRESI, San Francesco e i suoi ordini, Firenzel955;
R.M. HUBER, A documented History of the Franciscan Order, (1182-1517), Washington-Milwaukee 1944;
P.M. SEVESI, L'Ordine dei Frati Minori, I, parte prima 1209-1517, parte seconda 1517-1957, Milano 1942-1958;
P.L. LEMMENS, Geschichte der Franziskanermissionen, Muenster in Westfalen 1929;
A. GEMELLI, II Francescanesimo, Milano E. WAGNER, Historia Constitutionum Generalium Ordinis Fratrum Minorum, Romae 1954:
V.M. BRETON, Franciscan Spirituality, Chicago III., 1957;
P.M. PERANTONI, De Spiritualitate Franciscana, Ad
Claras Aquas 1950.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai