Parašė Antanas Gustaitis
|
ŽMONIŠKOJI TRAGEDIJA
Skirta žąsinui pragysti, Sakalui skrajoti, Man — tik pasakų jaunystė Rimais atrajoti.
Apdainuoti jūrų vėjus, Pliką pliažo smėlį, Šunio aistrą ir siuvėjos Jausmo skystimėlį.
Kada laumės širdis neša Dvi į vieną glaudą, Aš ragauju džiaugsmo lašą, O už litrą skauda.
Ir kai sieloj vėtra supas — Jau skvernai skylėti, Reik bučiuoti šaltas lūpas, O karštai mylėti . ..
OP, OP, KAS TEN, NEMUNĖLI?
Op, op, kas ten, Nemunėli, Ar namo vilioji, Ar mum sunkų akmenėlį Padugnėm volioji?
Akmenėlį iš kampuotų Gedimino vartų, Kad mums broliai laisvės puotoj Po kaklu pakartų?
Oi, nerūstauk, nerūgoki, Nevilniuok pakvaišęs: Mes tau maldą, twisto šokį, Už tave ir vaišės.
Tau mūs raštas daugiašakis Ir sapnai ir godos — Mums tik žiedo žvitrios akys Su žvaigždėm vienodos.
Mes tau žiemą vasarėlę Daineles ir šneką, Už tėvynę — ašarėlę, Už save — konjaką.
|