Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PR. NAUJOKAIČIO "MAŽI ŽINGSNIAI" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Administrator   
Mes, turį gyvenimo patirties, galime drąsiai pasakyti: duokite vaikams ir paaugliams tik pačias geriausias knygas. Juk pasauly yra tiek knygų, kad vistiek neužteks laiko jas (net pačias geriausias) perskaityti. O antra vertus, vaikas dar neužkimšęs savo atminties visokiais niekais ir šiuo metu ji dar imli, tik laukianti, ką į ją įmesti. Taigi, į ją dažnai metama, kas pasitaiko, o paskui skundžiamasi, kad užkimšta niekais, o geriems daiktams nėra vietos.

Pr. Naujokaičio "Maži žingsniai" turi dešimt apsakymėlių, ši knyga vaikams bereikšmiais dalykais galvos neužkimš — jų čia nėra. Visi dalykai parinkti mokamai, auklėjamojo pobūdžio, nusimanančiai. O ir skaityti jie įdomūs. Stilius realistinis ir gyvas, žodžio vertę autorius žino ir moka jį panaudoti.

Pažvelkime į vieną kitą aprašymė-lį arčiau, štai "Kalėdos pas zuikutį". Aldytė po Kūčių vakarienės, po pasikalbėjimo su mamyte apie zuikučius. Ji naktį pas juos ir vieši. Ir reikia pasakyti, — visa puikioj nuotaikoj, lietuviškoj. Nepagailėjo autorius ir dainų, kurias šokdama Aldytė su zuikučiais padainuoja.

Arba paimkime "Velykų rytą". Tai pasirengimas Velykoms ir kelionė į bažnyčią bei namo su vaikiškais nuotykiais. Ir čia atsispindi savojo krašto jaukumas, grožis, norėtum vėl į jį sugrįžti. "Ir imame tikėti, kad vėl sugrįš gražieji laikai ir kad mes vėl švęsime Prisikėlimo šventę savo tėvynėje. Ten, kur įsimynė mūsų mažos pėdos į drėgną pavasario žemę" (53 p.).

"Pempės" — tai pavasarį besirengiančių perėti pempių puiki apysakaitė. Cia vaiko negali nepatraukti tikrai šiltai atkurta gyvenamoji sodyba ir galulaukė su pelkėmis bei pempėmis. Jakaičio piemuo užimponuoja pempiniais kiaušiniais. Petrukas nutaria pats eiti pasirinkti pempių kiaušinių. Tėvo padedamas, susiranda pempių lizdą ir išsiima jų kiaušinius. Net draugams parodo, pa sididžiuoja. Vakare pempės klykia, neduoda ramumo. Kitą dieną, pasitaręs su mama, vėliau su tėčiu — grąžina kiaušinius. "Velykų rytas išaušo giedras. Jaučiau, kad kėlėsi Kristus, laimina jis visus ir myli: žmones ir jų namus, gyvulius tvartuose ir pievoj, švilpaujantį varnėną prie inkilėlio, zuikučius pakrūmėse ir pempes galulaukėse. Tarp savo margučių neturėjau pempinių, bet aš buvau išaugęs į vyrus, daug didesnius už Jakaičio Joną. Tai pasakė man tėtė. Tai kartojo man pempių balsai galulaukėse ir dobilienoje."

Tai geriausias kelias įkvėpti meilę gamtai: paukščiams, medeliams, gėlėms ir visam kraštui.
"žemė traukia" — tai savo žemės ilgesio apsakymėlis. Jame draugo pasakojama apie mirštančio kario savanorio skundą — jis sužeistas prie Perlojos, to mažo Dzūkijos bažnytkaimio. Jis manęs padėti galvą už Lietuvos sostinę, o dabar mirštąs už jam nežinomą, mažutį bažnytkaimį.

Karininkas jam aiškinęs, kad visos Lietuvos vietos yra vienodai brangios, nes jos visos yra neišskiriama tėvynės dalis. Perloja yra tik vienas brangus vardas tarp daugelio tėvynės vardų . . .
"Petras prikėlė savos žemės ir laisvės ilgesį. Staiga visi sustojome ir įsiklausėme. Buvo tylu ir giedra. Bet mes girdėjome galingą savosios žemės šauksmą . . . šaukė anie už tolumų palikti Lietuvos kalneliai, miškai, pievos ir gimtosios sodybos, kūnas pavasarį taip pat budina gegutės kukavimas. Ir kada mes visi sugrįšim ten?" (105-6 p.)

"Maži žingsniai" — tai paskutinis apsakymėlis, kurį pasakoja autorius apie mirusį penktos klasės draugą Kajetoną. Apsakymėlis iš pirmojo karo laikų, kai vokiečiai jau buvo pairę, bet dar okupavę mūsų kraštą. Kajetonas, kupinas pasiaukojimo, brenda upeliu pas mūsų kareivius pranešti apie vokiečių plėšikavimus. Lietuviai juos apsupa ir išveja. Nuo leduoto upelio vandens Kajetonas prišąla ir miršta. Ir kraupiai skamba direktoriaus žodžiai: "Praaugai savo sielos didumu mus visus, Kajetonai ... tu buvai dar toks jaunas, Ir tavo žingsniai atrodė maži. Nedavė tau šautuvo į rankas ir nepriėmė tavęs į savanorių eiles, kai buvai ten nuėjęs įsirašyti. Bet dideli žmonės dažnai ateina mažais žingsniais, ir tavo žygis tėvynės kelyje yra nemažesnis už tuos, kur atlieka stiprūs vyrai su šautuvais . . ." (114-115 p.) Ir baigia autorius tokiais žodžiais: "Einu namo ir juntu, kad tavo, Kajetonai, pasiilgtasis šviesos pasaulis prasiskleidžia šiuo momentu prieš mus. Ir kada mes pakilsime į tavo augštumas . . . ? Gal ir dideli mums atrodys mūsų žingsniai, bet ar galės prilygti jie tavo mažiesiems? Ar būsime mes dideli žmonės. Atėjai tu pačiais mažiausiais žingsniais, o tokiu dideliu tapai. Tavo šviesos dabar pilna mūsų gyvenimo erdvė" . . . (115-116 p.)
Trumpai sakant, kiekvienas apsakymėlis vertas įdėti į chrestomatiją, kad mūsų vaikai gautų juos dažniau paskaityti, apgalvoti.
Pranas Naujokaitis: MAŽI ŽINGSNIAI. Pasakojimai jaunimui. Išleido Lietuvių Bendruomenės New Yorko Apygarda, Iliustravo dail. P. Osmolskis. 1960 m. 119 p. Kaina 2 dol. Ignas Malenas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai