| |
|
|
|
Parašė FAUSTAS KIRŠA
|
GRAŽUOLEI
Tu neklaidink, gražuole, savo grožiu, —
Kad neštų amžius giminės audėjos.
Gyvatiškai gražu, bet tu trapi:
Universaliniam žiedų sietyne
Abstrakcijom į ateitį lipi,
Kaip klasikiniai riteriai ir dodžiai.
Praksitelis svaigino manslų graiką
Stebuklo linija ir juslumu,
Kad šaltas marmuras slaptai liepsnotų
Keleiviui mirtingam — amžinumu —
Ir mirksniui atgaivint sustotų laikas.
Atėnei metai sužalojo nosį,
Dievų Veneros liko tik torso,
Tik nuodėmė ir Kleopatros grožis,
Veidų kaita nuvarė į Kanosą
Du ciniku: ir Heinę ir Rousseau.
Antai: nemirštamas Čiurlionio pūkas,
Kaip žvaigždžių zodiakas ant galvos,
Vertybių svoriu vertina ir glūdi,
Ir šypsos Majų dulkinas dievukas,
Netekęs dvasios, nei gyvų spalvos.
Nei palytėjimai, nei sielos šauksmas
Nesustabdys linkimo vakarop
Akių sklaidos, svajingo veido žaismo, —
Kai kur Dievop, kai kur slinktim velniop, —
Tarp guosenų ir žemiško žiaurumo.
Į tolumas tik gotikos atolai
Lieknuumą išnešė maldos aistra.
Pilkom skarom vienuoliai klaupės Dievui,
Kai šaltos plytos degė kaip aušra
Kasdien ir amžiams prie šventų mišiolų.
Nespausk romantikos akių varžyklėm,
Plieninių linijų neliek delnais,
Matau, kas nepadaroma — nuo Dievo,
Kas sugalvota puoštis dirbtinais
Mazgų mazgais ir suraitytom žnyplėm.
Dienos mirgėjimas naktim pažertas
Tik ūkanom į šauksmą atsiris.
Vilionėm audžiant šilko raštų drobes
Mansliai sustok, kad aklas sūkurys
Darnos ir nuolankumo būtų vertas.
Savu ratu visi į amžius slenkam
Senom raukšlėm ir angelų veidais;
Rūdis sugrauš šarvus ir grožio himnus,
Ir nuodai ir nektaras dings aidais, —
Nėra uolos užsikabinti rankom.
Stebuklų dovanos, kada žydėjai,
Ženklus ir svorį duždamos praras.
Paliks žiedų kvapai iš Eldorado,
Nušvarins laikas nuodėmių aistras,
Kad neštų amžius giminės audėjos.
KELIAS PRO KAPUS
Ant palšų dirvonų snaudžia mauzoliejai —
Tai menki, tai puošnūs, tai akmens ženklai.
Rinkosi čia pleišėt ta pačia alėja,
Toj pačioj padangėj skaidriai žaidžiant vėjui,
Susirinko snausti garbe mauzoliejai,
Plokštes apsitraukę vorlakių tinklais.
Nei kad būtų šilta, nei kad būtų šalta,
Pakeleivio žodžiai dingsta su drugiais.
Žiūri tau į veidą aukso raidės kaltos,
Pasigirsta paukščiai kolratūrais, altais, —
Nei kad būtų šilta, nei kad būtų šalta,
Atminty altoriai smilksta kadugiais.
Didelės ir mažos galvos susiklostė
Ant baltų paklodžių vienišų saloj.
Sielos gal tarp medžių, ar gal Dievo soste,
Tai ne tavo valioj smerkti arba guosti, —
Didelės ir mažos galvos susiklostė
Mūsų atminimuos ir savoj tyloj.
Kas gyvena kryžių, kas iš laimės svaigsta,
Šermenų kalikas renka jų raides.
Nuodėmių gimdyvės — visos čia ateiste,
Ramios vietos laukia kas maldavot skaisčiai,
Kas gyvena kryžių, kas iš laimės svaigsta,
Nunešiotas galvas čia visi padės.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
