Parašė ČESLOVAS OBCARSKAS
|
NAKTIS BE VĖJO
Kristalinės mintys mus lydėjo, Kai mes ėjom jūros poakiais žaliais, O naktis plati, be vėjo, Buvo mirusi, — ir taip
Mes keliavome ilgom alėjom, Kol mus priglaudė rudenio miškai, Ir, neradę žodžių vėl tylėjom, Vien tik širdys plakė neramiai...
Ir sapnuodami mylėt pradėjom Nerealius žmones ir vaizdus, — Vis kentėdami vienatvėje tylėjom, Degdami nežemišku džiaugsmu!
O po to ir vėl klajojom Mes — nemirštamos poezijos draugai, Ir į žemę sielvartus sukloję, Naktyje ant pelkių mirėme ramiai.
ŽODŽIAI AKMENY
O, kaip ūžia likimas audringas! Kaip tremtis ši klaiki! Tik dangus augštai juodas vis tyli. Ir tyli sutemus naktis.
Einu paupiais paslaptingais į kito pasaulio krantus, kur žvaigždžių vieškeliuos sninga planetų ugningas lietus.
Nenoriu daugiau tuščio džiaugsmo matyti, Nenoriu minčių negyvų. Nevaikščiotais niekeno plotais begalybėn einu.
Jau širdy nakties nuodai ima tirpti Įrašyti žodžiai tyliame akmeny Skausmas kelias iš kapo, pavirtęs gyva saule žvaigždžių šaly.
PAVEIKSLAS BE RĖMŲ
Aš piešiu šį vienintelį paveikslą, Minčių šviesoje kalbantį krauju, Ir jo detalėse imu klausytis, Kaip ošia spalvos sielvartu giliu . . . Jame nuliūdę genijai ir modernistai. Ir žmonės tylūs buityje pilkoj . .. Nenuoramos vėl vieškeliais išklysta . Ir verkia akys kažkeno nakty akloj .
Paveikslas didelis, platus, be rėmų, Kaip veidas, pilnas skausmo ir kančių. Aš jį ant rankų sužeistų paėmęs, Prieš mirštantį saulėleidį dangun keliu ... Ir taip mąstydamas begęstančiu krauju, Juntu, kaip artinas nakties šešėliai, Ir šala kraujas, tapdamas ledu.
Ir ima snigt. Ir stingsta kūnai Žmonių ir genijų visų. Širdim nustoja skausmas srūvęs — Ir puošias akys mėlynu šerkšnu. Peizažai apsnigti... Ir pasakų miškai. Tik spindi marmuru nakty veidai, Nurimę miegu amžinai tyliu.
PAUKŠČIŲ TAKAS
Jau mano laimę paukščiai vagia ir skrenda naktyje padangių keliais, Kur erdvės plačios, žvaigždės dega, ir spindi sidabru dangaus ežerai.
Jau mano kraują žemė geria, ir ošia juo medžiai žaliuos paupiuos, ir teka juo vandenys saulėj, ir kelias į šviesą žiedai Paukščių Tako krantuos.
Jau mano sielą pavergti ima bekraštėj augštybėj naktį žėrintis žvyras. O paukščiai vis skrenda ir skrenda pro jį, ir degančios plunksnos jų byra
į ežerus mėlynus, žvaigždžių nušviestus, ir žvilgančius jų atspindžiais. O erdvės plačios, bekraštės vis žėri ir spindi Paukščių Tako žiedais.
|