Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TAUTOS [VYKIŲ PRISIMINIMAI IR APYBRAIŽOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pr. Pauliukonis   
1962 metų pabaigoje spaudos rinkoje pasirodė istoriko kanauninko Antano Steponaičio parašyta pusiau atsiminimų, pusiau istorinės studijos knyga "Tėvynėje ir pasauly". Knygos autorius yra sūduviškis, kilęs iš Triobiškių km., esančio prie pat Marijampolės miesto. 1908 m. baigęs Seinų kunigų seminariją, 1913 m. išvykęs į Šveicarijos Fribourgą studijuoti. Pirmo pasaulio karo metu su Šveicarijoje gyvenusiais kunigais J. Purickiu, V. Daumantu ir J. Gabriu organizavo lietuvišką veiklą ir ypatingai rūpinosi Vokietijoje esančių lietuvių belaisvių bei tremtinių šalpa. Be to, buvo ryšininkas tarp užsienyje gyvenančių lietuvių ir Lietuvos, kelis kartus važinėjo į Lietuvą ir dalyvavo 1917 m. Vilniaus konferencijoje. Po karo buvo Vilkaviškio vyskupijos sekretoriumi, kancleriu, katalikiškos akcijos direktorium, 1925-26 metais buvo atvykęs į JAV aukų rinkti statomai Vilkaviškio kunigų seminarijai, buvo Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo kapelionu. Pirmosios bolševikų okupacijos metu paskirtas Kybartų klebonu, 1944 metų rudenį pasitraukęs į Vokietiją, kur kapelio-navo Neumarkte ir Ingolštadte. 1950 metais atvykęs į JAV ir dabar gyvenąs Los Angeles, Calif. Tad kan. A. Steponaitis turi didelę visuomeninės veiklos patirtį ir turi daug ką pasakyti. Jis yra parašęs ir išleidęs istorinę studiją "Mindaugas ir Vakarai" ir savo veiklos Šveicarijoje atsiminimus dar prieš antrąjį pasaulinį karą. Los Angeles lietuvių bendruomenėje atšventęs savo 75 metų amžiaus ir kunigystės 50 metų sukaktis, lietuvių raginamas pakartoti savo jau parašytus atsiminimus ir juos papildyti, pratęsiant iki paskutinių laikų, davė tautos įvykių prisiminimų ir apybraižų knygą. Galutinė knygos redakcija yra S. Sužiedėlio.

Tai nėra gryni atsiminimai. Knygoje yra atpasakota daug įvykių, kurių liudininkai yra kiti asmenys ir istoriniai šaltiniai. Kaip pats autorius sako, t. y. "tarsi pasakojama lietuvių tautos istorija, susieta dalimi su asmeniškais mano išgyvenimais". Knyga turi trylika skyrelių, pradžioje suglaustai paduoda žinių apie Sūduvos praeitį, Marijampolės miestą ir savo tėviškę, smulkiau pradeda pasakoti tautos praeities įvykius nuo baudžiavos panaikinimo ir tęsia iki paskutinių laikų. Paskutinis skyrelis "Prie Kryžiaus kelio" pavestas pavergtos Lietuvos tremtinių Sibire ir kitose tolimos Rusijos vietose kančioms aprašyti.

Kan. A. Steponaitis įvykius pasakoja šaltai, sklandžiai, su istoriniu objektyvumu, svarbesnius tvirtinimus paremdamas dokumentais bei istoriniais šaltiniais. Kai kuriais klausimais, kaip pvz. apie Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo netinkamas sveikatos ar tremtinių stovyklų Vokietijoje nepakenčiamas gyvenimo sąlygas, nurodo ir antrąją medalio pusę, kad kalėjimas yra vis tik bausmės, o ne pramogų vieta, o tremtinių globa buvo nelaimės ištiktiems gailestingojo samariečio darbas. Knyga lengvai skaitoma, kaip kokia istorinė apysaka.
Vieni knygos skyriai (Carizmo varžtuose, Revoliucijos poveikyje, Didžiojo karo vėtroje, Laisvės prošvaistėje, Katalikiškoje akcijoje, Ant kalėjimo slenksčio, Bolševizmo smurte) yra smulkiau ir plačiau išdėstyti, kiti glausčiau. Paprastai, kai autorius rašo grynai savo atsiminimus, tai jis pasirenka tik tuos įvykius, su kuriais jo asmuo yra daugiau surištas, arba kuriuos jis pats geriau pažįsta. Iš tokio autoriaus negalima reikalauti sistematingo ir pilno tautos praeities įvykių atpasakojimo. Bet knyga  "Tėvynėje ir pasaulyje" yra daugiau pasakojama lietuvių tautos istorija, todėl galima pasigest joje kai kurių dalykų.

Pirmiausia skyriuje "Carizmo varžtuose" krenta į akis vysk. M. Valančiaus asmens miglotas nušvietimas. Jis paminėtas kaip pirmasis knygnešių organizatorius ir kovos programos su rusifikacija skelbėjas. Bet apie organizuotas jo mokyklas ir skelbtą blaivybę nė žodelio neužsiminta. Jo liaudies švietimas per parapines mokyklas turėjo didelės reikšmės lietuvių tautiniam atgimimui, o blaivybės brolijos buvo ne tik moraliai ir ekonomiškai pakėlę Lietuvos kaimą, kaip A. Janulaitis pripažįsta, tai buvo pirmasis mėginimas lietuvius visuomeniškai organizuoti.

Kalbant apie Sūduvos kultūrinį bei tautinį pakilimą, negalima nepaminėti pirmojo jos rašytojo kun. Antano Tatarės, kurio "Pamokslai išminties ir teisybės" veik kiekvieno sūduviečio uoliai buvo skaitomi per visą antrąją XIX a. pusę, ir dvidešimt laidų sulaukusio elementoriaus autoriaus kun. Motiejaus Brundzos. Šiandien jau iš istorinės perspektyvos žiūrint, sunku būtų pasakyti, kas Sūduvos švietimui ir tautiniam susipratimui turėjo daugiau reikšmės, ar tie du kuklūs kunigai ar visų ir visur minimi ir garbinami "Aušros" bei "Varpo" iniciatoriai. Taip pat verta buvo paminėti daug liaudžiai populiarios literatūros parašiusius Si-maną Daukantą, inž. Petrą Vileišį ir kun. Joną Balvočių. Jei pirmasis dažnai šalia vysk. M. Valančiaus yra minimas, tai antrasis jau žymiai mažiau žinomas, o pastarasis net neužsimenamas. O iš tikrųjų jie visi trys savo raštais yra daug prisidėję prie bendrojo lietuvių liaudies švietimo bei sąmonėjimo.
Sūduvos knygnešių tarpe nemirštamą vardą yra nusipelnęs ir vadinamasis "Kalvarijos vikaras" kun. Adomas Grinevičius - Jungtas, kuris, knygnešio P. Mikalainio, vėliau Amerikos lietuvių veikėjo, žodžiais, buvusi lietuviškojo darbo ašis. Tenka pasigesti ir vieno iš žymiausių knygnešių — Jurgio Bielinio platesnio aprašymo.

Kaip didieji kovotojai už lietuvišką maldą rusų gimnazijose visų minimi A. Smetona, J. Tūbelis, K. Jokantas, kurie buvo pašalinti iš Mintaujos gimnazijos, bet neminimos pavardės kapelionių, kurie mokinius į-sąmonino reikalauti lietuviškos maldos. 1939 m. "Ateityje" (No. 8) Pr. Dovydaitis apgailestavo, kad istorija mini tik nukentėjusių Mintaujos gimnazijos lietuvių mokinių pavardes, bet neminimas kapelionas kun. Pranas Urbanavičius, kuris mokiniams išaiškino, kad nekalbėtų maldos rusiškai. Kapelionas buvo atleistas iš pareigų, jis padavė prašymą caro žmonai, kad leistų mokiniams jei ne lietuviškai, tai bent lotyniškai melstis, ir grąžintų į gimnaziją pašalintus mokinius. Buvo leista katalikams melstis lotyniškai, o pašalinti mokiniai priimti į gimnaziją, bet kapelionas liko be vietos. Tais pačiais metais Palangos kapelionas kun. Kaz. Genys už mokinių agitaciją rusiškai nesimelsti buvo atleistas iš pareigų, o Šiaulių gimnazijos kapelionas kun. Remeikis už tokią pat agitaciją atsidūrė Kretingos vienuolyne dvejiems metams ir po to ilgai gubernatorius jo netvirtino jokioms kunigo pareigoms, kaip kenksmingo valstybei asmens.

Lietuvių politinėje veikloje už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą yra labai svarbi ir minėtina vysk. P. Karevičiaus kelionė į Vokietiją pas vyriausius vokiečių karo vadus generolus Liudendorfą ir Hindenbur-gą bei reichskanclerį grafą Hertlin-gą. Vyskupas vyko Lietuvos Tarybos narių A. Smetonos ir J. Smilgevičiaus įprašytas. Audiencijoje pas gen. Liudendorfą vyskupas ne tik išdėstė okupacinės vokiečių valdžios Lietuvoje daromas dideles žmonėms skriaudas, bet išgavo iš generolo sutikimą pripažinti Lietuvos valstybę. Ta proga vyskupas įteikė memorandumus generolui Liudendorfui ir reichskancleriui apie būsimą Lietuvos valstybės sutvarkymą. Tuo metu, kai lenkai kėsinosi į Lietuvos teritoriją ir pati Lietuva mažai kam buvo žinoma, o apie jos valstybės atstatymą retai kas iš pasaulio politikų sutiko kalbėtis, vysk. Pr. Karevičiaus žygis pas augštuosius Vokietijos valstybės asmenis buvo nemažas politinis laimėjimas, nors jis ne visų reikiamai vertinamas.

Būtų buvę gera, kad kan. A. Steponaitis, objektyviai nušviečiąs įvykius, būtų išsamiai paminėjęs vadinamus "Suvalkijos ūkininkų streikus". Pats būdamas sūduviškis ir gerai pažįstąs vietos žmones, galėjo gana objektyviai aprašyti ir Sūduvos ūkininkų streiką bei valdžios represijas. Iki šiol dar nieks nėra bešališkai apie tai rašęs.

Skyriuje "Bolševizmo smurte" neaišku, kodėl nepaminėti 1941 metų birželio 14-15 d. išvežimai; juk tai buvo pats žiauriausias iš pirmosios okupacijos bolševikų aktas.

Skyriuje už "Aksominės uždangos", pilnesniam tremtinių gyvenimo Vokietijoje atvaizdavimui reikėjo paminėti ir 1946 metų vasaros didįjį "skryningą",   kuris   tremtinių   tarpe sukėlė siaubą. Stovyklų gyventojų prislėgtai nuotaikai pakelti daug reikšmės turėjo ne tik vietiniai stovyklų chorai, tautinių šokių būreliai ar scenos mėgėjai, bet ir Hanau stovykloje susiorganizavęs Čiurlionio ansamblis, su savo gastrolėmis lankęs visas lietuvių stovyklas, šiandien tenka tiesiog stebėtis ansamblio narių energija ir atsidavimu lietuviškos dainos bei lietuviško šokio menui. Taip pat prie tos nuotaikos palaikymo nemažai prisidėjo ir Kauno operos solistai, savo lietuviškomis dainomis bei arijomis virpinę benamių širdis. Visuomeniniame lietuvių tremtinių gyvenime Vokietijoje minėtinas tremtinių bendruomenės suorganizavimas į apylinkei, apygardas ir centrą. Cia buvo įdėta daug energijos, sumanumo ir parodyta nemažai veiklos, ypač kultūrinėje srityje.

Kan. A. Steponaičiui atvykus klebonauti į Kybartus, vikaru buvo ne kun. V. Vaičiūnas, bet kun. Pijus Ru-seckas, su kuriuo šių eilučių autoriui iki 1941 m. pabaigos teko susirašinėti. Kun. P. Ruseckas žuvo 1944 m. vokiečiams besitraukiant. Pilviškių dekanu jis buvo paskirtas ar 1941 m. pačioje pabaigoje ar 1942 m. pradžioje, tad iki to laiko jis buvo Kybartuose vikaru.

Ar prieš pat vokiečių rusų karą iš Kybartų klebonijos "girdėjosi ir balsai karinių pratybų" Eitkūnuose, sunku pasakyti, nors gyvenau arčiau sienos, o tokių balsų negirdėjau, bet girdėjosi didelis motorizuotų dalių ūžimas. Tikrai, visų žmonių buvo stiprus įsitikinimas, kad karas gali kilti kiekvienu momentu. Birželio 14 d. Kybartų gimnazijos keturios klasės (sovietiškos dvi X ir dvi IX arba normalios lietuviškos dvi VIII ir dvi VII klasės) gavo atestatus ir ateinantį šeštadienį (birželio 21 d.) norėjo surengti gimnazijoje iškilmingas pabaigtuves. Buvau vienas iš tų baigusių klasių auklėtojas ir, nujausdamas greitai kilsiantį karą, prikalbėjau mokinius, kad pabaigtuves atidėtų. Taip daugelio mokinių gyvybė išgelbėta. Paprastai abiturientų pabaigtuvės užsitęsdavo iki ryto, o sekmadienį anksti rytą prasidėjo karas ir pirmieji trys sviediniai buvo paleisti į gimnaziją: vienas sprogo prie užpakalinių durų ir išnešė visus laiptus, antras chemijos kabinete, o trečias ant salės lubų nesprogo. Hitleris buvo užgrobimo žygius pradėdavęs penktadienį arba sekmadienį. Vokiečių rusų karo pradžios buvo jau laukiama penktadienio rytą, bet jam neprasidėjus, šeštadienį guliau visai nenusirengęs.

Pirmoji   karo   diena,   sekmadienis, tik iš ryto buvo siaubinga, bet praslinkus vokiečių kariuomenei ir palikus kelis užmuštus bei sužeistus civilius ir kelis sudegintus namus, popietė, palyginti, praėjo gana ramiai. Tik naktį, nespėję pabėgti bolševikų kariai, iš įvairių užkampių apie 60 vokiečių karių nušovė. Tad pirmadienio rytą įnirtę vokiečiai suvarė visus miesto gyventojus į aikštę ir griežtai įgrasė gyventojus prižiūrėti savo namus, kad juose nesislapstytų bolševikų kariai, šita egzekucija žmonėms buvo įvariusi daug baimės. Iš Kybartų miesto bolševikų kariai pasitraukė į krūmus ir rugių laukus, iš kur apšaudė pravažiuojančius vokiečius ir jų daugumas gyvi į nelaisvę nepasiduodavo. Du bolševikai mongolai vokiečių užklupti pasislėpė vieno ūkininko tvarte. Po ilgesnio susišaudymo vokiečiai nusprendė sudeginti tvartą. Ūkio savininkas nuėjo prie tvarto prašyti rusų karių išeiti iš tvarto ir pasiduoti, nes vokiečiai sudegins tvartą ir jie drauge sudegs. Rusai bevelijo sudegti, negu pasiduoti. Taip iš pirmos karo dienos prasidėjo partizaninis karas, kuris vokiečiams daug jėgų išeikvojo.

Pastebėtos kelios neatitaisytos didesnės korektūros klaidos: JAV prezidentas Woodraw Wilson 14 taikos principų paskelbė ne 1919 m. (132 p.), bet 1916 m., Hitleris užpuolė Lenkiją ne 1938 m. (148 p.), bet 1939 m. ir kt.
Nežiūrint paminėtų trūkumų ar netikslumų, kan. A. Steponaičio knyga yra didelis indėlis į lietuvių tautos istorijografiją ir kiekvienai lietuviškai šeimai įsigytina. Knyga yra švariai išleista ir skoningai įrišta.

Kan. Antanas Steponaitis: TĖVYNĖJE IR PASAULY. Prisiminimai ir apybraižos. 1962 — Maironio metai. Spaudė ir išleido Tėvų Pranciškonų spaustuvė, 910 Willoughby Ave. Brooklyn 21, N. Y. 319 puslapių. Kaina 4 dol.
Pr. Pauliukonis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai