Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
HAMLETAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė WILLIAM SHAKESPEARE   

WILLIAM SHAKESPEARE
Visas kultūrinis pasaulis šiemet plačiai mini keturių llmtų metų sukaktį nuo Shakespear'o gimimo. Įvairiuose kraštuos ypač gausiai statomos jo dramos, skelbiamos naujos studijos, kurių ligšiol jau ir taip yra pasirodžiusių keliasdešimt tūkstančių. Lietuvai Shakespear'as pažįstamas nuo senų laikų. Kaip rašo Lietuvių Enciklopedija, 1616-17 metais Lietuvos-Lenkijos respublikoje gastroliavo anglų grupė su Shakespear'o repertuaru. Dvidešimtame amžiuje pradėjo rodytis vertimai: Hamletas, Makbetas, Karalius Lyras, Otelio ir k. Jungtinėse Valstybėse dabar išleidžiamas A. Nykos-Niliūno verstas Hamletas.
Shakespear'as buvo dažnas svečias Lietuvos teatre Nepriklausomybės dienomis: Otelio, žiemos Pasaka, Dvyliktoji Naktis, Hamletas, Makbetas ir k. šia proga galima Iškelti vieną mįslingą aplinkybę apie Shakespearo mirtį. Pirmas žinomas užsiminimas apie ją randamas Stratfor-do vikaro Johno Wardo dienraščiuose, kuriuos jis vedė nuo 1647 metų. Devintame tomelyje vikaras taip rašo:
"Kas per daiktas tas lietuviškas midus (hydromel)?
"Su alaus putele pakaitinus, girdėjau, yra buvę nuostabių pasveikimų.
"Kas buvo tasai Teutonų ordinas?
"Shakespeare'as, Draytonas ir Ben Jonsonas turėjo imagų suėjimą ir, kaip atrodo, perdaug išgėrė, nes Shakespeare'as numirė nuo ten užsitraukto karščio.

"žiemos metu zuikiai nubąla visoje Livonijoje (buvusi Pabaltijo valstybė)."
Shakespeare'as gimė ir mirė Stratforde. Si keista užuomina tartum sietų jo mirtį su lietuvišku midum.


William Shakespeare

HAMLETAS


PENKTAS VEIKSMAS

I SCENA: KAPINĖS Įeina du kaimiečiai su kastuvais etc.
I    KAIMIETIS:
Ar gali būti krikščioniškai laidojama ta, kuri savo noru išganymo jieško?

II    KAIMIETIS:
Sakau, kad gali; todėl greičiau kask jai duobę. Tardytojas ištyrė jos bylą ir leido krikščioniškai laidoti.
I KAIMIETIS:
Kaip tai gali būti? Ji gi ne savo gyvybę gindama nusiskandino.

II KAIMIETIS: Taip jau yra.
I    KAIMIETIS:
Tatai turėjo atsitikti se offendendo; kitaip negali būti. Viskas glūdi štai šičia: jei aš sąmoningai nusiskandinu, tatai parodo veiksmą. Veiksmas gi turi tris šakas: veikimą, darymą ir atlikimą; ergo, jinai nusiskandino sąmoningai.

II    KAIMIETIS:
Betgi klausyk, bičiuli Kastuvėne . .. I KAIMIETIS:
Pala! Žiūrėk: čionai — vanduo; o čia — žmogus; gerai. Jei žmogus eina prie šio vandens ir nusiskandina, tai reiškia, nori jis ar nenori, eina —
įsidėmėk. Bet jeigu vanduo ateina pas jį ir nuskandina, tuomet jau "ne jis pats nusiskandino. Ergo, tasai, kurs nėra kaltas dėl savo mirties, gyvenimo netrumpina.
II KAIMIETIS:
Bet ar tai įstatymas?
I KAIMIETIS:
0 kaipgi; teismo tardytojo įstatymas.
II KAIMIETIS:
Nori išgirsti tiesą? Jei nebūtų bajoriškos kilmės, niekas jos krikščioniškai nelaidotų.
1 KAIMIETIS:
Taip, tu pasakei. Ir tuo labiau gaila, kad šio pasaulio didieji turi didesnę paskatą kartis arba skandintis, negu paprasti krikščionys. Na, duok šen kastuvą! Nėra senesnių bajorų už duobkasius, sodininkus ir grioviakasius. Jie tęsia Adomo profesiją.
II KAIMIETIS:
Argi jis buvo bajoras?
I KAIMIETIS:
Jis buvo pirmas žmogus su herbu.
II KAIMIETIS:
Kadgi jis jokio herbo neturėjo. I KAIMIETIS:
Ką? Ar tu pagonis? Kaip tu Šv. Raštą supranti? Šv. Rašte pasakyta: Adomas kasė. Kaip jis būtų galėjęs kasti be herbo? Aš tau duosiu dar vieną klausimą. Ir jei kaip reikiant neatsakysi, tuomet prisipažink pats, jog ...
17 KAIMIETIS: Klausk.
I KAIMIETIS:
Kas stato tvirčiau už mūrininką, laivų statytoją ir dailidę?
II KAIMIETIS:
Kartuvių statytojas; jo pastatas pergyvena tūkstantį įnamių!
I KAIMIETIS:
Tavo sąmojis man patinka, tikrai. Kartuvės gerai daro. Bet kaip gerai daro? Jos gerai daro tiems, kurie blogai daro. O tu blogai darai, sakydamas, jog kartuvės tvirčiau pastatytos, negu bažnyčia. Ergo, kartuvės tau gera padarytų. Bet prie klausimo. Na!
II KAIMIETIS:
Kas stato tvirčiau už mūrininką, laivų statytoją ir dailidę?
I KAIMIETIS:
Taip; atsakyk ir išsikinkyk.
II KAIMIETIS:
Dabar galiu atsakyti, po šimts!
I KAIMIETIS: Na!
II KAIMIETIS:
Prisiekiu mišiomis, nebežinau.
Scenos gilumoje pasirodo Hamletas ir Horatio
I KAIMIETIS:
Nebelaužyk sau galvos dėl to; kvailo asilo rimbu nepagreitinsi. Bet jeigu kas tavęs netrukus to paties klaustų, atsakyk, kad duobkasys. Jo statyti namai laiko iki pasaulio pabaigos. O dabar nubėk pas Joganą ir atnešk man puskvor-tę karčiosios.
II kaimietis išeina. I kaimietis kasa ir dainuoja
Kai jaunas būdamas mylėjau, Man buvo taip puiku, Jog vien tik džiaugtis tenorėjau Prabėgančiu laiku.
HAMLETAS:
Argi tas vyrukas nejaučia savo amato, kad jis ir duobę kasdamas dainuoja?
HORATIO:
Įprotis išgujo nejaukumą. HAMLETAS:
Taip jau yra; mažai dirbanti ranka visuomet jautresnė.
I KAIMIETIS: Dainuoja
Bet amžius, kaip vagis, prislinkęs Užklupo taip staiga, Ir šitaip nelauktai atėjo Kelionės pabaiga.
Išmeta kaukuolę HAMLETAS:
Toji kaukuolė turėjo kitados liežuvį ir galėjo dainuoti. Kaip tas niekšas trenkia ją į žemę — lyg tai būtų žandikaulis Kaino, kuris įvykdė pirmąją žmogžudystę. Galėjo tai būti galva kokio nors politikieriaus, kuris dabar turi štai tam asilui nusilenkti, — tokio, kurs patį Dievą būtų apsukęs, ar ne?
HORATIO:
Galėjo taip būti, Prince.
HAMLETAS:
Arba dvariškio, kuris galėjo sakyti: "Labas rytas, malonus Prince! Kaip jums einasi, gerasis Prince?" O gal tai buvo ponas Toks-ir-toks, kurs gyrė pono Tokio-ir-tokio arklį, manydamas jį sau išprašyti, ar ne?
HORATIO: Taip, Prince.
HAMLETAS:
Taip, taip! O dabar — Jo Šviesybės Kirmino malonėje, be apatinio žandikaulio, duobkasio perskelta makaule. Gražus pasikeitimas! Kad būtų įmanoma pamatyti, kaip tatai įvyksta! Argi tik tiek teatsiėjo tų kaulų išauginimas, kad jais dabar būtų žaidžiama rutulių vietoje? Manuosius gelia, apie tai pagalvojus.
I KAIMIETIS: Dainuoja
Kastuvas ir kaplys, kaplelis, Drobiniai marškiniai. Ir kapas molyje brolelis Laukia manęs seniai.
Išmeta kitą kaukuolę HAMLETAS:
Štai dar viena! Ir kodėl ji negalėjo būti kokio nors teisininko? Kur dabar sukti jo iškalbos vingiai ir įmantrios plonybės, jo bylos, nuosavybės ir apgaulingos išmonės? Kodėl jis dabar turi kęsti to grubaus niekšo purvino kastuvo smūgius per makaulę, nė nemanydamas kelti jam bylos už įžeidimą veiksmu? Hm! Savo laiku tasai vyrukas galėjo būti stambus žemės supirkinėtojas su visokiais aktais, įkeitimais, užstatais, dvigubomis garantijomis ir išjieškojimo teisėmis? Ar tai visų jo bylų galas ir išjieškojimo teisių atgavimas — galų gale tegauti saują smulkios žemės savo puikiai smegeninei pripildyti? Ar galėtų dabar garantuoti jo žirantai, tegu ir dvigubi, daugiau žemės, negu per dviejų sutarčių ilgį ir plotį? Net nuosavybės dokumentai — ir tie vargu tilptų šioje dėžutėje; o pačiam savininkui ar nereikia daugiau vietos, a?
HORATIO:
Nė per jotą, Prince.
HAMLETAS:
Ar ne iš avies kailio daro pergamentą? HORATIO:
Taip, Prince. Bet ir iš veršio. HAMLETAS:
Avys ir veršiai visi tie, kurie šitaip mano apsidrausti. Noriu su šiuo vyruku pasikalbėti. — Kieno tas kapas, ei?
I KAIMIETIS: Mano, Pone.
Dainuoja
Ir kapas molyje brolelis Laukia manęs seniai.
HAMLETAS:
Tikrai, jis yra tavo, nes tu jame guli.



Adolfas Valeška — Senojo Testamento simboliai (skaldytas stiklas) Rodfei Zedek šventykloje, Čikagoje.

I KAIMIETIS:
Jūs negulite jame, todėl jisai ne jūsų. Kai dėl manęs, tai, nors dar neguliu jame, vistiek jis yra mano.
HAMLETAS:
Tu meluoji jame, kad esi jame ir kad jis yra tavo. Jis yra mirusiems, ne gyviems; štai kodėl tu meluoji.
I KAIMIETIS:
Tai gyvas melas, Pone; nuo manęs jis grįš pas jus.
HAMLETAS:
Kokiam gi vyrui tu kasi šią duobę?
I KAIMIETIS: Jokiam, Pone.
HAMLETAS: Kokiai tad moteriai?
I KAIMIETIS: Irgi jokiai.
HAMLETAS:
Tai ką gi čia laidos?
I KAIMIETIS:
Tą, kuri buvo moteris, Pone; bet dabar, Dieve duok jai dangų, ji yra mirusi.
HAMLETAS:
Bet koks tikslus tas niekšas! Su juo reikėtų kalbėtis pagal kompasą, kad nepasipjautumėm savo pačių dviprasmybėmis. Dievaž, Horatio, jau bus trejetas metų, kai aš pastebiu štai ką: laikai tiek išpruso, jog greitai kaimiečio kojos pirštas sieks dvariškio užkulnį, erzindamas šio nuospaudas. — Ar seniai duobkasiauji?
I KAIMIETIS:
Iš visų metų dienų aš pradėjau tą dieną, kai paskutinis mūsų karalius nugalėjo Fortinbrą.
HAMLETAS:
Prieš kiek laiko tai buvo?
I KAIMIETIS:
Nežinot? Kiekvienas kvailys galėtų pasakyti. Tai buvo tą pačią dieną, kuomet jaunasis Hamletas — tas, kur dabar pamišęs ir išsiųstas į Angliją, — gimė.
HAMLETAS:
Taip? Bet kodėl jį išsiuntė į Angliją? I KAIMIETIS:
Todėl, kad pamišo. Ten turės atgauti protą. O jei ir neatgaus — tiek čia tos bėdos!
HAMLETAS: Kodėl?
I KAIMIETIS:
Niekas ten nė nepastebės: visi ten tiek pat pamišę, kiek ir jis.
HAMLETAS: Kaip jis pamišo?
I KAIMIETIS: Sakoma, labai keistai.
HAMLETAS: Kaip tai keistai?
I KAIMIETIS:
Gi ėmė ir išėjo iš proto.
HAMLETAS: Kodėl jis pamišo?
I KAIMIETIS:
Todėl, kad čia Danija. Aš čia jau trisdešimt metų, jaunas ir vėliau suaugęs, duobkasiauju.
HAMLETAS:
Kiek laiko žmogus išguli žemėje nesupuvęs? I KAIMIETIS:
Jeigu prieš mirtį nesugenda, kaip dažnas sušvin-kęs šių dienų nabašninkas, kurį vos spėji užkasti, jis jums ištvers kokį aštuonetą ar devynetą metų; odminys išlaikys devynerius metus.
HAMLETAS:
Kodėl ilgiau, negu kiti?
I KAIMIETIS:
Todėl, Pone, kad tas amatas taip gerai išdirba jo paties odą, jog ši ilgokai nepraleidžia vandens; o vanduo, taip sakant, yra baisiausias to kekšiasūnio lavono pūdytojas. Štai čia kaukuolė. Ji išgulėjo žemėje dvidešimt trejus metus.
HAMLETAS: Kieno ji buvo?
I KAIMIETIS:
Pablūdusio kekšės vaiko buvo ji. Kieno jūs manote ji buvo?
HAMLETAS: Nežinau.
I KAIMIETIS:
Tegu jį maras griebia, tą nevidoną pasiutėlį! Jis man kartą reinvynio bonką ant galvos išliejo. Ta kaukuolė, Gerbiamasis, buvo Joriko, karaliaus juokdario.
HAMLETAS: Šita?
I KAIMIETIS: Kaip tik šita


Adolfas Valeška — Pavasaris (skaldytas stiklas)

HAMLETAS: Parodyk.
Paima kaukuolę
Deja, vargšas Jorikas! Aš jį pažinojau, Horatio! Neišsemiamo sąmojo ir nuostabios fantazijos vyras! Jis tūkstantį kartų mane ant savo kupros nešiojo. O dabar — kokį šiurpą mano vaizduotėje kelia! Net šleikštu daros gerklėje. Čia buvo tos lūpos, kurias aš nežinau kiek sykių bučiavau. Kur tavo pokštai, sąmojai ir dainos, tos žaibiškos išdaigos, sukeldavę triukšmingą juoką už stalų? Nebėr! Net savo paties grimasai pašiepti! Nebeturi žiaunų? Nueik dabar į kilniosios Damos kambarį ir pasakyk jai, kad, nors ir storiausiai nusidažytų, — vistiek kada nors bus kaip tu. Ir prajukink ją šitaip! Horatio, prašau, pasakyk man vieną dalyką.
HORATIO:
Kas gi tai būtų, Prince? HAMLETAS:
Ar tu manai, kad ir Aleksandras žemėje šitaip atrodė?
HORATIO: Lygiai taip.
Padeda kaukuolę ant žemės
HAMLETAS:
Ir taip dvokė? Fui!
HORATIO: Lygiai taip, Prince.
HAMLETAS:
Štai koks žemas paskyrimas mums tenka, Horatio! Kodėl mes savo vaizduotėje negalėtumėm pasekti Aleksandro dulkių tol, kol patirtumėmr kad jomis statinės skylė užkimšta?
HORATIO:
Šitaip į viską žiūrėti reikštų per didelį smalsumą.
HAMLETAS:
Visai ne! Tatai galima atlikti pakankamai kukliai, vien tik panašumu į tiesą tesivadovaujant. Kad ir taip: Aleksandras mirė; Aleksandras buvo palaidotas; Aleksandras pavirto į dulkes;
dulkės yra žemė; iš žemės daromas molis; ir kodėl tuo moliu (kuriuo jis pavirto) nebūtų galima užkimšti alaus statinės?
Valdingas Cezaris, žeme pavirtęs, Neleis, kad vėjas skverbtųsi įnirtęs, Te molis, gąsdinęs kadais visus, Užlopo sieną prieš žiemos nasrus! Tyliau! Eikš šen! Žiūrėk, štai ten ateina!
Įeina laidotuvių procesija: kunigai, Ofelijos karstas, Laertas; Karalius, Karalienė, jų palydovai etc.
Karalius, karalienė ir dvariškiai. Bet ką jie lydi taip be apeigų? Tai ženklas, jog patsai save velionis Ištiko nevilties ranka. Kilmingas. Pasekime, kas bus.
Abu pasitraukia į šalį
LAERTAS: ' Kur kitos apeigos?
HAMLETAS:
Juk tai Laertas, Didžiai kilnus jaunuolis, — pažiūrėk!
LAERTAS:
Kur kitos apeigos?
KUNIGAS:
Mes laidotuves išplėtėme tiek, Kiek tik galėjom. Jos mirtis — neaiški; Tad jei ne įsakai, atėję iš augščiau, Nešventintam kape jinai gulėtų Lig Teismo; vietoje šventų maldų, Jai kristų vien tik akmenys ir šukės. Dabar — mergautiniai vainikai, gėlės Ir lydintis namo, į šventą žemę, Skambėjimas varpų.
LAERTAS:
Ir nieko jau daugiau?
KUNIGAS:
Tikrai jau nieko. Giedoti Reąuiem — taip, kaip ir tiems, Kurie ramiai numiršta — reikštų Išniekint apeigas.
LAERTAS:
Guldyk ją žemėn; Te iš gražaus ir be dėmės jos kūno Žibuoklės auga! Bet žinok, šventike: Ji angelu tarnaus prie Dievo sosto, Tau kaukiant pragare.
HAMLETAS:
Ofelija?
KARALIENĖ: barstydama gėles. Gėlelei — gėlės Tai sudie!
Maniau, kad būsi Hamleto žmona; Vestuvių guolį puošiu tau, ne kapą, Gėlėm, miela mergaite.
LAERTAS:
O, tekrinta
Nelaimė dešimt kartų triguba
Ant nelemtos galvos tam, kurs niekšingai
Jos puikų protą atėmė. Nekaskit,
Kol aš dar kartą neapkabinau!
Įšoka į duobę
Dabar užkaskit mirusią ir gyvą, Ir kaskit tol, kol čia supiltas kalnas Iškils virš Peliono ir Olimpo Žydros galvos!
HAMLETAS: išeidamas į priekį
Kas tu, kurio gėla Tokia didi, kuris šaukies iš skausmo Keliaujančių žvaigždžių, jog šios sustoję Baimingai klausosi? Aš — danų princas. Aš — Hamletas.
Įšoka į duobę
LAERTAS:
Tegriebia tave velnias!
HAMLETAS: risdamasis su Laertu Blogai meldies.
Prašau, nuimk pirštus man nuo gerklės! Nes aš, nebūdamas staigus ar karštas, Turiu savy šį tą ir pavojingo, Todėl tu saugokis. Šalin rankas!
KARALIUS: Išskirt juos!
KARALIENĖ:
Hamletai!
VISI:
Garbingi Ponai!
HORATIO:
Nurimkit, mielas Prince.
Palydovai juos išskiria. Visi išlipa iš duobės
HAMLETAS:
Dėl to aš kausiuosi su juo — ir tol, Kol dar pajėgsiu judinti blakstienas!
KARALIENĖ: Dėl ko, sūnau?
HAMLETAS:
Aš ją mylėjau. Tūkstančiai jos brolių Man neprilygtų meile niekuomet. — Ką tu norėtum padaryt dėl jos?
KARALIUS:
Laertai, jis pamišęs!



A. Valeškos studijos paviljonas tarptautinėje meno parodoje Čikagoje 1961 m.

KARALIENĖ:
Palikit jį, dėl Dievo meilės!

HAMLETAS:
Sakyk, po šimts velnių! Raudoti? Kautis?
Suėsti krokodilą? Gerti acto?
Gavėti? Persiplėšt? Leisk man. O gal
Tik paverkšlenti ir šokimu į duobę
Mane pažemint? Pasilaidok gyvas
Su ja — ir aš tą patį padarysiu!
Tu tik ką čia pliauškei apie kalnynus.
Te mus užverčia akrų milijonais,
Kad, mūsų kapui degančias erdves
Pasiekus, Osa būtų šalia jo —
Tik karpa! Taigi, ką tik tu bepliaukštum,
Ir aš galiu tą pat.

KARALIENĖ:
Tai beprotybė;
Ir priepuolis dar kurį laiką tęsis. Po to, kantrus tarytum balandėlė, Auksinei jos porelei išsiritus, Sėdės jis liūdnas ir tylus.

HAMLETAS:
Bet Pone,
Kodėl jūs šitaip su manim? Aš jus Mylėjau visados. Tačiau tiek to. Te Herkulis darys sau, ką norės, Bet katės kniauks ir šunes netylės.
Išeina

KARALIUS:
Pasekit jį, prašau, Horatio. Horatio išeina
LAERTU I:
Kantrybę semkit mūsų vakarykštėj Kalboj, ir viskas greitai išsispręs. — O jūs, Gertrūda, liepkit saugot sūnų. — Šiam kapui gyvo antkapio juk reikia. Ramybės valanda išmuš tuojau, Bet iki tol teks veikti atsargiau.
Išeina.
Vertė A. Nyka-Niliūnas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai