Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė BENEDIKTAS RUTKŪNAS   
Dianai - Teresei Lindstrom

1. VĖLYVA ROŽĖ

Iš po nakties
po mano pražiūrėtu vientulystės langu
darže tuščių, bežadžių rudenio troškimų
atsivožė
nuo vėjo, slėpinius apsakančio, supimo
pilna kaitros pilnavidurė rožė.

Pro atdarytą langą
išviliojo dainą iš manos krūtinės
vėlyvo žiedo kvapas
svaigurinis    

Į dieną, vėju žvangią,
į naktį, pilnatimi žvainą, —
nukrito klevo lapas
paskutinis,
variu nužvangęs
į anapus   

Vėl užsivėrė mano vakaro šarmotas
skausmo vientulystėj prarymotas,
langas.
Tiktai pilnavidurė rožė žiūri
širdim pulsuojančia, raudona.   

Ją mano sielos akys regi,
nors ūkanos, vien niūrios ūkanos
palangėj veliasi ir velias;
diena pavargus kniūpsčia puola.
Diena — derli madona.
Žemė juosta.
Sutirpo: sodo medžiai, kelias;
vinguręs upės juosta.
Naktis prie rožės glaudžia skruostą.
Šiurpu. Tamsu   

Manos širdies ranka
nuraško vėlų žiedą
ir prie kasų

tau sega —
tegu dega!
Jaunosios šydu rėdo
tave, tave, jaunystės gulbe, —
juodų naktų baltoms jungtuvėms -
Valandos baltais balandžiais ulba.


2. ŽALIASIS ROMANSAS

Žalia, žalia — vasarojai   
Nei tvorų, anei ežių.
Žalios skepetos plasnoja.
Paskendai žaliame rojuj,
vėju kvepiančiam šviežiu   

Žaibo žirgą šimtamylį
mylimos kieman gręžiu:
"Ar ji laukia? Ar ji myli?
Skina rūtą naktį tylią
paslaptom su bernužiu,
pasigėrus gegužiu?"

Žalia. Žalios jūros, gojai.
Nei tvorų, anei ežių.
Skaros žalsganos plasnoja   
Mylimai lankytai moju
Kepure: "Sudie, brangioji!"
Ir nujoju ir prajoju
žalio javo žalią rojų,
vėju kvepiantį šviežiu   

Tiktai kryžkelėj sustoju.
Apie rūtą vis dūmoju:
"Ar pamynė ją po kojų?
O ar myli ji mane
meile tyra, bedugne?
Ar gelmėj šiltų naktų,
aukso dulkių nužertų,
dalos lūpom su kitu?
O tu vienas, vienas tu
nuo jos tylioj tolumėlėj
degi ilgesiu šventu,
neatspėdams, ar ji myli,
ar tik slepia skaudų vylių? —
Ar sugrįžti dar, ar ne
javo jūra žalugne
prisiglausti krūtine?
Ar myluoti tik . .. sapne?"


3. PRAAMŽIUI

Dangaus šviesa,
apšvieski neregėjime mane!
Sruvenk gyvąja verdene —
aš širdimi visa
nugrimsiu į Tave   

Aš atlapota krūtine
šaukiuos. Alkstu.
Šalu
prie upės Nevilties krantų;
naktin užblėsusių krislu
krentu   
Sušildyki kvėpavimu šiltu
krantų kitų —
nuo mano vyzdžio užslėptų,
nevėstančios Bangos plautų!   
Nuskaistinki tyra ugnia
mane, nuklimpusį aklų takų
dumbluotajam klane!
Sušildyk! — Taip pasaulyje klaiku!
Vėlu   

Praamžiaus paslapčių žilų, —
aš šalu —
Apglėbki meile Tu,
jei meilė ir šviesa esi —
žari žiežirba debesy
žarijų židinio pirmpradžio
užkurti šaltai širdžiai, medžiui —
žabale skausmo naktį:
pasaulio meile tvinti, plakti,
iš neregėjimo, iš nuopolio gėlos
gelmių gyvenimui atakti   

Praamžiau, apkabink mane
jaunystės meile ugnine!


4. VIZIJA

Ko griuvo miestai? Žlugo tautos?
Ko mirė tyruos pranašai?
Šventovės laiko vandenų paplautos.
Iš kankinių žaizdų tebevarva karšti kraujų lašai.

Apgaulę, priespaudą, pagiežą
aprauda laisvė kalinė   
Ir karalaitė karste tebemiega
stikliniame kalne.

O aukso žirgu karalaitis
kalnan vidurnaktį įjos —
Jau vožias karsto antvožas — kelias   
Aušra žėruoja veidas jos   

Ko griuvo miestai? Žlugo tautos?
Ko mirė laisvės pranašai? —
Šventovės keršto vandenų paplautos —
Tu — epitafijas rašai.

5.    VIENUMA

Rudenio rūkas. Rugienos.
Nykuma. Niaukias lango stiklai.
Vienas tu, vienas, vis vienas,
laime tikėjęs aklai   

Ilgesiu ilgos darganos dienos.
Saulė pravyra vėlai.
Prausia jos veidą ūkanų pienas.
Liūdesiu linksta šilai   

Liejas lietum mėnesienos.
Tolyje tylūs ženklai   
Vienas tu, vienas, tu vienas
laimės pagaut pakilai.

6.    APSIVALYMAS

Surizgę klystkeliai. Voratinkliai mirties apraizgė
trumpą žemės buitį.
Griuvėsiai    Upės užtvenktos lavonais —
Kruvinos — Klaiku!
Šaukiau. Žvaigžde tikėjau — Ir šviesa malonės
upe nukrito ant takų   
Nes Tu — dosnumas, tuštumą pripildęs. Nes Tu —liepsna apvalanti pūlius žaizdų.
Gyvybės gausūs vandenai   
Pragaišo dvokas, dėmės. Šunkeliuos — Aušrinė—
Raiba buitis vėl rėdosi jaunai.

7 MĖLYNOJI POEMA

Tu vis šito nežinai,
kaip man rūpi amžinai,
kad žydėtų mėlynai —
jūros, upės, ežerai, —
kaip galulaukės linai:
spinduliuotai ir jaunai.
Tu vis šito nežinai - -
 
Akys perregi kiaurai:
grimsta žuvys, gintarai —
karalaičių auskarai;
pasakų balti dvarai;
įsibridę jovarai;
o pakrantėm — ajarai   

Siela juokias mėlyna, —
amžinai jauna, jauna.
Supasi žydra daina.
Diena bėga tekina   
Žeme, žeme linauke   
tu — jaunoji! Tu — mana!
Man padangės — negana,
nors ir plauko ten arai,
debesų šviesių barai,
spindulių auksinės statos;
vieškeliai sidabro platūs
viršum Alpių, virš Laplatos
naktį šildą žiburiai, —
kur tiktai apsidairai,
susipynę įvairiai
su Sietynais, Grigo Ratais,
Aušrine, Zodiaku
rieda nulemtu taku
nuo praamžinu laikų:
vyzdis perveria juos, mato,
tik prasmės jų nesuprato —

Ne, tu šito nežinai,
kaip man rūpi amžinai
austą toliai melsganai,
kur lakias svajas ganai;
gėlės, žydinčios žvainai,
(jų į nieką nemainai);
lygios lygumos, kalnai,
sniego plazdantys sparnai,
nusidažę dyvinai,
kaip galulaukės linai,
gulą, liūlą mėlynai   

Iš tenai vis, iš tenai
semiu džiaugsmą kupinai:
sklidina širdis, delnai   
Žeme, žeme mėlynplauke —
vandenų, kalnų ir lauko —
iš tavęs gyvybė plaukia —
Tu — jaunoji! Tu — mana
grožio taurė amžina!
Man padangės — negana:
ją uždengia dargana   
 
8. ATRADIMAS

Palikęs dūmus pokylio, damas,, draugus,
aš išslenku patyliai pro duris.
Gegužio vakaras aistrus, svaigus
mane apglėbia džiaugsmo rankomis.

Einu laukų keliu, suklusęs
vėjelio su rugiais šnekos.
Praradime tavęs — vienos, nepakartojamos,
Vėjuži, gal tu man atpusi
jos kvapą, balsą iš tos pusės,
kur ji pasislėpė vingriuos pavasario takuos!

Aš jieškau vis tavęs žvaigždėm miglotos,
nežinios užklotos
pasaulio vandenyno plotuos,
praradęs viltį — kvepiančią radastą.
O negaliu keliuos sustoti —
tavim gyvybės tvinksnis plasta!
praradime žaismios buities pilnybės, —
aš — kibirkštis didžios Nežinomybės,
lapas — džiūstąs gyvatos medyne pakibęs;
a§ — kibirkštis didžios Nežinomybės
akimirkai nakčia sužibęs!   

Gegužis apsemia svaigusis.
Girdžiu, kaip šnabžda vėjo gūsis:
"Į kūdikystės pievą grįžki!"
Ir aš seku
pro žalią pabarę pėdas užžėlusių tavų takų —
Einu, einu, einu
pro tūkstančius dienų, žalių jaunų —

Į ūko tolį sugrįžtu   
Gal būt daina? Gal būt sapnu?

Už praradimo upės — anoj pusėj   
O, palaima, šviesa! — Ten tu! Ten tu!
Kaip jauna! Kaip kvapnu!
Ramunėm galvą apsipynus,
vėjo šukuojamais, saulės nubalintais plaukais —
skendi kvepėjime darželių diemedžių, rūtų,
aguonų, kmynų, javo gryno,
melsvų šilų, lašnojančių sakais, beržynų,
pasodžių apynių spurgų,
Sekminėm šventintų laukų,
kur žalia taip, platu!   
Ten tu, ten tu, ten tu:
ant lėno Lėvenio margų krantų
su peteliškėmis kartu
sukies pavasario svaigiu ratu! —

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai