Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BUNDANTI LIETUVA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. Čižiūnas   
AWAKENING LITHUANIA, A Study on the Rise of Modern Lithuanian Nationalism by Prof. Jack J. Stukas, Ph. D., Director, Institute of International Business Seton Hall University. The Flor-ham Park Press, Inc. 14 Lincoln Place, Madison, N. J. 1966. Teksto psl. vii-xiii+1-187.

Kai mums patenka į rankas knyga apie Lietuvą anglų kalba, ne-liekam abejingi jai: vartydami džiaugiamės jau pačiu faktu, kad tokių knygų esama. Juo labiau nudžiungame, kai naujų knygų ta kalba atsiranda, kai jose vaizduojama Lietuva jau nebe Pelenė kitų tautų tarpe, bet kaip turtinga savo praeitimi ir turininga savo dvasine kultūra šalis. Čia aptariama dr. J. Stuko knyga apie bundančią Lietuvą, berods, tokia yra. Ji skiriama tai angliškai skaitančios visuomenės daliai, kurios dėmesys siekia toliau už Amerikos ir anglosaksiškojo pasaulio ribų.

Knygai įžangos žodį rašo Juozas Kajeckas, Lietuvos atstovas Vašingtone, glaustai nusakydamas Lietuvos tragediją XX a., kaip pavyzdį viso to, ko laisvę mylintieji žmonės turi bijoti ir su kuo stoti į kovą.

Įvade autorius dr. J. Stukas nusako knygos paskirtį: "This book has as its purpose the presentation of the development and progress of modern Lithuanian nationalism from its beginning at the turn of the 19th century, through the period of its greatest intensity in the 1880's to the time when it became a recognized reality, in 1905" (p. IX). Kaip iš knygos aplanko matyti, ši knyga savo tema ir turiniu yra pritaikytas panaudojimas disertacijos filosofijos daktaro laipsniui, Jokūbo Stuko įteiktos New Yorko Universitetui.

Knyga suskirstyta 9-iais skyriais, kurių yra itin trumpučių, pvz., VII skyrius apima tik 3 puslapius. Išnašos talpinamos kiekvieno skyriaus gale.

Pirmame iš visų 9 skyrių duodama glaustai atpasakota Lietuvos praeitis (1-28 psl.) nuo senovės ligi tautinio atgimimo XIX a.

2-me skyriuje autorius nagrinėja aplamai nacionalizmo sąvoką ir jos turinį, o paskui pereina Į lietuvių tautinės sąmonės esmę ir reiškimąsi, apibūdina lietuvių tautos nesėkmę realizuoti savo tautinį veidą ir sukurti savitą tautinę civilizaciją, kaip vidinio skilimo pasekmę, bajoriškai šviesuomenei ir liaudžiai nuėjus priešingomis kryptimis.

Trečiame skyriuje autorius apibūdina tautinį lietuvių atgimimą dviem straipsniais: pirmuoju nusako XIX a. pirmosios pusės Žemaičių šviesuomenės sąjūdį ir Vilniaus universiteto tautinį poveikį, antrame — platokai sustoja ties priešaušrio lietuvių literatais ir visuomenės veikėjais. Kiek plačiau sustojama ties vyskupo Valančiaus politika kovoje su rusų valdžios užmačiomis.

Žymiai už kitus platesniame, visos knygos centriniame 4-me skyriuje (73-115 psl.) autorius jau plačiai apibūdina "Aušros" ir "Varpo" sąjūdžius, taip pat ir Mažosios Lietuvos tautinio susipratimo eigą. Jonas Basanavičius Ir "Aušra", Vincas Kudirka ir "Varpas", knygnešiai ir jų vaidmuo spaudos plitimui krašte, — visa tai gana plačiai atvaizduota.

Penktasis skyrius vaizduoja lietuvių kovą dėl savosios spaudos laisvės, santykius su lenkais ir sulenkėjusia Lietuvos bajorija, aplamai — kovą dėl savitos kultūros.
6-sis skyrius aptaria lietuvių literatūros augimą, politinės diferenciacijos pradžią ir Didžiojo Vilniaus Seimo poveikį tolimesniam politinės lietuvių minties brendimui bei kultūrinei pažangai.

Mažas septintasis skyrius (149 -151 psl.) nagrinėja Amerikos lietuvių įtaką tautos sąmonėjimui Lietuvoje ir pagalbą kultūrinėje ir politinėje kovoje su carine biurokratija.
Nedideliame 8-me skyrelyje "Conclusions" autorius skelbia savo išvadas, kurias galima būtų pavadinti glaustu pakartojimu viso knygoje paskelbto turinio, pabrėžiant ano meto tautinio subrendimo kulminaciją Didžiajame Vilniaus Seime.

Paskutinis 9-as ("Istorinio epilogo") skyrius supažindina skaitytoją su I-jo pasaulinio karo pasėkomis Lietuvoje ir kovų dėl nepriklausomybės eiga, glaustai pavaizduoja nepriklausomos Lietuvos kultūrinę bei ekonominę pažangą ir politinės santvarkos raidą. Paskutinis šio skyriaus straipsnis trumpai išdėsto Lietuvos - Sovietų Sąjungos nepuolimo paktus, sudarytus 1926 ir 1931, ir vėlesnius 1939-41 įvykius, kurių bėgyje Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė buvo brutaliai sumindžiota.

Knygos pabaigoje (175-187 psl.) pateikiama gana gausi bibliografija, taip pat ir vardynas.
Kaip matyt iš čia aptarto knygos turinio, autoriaus užsimojimas duoti galimai pilną tautinio ir valstybinio Lietuvos atgimimo vaizdą yra pakankamai įvykdytas. Veikalą skaitydamas, lietuvis ir svetimtautis skaitytojas matys autoriaus meilę aprašomam dalykui ir pakankamą erudiciją medžiagos naudojime. Tačiau šia proga tenka pasisakyti dėl tos medžiagos pateikimo eigos.

Nekvestionuodamas autoriaus pasirinkto turinio išplanavimo, skaitytojas gali vietomis pastebėti turinio pasikartojimus. Taip, pvz., paties pirmojo skyriaus trečias straipsnis "Lithuania under the Russians" turi savyje ir visai trumpą lietuvių tautinės sąmonės brendimo ir vėlesnės kovos už tautos laisvę santrauką. Vėliau, 4-me ir 5-me knygos skyriuose, kurie sudaro esmingiausią veikalo dalį, tie patys dalykai jau plačiai nagrinėjami. Atrodo, autoriaus intencija pirmame skyriuje buvo supažindinti svetimtautį skaitytoją su lietuvių tautos praeitimi iki pat nepriklausomybės atstatymo 1918 metais, kad toliau sekančiuose skyriuose dėstomoji tautinio atgimimo analizė tokiam skaitytojui būtų suprantamesnė. Tos intencijos paneigti negalima.

Veikale labai apstu citatų. Stambesnės jų pateikiamos kursyvu. Kai kuriuose straipsniuose (pvz., 5-me skyriuje) jos sudaro beveik pusę viso teksto. Dėl šio citatų gausumo tenka kiek paabejoti autoriaus pasirinktu argumentavimo būdu. Kai kurios tų citatų (iš angliškai rašytų šaltinių) yra beveik jų turinio atpasakojimai ar santraukos, bet jokiu būdu ne tikslios citatos. Jei tai daryta kalbinio sklandumo ar stiliaus tikslais, tai tokio citavimo vietoj būtų pakakę ima-šinio šaltinių nurodymo. Taip yra su citata pačiame pirmame puslapy (iš Thomas G. Chase, The Story of Lithuania, p. 3-4), taip pat 19 psl. (cituojama iš V. Trumpos straipsnio Lituanus 1964 nr. 2, p. 27). Panašiai cituojami ir kai kurie lietuviškieji šaltiniai. Pvz., 2-me psl. cituojama dr. Ad. Šapokos "Lietuvos Istorijos" 52 psl. ištrauka iš viso nerandama tame puslapyje. Yra tik daug platesnis to paties turinio tekstas.

Autorius knygos įvade (p. XI) pasisako apie veikalo šaltinius, kurių gausiausi lietuvių kalba. Kiti jų yra lenkų, rusų, vokiečių ir prancūzų kalbomis. Suprantama, kad citatos vertimas negali būti pažodinis, tačiau ir vertimas gali ir turi būti tikslus savo turiniu. Iš citatų gausumo šiame veikale tenka spręsti ir vertinti autoriaus pastangas liudyti ir įrodyti lietuvių tautos kultūrinį ir politinį brendimą ne vien savo interpretacija, bet ir galimai gausiais ir autoritetingais šaltiniais. Tuo atžvilgiu autoriaus daug padaryta.

Tačiau ši aplinkybė verčia recenzentą tarti žodį apie knygos pobūdį. Kuriai veikalų rūšiai ji priskirtina? Moksliniu veikalu, atrodo, paties autoriaus ji nelaikoma. Tai matyti iš veikalo redakcijos ir apipavidalinimo. Dailininkas Jonas Subačius pagamino knygai aplanką ir 16 įžymiųjų Lietuvos istorijoje vyrų portretų (aštuoniuose specialaus popierio lapuose). Visi jie rūpestingai nupiešti, kiek "padailinti - sušukuoti", tačiau autentiški. Galima būtų sakyti "patikimi", kai kalbame apie valdovų kunigaikščių portretus, kurių mūsų tautos istorijai mažiau negu šykštu, ir kurių pavaizdavimas senuose, svetimtaučių diletantų pirštuose, portretuose mums iki įkyrumo nepriimtinas (pvz., Mindaugo, kairiąja ranka kardu užsimojusio).

Dailininko Subačiaus piešinys knygos aplankui vykusiai suplanuotas ir įvykdytas. Iš apačios į viršų kylančiuose ir plintančiuose stilizuoto audinio raštais spinduliuose rodomas Lietuvos 1920 ir 1924 metų sutartyse fiksuotų sienų kontūras. Per patį Lietuvos valstybės kontūro vidurį lengvutėmis linijomis kryžmai žymimos dvi centrinės geografinės koordinatos. Deja, geografinio ilgio dienovidinė žymima klaidingai: 24W, vietoj 24E (rytų geogr. ilgis), ši klaida Lietuvą nukelia į Atlantą.

Pabaigai tenka paminėti tuos nedidelius teksto trūkumėlius, kuriuos recenzentui teko užtikti. Aplamai tariant, korektūros klaidų knygoje maža. Paminėtinos tik kelios jų. 2-me psl. žodis Lietuvai (Lithuanians) vietoj — Lietuviai. 162-me psl. autorius kalba apie Bermonto - Avalovo dalinius, juos pavadindamas "White Prussian units" vietoj "White Russian" ... Tame pačiame puslapyje (apatinėje eilutėje) sakinyje "In protest over Polands seizure of Vilnius and the provinces of Gardinas and Su-vallija (-kija, korektūros klaida) Lithuania broke off ail relations with Poland". "Suvalkija" terminas niekad nebuvo oficialiuoju lietuviškosios Užnemunės pavadinimu. "Suvalkija" (buv. Suvalkų gubernija) savo plotu siekė nuo Augustavo iki Aleksoto Kaune. Autorius galėjo tenkintis paminėdamas "kai kurias pietinės Lietuvos dalis" ar pan. Simanas Daukantas minimas 48 psl. su klaidingai pateikta mirties data (1793-1894) vietoj 1864. 67 psl. išnašose minimas T. Narbuto veikalas Starožytne ... turėtų būti Dzieje Starožytne ...

Tenka dar paminėti porą terminologinių pastabų. 40-me psl. autorius apibūdina lietuvius kaip tarpininkus tarp krikščioniškųjų Rytų ir Vakarų, sakydamas: "this nation of idolatry carried out the role of middleman between the Christian East and West." Idolatry lietuviškai stabmeldybė. Senovės lietuvių religija nebuvo stabmeldiška. Pagan, heathen terminai apima ir gamtos garbintojus, o lietuviai kaip tik jais ir buvo. "Su-walki Gymnasium" (psl. 79) pavadinama Mariampolės gimnazija, kuri kitose vietose taip ir vadinama. 84-me psl. paminėta Žemaičių kun. seminarija kaip Samogi-tian Theological Institute, nors vėliau ji vadinama įprastu seminarijos vardu.

Autoriaus turėta, matyt, sunkumų su lenkiškųįų vardų ir pavardžių rašymu. Keliose vietose lenkiškasis Wladyslaw rašomas Wladis-law (pvz., 9 psl.). Šalia Adam Mic-kiewicz (ir Adomas Mickevičius skliausteliuose), St. Staniszewski, Ludwik Abramowicz ir kt. lenkiškųjų pavardžių randame greta Joachim Lelewel surašytus I. Onacevičius, I. Danilavicius, J. Jaroševičius (psl. 53). Panašiai paminėtas ir Simanas Meištavičius, knygelės "Przenigdy" autorius (pagal dr. K. Grinių). Atrodo, šitoks lenkiškųjų pavardžių lietuvinimas nelietuvių kalboje yra lietuviškųjų šaltinių poveikis. Vardų ir pavardžių stropesnis išlyginimas būtų buvęs dar vienas pliusas knygai.

Mėginant susumuoti knygos turinio ir "veido" savybes, tenka pasidžiaugti dr. J. Stuko įnašu į literatūrą apie Lietuvą anglų kalba. Veikalą tenka skirti informacinės literatūros rūšiai. Gražus apipavidalinimas, švari spauda ir iliustracijos (portretai) daro knygą patrauklią ir labai tinkamą dovanoms, šiais Laisvės Kovos Metais ji turi būti perkama asmeniniam malonumui ir informacijai, dovanojama svetimtaučiams ir ieškoma — naudojama viešosiose bibliotekose.
V. Čižiūnas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai