Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ANTANO JASMNTO "GRUODAS" PDF Spausdinti El. paštas
Antanas Jasmantas: GRUODAS. Eilėraščiai. Aplankas ir iliustracijos P. Jurkaus. Pabaigoje J. B. straipsnis, aptariąs A. Jasmanto poeziją (83-92). Ateities leidyklos leidinys, Brooklyn, 1965. 95 psl. Kaina 3 dol.

Nuo romantizmo pradžios jau yra praėję arti dviejų šimtų metų, bet jo palikimo literatūroj dar nesame visai išgyvenę. Tik vienu atžvilgiu jau esame priėję kraštutinę ribą, būtent, poezijos ir prozos ribą, kiek ji liečia tų literatūros rūšių išviršinį pavidalą. Dabar neretai sutinkame kūrinių, kai pirmu žvilgsniu nebeaišku, ką turime prieš akis — prozą ar lyrinę poeziją, nes ši pastaroji dažnu atveju yra nustojusi per ilgus amžius turėtų išviršinių muzikinių ypatybių — taisyklingo ritmo, rimo ir pastovių strofų.

Turinio atžvilgiu dažnas mūsų dienų poetas nenori arba nebepajėgia taip išsireikšti, kad kiti žmonės arba eiliniai skaitytojai jį suprastų. Kai kuris tų poetų rašo tokia tolimų užuominų ir įmantrių metaforų kalba, kad eilėraščiai atrodo užsklęsti kryžiažodžių ir šaradų rate, kurį gal tik retas tepajėgia peržengti, šitokios uždaros poezijos lietuviams kartais pateikia tie poetai, kurie mėgina pasekti anglosaksų madas, ypač jų abstraktinę lyriką, vadinamą ezote-ri'ka poezija.

Antano Jasmanto lyrika, sutelkta "Gruodo" rinkiny, tiek pavidalo, tiek turinio atžvilgiu nepanaši į ką tik suminėtus kraštutinumus šių dienų poezijoj. Turinio atžvilgiu ji nėra ezoteriškai uždara bei nesuprantama, nors, antra vertus, ji nėra nei kasdieniška, nei lengvos prasmės. Pirmiausia joj A. Jasmantas stengiasi išreikšti savo santykius su neaprėpiama ir neišsakoma būtimi, kurioj visi esam, nors gal kiekvienas skirtingai ją jaučiam. A. Jasmantas ypač jautrus savo paties greit prabėgančiai egzistencijai. Jis norėtų bent kiek sulaikyti jos tėkmę arba bent kiek ilgėliau ištverti regimoj būty, nors jis kaip stikliniame inde voras:

"I naują būtį lyg į slidžią giją Iš naujo, vis iš naujo kabinuosi" (12 psl.).

Savo ir mūsų pastangas užsikabinti nepastovioj būty A. Jasmantas vaizduojasi kaip žuvies pasišokėjimus iš vandenų gelmės į dangų; tik, deja, mes kaip žuvys:
"Į šviesą atsitrenkę krentam atgalios
Į purviną, į tą mūs' vandenį nešvarų" (13 psl.).
Tai mūsų kasdienybė, kuri mus neša su savim į mūsų gyvenimo saulėleidį. Lyg rugiapiūtės darbininkai vakare:

"Atgal ir mes nuo vėstančių kalvelių
Apsunkusius dalgius nusisvarinę, Jau leidžiamės iš ilgo mūsų kelio Į rūką sidabrinį.

Tur būt, į poilsį, į baltapūkį, Mes leidžiamės" (22 psl.).

Leidžiamės žemyn ne tik kaip darbingi piovėjai, bet ir kaip pasiklydę suskurdę pakeleiviai:

"Keliu, kuriuo jau daug kas ėjo ir dar eis — Keliaus minia su grojančių čigonų būdomis, Su šokančiom beždžionėmis, su juokdariais" (9 psl.).

Kad ir kaip mūsų egzistencija būty atrodytų skurdi, nors tai būtų lyg tylus sėdėjimas šalty prie ilgo kelio, sulaukus šiurpių šalnų ir pilko peleninio gruodo, vis tiek ir šitokioj būty mes stengiamės drauge su poetu išsilaikyti:

"Visi pavargę, dulkėmis pajuodę
Į paskutinę šitos žemės rinką
Nedrąsiai, pamažu
Suslinkom
Dar kiek pabūti.
Juk gražu —
Ar ne? — dar kiek pabūti" (17 p.).

Bet šis akimirksnio pabuvimas iš tikrųjų tėra mūsų slinkimas į mirtį, lyg ieškojimas savų namų, arba prašymasis į prieglaudą Dievo namuose, kaip to elgetos, kurio:

"drebanti ranka kelintą
jau kartą vis pakyla ir, paglamžius
Varpelio tavojo virvelę, krinta
Atgal ir mąsto:
Tur būt, Tavęs namie nerastų"
(39 psl.).

Meilė būčiai, noras bent kiek joj įsikabinti ir drauge sąmonė, kad visas mūsų gyvenimas nesulaikomai kinta bei nyksta, yra didžioji tema "Gruodo" rinkiny; bet Ji ypatingai pabrėžta jo pirmojoj daly vardu "Didžioji nebūtis". Beveik visi šito skyriaus eilėraščiai skaitytoją veda prie nebūties tamsios bedugnės, kad jis save paklaustų: argi aš po akimirkos turiu išnykti be garso ir be aido? Pats prie šitos situacijos prieidamas.

Nors atrodo, kad muzikiniai elementai, tokie kaip ritmas ir rimas, daugiausia pasitarnauja įspūdinei žaismingai, taigi negilaus turinio, poezijai, bet A. Jasmantas su savo "Gruodu" įrodė, kad muzikiniai elementai gali būti naudingi net filosofinio svorio lyrikai. Nesilaikydamas jokio klasikinio šablono, poetas akustines priemones pavartoja įvairiai. Norėdamas skaitytoją lyg uždaryti savo kūrinėlio nuotaikoj, savo eilėraščio pirmąją strofą kartais jis pakartoja užbaigai, kaip neretai pasielgdavo klasikinės muzikos kompozitoriai. Šitaip poetas yra sukomponavęs savo "Lopšinę", "Naktį", "Rudens žiedus", "Velykų rytą", kur, atrodo, buvo svarbiau sužadinti atitinkamą nuotaiką negu pabrėžti problemą. Kitur A. Jasmantas pavartojo rimą minčiai pabrėžti arba vaizdui suteikti simbolinę reikšmę, kaip šit "Rudeny":

"Rytuos aušra jau pradeda drebėti.
O gal tai aš drebu?
Gal mes abu
Nuo ilgo nemigo naktų išbalę?"
(8 psl.).

Čia į veiksmažodį "drebu" atsiliepęs įvardis "abu" skaitytojo mintį kaip tik nuveda į nepastovią ir trapią egzistenciją, kurią poetas sugestionuoja visame eilėrašty. Tačiau šitoks prasmingas dviskam-bis, kuris galėtų patenkinti klasiką, kartais Jasmantui atrodo nepakankamai muzikalus. Jis siekia dar tobulesnio sąskambio. Todėl "Gruodo" eilėraščiuose nekartą rimu atsiliepia net trijų eilučių galūnės. Antai, jau cituotame "Rudens" eilėrašty savo paties trapiai egzistencijai pabrėžti A. Jasmantas duoda triskambį:

"Pavytusiu lapu nukrito
Lyg paskutinė šio rudens šalna
Sunkios prasmės pilna
Būtis mana" (7 psl.).

Arba vėl mirties visagalybę pabrėždamas, poetas "Requiem" eilėraštį baigia pakartojimais ir triskambiais rimais:

"O bokštuose varpai vėl tris,
Tris ilgus ir sunkius kartus skardens.

Tiktai akmens,
To tavo liūdinčio, tamsaus akmens
Jai niekas, niekas neatris". (23 p.).


Mes taip esame pripratę prie šių dienų prozinės kakofonijos lyrikoj, kad A. Jasmanto pomėgį į darnius sąskambius priimame kaip posūkį į akustinį formalizmą, šitaip galima pažiūrėti į apskritai giliaprasmio "Mano kambario" pirmąją pusę:

"Tas mano kambarys kaip didelė
šventovė:
Nusvirę gėlės lyg vėliavos maldingai stovi,
Ir liūdesys vargonais groja,
O prie kojų,
Prie Nukryžiuotų kojų
Į gedulo veliūrą įsisupę,
Mano džiaugsmas ir mano   meilė klūpi
Ir meldžia naktį juodarūbę
Sukniubę.

O liūdesys vargonais groja
Ir nesustoja:
Jis trello palube graudena,
-Tts šliaužia požeme lyg vox humano..." (10 psl.).

Ret tokie sąskambiai, kokius čia išduoda "sukniubę" ir "nesustoja", "Gruode" yra labai reti, lyg išimtys. Daug dažnesni kiti sąskambiai, kuriuos vadiname asonansais. Jie dažnai pakeičia rimus ir, mano nuomone, gerai tinka išreikšti kintančiai ir nykstančiai žmogiškai būčiai, taip stipriai pabrėžiamai "Didžiosios nebūties" ir "Giesmių giesmės" skyriuose. Prisiminus, kad A. Jasmantas greta grynai muzikinių priemonių (asonansų, rimų, strofų pakartojimo) mėgsta simbolius, sukurtus iš akustinių įvaizdžių ("liūdesys vargonais groja"; "užraktais sužvanga"; sugrojo ragas girios vidury"; "jo kandūs barškantys nagai"; "pas girgždančius mūs kelio tiltus"; "jau vyturėlis ... nebeskardena gęstančios palaukės"; "šventovė ūžia nerami lyg vandenys pavasario upeliais"; "karalienė žengia su palydovų dūzgiančia minia"; "varpo dūžis nuo seno bokšto"; "laikrodžiai ten kelias ir ūkauja žemyn nusvirę" ir t.t.), suprantama, kodėl "Gruodo" eilėraščiai atrodo labai skambūs, skambesni, negu klasikinio darnumo mėgėjas galėtų norėti. Tiesa, kad iš optinių įvaizdžių sukurtų simbolių ten yra gausiau, tačiau nėra abejonės, kad akustiniai simboliai sustiprina A. Jasmanto eilėraščių muziką ir suteikia eterinio lengvumo visai išraiškai, kurioj nematyti jokios pedantinės sistemos.

Vieną kartą poetas savo mintį pasako tiesiog asmeniškai ("Kaip kūdikis, spurdėdamas džiaugsmu, pamiršt imu"), kitą kartą jis duoda siauresnį ar platesnį simbolinį vaizdą:

"Ir eina metai, eina tarsi keliauninko
Į šventą žemę žingsniai spėrūs.
Ir daug, tiek daug jų susirinko
Lyg paukščių rudenį" (18 psl.).

Arba "Saulėleidžio sonete":

"Nusviro varpos. Aukso grūdas
Atgal į žemę šaukias" (22 psl.).

Prie šio pribrendusių laukų vaizdo prijungdamas pakalnėn besileidžiančius javų kirtėjus, poetas suveldamas skaitytoją), A. Jasmantas nekrinta desperacijon, kaip kai kurie šių laikų   egzistencialistai, nors ir nėra   patenkintas  šitokia žmgiškos egzistencijos galima pabaiga. Ši  grėsminga  galimybė jo eilėraščiuose aidi ne maištu, bet tyliu skundu, be galo liūdnu skundu, tolimos fleitos rauda. Gal todėl "Lopšinė" — vienas švelniausių, paprasčiausių ir drauge subtiliausių eilėraščių — yra lyg sielos rauda dėl žmogaus likimo žemėj.

Tylaus liūdesio šešėlis gaubia ir A. Jasmanto erotinės meilės eilėrasčlus, sutelktus skyriuje "Giesmių giesmė", kur  poetas   kartais pavartoja Senojo Testamento įvaizdžių. Ten  taip  pat  galima  rasti kūrinėlį, nuaustą iš biblinių ir lietuviškų  motyvų, apie juodbruvę Nazareto Mergaitę. Tai lyg trumpas pagarbinimo atodūsis Marijai. Bet su ta juodbruve Mergaite susietame "Gegužinių" eilėrašty vėl aidi laukų klajūno ant dulkėto kelio ir skabomo lapelis po lapelio žiedo motyvai.

A.Jasmanto   meilės   giesmės skamba liūdesiu todėl, kad ir meilei grąso bei ją nutraukia ta pati mirtis, kuri visą žmogišką egzistenciją   pastato   nebūties   klausimo ženkle. Visame "Gruodo" rinkiny mirties motyvas labiausia pabrėžtas meilės eilėraščiuose. Mirtis čia visagalė. Pavasaris gali prikelti visas pašlaites, išvėdinti visus kapus, bet jis yra bejėgis pažadinti toli tarp dviejų kiparisų užkastą mergaitę ("Pavasaris").   Bejėgis taip pat ir liūdesys. Tai tik žiogo čirenimas per ilgą naktį ("Naktis ilga"). Pažymėtina taip pat, kad meilės ir mirties eilėraščiuose iškyla kontrastingi vaizdai, nors apskritai A.  Jasmantas  labiau  mėgsta niuansus ir užuominas negu antitezes. Antai, ilgėdamasis savo mirusios mylimosios, jis ieško "ant išdžiuvusių ganyklų kelio lengvutės pėdos josios kojų", arba jis nori, kad "pirmutinis šiltas vėjas ... atpūstų jos sušalusias rankas". Išryškindamas   mūsų   egzistencijos trapumą ties meile ir mirtimi. A. Jasmantas yra sukūręs tokių reto grožio   eilėraščių, kaip "Sugrįžki, mano   mylimoji", "Naktis ilga", Pa vasaris".

Susidurdamas su mirtim ir didžiąja nebūtim, kuri graso žmogui per nuodėmę, A. Jasmantas susitinka su Dievu. Tai viena didžiųjų temų ir problemų. "Gruodo" rinkiny jai specialiai pavesti skyriai "Prie vartų" ir "Kristaus istorija". Poetas tiki, kad Dievas yra visos būties šaltinis, nes jis dalija ją vieną vienintelę "žvaigždėm, mėnesiui ir žiogui" ("Elgetos sonetas"). Bet vis dėlto A. Jasmantas ir jo žmogus kartais jaučiasi lyg miške vidurnaktį, kai pats vienas krauna "lizdą būčiai atskalūnei" ir nerime aižo savo širdį "lyg konko-rėžį mintim" ("Voverės sonetas"). Jasmantas norėtų Dievą tikriau pažinti, bet kaip tik šitose pažinimo pastangose žmogui prasideda didieji sunkumai. Vieną kartą poetui atrodo, kad geriau Dievą pajusti neleidžia žmogiškoji prigimtis ("Tai aš, tur būt, savu šešėliu Tave užstoju"), kitą kartą gal pats Dievas nenori žmogui labiau pasiskardenti, nes:

"ten, kažkur manyj,
Kažkur užu tamsos
Užlūžta juodas tavo kelias
Ir niekados,
Tu niekados tenai neužeini" (37 p.).

Atrodo, kad tikėjimą lydinčias abejones, nuvedančias poetą į tamsą, sukelia ne tiek nuodėmė, kiek protinė analizė, nes A. Jasmantas rašo:

"Aš paliečiau Tave, tylus Kūrėjau,
Lyg vaikas žvakės liepsną piršteliu —
Tiktai mintim. Užpūsti nenorėjau.
Bet užgesai, ir aš įžiebti negaliu"
(33 psl.).

Nors pasitaiko tokių tamsių momentų, kai nebežinia, kur Dievo beieškoti, Jis vis dėlto A. Jasmantui pasilieka realybė. Palaikydamas visą būtį, Jos globoja pavienį žmogų, ištiesdamas jam gelbstinčią savo ranką tada, kai asmuo jos mažiausiai laukė, arba revoliuciniais mostais mėgino ją atmesti. Šitokie Dievo ir žmogaus santykiai atskleidžiami "Panaktiny", viename gražiausių rinkinio eilėraščių.

Rinkinio skyrius "Kristaus istorija" iš tikrųjų nėra jokia istorija. Tai tik poetiniai susimąstymai prie svarbesnių Kristaus gyvenimo momentų. Ties jais sustodamas, A. Jasmantas ilgisi Kristaus, kaip teisingai pažymi J. Br. "Gruodo" užsklendžiamajame žody. Sakysim, prisimindamas ilgus   amžius, per kuriuos žmonija laukė Išganytojo, poetas įjungia ir save sakydamas: "Ir matėm jį kiekvieno smėlio kibirkšty j". Tačiau atrodo, kad nevienas šio skyriaus eilėraščių nesibaigia tik ilgesiu. Tokie eilėraščiai kaip "Vestuvės Galilėjos Kanoj", "Verbų sekmadienis", "Veronika", "Velykų rytas", kur Kristaus ilgesys gal labiausiai atsiskleidžia, galima taip pat pastebėti dvejopą nusivylimą: viena, Kristaus ilgesio žmogiškomis pastangomis ir priemonėmis negalima patenkinti nei jo paslapčių suprasti, nes Kristus vis dėlto yra Dievas, kuris atsiliepia ne tada ir ne taip, kaip žmogus norėtų; antra, religinio tikėjimo momentai yra tokie intymūs ir subtilūs, kad jiems išreikšti originaliausios poetinės priemonės dažnai pasirodo bejėgės. Ar visada šitaip būna, be abejo, galima ginčytis; bet A. Jasmantas yra linkęs pasilikti prie užuominų apie Kristų ir prie savo nepatenkintų ilgesio pergyvenimų kaip žmogiškesnių ir dažnesnių, nes iš poeto būtų perdaug reikalauti mistinės ekstazės akimirksnių.
Kai kuriuose šito nepatenkinto Kristaus ilgesio eilėraščiuose kartais pasirodo ir krikščionių gyvenimo kritikos. Tokia atrodo "Veronika", kur A. Jasmantas apgaili, kad Kristaus veido liudijimą savu gyvenimu krikščionys paverčia tradiciniais įpročiais, kuriuos "Veronikos" eilėrašty simbolizuoja skrynios dugne padėti krikšto marškinėliai. Kaip autorius individualiai ir originaliai prieina prie Kristaus, liudija ir Jasmanto "Aukojimas", kur mažyčio Jėzaus paaukojimas Jeruzalės šventovėj sugretinamas su Kalvarijos kalno auka, o "Kalvarijos kalne" eilėrašty mus žavi naujoviška interpretacija izraelitų šauksmo: "Nuženk nuo kryžiaus, jei esi Dievo Sūnus". Tai pats dramatiškiausias kūrinys visame "Gruodo" rinkiny, kuriame vyrauja tylaus ilgesio bei liūdesio ramios nuotaikos.

Kiek svarus A. Jasmanto rinkinys savo egzistencine bei religine problematika, tiek jo eilėraščiai lengvi išraiškos bei formos atžvilgiu. Juose nėra jokio įmantraus laužymosi bei plakatinio riksmo, kuriais nevienas šių dienų poetas stengiasi atsiskirti nuo prozos. A. Jasmantui viena šito atsiskyrimo žymių yra muzika.

kuria į vakarą einančio mūsų gyvenimo simbolį. Ir panašiai jis elgiasi nekartą. Todėl galima pasakyti, kad tarp monologinių prisipažinimų ir neva dialoginių krypsnių mėgstamiausia A. Jasmanto išraiškos priemonė yra simboliai. Kartais jie keli atskleidžia eilėraščio prasmę, o kartais užtenka vieno visam kūriniui ("Panaktinis").

Be abejo, simbolių vartojimas mūsų poezijoj seniai nebėra naujiena, bet čia svarbu pažymėti, kad "Gruode" tie dažni simboliai yra nauji, originalūs. Tokiais atrodo net bibliniai ar iš Evangelijų paimti simboliai, nes jie nušviesti individualia šviesa. Šiaip jau A. Jasmanto simboliai yra sukurti iš gamtos arba peizažinių elementų. Bet tai nesudaro manieros. Tarp jų sutinkame simbolių, paimtų ir iš civilizacijos gyvenimo (kambarį, fortepijoną, barą), bet ten nerasime priemiesčių, bulvarų, aliejų, fontanų, kuriuos kadaise poezijoj išpopuliarino prancūzų simbolistai. Jasmanto peizažiniai simboliai dažnai atrodo čia šviesimai, čia garsiniai ne tuščiam žaismui, bet svariai minčiai sugestionuoti, individualūs, originalūs; tik tą originalumą kaip apskritai kiekvienoj lyrikoj sunku nusakyti žodžiais, bet lengviau pajusti skaitant. "Gruode" sutelkta poezija gali kiekvienam suteikti prasmingo džiaugsmo ir drauge paaiškinti, kodėl mūsų filosofo dr. A. Maceinos knygos ir straipsniai nesunkiai paskaitomi eilinių knygos mėgėjų: "Gruodo" rinkinio autorius Antanas Jasman-tas yra tas pats Antanas Maceina — filosofas ir poetas kartu. Tai toks reiškinys, kokio lietuvių literatūroj dar neturėjom.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai