Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
V. MAČERNIO ŽUVIMO APLINKYBĖS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. G.   
šį rudenį spalio 7 sukaks jau dvidešimt penkeri metai nuo Vytauto Mačernio mirties. Žuvo jis savo tėviškėj, raudonajai armijai begrįžtant, — tomis dienomis, kai dauguma palikome tėvynę. Nors V. Mačernis žuvo tėvynėj, nespėjęs pasitraukti, ir nors jo "Vizijos" yra tiesiog himnas dirbančiajam žmogui, tačiau ligi šiolei jis vis tebėra Lietuvoj ignoruojamas. Ilgą laiką visiškai apie jį tylėta, lyg jo nė nebūtų buvę. Tik 1966 metų "Poezijos pavasaryje" kritikas V. Kubilius buvo leistas jį prisiminti. Deja, šis prisiminimas nereiškė tikro "reabilitavimo" (vartojant šį žodį dabartine sovietine reikšme), nes ir toliau jis lieka faktiškai ignoruojamas. Tiesa, neseniai pasirodęs sovietinės lietuviškosios enciklopedijos II tomas įtraukė V. Mačernį, bet labai kukliai jam paskyrė tik keletą eilučių ir pagailėjo net atvaizdo. Tepasakyta, kad jo kūrybai, 1961 išleistai JAV, "būdingi nerimo, sielvarto, abejonių būties prasme motyvai, kuriuos nulėmė vok. faš. okupacijos tikrovė ir egzistencialistinės filosofijos poveikis. Ji pasižymi lyr. jausmo santūrumu, lakoniška poet. išraiška" (MLTE II, 488).

Tokiose aplinkybėse ilgai neturėjome jokių tikrų žinių apie V. Mačernio likimą. Tik vėliau per laiškus sužinojome, kokiu būdu jį ištiko mirtis. O pernai Lietuvoje leidžiamas "Nemuno" žurnalas (1968 nr. 4, psl. 8) paskelbė M. Macijauskienės straipsniuką, kuriame ji perteikia V. Mačernio paskutinių gyvenimo dienų liudininkų atsiminimus. Jie domina visus, kurie branginame V. Mačernį. Todėl tą visą straipsniuką perteikiame ir mūsų skaitytojams:
Apie Vytautą Mačernį mažai, beveik nieko nežino dabartine karta. Jį pakirto atsitiktinumas paskutinėmis karo dienomis, ir rankraščiai ilgai gulėjo neliesti. Prabilo visai neseniai, "Poezijos pavasario" puslapiuose.

Beje, kas jis? Buvęs studentas. Aukštas, pailgo veido, liūdnom, kažkur pro tave žiūrinčiom susimąsčiusiom akim, kiek į priekį palinkusia eisena. Jam tada liko tik valstybiniai egzaminai. Vyrus ir merginas Vilniuje gaude reicho tarnybai... Ir Vytautas paliko sostinės gatveles.

Beje, paskutiniąją vasarą jis praleido kartu su Panevėžio teatro aktoriais — Donatu Banioniu, Vaciu Blėdžiu ir Juozu Miltiniu. Fronto nublokšti, Vytautui Mačerniui pakvietus, jie atostogavo V. Mačernio tėvų ūkyje šarnelėje, vasarą talkininkavo laukuose . . . Tai buvo pirmoji keturių kūrėjų pažintis ir paskutinioji jo vasara.

— Ūkio darbai daugiau jaudino mus, negu jį, — prisimena V. Blėdis. — Būdavo išsiblaškęs, paskendęs savo pasaulyje. Tai atskiras medis gausioj Mačernių šeimoj; visi kiti — buitiniai, reikaliniai žmonės. Vytautas — gilus intelektualas. Nors buvo dar labai jaunas, gerai žinojo visus naujausius filosofus, poetus. Domėjosi įvairiais menais, bet ypač mylėjo poeziją ir architektūrą. Gerai pažino senąjį Vilnių. (Buvo gidas — studijuodamas taip užsidirbdavo duoną). Pasakodavo apie Vilniaus architektūrą, meną, istoriją ne šiaip sau, pripuolamai, bet giliai, tarytum tos žinios būtų įsisiurbusios į jo kraują. Vytautas dirbdamas žinojo, ko jam reikėjo.

— Jį galima būtų pavadinti vieniša vienatve, — tęsia J. Miltinis, — nes būry žmonių jausdavosi vienišas. Buvo be pretenzijų, ir tuo vienišumu nevargindavo kitų, neversdavo atkreipti į save dėmesį. Nors buvo linksmas, jaunatviškas, bet negaliu pasakyt, kad klegantis. Labai mylėjo gražias gimtosios Šarnelės apylinkes: kalveles, mišką, pakalnes ir duburius, vienišą kelią. Išeidavom, būdavo, j mišką. Vytautas atsisėsdavo ant kokios kalvelės ir ilgai žiūrėdavo į vieną tašką susimąstęs, — neprakalbinsi. Gyveno ne sau — poezijai. Bet to nedemonstravo. Labai kuklus, nors mokėjo bene septynias kalbas, studijavo jau antram fakultete ir ypač mėgo Bernsą, Kitsą, Tomą Grėjų.

Parašė kelis didelius eilėraščių ciklus. Ir jei ne ta tragiška mirtis . . . Jos, kaip ir paskutiniosios dienos, vienintelis liudininkas — Donatas Banionis. — Ties Šiauliais atskyrė mus nuo gyvenimo frontas, kai sustojo, tai gal keliems mėnesiams, — papildo D. Banionis.

.. . Tądien, pabodus tokiai nežiniai, mudu su Vytautu išsiruošėm į žemaičių Kalvariją pas Paulių Jurkų ... Fronto beveik negirdėt. Jau ėjo spalis. Įsisėdę į ratus, patraukėme iš vienišos Mačernių sodybos. Į-pusėjus keliui, mus sustabdė hitlerines armijos talkininkai — lietuviai. "Bepročiai, kur jūs? Ten jau frontas. Sovietai". Pasiklausėme, pasiklausėme — fronto negirdėti ir vėl patraukėme toliau. Pagaliau, kai liko kokie du kilometrai, Mačernis sustabdė arklį: "Išlipk. Aš nuvažiuosiu apsidairyti, kas ir kaip o tu lukterk manęs".

Paklusau. Laukiu, laukiu, o Vytauto kaip ner, taip nėr. Retkarčiais kažkur toliau bumbteli artilerijos sviedinys. Ir vėl tylu. Nučiuožia lėktuvas, kitas. Saulė jau ėmė krypti vakarop. Ir aš patraukiau miestelio link. Susitinku pažįstamą. Sako, girdėjęs miestelyje šnekant, kad Vytautą Mačernį sviedinys užmušęs. Kur? Nežinąs. Ir aš begt. Pribėgu Jurkų namelį. Jokios žymes. Aš į kiemą. Stovi kruvinu šonu arklys ir Vytautas aukštielninkas ratuose. Skeveldra kliudė jo aukštą tiesią kaktą. Aš į trobą. Jurkienė bulves perrinkinėja. Ir pats nepajutau, kaip iš siaubo pradėjau bėgt. Miestelis tuščias, lyg būtų mirtis praėjusi. Ir štai — moteris. Vokiečių kažkada čia atvaryta tremtinė, rusė. Pripuoliau ir ėmiau skųstis nelaime. "Vaike, vaike, — pasakė ji, — aš mačiau, kaip mano visą šeimą hitlerininkai ištaškė. Kaip vežė mirčiai ešelonus . . ." Ir ta baisi gyvenimiška tiesa mane tartum pastatė ant kojų. "Gelbėk rankraščius!" — buvo pirmoji mintis. Vėliau sužinota, kad, įsukant į Jurkų kiemą, Vytautas sutikęs miestelio pienininką ir įsišnekėjęs. Aplink jau drioksėjo šūviai, krito sviediniai. Ir vieno sviedinio skeveldra, jiems bešnekant, netikėtai kirto V. Mačerniui į smilkinį.

Vytautas atgulė tame pat kalnelyje, nuo kurio mėgdavo stebėti gražiąsias Šarnelės apylinkes.

Kuklus, bet šiltai pagarbus šis V. Mačernio prisiminimas. Tikime, kad pamaži V. Mačernio kūrybinis žodis bus ir tėvynėje paskelbtas (prie perduotojo straipsniuko pridėtas V. Mačernio eilėraštis "Pabudimas" ir "Trečiosios vizijos" dalis). Ne vienas antras eilėraštis, o visa jo kūryba. Tada jis taps pažįstamas ir "dabartinei kartai" tėvynėje, kaip jis yra pamiltas čia, išeivijoje. Neabejojame, kad ir tėvynėje pasiseks išjudinti jo kūrybinio palikimo išleidimą.

O grįžtant prie duotajame straipsniukyje minimų V. Mačernio paskutinių dienų liudininkų, reikia pastebėti, kad jie visi trys yra plačiai Lietuvoje žinomi teatro kūrėjai. Režisierius Juozas Miltinis savo Panevėžio dramos teatrą iškėlė ligi tokio lygio, kad Panevėžys šiuo metu yra tapęs Lietuvos dramos teatro "sostine". O Vacys Blėdis ir Donatas Banionis yra 1967 metų laureatai. Pirmasis gavo Lietuvos respublikinę premiją už .P. Indriūno vaidmenį filme "Laiptai į dangų", o antrasis laimėjo Sovietų S-gos valstybinę premiją už Vaitkaus vaidmenį filme "Niekas nenorėjo mirti." J. G.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai