Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NAUJOS GYVYBĖS LAISVĖS KOVAI IEŠKANT PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Kojelis   

Po Lietuvos laisvės kovos metų lietuviškoj veikloj pasireiškęs atoslūgis iš naujo primena mums, kad kovai už Lietuvos laisvę reikia paieškoti naujos gyvybės šaltinių. Atoslūgį liudija mažesnis Vasario 16 šventės kalbėtojų skaičius JAV kongrese, mažiau pasirodžiusių Lietuvos klausimu straipsnių amerikiečių spaudoje, mažiau pinigų laisvinimo institucijoms, net mažiau ir mūsų pačių rezoliucijų. Kai kurie laisvinimo institucijų pareigūnai Nepriklausomybės šventės minėjimuose patys nedviprasmiškai jau kalbėjo apie tų institucijų nusilpusį pajėgumą laisvės kovai vadovauti.

Nepasitenkinimą politinio sektoriaus politika parodė ir JAV Lietuvių Bendruomenė, įvesdama pakeitimą laisvės kovai finansuoti renkamų pinigų paskirstyme.

Reikia sutikti, kad laisvinimo institucijos sulaukia ir neužtarnautos kritikos ir kad dažnai toje kritikoje esti daugiau dūmų, negu šviesos. Dūminei kritikai yra būdingas faktų ignoravimas, nesąžiningas oponento tezių pristatymas, įkyrūs grupinės ar asmeninės ego-manijos prasiveržimai. Šioje dvasioje vedami dialogai išvirsta į nuobodžius ir nevaisingus monologus, kuriuose kritikas gėrisi tik pats savimi ir savo tikra ar tariama išmintimi.

Į pozityvias išvadas neveda ir laiko dvasiai pasidavusi kritika, kurčia praeities patirčiai ir akla ateities tikslams. Ji nekritiškai seka šios dienos konvulsijų ritmą. Pagaliau lietuviškų problemų ramiam nagrinėjimui kenkia ir profesionalai kritikai, kurie asmenine veikla ne tik nieko pozityvaus nėra padarę, bet net nebandę daryti.

Už destruktyvią kritiką laisvės kovos gyvastingumą nemažiau stabdo ir antras kraštutinumas — beatodairiškas nusistojusios laisvinimo sistemos pateisinimas ir gynimas. "Viskas gerai" — šios žmonių grupės šūkis. Tačiau taip nėra. Tiesa, visos, o ypač politinės, institucijos siekia pastovumo, bet mūsų laisvės kovai vadovaujančios institucijos nori būti ne tik pastovios, bet ir saugios nuo bet kokio pasikeitimo. Kad ir labai pagrįstas ir nuoširdus siūlymas reformuotis stiprėjimo ir atsinaujinimo kryptimi to saugumo gynėjams reiškia institucijos griovimą ir pasitarna-vimą priešui. Visuomenei išvysčius nepaprastai stiprų spaudimą, kai kada daroma reformų, bet ir tai nekartą priešinga atsinaujinimui kryptimi. Kaip pavyzdį būtų galima priminti Amerikos Lietuvių Tarybą, kuri reformuotame statute eliminavo metinius skyrių atstovų suvažiavimus.

Lengva, paprasta ir, gal būt, neatsakinga vadovaujančiam politinės institucijos pareigūnui pasakyti, kad šiuo metu tai institucijai reformų nereikia. Mąstančiojo įtikinimui tokį pareiškimą turėtų sekti aptarimas aplinkybių, kuriose, jo manymu, reformų klausimas taptų aktualus. Daugelio tų institucijų rėmėjų įsitikinimu, tokį laiką esame seniai prisigyvenę.

Ieškant naujų gyvybės šaltinių laisvės kovai vesti, laisvinimo institucijoms reikia nuolatinių reformų ir nuolatinio atsinaujinimo Tad ir mūsų pamatinis tikslas būtų reformomis sukurti tokią laisvinimo institucijų struktūrą, kurioje jos pačios natūraliai su kintančiomis laiko sąlygomis galėtu reformuotis ir atsinaujinti. Be reikalo kai kas institucijų sustingimą gina teisinės prigimties argumentais, nes toks gynimas — tai rodyklės prie kelio iš gyvenimo J archyvus ir muziejus.

Reformomis nesiekiama eliminuoti žmones ir iš veiksnių sąstato išjungti kurias nors reformos šalininkui nepatinkančias organizacijas. Net visuotinio balsavimo keliu, atrodo, dabartiniai laisvinimo Institucijų vadovai gautų visuomenės pasitikėjimą. Reformomis siekiama ne jų darbą pasunkinti, bet palengvinti. Ir ta prasme reformų kryptimi būtų labai daug pasistūmėta, jei nors jau būtų nustatyti kriterijai, kvalifikuoją organizaciją būti veiksnio nariu. Juk jei šiuo metu bandytume, pvz. VLIKo nariams rasti bendrą vardiklį, nieko kito negalėtume paminėti, o tik faktą, kad tos organizacijos VLIKe dalyvauja. Ir dėl tokio bendro vardiklio vyriausiame Lietuvos laisvinimo organe turime tokių organizacijų, kurios neaišku kam atstovauja, nes iš gyvenimo seniai jau yra išnykusios. Gyvojoje rezistencijoje garbės tarnybų būti negali. Rezistencijos gyvastingumas ateina iš gyvų žmonių ir gyvų sambūrių.

Tiesioginis patriotinės visuomenės įjungimas į laisvės kovos tikslų nustatymą ir priemonių parinkimą turėtų būti kitas reformų pamatinis tikslas. Būreliai organi-zuotini ne tik pinigams rinkti, bet ir idėjoms siūlyti. Klaidinga laisvės kovą organizuoti Raudonojo Kryžiaus pavyzdžiu: visuomenė organizaciją išlaiko, veiklą nustato parinktieji.

Mokslas daro nuostabią pažangą, mokslininkai pasiekia Julės Verne fantaziją viršijančių laimėjimų. Bet jie derina pastangas, taiso pastebėtas klaidas, jie pataria vieni antriems ir nesibijo klausti patarimų.

Lietuvių tautai pasiekti laisvės yra nemažesnis tikslas negu amerikiečiams pasiekti mėnulį. Kai amerikiečiai mokslininkai per praėjusį dešimtmetį rinkosi į konferencijas problemoms spręsti, klaidoms taisyti, patirtimi dalytis, mes rinkomės į konferencijas "jėgoms rikiuoti" ir tvoroms statyti, kad "vieni antriems neužliptume ant nuospaudų". Nepajuntama skausmo, kai kovos įkarštyje ginklo draugas tau užlipa ant kojos nuospaudos, bet kaimynas (į kurįžvairuojame) sukelia skausmą ir pyktį, kai užmina ant kojos, abiem trypiant vietoje.    J. Kojelis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai