Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
HENRIKO RADAUSKO GRĮŽIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė L. Miškinas   

 
Mūsų literatūros kritikos, kaip ir pačios literatūros, savotiškos tragedijos šaknys glūdi fakte, kad jos nuo pat kūdikystės turėjo eiti sunkią baudžiavą tautinio renesanso kovose ir tuo pačiu neturėjo pakankamai laiko atsidėti specifinėms savo srities problemoms. Minėtoms kovoms pasibaigus ir prasidėjus laisvo gyvenimo epochai, ar tai iš per didelio uolumo, ar tai negalėdama užmiršti anų garbingų kovų dėl tautos egzistencijos, mūsų literatūra ir kritika nesugebėjo atsižadėti anai epochai būtino sąlygiškumo ir tolimesnėje savo veikloje naudojosi tais pačiais metodais. Kaip tik dėl to mūsų literatūros kritika nesugebėjo išbristi iš vaiko amžiaus ir dar šiandien privalo tęsti skurdžią neūžaugos egzistenciją.

Vertindama su didžiausiomis nuolaidomis, pripažindama tik už patriotizmą arba tariamą gilumą (Vydūną, M. Gustaitį), mūsų literatūros kritika, su negausiomis išimtimis, pavirto tuščiu plepėjimu arba motyvų registravimu (poezijoje) ir tipologine klasifikacija bei turinio atpasakojimu (beletristikoje), visiškai apleisdama esmines formos bei literatūrinės technikos problemas. Taigi, šių dienų kritikas stovi visiškoje tuštumoje. Būdamas, be to, dar ir nepageidaujamas elementas, literatūros priešas, gadinantis absoliutinės taikos mėgėjų nervus, jis stovi prieš sunkiai išsprendžiamą uždavinį — atstatyti sujauktą šios srities terminologiją, rekonstruoti sąvokų integralumą ir iš naujo įtikinti publiką. O tatai įmanoma bus atlikti tik per keletą ar keliolika įtempto darbo metų.

Paskutinių dviejų ar trejų metų laikotarpyje literatūriniams klausimams skirtuose spaudos puslapiuose skaitytojas turėjo progos stebėti pamažu besivystantį konfliktą tarp dalies rašytojų bei skaitytojų iš vienos pusės ir kritikos iš kitos pusės. Skaitytojai instinktyviai pasidavė sąlygų padiktuotam reikalavimui — visa, kas tik lietuviška, vertinti palankiai, taikant patriotinį vertinimo metodą. Tūli rašytojai irgi prisitaikė prie publikos skonio ir aktyviai įsijungė į kovą už reikalavimų sumažinimą. Recenzentų bei kritikų kėdes, pasinaudodami padėtim, užėmė nekvalifikuoti žmonės, pasiruošę viską su didžiausiu entuziazmu vertinti. Ši ne-specialistų invazija sujaukė ir taip jau silpną mūsų literatūros kritiką, paversdama ją beprasmio superlaty-vizmo kratiniu. Be to, jie smarkiai dezorientavo publiką. Iš jų sužinojome, kad viskas pas mus yra europinio arba pasaulinio dydžio (poetai, artistai, dailininkai). Dėl to mums dabar ir iškyla labai savotiška kritikos formos problema. Teigiamos prasmės žodžiai taip susidėvėjo, kad dabar kiekvienas rašytojas, pavadintas tik geru, turi rimto pagrindo įsižeisti, ši kritikos formos problema, man rodos, ypač sunkiai sprendžiama Henriko Radausko "Strėlės danguje" atveju. Esant dideliam kokybiniam skirtumui tarp šios ir daugelio silpnų paskutinio meto poezijos knygų ir atsimenant, kad pastarosios spaudoje buvo gerai arba labai gerai įvertintos, Radausko poezijai įvertinti reikėtų vartyti žodynus, ieškant supersuperlatyvinės prasmės žodžių, nes vertinti, pav., tik gerai, reikštų — sulyginti jį su anais poetais. Štai kodėl reikėtų visų pirma atstatyti tikrąją žodžių prasmę mūsų kritikoje. Panašiems nesusipratimams išvengti ir buvo parašyta ši recenzijai kiek per ilga įžanga.

Recenziją pavadinome Henriko Radausko sugrįžimu ne atsitiktinai, bet norėdami pabrėžti neįprastai ilgą laiko tarpą tarp pirmojo eilėraščių rinkinio "Fontanas", išėjusio prieš penkiolika metų (1935). Reikia čia pat pastebėti, kad "Fontanas nebuvo tinkamai įvertintas, bet neteisingai nustumtas į antrąjį planą, kai tuo tarpu daugelis žymiai silpnesnių knygų naudojosi nemažu pasisekimu. Recenzentai paminėjo poeto estetizmą, jo formalistines tendencijas ir nutilo. Taigi įvyko savotiška tragikomedija, kurios protagonistas buvo nuotaika, viešpatavusi apie 1935 metus mūsų poezijoje. Prieš penkerius metus pasirodęs reikšmingiausias Jono Kossu-Aleksandravičiaus poezijos rinkinys "Eilėraščiai" (ir kitos jo knygos) tebebuvo kone absoliučiai dominuojantis punktas, šio rinkinio įtakoje vyko poezijos atnaujinimo darbas, kuris tačiau netrukus pradėjo išsigimti ir suktis tame pačiame rate. Aleksandravičius, Brazdžionis, Miškinis ir Salomėja Nėris buvo beveik absoliutūs padėties šeimininkai. Publika ir ištisos armijos poetų buvo taip įsibėgėję sentimentalinės poezijos žaliavos bei kaimo adoravime, kad niekas nė girdėt nenorėjo palyginti ramaus žodžio, kokis buvo H. Radausko "Fontanas". Ir taip ši knyga, patetiškai išsireiškiant, nuskendo viską naikinančiame aukštaitiško lyrizmo potvynyje.

šios dienos akimis žiūrint, savo epochoje "Fontanas" tvirtai stovi ant kojų ir formalinėmis savybėmis, ypač poetinės technikos prasme, yra neabejotinai aktualesnis už ne vieną daug garsesnę to laiko knygą, kurios šiandien tegali būti vertinamos kaip tuščias ekspresionistinis balastas. "Fontano" netiesioginė propaganda grįžti prie solidesnes formos buvo taip pat prasminga. Tarp kita ko, neteisingai buvo suprastos bei interpretuojamos ir Jono Kossu Aleksandravičiaus "Eilėraščių" tendencijos, nes juk ir šioje knygoje estetizmas bei nuosaikus formalizmas užėmė dominuojančią vietą. Tačiau Aleksandravičius labiausiai išpopuliarėjo ir veikė epochą savo lyriniu spalvingumų bet ne palinkimu { estetizmą ir formalizmą. Istoriškai imant, "Fontanas", po J. Kossu Aleksandravičiaus "Eilėraščių", užima vieną iš svarbesnių estetinio formalizmo reakcijos (prieš formos palaidumą) postų. Pastebėtina, kad Radauskas iki šioj dienos pasiliko ištikimas savo poetikai bei estetikai, kai tuo tarpu daugumas ano meto ekspresionizmo adeptų persimetė į kitą kraštutinumą ir pasidarė tradicinės poezijos šalininkai. Aukščiau minėtas penkiolikos metų tarpas yra įdomus ir pačios H. Radausko poezijos charakteristikai. Pirmoje eilėje jis liudija poetinio talento realumą ir pačios poezijos atsparumą laikui. Tiek laiko nesirodęs, dažnai poetas pastebėdavo, kad jo eilėraščiai yra seniai kitų "parašyti" ir nebėra prasmės rodytis. Gi Radauskas, atvirkščiai, savo naujuoju rinkiniu įrodo, kad jo poezija tebėra "aktuali" ir pakankamai gerai atlaiko praeinančių metų potvynius ir atoslūgius.

*
Iš "Strėlės danguje" muša labai subtilus ir keistas kvapas. Išsidėsto prieš akis fantastiški peisažai; lengvai, neliesdamos kojomis žemės praslenka įvairios formos; pajūriu eina mergaitė, rausvomis kojomis mindžiodama kriaukles ir žoleles; ant stalo šviečia lempa, ir pernai miręs piemenukas meškerioja paupy. Ir patį poetą tegalima įsivaizduoti einantį tuo pačiu pajūriu, pakeliantį ūžiančią kriauklę prie ausies ir klausantį; negalintį niekam padėti, niekeno pagalbos neprašantį ir neprijaukinamą kaip katės.
Toks yra pirmas įspūdis. Tik geriau įsiskaičius, akivaizdžiau iškyla jo poetinio pastato konstruktyvinės dalys, jo tendencijos, jo ars poetic?.
Radausko ars poetica pačia bendriausia prasme galime laikyti pirmąjį rinkinio eilėraštį "Dainos gimimas", kuriame nuostabiai gražioje poetinėie formoje išreikšta ir jo poetine pasaulėžiūra, ir jo, kaip poeto, misija:
Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,
Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos,
Ir vėjas dangiškas į jos lapus atklysta,
Ir paukštis čiulbantis joj suka savo lizdą,
Ir skamba medyje melodija tyli,
P a| klausausi jos Ir užrašau smėly
Ir vamzdį paimu, ir groju, ir dainuoju
Su vėju ir paukščiu ir su medžiu baltuoju,
Ir ūžia debesys nežemiškos spalvos
Virš tos dainuojančios ir grojančios kalvos.
Strėlė danguje, 7 psl.

Kaip matome, pirmiausia Radauskas, atsisako poezijai svetimų uždavinių vykdymo, kaip tautos vedimas, ir skelbia tiesiog kinietišką nesuinteresuotumą ne jo sferoje esančiais dalykais, šia prasme įsijungdamas į "amžinosois poezijos" tradiciją, kurioje lygiai gerai tinka ir kinas Li-Tai-Pe, ir persas Nizami, ir amerikietis E. A. Poe, ir pagaliau airiai Hopkins su Yeats. Apskritai imant, šiame savo eilėraštyje, vaizduojančiame dainos gimimą, t. y. pačios poezijos koncepciją, Radauskas suformuluoja ir išreiškia du labai reikšmingus jo poezijoje momentus: aï estetizmą ir b) konsekventiškai iš pirmosios tezės kylantį nesuinteresuotumą. Tai ir yra du pagrindiniai taškai, apsprendžia ne tik poeto laikyseną, bet ir jo poezijos techniką bei formą apskritai.

Iš šių dviejų postulatų kyla ir es-tetizmo srovei (ars gratia artis) poezijoje charakteringas formos pabrėžimas, atbaigtumas, puošnumas, palinkimas į simetriją ir objektyvinį vaizdavimo būdą. Radauskas savo poezijoje pasirodo nuoseklus šios srovės adeptas, gerai įsisąmoninęs visus jos gerus privalumus bei pavojus: jis su nepaprasta kantrybe ir atkaklumu kovoja su medžiaga tol, kol ji pavirsta forma.

Savo estetizmu ir formalizmu artimiausiais Radauskui poetais mes laikytume rusų akmeistus bei estetizmo poezijoje tėvą Théophile Gautier, ci-tuoiamame ketureilyje išreiškusi formalistini estetizmo idealą:
Point de contraintes fausses!
Mais que pour marcher droit
Tu chausses,
Muse, un cothurne étroit.
L'Art, Emanuxet Camées.

šis cothurne étroit reiškia pirmiausia griežtai apibrėžtą ir tik didelėmis pastangomis nugalimą formą. Medžiagos atsparumas įpareigoja labiau susikoncentruoti, o griežtas apribojimas verčia atsisakyti neesminių kūriniui dalykų: trumpai tariant, kiek galint mažesniame žodžių skaičiuje sutalpinti kiek galint daugiau poezijos. Radauskas, būdamas nuoseklus estetizmo šalininkas, savo poezijoje ir naudojasi daugiau ar mažiau apibrėžtomis formomis. Jo eilėdara, ritmines schemos, sąskambiai, net eilėraščio "piešinys" dažniausiai remiasi klasiškosios poetinės harmonijos bei Instrumentacijos dėsniais. Ir jo kalba yra savotiškai šalta, bendrinė, mažokai individualizuota ir labai taisyklinga. Tačiau reikia pabrėžti, kad jo klasicizmas yra gana reliatyvus ir kad poetas beveik niekur ištisai nesilaiko griežtai nustatytų taisyklių. Ir kuomet nori pacituoti grynai klasiškos formos ir nuotaikos pavyzdį, pamatai, kad tatai padaryti nėra taip lengva. Neskaitant "Homero jaunystės", "Vasaros pietuose" ir dar vieno kito, tėra tik vienas pavyzdys, tinkamas šiam reikalui, būtent, "puški-niškas eilėraštis "Pūga":

žiema atrišo savo maišą
Ir beria sniegą iš dangaus,
Ir pūga viską taip sumaišo,
Kad negali atskirt žmogaus

Nuo arklio. Ir nereik atskirti,
Geriau, iš viso, nematyt,
Kaip bėga juokdamies į mirtį
Ir žmonės, ir arkliai, mergyt.
Strėlė danguje, 86 psl.

Vienas iš lanksčiausių ir lengviausiai valdomų H. Radausko poetinės technikos elementų yra rimas. Rimo problemai lietuvių literatūroje esant kaip ir nenagrinėtai (jei neskaityti vieno kito labai bendro ir abstraktaus vadovėlinio apibrėžimo), labai sunku iš esmės kalbėti šiuo klausimu. O sunku dėl to, kad niekas iki šiol lietuvių poezijoje dar nenustatė norminės rimų skalės su galimų digresijų nurodymais, kuria būtų galima naudotis (teigiama ar neigiama prasme), kaip baze konkrečius pavyzdžius nagrinėjant, šiai problemai nušviesti H. Radausko "Strėlė danguje" duoda daug medžiagos, nes jo eilėraščiuose randame daugybę niuansų. Pats poetas linksta į tikslų rimą, tačiau, mūsų nuomone, jam geriau skamba nevisiškai tikslus (teoretiškai) rimas, kur dviejų elementų derinys turi daugiau niuansų ir jo poezijos vaizdams charakteringos "disonanso dvasios".

Radausko poezijos vaizdų konstrukcijoje, jų ritmikoje, spalvose bei jų deriniuose, vyrauja vadinamosios "disonanso estetikos" principas, šioje srityje, visiškai priešingai jo klasicistinėms tendencijoms, eilėraščio statyboje poetas nesiskaito su natūraline logika, galimybių pasaulį praplečia iki begalybės ir pačiuose vaizduose siekia naujos "disonanso harmonijos".
štai trejetas pavyzdžių iš "Strėlės danguje":
Dvi žvaigždės, dvi dėmelės menkos,
Mirgėjo pro gauruotą mišką,
Ir jų plonutės, šviesios rankos
Žaliais lašais aptaškė viską.

Paskui jos tyčia ėme kristi,
Staiga ant debesio sustojo,
Ir,  prisiminę  kūdikystę,
žili  miškai  nusišypsojo.
Dvi žvaigždes, 63 psl.

Kiekvienas tavo plaukas kaip žvaigždė,
Man pro pirštus tekėdamas mirgėjo,
Ir kaip auksinė didelė katė
Per krūmus mėnuo j medžioklę ėjo.
Pirmoji naktis, 42 psl.

Lavoninėj numirėlis rėkdamas pabunda.
Jis sapnavo chirurgo chalatą ir peilį.
Seselės kambary vakarykštės rožės
Byra žuvims ant baltų akių.

Gėlių krautuvėj miega pavasaris.
Mėsinėj miega raudoni jaučiai.
Jūreivių sapnuos miega šokėjos.
Transformatoriuos miega srovė.
Lunatikas, 3-4 str., 100 psl.
Ta pačia proga norisi pažymėti, kad panašios konstrukcijos vaizdų įpilietinimas bei sukūrimas yra reikšmingiausias visų — nuo simbolizmo iki surrealizmo — poezijoje įvykdytų revoliucijų laimėjimas.

Dar keletas žodžių dėl Radausko formalizmo. Iš tradicijos daug kas jį laiko absoliučiu formalistu, t. y. idėją aukojančiu technikai poetu. Tačiau šitokia nuomonė yra grynas nesusipratimas. Faktiškai gi jo formalizmas remiasi tik iš estetizmo kylančiu atbaigtumo bei simetrijos pamėgimu ir tiesioginio reiškimosi vengimu poetinėje kūryboje. Idėja (siužetinis, prasminis ir sąvokinis poezijos turinys) ir forma (minėtų elementų meninė inkarnacija) sudaro integralinę visumą poezijos veikale. Atmetus idėją, liktų beprasmės poetinės technikos priemonių schemos. Nesant formos, tebūtų negyvas žodžių kratinys. Pastatyti lygybės ženklą tarp formos ir technikos sąvokų poezijoje yra tokia pati nesąmone, kaip ir klasiškąją formą laikyti forma apskritai.


"Strėlės danguje" tematinę apimtį apsprendžia poeto estetizmas ir vengimas angažuotis poezijai svetimoje problematikoje. Tačiau, nežiūrint šio fakto, kur ne kur prasimuša autoriaus asmeninė pasaulėžiūra, kuri yra labai panaši į jo poetinę pasaulėžiūrą, būtent: estetizmas ir savotiškas skepticizmas, "Homero jaunystės" eilėraštis galima būtų laikyti, žinoma, sąlygiškai, viena iš poeto įsivaizduotų idealaus gyvenimo versijų. Jau "Fontane" paskelbęs netikėjimą pasauliu ir tikėjimą pasaka, jis ir šiandien tebestovi "šalia" pasaulio:
Vos liesdamas daiktus ir žmones,
Aš laikausi pats už savęs
Ir einu be dangaus malonės
Per pasaulio gatves.
Laiškai sau pačiam, 18 psl.

Arba:
Vakaras. Nereikia nieko,
Tik sėdėti ir žiūrėt,
Kaip ta saulė mus palieka,
Ir lyg vakaras žėrėt.

Taip sėdėti ir žiūrėti
Be jokios, jokios minties
Ir jau nieko nenorėti,
Nieko, nieko, net mirties.
Vakaras, 1 ir 4 str., 74 psl.

Iš savo asmeninio gyvenimo poetas praleidžia tik keletą labai siaurų bruoželių ir labai dažnai pasitenkina objektyviniu už jo stovinčių daiktų vaizdavimu, štai dėl to jo poezijoje, kaip ir moderninėje tapyboje, dominuoja peizažas, šios tematikos eilėraščiuose Radauskas Cezanne šaltumu derina spalvas, atrenka, pergrupuoja ir sudinamina sudėtinius peizažo elementus ir pašalina nereikalingą meno kūriniui tikroviškumą ("Lietus", "Peizažas", "Pilnatis"). Tačiau geriausi, mūsų nuomone, Radausko eilėraščiai yra tie, kur jis, dažniausiai pavasario arba vasaros nakties fone, labai šykščiai ir atsargiai reiškia savo lyrines nuotaikas. Iš jų ypač išskirtini: "Vakaras", "Pavasario naktis", "Mergaitė pajūry", "Naktis", "Dainos gimimas", "Kaštanas pradeda žydėt", "Mergaitė bėga j mišką", "Primavera", "Aš nieko nežinau" ir "Vasaros nakties sapnas", kurį čia cituojame ištisai:
Vakare, man beveik užmigus,
Kai dar šviečia lempa šalia,
Bet ant stalo jau miega knygos
Ir medinė varlė žalia,

O kažkur apačioj, pas kaimyną,
Senas laikrodis din-din-din, —
Man pakvimpa pražydę kmynai,
Ir jų kvapas artyn ir saldyn.

Aš matau, kaip ilsis pjovėjas:
žydros akys žalioj žolėj,
Ir girdžiu, kaip vasaros vėjas
švilpiniuoja jo skrybėlėj,

Aš matau, tarytum pro rūką:
Man mosuoja ranka  trapi
Pernai mirusio piemenuko,
Meškeriojančio paupy.

Jis mane nusimaudyt kviečia,
Plonas balsas šaukia mane,
Ir numirėlių saulė šviečia
Į jo veidą mano sapne.
84 psl.

Tai tikrai puikus eilėraštis, toks tyras ir permatomai skaidrus. Įdomi ir jo techninė pusė. Ypač gerai pavartotas vadinamasis nepilnos schemos metras, susidedantis iš įvairių pėdų (jeigu iš viso čia apie pėdas galima kalbėti) ir paremtas vienodu loginių kirčių (sutampančių su gramatiniais kirčiais) skaičium ir tarimo logika.

Atskirai dar pažymėtini eilėraščiai "Girtuoklis grįžta namo", "Neištikimas mylimasis", "Paprastos dainos", "Jūrininko iškeliavimas", "Sniegas", "Gėlė ir vėjas", "Seneles darbai", "Lunatikas", "Praeivis", "Senis", "Sugrįžimas" ir t. t. Visi jie atkreipia dėmesį savo originalumu ir solidžia forma. Iš silplnesnių paminėtini sekantieji: "Vasara", "Bronzinio Orfėjaus daina", "Kelione į pragarą", "Vėjas ir lietus", "Malda j blondinę", "švente parke", išskyrus paskutinę strofą, kurios aliteracijos negali neatkreipti skaitytojo dėmesio. Čia pat pastebėtina, kad visi šie eilėraščiai tik palyginamai su geraisiais yra silpnoki ir kad Radauskas niekur nenusileidžia iki to lygio, kokį mes vadiname bloga poezija. *

Beveik nė vienas recenzentas neapsieina neaptaręs tikrų ar tariamų įtakų. Kokios gi įtakos turėjo lemiamos reikšmes Radausko poetinėje evoliucijoje? Į šį klausimą sunku atsakyti, nerizikuojant smarkiai suklysti, ypač turint galvoje daugelio recenzentų padarytas šios rūšies klaidas. Į šį klausimą geriausiai galėtų atsakyti pats autorius. Viena aišku, kad Radauskas yra išėjęs stiprią naujosios poezijos mokyklą. Be estetizmo, simbolizmo, futurizmo, surrealizmo, ekspresionizmo ar net dadaizmo pamokos sunku būtų šiandien įsivaizduoti ne tik Henriką Radauską, bet ir apskritai poetą. Homero gadyne yra seniai praėjusi, gadyne, kurioje tiesiog iš žemės išaugdavo genialūs poetai. Kaip Balio Sruogos poetų karta mokėsi iš rusų simbolistų ir dalinai iš Nietzschės, taip Radausko poetų karta, bent tie, kurie nepasitikėjo savo homerišku genijum, mokėsi iš Poe, Baudelaire, Mallarme, Rilke, Hofmannsthal, Valéry, Apollinaire, Jesenino, Pasternako, Mandelštamo, Jean Cocteau ir t. t. Tik, žinoma, ne visi lygiai gerai mokėjo pasinaudoti šių paskutiniųjų pamoka. Specialiai ieškant įtakų galima būtų užtikti viena kita Romances sans paroles ar "Fêtes galantes" gaida. Laikantis gi detektyvinio metodo ir pravedant smulkmenišką anketą, pavyzdžiui, būtų galima kalbėti apie neginčijamą Radausko "Melancholijos" paskutinio dvieilio panašumą su A. de Lamartine Le coquillage au bord de la mer antrosios strofos dvieiliu! Bet šitokis metodas veda prie absurdo: argi nejuokinga kalbėti apie Lamartine įtaką Radauskui. "Strėlės danguje" autorius yra išgyvenęs ir specialesnę įtaką. Mano manymu, nemažos įtakos bus jam turėjusi impresionistine ir poimpresionis-tinė tapyba bei skulptūra (Ecole de Paris). Kaip bendrą bruožą galėčiau nurodyti savotišką klasicizmą (a la Picasso, Matisse, Maillol) ir spalvinės bei kompozicinės darnos pajutimą. Tarp minėtų mokyklų kai kurių meisterių darbų ir Radausko poezijos būtų galima pravesti, žinoma, abstrakčiai, ne tik formalinės, bet ir tematinės paralelės, bet tai jau nebetelpa trumpos recenzijos rėmuose.

Kritika retai kelia klausimą, kokių įtakų pasisekė išvengti. O tai yra labai įdomus klausimas. Nemažiau įdomus ir atsakymas. Radauskas yra vienintelis savo kartos poetas, išvengęs tiesioginės ar netiesioginės rusų poeto Sergiejaus Jesenino įtakos, kuri suvaidino labai abejotiną vaidmenį daugelio mūsų poetų karjeros pradžioje.


Dar vienas įdomus klausimas, būtent, kokiame santykyje yra Radausko poezija su pačia naujausia, t. y. jaunesnės už jį kartos poezija. Atsakymas labai paprastas ir natūralus: Aiškioje opozicijoje. Radausko este-tizmas, jo poezijos nesuinteresuotumas arba tiesiog kamerinis pobūdis sunkiai derinasi su naujosios kartos, susiformavusios dabar daug keno akcentuojamame "apsupime" bei persekiojamo žmogaus filosofijos įtakoje palinkimu angažuotis. Naujausioji poezija yra krizės ir netikrumo išauginta, kai tuo tarpu Radausko poezija susiformavo stabilizacijos laikotarpyje, pastovių vertybių dvasioje. Laikantis chronologinės logikos ir norint šią knygą įstatyti istorijos rėmuosna, reikėtų ją nukelti ton epochon, kurioje Radausko tendencijos (poezijoje) buvo dominuojančios. Duoklę savo epochai atiduoda visi. Tūlas galėtų prikišti, kad jo poezijoje nėra to, už ką būtų galima kovoti, vadinasi, idėjinio momento. Taip. Bet tokis priekaištas nepakeičia pačios poezijos. Šiais laikais mūsų kritikoje smarkiai įsipilie-tinęs priekaištas, kad per maža patriotinės tematikos eilėraščių (nors jis ir ilgisi "prarasto rojaus"), būtų tuščia ir iškilminga formulė butaforinę, netikrą kovą mėgstančio žmogaus, kuris sapnuoja grįžimą namo ir, sapne priverstas kovoti gyvybės kaina, nubudęs džiaugiasi, kad vis dėlto jis yra Amerikoje.

Grįžtant prie santykių temos pabrėžtina, kad opozicinis santykis poezijoje nemažiau reikalingas ir prasmingas, negu valstybės reikalų tvarkyme, šis santykis, gal būt, ir garantuoja įvairiaprasmę poezijos evoliuciją.

Yra tačiau vienas punktas, kuriame siekimai-visiškai sutampa,'būtent:bet kokia kaina išlaikyti poezijos,
kaip estetinės kūrybos, nepriklausomybę ir apsaugoti nuo publicistinės infliacijos.    L. Miškinas
1951.  I.  12.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai