Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PARTIZANAS "LAISVES KOVŲ DAINOSE" PDF Spausdinti El. paštas
Šis straipsnis imasi peržvelgti Jono Aisčio redaguotą rezistencinių dainų rinkinį "Laisvės kovų dainos" (1962) ir bendrais bruožais suglausti tose dainose iškylantį žvilgsnį į partizaną, jo aplinką, jo artimuosius ir jo priešus. Tame rinkinyje yra 207 dainos ir eilės, sutelktos iš septynių pavienių šaltinių. Jame atsispindi didelis stiliaus ir literatūrinio pajėgumo įvairumas.

Pirmaisiais rezistencijos metais buvo dainuojamos bendros liaudies dainos. Būdingos partizanų dainos, kuriose atsispindi partizano buitis, daugiausia pasirodo 1946 metais. Kada kova tapo žūtbūtinė ir stovyklinis partizanų gyvenimas buvo paliktas, maždaug 1948 metais, dainų kūrimas nutrūko. Šiame rinkinyje taip pat įtraukta keletas satyrinių dainų bei eilėraščių apie okupantus ir "istribitelius".

Peržvelgiant šias dainas, nerandame tokios ryškios bei pastovios tipiškos partizano charak-terizacijos, kokia ji yra susidariusi populiarioje vaizduotėje. Tačiau šiose dainose yra daug elementų, kuriuos galima sugrupuoti, analizuojant rezistencinės literatūros tematiką.

Pradedant su paties partizano apibūdinimu, randame pabrėžiamą jo tapatybę su padavimų bei istorijos herojais, ypač su tais, kurie kovoja ir miršta kaip "milžinai" (24, 285, 201, 241; skliausteliuose įterpti skaičiai nurodo puslapį, kur atitinkamas žodis ar ištrauka yra), bet yra ir milžinų kovoje padedami:

Jau kyla iš kapų didvyriai,
Jau kelias sūnūs milžinai,
Pats Vytautas kovon juos vedė,
Nebaisūs priešo jiems žaibai! (69)

Kada siaubė pikti kryžiuočiai
Brangiąją žemę Lietuvos,  
Išvyti juos pašaukė brolius
Šarūnas, vadas Dainavos ...

Ir nugalėjęs aršų priešą,
Jis krito pabaigoj kovos,
Kad vėl po šimtmečių atgimtų
Atkeršint priešams mūs tautos!

Ir renkasi būrys po būrio,
Kur šnera ąžuolai šventi,
Tai narsūs, kaip liūtai, lietuviai
Kovon Šarūno pašaukti. (148)


Panašiai tapatybė randama ir su Katalikų Bažnyčios herojais, kankiniais (196). Miręs partizanas dažnai minimas kankiniu, tiek tautiniu, tiek religiniu. Miręs vadas vienur ieško užtarimo pas Dievą (147), kitur tampa kankiniu (149):

Netekom taip mylimo vado,
Išplėšė nelemta mirtis . . .
Bet jis mus užtars pas Augščiausį,
Ir taps mūs šviesesnė viltis! (147)

Akis užbėrė jam tironai
Žeme šventosios Lietuvos . ..
Pelnei tu kankinio vainiką
Ant savo kruvinos galvos . . . (149)


Dievas, dažniausiai Apvaizdos prasme, "gelbsti" kovoje (149) ir kartais "aptemdo" priešo akis (242), padėdamas partizanams pasitraukti. Kartais identifikacija tampa dar glaudesnė, kaip šioje dainoje apie Kūčių vakarą:

Ateis šią naktį Kristus,
Ateis į mūšio lauką mirštantiems jų
nuodėmes atleist.
Ir eis kareiviai per pusnis. Kulkosvaidžiai
kvatos.
Ir liesis kraujas iš kareivio ir iš Kristaus
pervertos širdies. (293)


Tačiau santykiuose su Dievu kartais pasirodo ir nevilties šešėlis (191, 261, 279), ir herojaus kaip milžino paveikslas kartais virsta bejėgiškumo šūkesiu (77, 269, 277):

Gerasis Dieve, kam tu leidi
Taip savo karžygius kankint,
Krauju aplaistyt sniegą, žemę,
Lavonais jų gatves dabint. .. (191)

O Viešpatie, kam mano žemėj,
Šventoj, kaip kūdikio malda,
Pravirko kryžkeliuos sutemę
Smuikeliai gailesčio rauda.

Kam, Dieve, Lietuvą apleidai,
Juk taip mylėjo ji Tave!... (261)

Gegužėle, šį metelį
Tu anksčiau pas mus parlėk,
Apraudoki mūs vargelį,
Našlaitėliams mums padėk! (57)

Dar taip norėtųs bėgt per pievą
Ir žaisti kūdikiu mažu! (32)


Dar vienas tematikos elementas išreiškia partizano ir gamtos santykiavimą. Dainose partizanas neretai tampa gamtos dalimi arba ieško gamtoje prieglaudos ir pagalbos. Artimumas gamtai ryškiausiai pasireiškia tose dainose, kur partizanas mirties valandą tampa kokia nors augmenijos forma. Dainuodamas pavasariui, partizanas taria: "kai žemė taps žiedais marga, aš diemedžiu žydėsiu" (133). Toliau, kur "žuvo partizanas, bijūnas ten žydės" (62); kraujas, į-sisunkęs į žemę, "bijūnų žieduose svyruos" (149). Jeigu partizanas ir netampa gamtos dalimi, tai gamta glaudžiai dalyvauja jo kovoje ir mirtyje. Partizanai, "tvirti kaip ąžuolai" (240), kreipiasi į gamtą:

Priglausk, giruže, prie krūtinės
Nuvargusius savo vaikus.
Aukoja laimę jie tėvynei
Už tylius gimtuosius laukus. (26)

Kada brolis išeina kovon, palikdamas savo seserį, "verkia berželis juodam arime" (257), "verkia rugelis ir vosilkos" (204). Kur partizanai kovoja ir krinta, pušys skyla ir beržai virsta kryžiais (175), krinta eglių šakos, ir miškas vaitoja, "gaila, vyrai, jūs!" (172). Ant partizano kapo "eglė sesuo" vaitoja (166); ir beržas liūdi, nes kiekvieną rytą "ašarom sidabro ver-kįą jo gailiai" (168). Ne tik augmenija, bet ir paukščiai dalyvauja partizano gyvenime ir mirtyje. Žuvęs partizanas tampa varnėnu ir švilpauja savo buvusiai mylimajai (213). Lakštutė vakare atskrenda ant kapo paguosti dainele (101); lakštingala užgieda "verkiančiu, liūdnu balsu" (200, 212).

Iki šiol suminėjome tris elementus, kurie į-eina į partizano charakterizaciją dainose: identifikacija su tautos istoriniais didvyriais, su religiniais kankiniais ir su gamta. Lygiai svarbi atsiskleidžianti dainose pažiūra į artimuosius, kurie partizaną kovoje stiprina, ir į priešus, kurie jo kovą iššaukia. Namai ir giminės yra didžiai branginami. Tai ypač aiškiai parodo kai kurių žodžių dainose pasikartojimas. Motina minima daugiau negu pusėje visų dainų, 122 kartų; brolis — 47 kartus, sesuo — 32 kartus, tėvas — 17 kartų. Įdomu, kad žmona minima tik kartą, o mylimoji daug mažiau negu motina, — 50 kartų. Dažnai keli artimieji minimi kartu, ypač atsisveikinimo dainose (32, 98, 101):

Baigėsi kova žiaurioji kraujo aukose,
Lūpos mirštančių kartojo: "Sudiev, Lietuva!

Sudiev, tėti ir motule, broli, sesele,
Sudiev, mylima mergele  —  jau  negrįšiu,
ne!" (172)


Motinai priskiriama ypatinga svarba, ir jos vaidmuo partizano gyvenime plačiai apdainuojamas, — vaikystėje, atsiskyrime, liūdesyje ir mirtyje. Sesuo ir mylimoji partizano buityje dalyvauja panašiose rolėse, bet jų svarba nėra tiek išryškinta. Sesuo ir mylimoji pasitarnauja prižiūrėti partizano kapą, ypač gėlių pasodinti (182, 186, 210, 213, 133). Tėvas iš viso mažai minimas, išskyrus atsisveikinimo dainas. Brolis ir partizanas paprastai turi tą pačią reikšmę.

Sekanti ištraukų pynė, sudaryta iš dvylikos dainų, dokumentuoja motinos reikšmę partizano gyvenime, nuo lopšio iki mirties.


R. Ingelevičienė
Už laisvę

Kaip obelis, mamyt, palinkus,
Galva baltumo jazminu,
Ar čia seniai supai man lingę,
Dabar miškan gyvent einu. . . (32)

Vargai, motinėle, naktį nemiegojai,
Mylimą sūnelį kol užauginai . . . (121)

Sudiev, motule mano brangi,
Sudiev, motule, amžinai,
Ar kada pas tave sugrįsiu —
Nei aš, nei tu nebežinai. (24)

Sudiev, senoji motinėle,
Ačiū, kad mažą auginai,
Oi, nevaitoki, sengalvėle —
Ir tu tėvynę branginai. (98)

Palaimino senos močiutės
Brangiųjų sūnelių kelius,
Išleido juos jaunos sesutės,
Išvyti žiaurius plėšikus. (63)

Mama pro ašaras kalbėjo: —
Sūnau, palaimos tau žodžius .. . (207)

Mama, neverk ir neliūdėk baimingai...
Mama, kareivis aš laimingas,
O jeigu sutemus ne su tavim, brangi,
Gailiai neraudok, nes aš tiktai tave,
Svajoju vien tiktai tave ... (111)

Tik motina sūnaus verkšlena,
Ranka užsidengė akis.
Jai širdį didis aksusmas gaižė —
Nejau sūnelis nesugrįš?! (21)

Neverki, mama, neraudoki
Ir ašarų neliek gailių!
Tikėk, ateis laikai kitoki,
Iš naujo kelsis Lietuva . . . (209)

Vakaras alpo giružėj,
Vieškelio kryžiai svyruos,
Laukia sūnelis mamužės,
O ji ten . . . Uralo kalnuos .. .

Vakaras ėmė raudoti,
Rožės mirgėjo rasa,
Grįžki, brangiausioji mama,
Kam palikai tu mane! (203)

Tu Urale, motinėle,
Tėtis jau šaltuos kapuos . . .
Kas paklos man patalėlį,
Kas nuvargusį paguos? (89)

Aš noriu priglusti prie motinos kapo,
Pajusti jos meilę gyvąja širdim.
Aš noriu išgirsti, ką Nemunas šneka,
Kaip šnabžda berželis nakčia su pušim.
(262)

Daugelyje dainų jaučiamas nerimas, kad partizano kapas bus apleistas, kad tik "gal vėjai iš laukų tėvynės raudos" (289). Kaip tik čia sesuo ir mylimoji aktyviai pasireiškia (210, 186, 233, 38):


1941 m. Kaune žuvusio sukilėlio kapas, panaikinus Kauno kapines, perkeltas j kitą vietą

Man bus gera gulėti kapuose,
Kai ant kapo gėlelės žydės . . .
Ir mergaitė, kurią aš mylėjau,
Ašarėlėm kasdien jas palies ... (38)


Baigiant dainų apžvalgą, galima dirstelti į dainose randamas pažiūras į priešą. Dažniausiai priešas vadinamas "budeliu" (144, 149, 155, 187, 192, 196, 204), kartais jis dar vadinamas "Sibiro meška" (93, 257) ar "vilku" (134). Svarbu pastebėti, kad žodyje "budelis" glūdi neišvengiamybės prasmė, išreiškianti likimo pasmerkimą, kurį priešo rankos įvykdo. Vienoje dainoje, apmąstydamas savo dalią, partizanas girdi šakose "pasmerkimo liūdną dainą" (288). Tačiau panašūs fatalizmo ženklai nėra būdingi dainoms. Daug dažniau priešas priskiriamas gamtinių nelaimių kategorijon, kurios, kaip tie "devyngalviai slibinai" (284), puolamos ir atremiamos fizine kova ir gyva viltimi. Todėl daugelyje dainų, kuriose ryškiai atsispindi sunkus gyvenimas ir žūtbūtinė kova, paskutinės eilutės kelia viltį ir pasitikėjimą ateitimi (23, 28, 35, 47, 49, 51, 55, 56 ir t.t.):

Lietuvi, amžiais būk didus, nes tavo kelias
kruvina kova...
Ir metai eis, žydės laukai prie kelio,
Ir kelsis vėl iš kraujo Lietuva .. .

Bet kai laukais praeis žali pavasariai,
Ir sodai, kaip jaunamartės vualiuose žydės,
Kas gi ateis prie tavo kapo, žuvęs partizane,
Ir kas gi, kas vainiką iš pirmų žiedų
uždės? . .. (290)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai