|
|
Parašė Rimvydas Šilbajoris
|
LIUDAS DOVYDĖNAS. Vasaros vidudienis. Išleido Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas. Chicago, 1979 m. 242 puslapiai. Kaina 8 dol.
Vasaros vidudieniais, kaip mėgstame vaizduotis, kada siela ramybės ieško, viskas pristoja ir aptyla. Darbui, judesiui sukaupti pojūčiai tada atlyžta, prasiskleidžia; mes girdime žiogą ir žvirblį, užuodžiame gėlę ir žemę, matome, kaip saulės persunkta žolė šiurena vėjuje, ir jaučiame savo gyvybę kaip būseną, o ne kaip veiksmą. Iš čia prasideda ir čia nori sugrįžti daugumos žmonių sąmonė Dovydėno apysakose, nors gyvenimas kartais platus ir didelis pro juos yra praplaukęs. Tokie žmonės pas Dovydėną yra nuošalūs, dažnai jau seni, bet ir aplamai lėti, tartum pasyvūs, nežiūrint to, kad kiti ir daug svieto yra matę, išbridę dideles vargų ir sielvartų balas. Tai yra mažojo pasaulio žmonės — Lietuvos ūkininkai, Pensilvanijos angliakasių miestelių darbininkai, pensininkai, kiti jau ir į valkatas panašūs, po tiltais miegantys, keliaujantys po skurdo prislėgtą Ameriką didžiosios depresijos metu, basomis kojomis, batus per petį persimetę, kaip kadaise Lietuvoje sekmadieniais į bažnyčią eidavo. Užklausus, kur yra žmogaus vertė, pas Dovydėną atsakymo netenka ieškoti žygdarbiuose, turte, viešoje garbėje, bet tame, ką žmogus savo širdim supranta, kaip atjaučia artimą, kaip pritampa prie savos, arba ir svetimos, žemės alsavimo.
Tokie žmonės girdi, kaip "prie pat pamato be poilsio negudria giesme čiužėjo žiogas sausos žolės garsu" (pusi. 27), mato, kaip dėdės "žilus plaukus pasiekia saulės spindulys, smailu durklu prasiveržęs pro pušų šiltai tylias šakas" (pusi. 198) ir gyvena pasaulyje, kuriame vaikas mato: "toj tyloj varinę pušies skujelę, kaip ji pasivartalio-dama saulės spinduliuos ir varinių pušų šešėliuose krinta pamažu, spindulio perverta sužiba auksu" (pusi. 200). Savo krašte tie žmonės ir miršta, tartum amžinai gyventų:
Karalius apsižergia ežę kaip arklio nugarą, rankas nubloškęs ant vešlios žolės, palinksta visa sunkia galva. Toks mažas vėjūkštis išniręs iš rugių, varpas pasiūbuodamas, atsirita ligi Karaliaus palenktos galvos. Gal tik tam, kad kelios varpos pasiektų jo veidą, plaukus, kai jis sėdi tylus, pasilenkęs, abejingas ir varpoms ir man ir vėjūkščiui (pusi. 231).
Svetimoje gi žemėje, didžiojo pasaulio ir į jį išėjusių savo pačių vaikų apiplėšti, apmulkinti, susenę ir išprotėję, tokie žmonės nugrimzta į savo sielą, kaip į šiltą gelmę, kurioje atsiranda ir atsiliepia dingę ir mirę saviškiai ir skraido mėlynoji ilgesio paukštė. Toks yra senis angliakasys apysakoje "Telefonas", kurio sūnus — vagis, o žmona jau mirus, ir kuriam daktarai įtaisė žalią dėžutę, neva telefoną, jog, nuo užslėgto sielvarto ir vienatvės pamišęs, dar vis jaustų, kad jį riša su artimaisiais ilgesio ir meilės gija:
Dabar naktis virste pervirsta. Vienam paskambinu, su tuo nebaigiu, jau reikia ir kitam. Naktis ant sparnų pralekia. Tai čia vėl paukštė mėlynoji. Dabar dažniau ana, du tris kartus naktį. O gal ir daugiau. Net neskaitau, — tegu sau sveika beskraido!
Aną naktį kalbėjau, taigi. Kalbėjau su saviške. Atsiliepė jinai. Nedaug ji kalbėjo, aš vis pats daugiau. Ji iš ten patylomis, vos girdimai atsiliepia. Per žemę, žinia. Toks klodas žemės (pusi.. 166).
Nenuostabu, kad su tokiais žmonėmis Dovydėno apysakų fabula užsimezga ir atsiriša ne pagal tai, ko jie siekia ir ką nugali, bet pagal tai, pro kur jie praeina ir kas su jais atsitinka. Apysakoje "Žalmargė grįžta" dvarponio vaikas Zelnys, žemdirbio dukrą vedęs, nuleidžia niekais visą savo palivarką, sama-goną bevarydamas, ir turi priimti likimą, kuris visą jo ateitį į uošvio didelį, kietą delną suima. Kitoje, "Admirolas gieda", buvęs angliakasys Pipčius eina pėsčias iš Floridos, Amerikos "dipresija" nešinas, į Connecticut, tabokos skinti. Pakeliui užsuka į Marvin miestelį Pensilvanijoje, kur kadaise gyveno, pasišneka su dar ten likusiais lietuviais, jo buvusiame name gyvenančiais, palieka jiems pinigų ir nueina sau miegoti patiltėse, kur jį ir užmuša kažkokie valkatos, kelnes numovę. Matėme, kaip miršta Lietuvoj Karalius. O čia:
— Ana, matai, tas tauškalas Barzdoms, va ką veža anglį arkliais į Port Jervis, tai savo akimis matęs skenduolį. Iš Delawaros upės išgriebė. Koja viena skenduolio lyg trumpesnė, ir lopytas melsvas fajermono paltas (pusi. 53).
Tai tas Pipčius, kuris atsiminimų sparnais nuplasnodavo tėvų namuos-na: "Ten molinis pečius, ten ant sienos musių nutupėta Marija švenčiausia, su septyniais ilgais peiliais pačion širdin įsmeigtais. Pečiaus kakta žvilgančiai juodai aprūkusi, ii lentynėlė su mediniais šaukštais (pusi. 11).
Mūsų poetai yra rašę apie tokius tremtinius lietuvius žmones, apie šventą jų tėviškės ilgesį, šilainę ir bijūną, vis dar žydintį svajonėse tarp tolimo, svetimo miesto įkaitusių, dulkėtų akmenų. Dovydėnas susilaiko, išvengia sentimentalumo, bet vis vien aišku, kaip svetimi šie žmonės dideliame pasaulyje, kaip jie graudžiai, beviltiškai yra ir bus lietuviai, ir be to, kaip jie tolimi nuo mūsų, tų kitų lietuvių, kurie priemiesčiuose gyvena, trumpai žolę skuta ir turi profesijas, mašinas taisyklingai angliškai kalbėdami, su bet kuo be baimės lyginasi.
Bet iš tos grupės tautiečių vydėnas užgriebia kai kuriuos. daugiau tokius, kurie įstrigo pusiaukelyje į pasisekimą, kaip "spaudos žmogus" Gediminas Valeika apysakoje "Varnėnų kondominijum", kuris verčiasi namų pardavinėjimu ir pretenduoja į inteligentus. Kaip ir Pipčius, Valeika turi savo būdą ir kalbą, bet tai skamba kiek kitaip: Gyvenu aš Mulbery gatvėje 137 numeris, antram aukšte. Pirmąjį aukštą išnuo-moju ponams Ašakoms. Jų duktė Birutė antrus metus ant honor listo.
Kalbėkim toliau. Prie mano namo lango augo milžiniškas elm medis. Realesteitininkas tvirtino, kad tas vienas medis vertas pusantro tūkstančio dolerių (pusi. 100).
Valeika ir nuotykių turi su gražiomis poniutėmis, kaip ponia Sulivan Rozenbush, geltonkasė lietuvaitė, advokato žmona. Jinai, tiesa, nusižudo, bet prieš tai pasidalina aukšto lygio inteligentiškomis mintimis su Valeika:
Nuo biblijos iki Playboy atėjus žmonija ir dabar sukūrusi pasturgalizmą. "Tegyvuoja pasturgalio menas!", taip ir pasakęs Emily vyras Sulivan.
Dabar aš pradėjau juoktis, o Emily nuliūdo. Aš įžiūrėjau jos liūdesio žymes: ji primerkia akis ir ima dažniau kvėpuoti. Savaime aišku, ir aš ryžausi nebesijuokti. Gal būt, mes atėjom, ne — atskridom sekso sparnais į pasturgalizmo epochą.
Užgulo tyla. Emily stovėjo prasižiojusi, kaip varnėno vaikas, išvydęs motiną su vabalu.
Tuo metu man galvon atskrido keista mintis: Jeigu mūsiškai dypukiškas aristokratas aptvertų savo rezidenciją katinų uodegomis, tai būtų išskirtinai originalu autoriaus pabraukta, pusl. 105)..
Tuo būdu pas Dovydėną šioje knygoje egzistuoja trys skirtingi kūrybiniai pasauliai: Lietuvos kaimas, Pensilvanijos senųjų ateivių buitis — Amerikos tikrovės pagal pakraščius šiek tiek pakeistas atitikmuo — ir "dypukiška" aplinka, kuri nei viename, nei kitame iš dviejų pirmųjų pasaulių šaknų neturi. Jos bedvasės tuštumos "pasturgalį" pridengia Dovydėno komiško absurdo skranda. Per pastaruosius trisdešimt su viršum metų visa eilė mūsų prozininkų, neužmirštąją Lietuvą pasidėję šiek tiek nuošaliau, pakartotinai mėgina vaizduoti lietuvį šioje naujoje, rašytojams neįprastoje rolėje ir nelabai žino, ką daryti, nes mūsų literatūros tradicijoje tokiam žmogui atkurti trūksta išdirbtų stilistinių priemonių. Vienas iš pačių pirmųjų tai bandė Aloyzas Baronas, ir savaip Antanas Škėma, Marius Katiliškis ir kai kurie kiti, galų gale ir Jurgis Gliaudą. O įtikinamai pavaizduoto pirmosios bangos ateivių pasaulio ieškant, reikia nuo Dovydėno grįžti atgal net pas Antaną Tulį.
Aplamai, Dovydėno kalboje, stiliuje, jaučiasi užtikrinta seno meistro ranka, ne tik nenusilpusi, bet kai kuriais atvejais ir ištobulėjusi, atsikračiusi dar net ir Brolių Domeikų romane užtinkamų rūpių, naivių kalbos ir struktūros aspektų. Ypač maloniai nuteikia atskirais momentais gana dažnai pasitaikantys stiliaus "deimančiukai". Štai, pavyzdžiui, apysakoje "Susitikimas prie upės" pagrindiniu veikėju yra toksai senas plepys, pavarde Karalius. Iš vienos pusės, karalius ir senas tarškalas, viename asmenyje sugretinti, jau patys per save iššaukia šypseną, o iš kitos, to žmogaus asmenybė dvelkia ir natūraliu, nesąmoningu proto gilumu, ir dvasios taurumu. O Dovydėnas visa jo esmę pagauna vienu sakiniu: "Tegul bus pasakyta, Karaliui prabilus niekas nežinojo kada jis sustos" (pusi. 216). "Tegu bus pasakyta" ir "prabilus" skamba karališkai, beveik kaip Biblijoje, o "nežinojo kada sustos", implikuojantis besibaigiančią klausytojų šventą kantrybę, priduoda tam orumui švelniai komišką atspalvį. Toje pačioje apysakoje visa lietuviško kaimo vasaros diena susikaupia trijuose trumpuose sakiniuose: "Aptilo lietus. Duona ir gira išsibaigė. Marga višta sodo žole nusekė krypuojančius virtine ančiukus prie vandens" (pusi. 219). Kiek vėliau ši idilė, nenustojusi kaimiško paprastumo, kartu pasikelia į netikėtai jaudinančią lyrišką aukštumą: Dangus toks aukštas, išsiprausęs. Ir patvorio varnalėšos dulkes nusiplovę puikavosi. Bijūnas po seklyčios langu linksmas dairėsi, regėjo ir girdėjo" (pusi. 219). Kas gali užmiršti, išduoti žemę, kurioje bijūnai ir regi, ir girdi? Tai žemė, kurią Pipčius dar labai gerai supranta, o galėtų ir Valeika, nes ir jo keistoje galvoje kartais susidėsto poetiška mintis, ne ta apie katinų uodegas, bet kita: "nuogose šakose, kaip neišgrotos gaidos, tupėjo varnėnai" (pusi. 101). Su šia žeme ir pakvaišęs Paul Sha-kalys savo telefonu kalbasi, o ir mūsų inteligentiškos širdys kartais į ją atsiliepia, deja, dažniausiai prie stiklelio. Dažnai Dovydėnas sugeba mus paliesti savo santūrumu, ne tokiu, kuris jausmą nustelbia, bet tokiu, kuris jį išryškina, kaip apysakoje "Kardinolo pati miršta", kur tėvo širdgėla dėl kare sužeisto sūnaus prasišviečia pro tariamai bereikšmės kasdienybės smulkmenas. Šį Dovydėno stiliaus aspektą labai taikliai pastebėjo ir K. Barėnas savo recenzijoje "Tėviškės Žiburiuose' (Nr. 9, vasario 28).
Savo tarpe turime nemažai atkaklių "literatų", kurie per ilgus išeivijos metus daug popieriaus yra sunaudoję, tuo galbūt mūsų tautos gyvybingumą paliudydami. Tačiau tokios dovanos, kaip šioji iš Dovydėno rankos, mus iš tiesų praturtina.
|
|
|
|