Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KORSAKIENĖS IR BŪTĖNO ATSIMINIMAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Audrius T.   
Prieš kokį dvidešimt metų Lietuvoje paplito atsiminimų rašymas. Tada daugiausia rašė seni revoliucionieriai, žymesni kompartijos veikėjai, sovietiniai partizanai. Paskutiniu laiku prisidėjo ir kultūrininkai. nepriklausomybės metais atokiau stovėję nuo partijos ir tik vėliau įsijungę į sovietinį gyvenimą. Šių atsiminimų autoriams būdinga kritikuoti nepriklausomą Lietuvą, pabrėžti visokius laisvės varžymus, kovas su cenzūra. Pirmaisiais sovietiniais metais daug kas perdėtai stengėsi pabrėžti, kad jie buožėms ganę žąsis, bernavę. Dabartiniai atsiminimų autoriai pakartotinai pažymi, kad jie pažino ir padėjo, jei ne padėjo, tai bent prijautė kompartijos nariams, nesigailėjo jokių pastangų susipažinti su Sovietų Sąjungos laimėjimais. Bet, nors šie veikalai siekia juodinti nepriklausomą Lietuvą, akylas skaitytojas neišvengiamai pastebi, kad Smetonos valdžios nuodėmės jokiu būdu neprilygsta šiuolaikinės santvarkos trūkumams.

Pažvelgsime į tris knygeles: Juliaus Būtėno "Literato duona" ir "Žmonės, kuriuos pažinojau", Hali-nos Korsakienės "Susitikimai". Visos trys knygos sklandžiai parašytos, mintys lakiai išdėstytos. Tačiau jų vertę menkina visai neįtikinami ilgų pokalbių atpasakojimai, lyg autorius po trisdešimties ar keturiasdešimties metų dar prisimintų žodis žodin, kas buvo tuomet sakoma. Prileiskime, kad tai tik veikalų pagyvinimo būdas. Bet knygų istorinę vertę tikrai sumažina tendencingi įvykių atpasakojimai, prasimanymai, tas dažnas bandymas praeities įvykius aprengti sovietiniais drabužiais.

Korsakienė ir Būtėnas karo metus praleido Lietuvoje, todėl jie bando išaiškinti, kodėl ir kaip jiems pasisekė išlikti gyviems. Būtėnas rašo, kad "teko ir man atsidurti už grotuotų langų". Trumpai kalėjęs, jis buvo išlaisvintas. 43-ųjų metų vasara, jį vėl "suima ir paskiria išvežti į Vokietiją darbams". Tačiau apskrities viršininkas vis dėlto jį paleidžia. Tad visą laiką, kai tariamai siautėjo buržuaziniai nacionalistai, Būtėnas dirbo Merkinės gimnazijoje.

Korsakienės likimas panašus. Su Putino ir Krėvės pagalba ji parašo diplominį darbą, užbaigia universitetą ir išvažiuoja į Pasvalį mokytojauti. Korsakienė bent sąžiningai pamini krikščionį demokratą Igną Malėną ir kitus, kurie jai padėjo. Vincas Žilionis, Teofilis Tilvytis if kiti, panašiai kaip Būtėnas turėję atsakingas pareigas per pirmąjį bolševikmetį, irgi išliko gyvi. Jų visų likimas patvirtina, kad, išskyrus pirmąsias karo dienas, tariamai sužvėrėję nacionalistai santūriai laikėsi, nebaudė ir neišdavė žinomų sovietinės santvarkos šalininkų, netgi juos gelbėjo.

O kas įvyko, kai į Lietuvą vėl įžygiavo "gailestingoji" sovietinė armija? "Literato duonoje" Būtėnas rašo, kad Kauno universitete buvo daug įdomių profesorių, pavyzdžiui, filosofai Karsavinas ir Sezemanas: "Tai buvo aukštos intelektualinės kultūros profesoriai. Jiedu keletą metų savo dalykus dėstė rusų kalba, paskiau pramoko lietuvių kalbos ir pramoko pakankamai. Ypač Karsavinas, kuris per egzaminus lietuvius studentus sugėdindavo dėl netaisyklingo kirčiavimo bei kitų kalbos klaidų. Karsavinas jau buvo beveik 70 metų, kai Sovietų valdžia suėmė šį, anot Būtėno, aukštos intelektualinės kultūros profesorių ir numarino koncentracijos stovykloje. Sezemano likimą Mažoji Tarybinė Ensiklopedija taip aptaria: "Asmenybės kulto sąlygomis 1950 metais neteisėtai represuotas. 58-ais reabilituotas".
Šalia Vytauto Montvilos kovingiausi Lietuvos poetai buvo Kazys Boruta ir Kazys Jakubėnas, nekartą sėdėję kalėjime. Boruta karo metus praleido Lietuvoje, tačiau, komunistams grįžus, buvo greitai įkalintas. Korsakienė šiltai prisimena Kazį Ja-kubėną, pamini jo ankstyvesnius vargus, tačiau visai nutyli jo paskutines dienas. Ji tik lakoniškai išsi-reiškia, kad "Kazys Jakubėnas tragiškai ir nelemtai žuvo". Sąmoningai nutylėta net ir tai, kas Enciklopedijoje parašyta, būtent, kad "sudėtingomis pokario metų klasių kovos sąlygomis Jakubėnas ne iš karto rado savo vietą tarybiniame gyvenime". Jakubėnas iš pradžių buvo kalintas, o 50-ais metais nužudytas, regis, KGB įsakymu.

Būtėnas, aprašydamas savo studentavimo dienas Kauno universitete, teigia: "Nors viešpatavo fašistėjanti tautininkų diktatūra, universitetas turėjo tradicinę autonomiją — į universitetą neturėjo teisės įeiti policija ir ką nors suimti". Vykdavo studentų rinkimai, o studentų atstovybės nariai, neišskiriant ir tauti-ninkų-neolituanų, pareikalavo, kad "iš universiteto būtų šalinami studentai šnipai. Dauguma studentų šnipus persekiojo — ujo kaip šunis. Antai vieną aiškų šnipą net iš universiteto rūmų išmetė". Taip buvo "kruvinojo Smetonos" laikais. O dabar, net neįmanoma įsivaizduoti, kad į Vilniaus universitetą negalėtų įeiti sovietinė milicija, ar kad komjaunimas pareikalautų pašalinti visus Šnipus.

Trys minėtos knygos kupinos panašių pavyzdžių. Net mažiausias laisvės ribojimas nepriklausomoj Lietuvoj griežčiausiai smerkiamas, nors tokių laisvių dabar visai nėra, o pasiūlymas jas įvesti būtų baudžiamas kaip priešvalstybinis veiksmas.

Atsiminimuose Būtėnas ir Korsakienė daug dėmesio skiria kairiųjų rašytojų pastangoms skleisti savo mintis. Jie leido įvairius žurnalus, kaip Trečias Frontas, Kultūra ir kitus, kuriuos cenzūra apkarpydavo, kartais net ir uždrausdavo spausdinti. Bet svarbiausia, kad šie leidiniai pasirodydavo, o kai juos uždrausdavo, pakakdavo įsteigti naują leidinį, surasti kitą atsakingą redaktorių ir toliau tęsti darbą. Dabartinėmis sąlygomis tokia nenuosekli cenzūra atrodo net juokingai švelni. Juk dabartiniai cenzoriai visagaliai, o skirtingos nuomonės pareiškiamos tik pogrindžio leidiniuose, kurių autoriai lieka nežinomi, nes jų iššifravimas reikštų progą pasisvečiuoti kalėjime arba psichiatrinėje ligoninėje.

Korsakienei ir Būtėnui negana save nudažyti kuo raudoniau. Jie primygtinai stengiasi įrodyti, kad ir žinomi rašytojai panašiai ilgėjosi sovietinės santvarkos arba bent ją entuziastingai sutiko. Abu ypač stengiasi rehabilituoti literatūros klasikus Antaną Vienuolį ir Vincą Krėvę, prigalvodami ir nebūtų dalykų. Antai Būtėnui nepatinka Vienuolio slapyvardis, todėl jis prisimena, kad Vienuolis tariamai gailėjosi, kam "jaunystėje pasirinkęs tokį nevykusį slapyvardį". Tačiau knygoje Tarybų Lietuvos rašytojai", išleistoje 57-ais metais, pats Vienuolis tašo- "Savo gyvenimo kelyje daugiausia buvau vienas: draugų turėjau mažai. Užtat ir pseudonimą pasirinkau - vienuolis tai yra — vienas vienužis". Rašydama apie Vienuolį, Korsakienė kiek atviresnė. Ji net pamini Vienuolio nusiskundimus, kad, rašydamas ''Puodžiūnkiemį", "perdaug aš klausiausi tų visų geradarių patarimų ir pamokymų. Neturėjau". Šiemet "Literatūroje ir Mene" Eugenijus Meškauskas kaip tik pamini, kad "Puodžiūnkiemiui" pakenkė kritikai, kurie vertė Vienuolį prisitaikyti prie jų reikalavimų. Siekimas rehabilituoti Vienuolį turbūt surištas su Lietuvoje plintančiais gandais, kad savo testamente Vienuolis prašė pastatyti ant jo kapo kryžių, o "Puodžiūnkiemį" parašė norėdamas išlaisvinti įkalintą sūnų.

Vincui Krėvei skiriamas ypatingas dėmesys. Literatūros klasikas, 40-ais metais Krėvė buvo Paleckio vyriausybėje ir pirmasis iš Molotovo sužinojo, kad Lietuva bus prievarta įjungta į Sovietų Sąjungą. Patriotas Krėvė atsistatydino iš pareigų, o vėliau paskelbė atsiminimus apie savo pokalbius su Molotovu ir Lietuvos okupacijos aplinkybes. Būtėnas ir Korsakienė siekia sukurti įspūdį, kad Krėvė buvo priverstas paskelbti šiuos pareiškimus ir gailėjosi tai padaręs. Korsakienė, panaudodama Amerikoje išspausdintus Krėvės laiškus, cituoja tik tuos, kuriuose Krėvė išreiškia savo ilgesį Lietuvai. Tiesa, kad Krėvė norėjo grįžti į tėvynę, bet neteisinga įtaigauti, kad jis norėjo grįžti į okupuotą Lietuvą ir be reikalo pasitraukė į Vakarus. Kaip tik keturis mėnesius prieš mirtį Krėvė surašė savo atsiminimus apie Lietuvos okupacijos aplinkybes. Krėvei grįžti į Lietuvą buvo visai neįmanoma. 46-ųjų metų Mokslo Akademijos visuotinio susirinkimo aprašyme buvo paskelbta: "Sesijos dalyviai vieningai pritarė LTSR Liaudies Komisarų Tarybos nutarimui dėl pašalinimo Vinco Krėvės-Mickevičiaus kaip lietuvių tautos išdaviko". Akademijos vicepirmininkas Juozas Žiugžda dar sustiprino tą pasmerkimą, savo kalboje paminėdamas, kad Krėvė ne tik "išdavė lietuvių tautą", bet ir "pats save išbraukė iš lietuvių tautos tarpo". Tuomet net Krėvės vardą paminėti buvo vengiama. Apie tai Krėvė rašė: "Skaičiau Korsako apžvalginę kalbą, pasakytą 400 metų lietuviškos knygos paminėjimo proga. Ten irgi savo pavardės ne užtikau . . . Taigi esu Tarybinei Lietuvai miręs. Visgi tikiuosi, kad nesu miręs, ar geriau pasakius — kaip ir nebuvęs, tikrai Lietuvai, lietuviškai Lietuvai".

Korsakienės ir Būtėno atsiminimai turi savo vertę. Būtų gerai, kad ir kiti atsiminimus rašytų. Neišvengiamai cenzūra išreikalauja, kad daug kas būtų tendencingai aprašyta. Suprantama, kad be reikalingų prisitaikymų veikalai visai nebus išspausdinti. O šis tas kartais geriau negu visiška tyla. Tačiau apgailėtina, kad prisitaikymo dvasia taip įsigalėjusi, jog kartais atrodo, kad net patys autoriai nebejaučia, kas išgalvota ir kas tiesa.
T. Audrius


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai