Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽVILGSNIS Į 1966 METUS I. VISUOMENINIS - POLITINIS GYVENIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Visuomeninį lietuvių veikimą vertinti šiandien kitaip nei apskritai visų žmonių gyvenimo raidos perspektyvoje vargu būtų naudinga. Mes esame žmonijos dalis ir, būdami labai maža dalis, vargu galime išsiskirti iš bendro visų kelio. O jei ir galėtume, tai vargu būtų prasminga tai daryti. Nebent būtume labai giliai įžvelgę ir labai tvirtai įsitikinę, kad tas kelias klaidingas.

Koks gi yra šiandien žmonijos kelias į ateitį? Neturiu tuo tarpu geresnio žodžio jam pavadinti kaip ekumenizmas. Dėl branduolinių ginklų atsiradimo ar kitokių priežasčių pasauly tautų bei žmonių santykiuose ima reikštis kita nei ligšiolinė dvasia, kuri dabar dažnai vadinama ekumenine dvasia. Ima kaskart labiau stiprėti įsitikinimas, kad visa žmonija sudaro vieną didelę šeimą, kad visi už visus nešame atsakomybę ir kad dėl to žmonių santykius turi tvarkyti teisingumo, žmoniškumo, broliškumo dvasia. Taip pat stiprėja tikėjimas, kad tokios dvasios pilnesnis įgyvendinimas yra būtinybė ir kad su laiku daugumas žmonių suvoks tokią būtinybę. Tokia dvasia, būdama vox populi, taps stipresniu ginklu nei visi fiziniai ginklai. Juk ir šiandien gerai suprantama ir vertinama viešosios opinijos galia.

Ekumeninės dvasios esmę sudaro didžiausioji iš visų dieviškųjų dorybių — meilė. Meilė ne vien savo giminei ar genčiai (tai darė ir visi primityvūs žmonės), bet meilė apskritai žmogui — be rasės, religijos, tautos, ideologijos bei kitokių skirtumų. Juk argi ne pats dieviškas Išganytojas liepė mylėti net ir priešą ir gera daryti tiems, kurie mus persekioja? Ir argi gali abejoti šios dorybės gyvenimišku būtinumu kiekvienas, kuris sakosi tikįs pamokslo nuo kalno tiesa?

Dėl to ekumeninės dvasios poveikyje šiandien vis dažniau kalbama apie atvirumą pasauliui, t. y. apie atvirumą kitų tautų, religijų, ideologijų bei pažiūrų žmonėms. Atvirumas čia reiškia ne užsisklendimą savyje, ne vengimą kitų žmonių su kitokiom pažiūrom, ne izoliavimąsi, o pastangas su jais artėti ir kalbėtis, megzti dialogus, kaip šiandien įprasta sakyti. Šitokios linkmės pagrinde glūdi tur būt įsitikinimas, kad tarpusavio bendravimas naikina priešiškumo bei šaltojo karo įtampas; ir įsitikinimas, kad tiesa, teisingumas, žmoniškumas bei kitos kilniosios idėjos turi galų gale laimėti ir dėl to tiems, kurie joms atstovauja, nėra ko bijoti bendrauti su tais, kurie dar nėra su jomis susigyvenę.

Šitokios padėties akivaizdoje suprantamas darosi ir katalikų teologų dialogas su marksistais Europoje ir Amerikoje (Notre Dame universitete ir kitur). Be abejo, dialogų gali būti vykusių ir nevykusių — priklauso nuo to, kas ir kaip juos veda. Apie tai yra mus informavęs dr. A. Maceina (Aidai, 1965 Nr. 9), kritikuodamas katalikų teologų dialogą su marksistais Europoje, nors iš esmės tokio dialogo galimybių ir neatmesdamas. Juozas Girnius tuose pat "Aiduose" (1966 Nr. 4) pasisakė šitaip: "Užuot rūpinęsi ar piktinęsi Katalikų Bažnyčios tam tikromis pastangomis nutiesti dialogą ligi komunistų, turime greičiau persvarstyti, ar mes savo antikomunizmo nesustingdome ligi fanatizmo, visur aistringo, bet niekur vaisingo . . . Ir komunistus galima daugiau paveikti ne nuo jų bėgant, o su jais kalbantis".

Dėl to galima tos ekumeninės dvasios (nekrikščionis sakytų gal būt: humaniškos dvasios) reiškimąsi įžvelgti net ir politikoje. Juk kasgi yra galingiausios pasaulyje šalies, Jungtinių Amerikos Valstybių, vadinamasis "tiltų" statymas į komunistų valdomas rytų Europos šalis, jei ne pastangos rasti bendrą kalbą ir tuo būdu paveikti tų šalių gyvenimo raidą norima linkme? Pagaliau net ir grynai realistiškai į gyvenimą žiūrint, logika verčia daryti vieną išvadą: atsisakius nuo atominių ginklų problemoms spręsti, belieka vienas ginklas — dialogas. Tai pripažįsta ir komunistai. Prancūzų politbiuro narys prof. R. Garaudy pareiškė, kad dialogas tarp krikščionių ir marksistų po Bažnyčios ekumeninio susirinkimo pasidarė ne tik galimas, bet atominiame amžiuje netgi būtinas pasaulio taikai.

Be abejo, šiandien gyvai dar tebesireiškia ir senoji dvasia, priešinga ekumenizmui. Ji reiškiasi nenoru kalbėtis su visais "netikėliais" bei "nedorėliais", karingom kalbom apie politines, ekonomines bei ideologines kovas, kardų žvanginimu, revoliucijų kurstymu, sunaikinimo grasinimais. Pirmosios dvasios židiniai yra Europoje, Amerikoje, pastarosios Kinijoj, kiek mažiau Rusijoj. Be abejo, šios pastarosios dvasios žmonių nemaža yra ir Vakarų pasauly kaip ir priešingos dvasios Rytuose. Esminis judviejų skirtumas yra tas, kad pirmoji remiasi tikėjimu gerąja žmogaus puse ir tuo pačiu galimybe žmogui su žmogumi sutarti, sugyventi, rasti teisingą problemų sprendimą, rasti žmonišką mo-dum vivendi. Pastaroji dvasia remiasi prielaida, kad žmonės iš esmės nevienodi, kad vieni yra geri, teisingi, o kiti blogi, neteisingi, kad geriesiems tenka gerinti bloguosius, nevengiant reikalui esant fizinės prievartos ir net aukų, kad ateities kartos būtų laimingos.

Šitokios tarptautinės padėties akivaizdoje tenka dabar pereiti prie lietuvių visuomeninio gyvenimo vertinimo ir pažiūrėti, kiek tos minėtos nuotaikos reiškiasi ar nesireiškia ir mūsų gyvenime. Čia netenka kalbėti apie ekumeninę dvasią siauresne prasme, kuri reiškiasi religiniame gyvenime. Tai visiems žinoma. Šiuo atveju mums svarbu pažiūrėti, kokios idėjos bei nuotaikos reiškiasi mūsų visuomeniniame gyvenime, tą gyvenimą suprantant plačiau — ne tik santykius tarp žmonių ir grupių išeivijos gyvenime, bet ir santykius tarp išeivių ir pačios tautos.

Dominuojanti tema
Reikia atvirai pripažinti, kad mūsų santykiai  su tauta praėjusiais metais buvo dominuojanti  tema tiek susirinkimuose, tiek ir spaudoje. Turime   galvoje   diskusijas   šiuo   klausimu Veiksnių  suvažiavime  Clevelande  1966  sausio 22-23, įvairius Jaunimo Kongreso dalyvių pasisakymus tuo reikalu, tris dienas trukusias diskusijas Lietuvių Fronto bičiulių konferencijoj Čikagoje liepos  pradžioje  ir  vėliau  rugpiūčio mėnesį  studijų  dienomis Dainavoje,  simpoziumą.  Ateitininkų   sendraugių   studijų   savaitėje Dainavoje  rugpiūčio  6-13  ir  Šviesos-Santaros studijų savaitės temas "veidu į Lietuvą" bei kitomis progomis. Iš pasisakymų spaudoje minėtini straipsniai "Aiduose" (Nr. 1, 3, 4, 7, 8, 9), "Tėvynės Sarge" Nr. 1 (27) ir nemaža straipsnių kitoje spaudoje.

Visa tai rodo, kad klausimas tebesvarstomas kaskart plačiau ir intensyviau. Kai anksčiau spaudoje pasirodydavo vienas kitas straipsnelis, pernai jų buvo daugybė. Apžvalginiame straipsny nėra reikalo kartoti skelbtų tezių tuo klausimu detaliau, tačiau verta gal paryškinti dvi pagrindines linkmes, du nusistatymus, kuriuos galima išreikšti tokiom formulėm: 1) kuo mažiausia bendravimo, nes bendravimas su Lietuva dabartinėmis sąlygomis reikštų bendravimą su okupantu, ergo būtų Lietuvos laisvės bei nepriklausomybės išdavimas; ir 2) lietuvio išeivijoje dialogas su lietuviu tėvynėje plėstinas. Pirmoji formulė, turėdama galvoje faktą, kad Lietuvoje dabar viskas suvalstybinta ir viskas (įstaigos, organizacijos, pareigūnai bei eiliniai piliečiai) priklauso nuo okupacinės valdžios, daro išvadą, kad bendravimas su organizacijomis, pareigūnais ar net piliečiais tiesiogiai ar netiesiogiai reiškia bendravimą su okupantu. Kita formulė teigia, kad okupantas yra suvalstybinęs ir pavergęs kūną, bet jis nepajėgė pavergti tautos sielos ir kad lietuvis Lietuvoje, net ir dėvėdamas primestą uniformą ar laikydamas partijos bilietą kišenėj, nebūtinai turi būti savo tautos priešas; priešingai, jis gali būti sąmoningas jos gynėjas. Todėl ir bendravimas su tokiais lietuviais tegali būti naudingas. Šiems atrodo, jog mūsų nelaimė kaip tik ir yra nemokėjimas su- y derinti laisvės siekimo su tarpusavio bendravimu, kuris būtų naudingas lietuvybei išlaikyti, tautos egzistencijai stiprinti.

Dėl to vieniems atrodė, kad pasikalbėjimas su prof. Kubilium tėra pirmiausia pasikalbėjimas lietuvio su lietuviu, kuris gali būti naudingas; o kitiems tai tik pasikalbėjimas su "agentu" ir dėl to smerktinas. Dėl to ir "Darbininkas" A. Zaparackui, pasikalbėjusiam su Kubilium, liepė atlikti viešą išpažintį ir atgailą, jei nori pirmininkauti Jaunimo Kongreso komisijai. Dėl to ir Vladas Jakubėnas turėjo gudriai diplomatiškai aiškintis, kad "Gražinos" operos partitūros ir klavyro fotokopijos "gautos privačiu keliu iš Lietuvos, nesikreipiant į jokias oficialias tarybines įstaigas". Esą, 1100 puslapių fotokopijos padaryta slaptai, nors tą "slaptumą" bei "privatumą" atitinkamos įstaigos žinojo, bet jos "turėjo laikytis bent palankaus neutralumo" (Aidai, 1966 Nr. 6). Tuo būdu Čikagos lietuviai Vilniaus įstaigų "palankaus neutralumo" dėka tarėsi išsigelbėję nuo pasmerkimo už kolaboravimą bei nepriklausomybės išdavimą. Mat, laisvų lietuvių bendravimas su dabartinės Lietuvos įstaigomis "būtų tolygus Lietuvos Respublikos tęstinumo ir Lietuvos įjungimo į Sovietų Rusiją nepripažinimo atsisakymui" (citata iš Veiksnių pareiškimo).

Aplamai čia turime reikalą su dviem tikėjimais. Vieni tiki, kad ir privačių žmonių reikalų turėjimas su įstaigomis ar pareigūnais kažkokiu būdu reiškia atsisakymą nuo nepriklausomybės. Jų tikima, kad pati tokio santykiavimo forma ar pats santykiavimo faktas jau esąs pražūtingas. Kitų gi manoma, kad toks santykiavimas nesudaro jokio moralinio ar teisinio pagrindo išvadai, jog tuo būdu ko nors atsisakoma (žr. Aidai, 1966 Nr. 3, 129). Priešingai, šiųjų nuomone, atsisakymas bendrauti su tautiečiais tėvynėje jau reiškiąs kaskart pražūtingesnį išeivių tolimą nuo tėvynės. Tai jau konstatuota ir mūsų spaudoj: "Abi tautos dalys (išeivija ir tėvynė) savo visumoje, nežiūrint nuoširdaus rūpesčio, tolsta viena nuo kitos: gilėja psichologiniai skirtumai, sunkėja tarpusavio supratimas, įvairėja galvosena, keičiasi idėjinis pasaulis. Fizinis nuotolis ugdo ir dvasinį atstumą" (Tėviškės Žiburiai, 1966.II.3). Dar blogiau, kai ne tik tolstamą, bet ir stengiamasi tą tolimą pateisinti ir net jį laikyti dorybe.

V. Vizgirda — Ant. Mažiulio portretas (1966, 44"x38", acrylic-vinyl)

Taigi turime tiesiog tragišką paradoksą: pabėgimas iš tėvynės ir gyvenimas laisvėje bei patogumuose, dvasiškai bei fiziškai atprantant nuo gimtojo krašto, labai dažnai širdyje jo išsižadant — laikoma patriotizmu; tuo tarpu pastangos artėti, pastangos bendrauti su žmonėmis iš tėvynės, neišvengiamai padarytais "pareigūnais", laikoma nusikaltimu prieš tėvynę. Būdingas čia buvo kai kurių mūsų laikraščių tyčiojimasis ir smerkimas tų lietuvių, kurie po pastarojo karo iš Pietų Amerikos grįžo Lietuvon. Buvo apgailestaujama, kad jie grįžo į vargą.

 Atseit, tėvynėje apsimoka gyventi tik geromis sąlygomis, varge — ne. Juk ar ne dėl to negrįžta Lietuvon JAV lietuviai komunistai, kurie komunistinę santvarką ir okupacinę padėtį Lietuvoj labai giria? Ar ne dėl to mažai kas grįžo ir nepriklausomon Lietuvon? Ir kas dar keisčiau, kad kai kurie iš laisvos Lietuvos grįžo Amerikon, nors Lietuvoj būtų galėję gyventi labai gražiai. Čia būdingi kad ir tokie faktai: jaunas inteligentas, savanoris kūrėjas, garsios idealistinės jaunimo organizacijos steigėjas, pasiekęs kapitono laipsnį, grįžta Amerikon, pasinaudojęs teise, kad čia buvo gimęs. Lietuvoj būtų buvęs jei ne generolas, tai mažiausia pulkininkas ar aukštas pareigūnas, garbingos organizacijos vadovas, o čia Amerikoj dirbo kaip eilinis draudimo bendrovės tarnautojas. Bet vis dėlto jam čia buvo mieliau nei tėvų protėvių žemėje. Dėl to kitataučiams atrodo, kad lietuvių patriotizmas labai paviršutiniškas ir kad dėl to jie lengvai nutausta. Ar to nerodo faktas, kad dalis naujų ateivių su savo vaikais be jokio širdies skausmo jau kalbasi nelietuviškai?

Dėl to daug kam atrodo, kad dabartinių išeivių ryšių su tėvyne, kurie dažniausia tėra tik giminystės ryšiai, toli gražu nepakanka, nes giminėms (ir vyresnės kartos išeiviams) išmirus, atsiskyrimas bus totalinis. Kad to neįvyktų, kai kas ir svajoja apie "tiltų" statymą į tėvynę, siūlo ryšių stiprinimą, dialogą net ir su laisvės siekiančiais komunistais ar tik tariamais komunistais, vadovaudamasis ta pačia ekumenine dvasia, kuri gimdo dialogą ne tik su kitaip tikinčiais, bet ir su netikinčiais. Deja, tos dvasios, ypač mūsų vyresniųjų tarpe, šiandien dar yra nedaug.

Kai kam gali atrodyti, jog šis reikalas yra toks, apie kurį neverta net ir kalbėti. Iš tikrųjų jis gali būti net absurdiškas tiems, kuriems tėvynė tiek terūpi, kiek ir kitas nelaimingas kraštas; tiems, kurie nei patys j on grįžti negalvoja, nei norėtų, kad jų vaikai kada grįžtų; kuriems tėvynė ten, kur gera gyventi. Bet kas laiko nelaime gyventi iki mirties svetur, kas laiko tragedija savo giminės ištirpimą svetimųjų jūroje, tam šis klausimas nėra absurdiškas. Tas stato sau tokį "metafizinį" santykių su tėvyne klausimą: kas garbingiau — laisvė ir gerovė svetur ar nelaisvė ir sunkumai tėvynėje? Ar tėvynė teturi prasmę tik laisvėje? Ar dėl laisvės pateisinamas jos išsižadėjimas? Ir kokia kaina gali būti išperkamas pasitraukimas iš tėvynės? Mes tėvynę iškeitėme į laisvę ir gerovę, bet daugumai tautiečių tėvynė, kad ir pavergta, buvo svarbiau nei laisvė bei asmeniška gerovė. Dalis mūsų apleidimą tėvynės išpirko gal būt darbo auka ar kūrybos vaisiais, kurių nebūtų, jei jie būtų likę tėvynėje. Bet kokią auką sudėjo kiti? Daugeliui gaila vieno vienintelio nuošimčio savo uždarbio tėvynės reikalams, nors tokia auka tebūtų lygi atsisakymui nuo paprasto šeimyninio baliuko. Kai šių eilučių autoriaus apylinkėje uždirbą nuo 10 iki 25 tūkstančių dolerių per metus sakosi neturį pinigų jokiems lietuvių fondams, kai tie patys žmonės savo namuose su vaikais jau kalbasi nelietuviškai, tai kokiu pagrindu galima kalbėti apie jų patriotizmą? Ir reikia atvirai prisipažinti, kad tokių "patriotų" skaičius didėja ir, kas dar liūdniau, mes su tokia padėtimi apsiprantame ir ją teisiname: ką padarysi, visokių yra. . . Bet kitiems tai atrodo kaip mūsų kūno gangrena, kurios dengimas reiškia sąlygų sudarymą gangrenai plėstis.

Taigi turime išeivijoje keleriopų žmonių. Vieni žvelgia į Lietuvą, į jos žmones ir, parafrazuodami Tumo-Vaižganto žodžius, sako: pavergta, suvargusi mano Lietuvėlė, bet mano. Prisitaikę, iš paviršiaus daugelis subedievėję ar sukomunistėję, "dažnai padlecai tie lietuviai, bet mano broliai". Negaliu nuo jų išdidžiai nusisukti, jeigu tikrai Lietuvą myliu — laisvėje ar nelaisvėje, tokią, kokia ji yra, realią, o ne vaizduotės sukurtą. Tokie ir čia būdami nesigaili nei pastangų, nei aukų pagelbėti likusiems tėvynėje ar lietuvybės reikalams čia išeivijoje. Kiti puošiasi patriotizmo šūkiais, bet tėvynė jiems jau tuščias žodis; per rinkliavas dar išmeta po penkinę, bet nesijaudina, kad vaikai namie kalbasi nelietuviškai. Tokios, sako, išeivijoj sąlygos — nieko nepadarysi. . . Treti smerkia pirmuosius ir dengia pastaruosius. Mat, pirmieji išduoda Lietuvą "kolaboravimu", o pastarieji neišduoda kad ir nutausdami.

Tokių pažiūrų bei nuotaikų akivaizdoje gali kilti klausimas, kuria kryptimi visa tai vystysis toliau? Tai galima, žinoma, tik spėlioti, stebint nusiteikimus tų, kurie ateina po mūsų. Be abejo, ir jaunimo esama visokio. Ir čia dažnai galioja taisyklė, kad obuolys nuo obelies netoli terieda. Bet jaunimas dažnai parodo ir daugiau drąsos bei idealizmo. Tad meskime žvilgsnį ir į jaunimą.

Jaunimo Metai
Jų programa pradėta Kanados Jaunimo Kongresu Toronte 1965 spalio 9 ir baigta Šiaurės Amerikos lietuvių studentų suvažiavimu irgi Toronte 1966 lapkričio 24-26. Metų pagrindinis įvykis buvo, be abejo, prieškongresinės stovyklos ir pats Jaunimo Kongresas Čikagoje, bet buvo atlikta ir įvairių paruošiamųjų darbų prieš Kongresą ir baigiamųjų po Kongreso. Žodžiu, per ištisus metus būta nemažo sujudimo, vyresniesiems visą stovyklų bei Kongreso ruošą stipriai paremiant, o kai kam ir gerokai trukdant. Aplamai visų buvo bendra nuomonė, kad pirmas toks jaunimo (jų atstovų) suvažiavimas į vieną vietą iš visų pasaulio šalių buvo labai svarbus įvykis išeivijos gyvenime. "Tėviškės Žiburiai" (1966.XI.24) tai gražiai apibūdina šitokiais žodžiais: "Jaunimo metai išjudino ir patį jaunimą brandžiau pažiūrėti į savo problemas, suprasti savo išskirtinę būklę bei išryškinti savitą lietuviškumo kelią, vingiuojantį tarp dviejų kultūrų. Dalyvavimas įvairiose stovyklose, kursuose, studijų savaitėse, meniniuose parengimuose, organizacijose sustiprino lietuviškąją orientaciją. Žinoma, tai toli gražu nereiškia, kad tuo būdu jaunimas laimėtas lietuviškumui ir kad visos kliūtys nugalėtos. Anaiptol! Jaunimo Metų įvykiai buvo tiktai pirmas tvirtas lietuviškojo varpo dūžis, atkreipęs jaunimo dėmesį į savąją paskirtį ir tykojančius pavojus. Tikrasis darbas turi prasidėti dabar. Jaunimo Metų užbaiga turi būti konkrečių naujų lietuviškumo darbų pradžia. Paradinis žygis pasibaigė, teprasideda tylus kūrybinis darbas. Jeigu Jaunimo Metai nebus jo įkvėpę ir paskatinę, tai ateityje teks sakyti, kad jie buvo tik didelis trep-telėjimas. Kol kas visi duomenys rodo, jog tai buvo sujudimas, teikiąs realių vilčių ir lietuviškajai ateičiai".

Čia belieka pridurti, kad Jaunimo Metų programose dalyvavo toli gražu ne visas išeivijos jaunimas, o tik sąmoningesnis, lietuviškiau nusiteikęs. Tur būt ne mažesnė dalis lieka už organizuoto, sąmoningo jaunimo sąjūdžio ribų. Tad jaunimo bei senimo vadams vienas iš svarbiausių uždavinių lieka klausimas, kaip į lietuvišką sąjūdį įtraukti ir iki šiol "nuošaliai" stovintį jaunimą ir tuo būdu sulaikyti mūsų bendruomenės byrėjimą.

Žvelgiant į tą sąmoningą jaunimo dalį, buvo galima pastebėti jo blaivų padėties vertinimą, patriotines nuotaikas bei tą ekumeninę dvasią, apie kurią aukščiau kalbėta. Kongreso paskaitininkų lūpomis buvo reiškiamas tikėjimas gerojo žmogaus prado pergale, tikėjimas geresniu pasauliu (A. Sužiedėlis), kuriame ir Lietuvos rytojus turėtų būti šviesesnis. Dėl to lyg besiruošiant tai šviesesnei ateičiai Kongrese daug buvo kalbama apie savo "tapatybės", t. y. lietuvybės, išlaikymą, apie viso pasaulio lietuvių jaunimo bendravimo stiprinimą, ryšių su broliais prie Nemuno palaikymą. Ta pačia dvasia pasižymi ir Kongreso nutarimas "Lietuvių tautos reikalu" bei "Pareiškimas Lietuvos jaunimui", kuriame pasakyta, kad "už vis brangesnį laikome savo ryšį su jumis, mūsų bendraminčiais Lietuvoje". Apie ryšius su Lietuvos jaunimu buvo kalbama Kongreso vadovų dar prieš Kongresą (Zaparackas, Kleiza) ir gal net svajojama apie dalyvavimą Kongrese jaunimo atstovų ir iš Lietuvos. Nors dabartinėmis sąlygomis tokios svajonės ir tėra tik svajonės, bet jos reiškė bent kai kurių jaunimo vadų drąsą bent pasvajoti ir nebijoti kalbėtis, nežiūrint koks tas jaunimas bebūtų.

Vertinant pačią metų programą, teigiamu reiškiniu tenka laikyti jos pusiausvyros išlaikymą. Nei metuose, nei Kongrese niekas nieko nenustelbė — nedominavo nei vien politika, nei vien kultūra, literatūra, religija ar kas kitas, o buvo šio ir to, ir dėl to priekaištai tuo atžvilgiu neturėjo daug pagrindo. Iš tikrųjų ko verti politikų priekaištai, kad Kongrese nebuvo specialiai prisimintas 1941 m. sukilimas, kai patys politikai ar net rezistencinės organizacijos jo beveik neprisiminė? Arba ko verti priekaištai, kad Kongresas nepareiškė protesto prieš religijos persekiojimą Lietuvoje, kai pačiame religiniame Kongrese Vašingtone tas protestas išėjo toks pasigailėtinai menkas, niekieno negirdėtas, išskyrus būrį salėje nekantraujančių lietuvių? Nedaug pagrindo teturėjo ir rašytojų priekaištai, kad Kongresą nustelbė politika. Meno parodos, opera, dainų šventė, bent du literatūros vakarai, meniniai pasirodymai stovyklose gražiai atsvėrė politinę dalį. Antra vertus, visas mūsų išeivių gyvenimas yra nelemtos politikos išdava ir dėl to, norim ar nenorim, jis visada bus politiškai nudažytas. Tad jos išvengti negalėjo ir Jaunimo Kongresas. Bet jis sąmoningai nebuvo padarytas tik kokia politine manifestacija.

V. Vizgirda — O. G. portretas (1966, 40"x32", aliejus)

Tiesa, būtų buvę gražu, kad iš kitur atvykęs jaunimas būtų apdovanotas lietuviškomis knygomis, paveikslais, plokštelėmis (tai galima dar ir dabar padaryti). Bet ne Kongreso rengėjai kalti, kad iki šiol neturim dar padoraus žymiausio savo poeto (Maironio) poezijos leidinio, nors turim Kultūros Fondą ir Rašytojų Draugiją su visu šimtu narių. Nėra kam paruošti ir dailės veterano Adomo Varno monografijos, nors dailininkų ir rašytojų turime šimtus. Neturime nė kitų dailininkų kūrinių reprodukcijų. Neturim daug ko, kas tiktų jaunimui padovanoti, bet kieno gi pareiga tuo pasirūpinti?

Iš tikrųjų priekaištauti būtų galima ne dėl to, kad šio ar to buvo per daug, o dėl to, kad kai kas buvo galima padaryti dar geriau, negu padaryta. Galėtume pvz. kai ką prikišti "nutarimų" redakcijai. Čia tartum pagal kokio Alto šabloną sugrūsta į vieną puodą ir "nutarimai", ir "deklaracija", ir "pareiškimas Lietuvos jaunimui". Iš tikrųjų turėjo būti du atskiri dalykai — nutarimai savo vidaus reikalui ir deklaracija visam pasauliui. Ši pastaroji turėjo būti parašyta gražiai, stilistiškai, kaip ir tinka jaunimui; tai turėjo būti mūsų jaunimo meilės žodis Lietuvos jaunimui ir kartu priminimas okupacinės tautos bei viso pasaulio jaunimui dabartinės Lietuvos bei jos jaunimo situacijos, kartu prašant palengvinti jo būklę. Tokia deklaracija turėjo būti per Eltą ar kitokiais keliais išsiuntinėta viso pasaulio spaudai. Tai būtų buvę gal nemažiau reikšminga, negu peticija Jungtinėms Tautoms. Tokių priekaištų būtų galima prirašyti ir daugiau. Bet turint galvoj, kad Kongresą ruošė jauni žmonės, kad toks Kongresas buvo pirmas, kad talkininkų buvo nedaug, o ir trukdytojų netrūko (kai kurie senieji pvz. protestavo prieš viceprezidento Humphrey siūlymą kalbėtoju, kiti nuolat įtarinėjo ir baksnojo Kongreso komisijos vadovus) — reikia tik stebėtis, kad jis buvo toks, koks buvo.

Bet jei kas paklaustų, kas buvo svarbiausia Jaunimo Metuose, tai reikėtų atsakyti, kad nei peticija, nei opera, nei kiti panašūs dalykai, o pats susitikimas jaunimo iš visų pasaulio dalių, proga pasijusti vienos, nors ir išblaškytos, tautos vaikais, tas širdžių atšilimas, kuris stovyklose buvo išsakytas kad ir šitokiais žodžiais: "Iš kitos pusės atplaukia akordeono ir dainos garsai. Lietuviška daina — skambi, maloni — pasiekia jaunas ausis. Stovyklos dvasia — dainoj! Reikia pripažint, kad tų vaizdų ir vietų sąvoka dar abejinga, tačiau realus malonumas supa mane šioje vietoje. Čia susibūrę rinktiniai lietuviai jaunuoliai, jaunuolės. Iš karto malonūs, brangūs bičiulystės ryšiai susidarė. Nėra tos konservatyvumo sienos, kuri trukdo susidraugauti su svetimtaučiais. Čia — Lietuvos ateitis. Stovyklos dalyvių vardai po 10-20 metų figūruos Lietuvos veikėjų viršūnėje — ar tremtyje, ar net jau gimtinėj. Tuo aš tvirtai tikiu . . . O tie gamtovaizdžiai! Ąžuolų, klevų miškai. . . Žalumynai. . . Ežerai. . . Jaučiuosi taip priartėjęs prie Lietuvos, pasąmonėj pykstu, negalėdamas pilnai išvysti tapatybės su gimtine. Bet džiaugiuosi, iš širdies gelmių džiaugiuosi, kad čia teko atvažiuoti. Nėr vietos čia pesimistiškam nusiminimui — realaus optimizmo iššaukta, veiklumo nuotaika čia viešpatauja . . ." (Tėviškės Žiburiai, 1966.VIII.4).

Belieka pageidauti, kad Jaunimo Metų už simojimai būtų sėkmingai vykdomi, kad geriausi jaunosios kartos protai, kurie gyvai diskutavo Lietuvos laisvės problemas Kongrese, ir energingi veikėjai, pasireiškę demonstracijose ir kitur, suderintų savo pastangas ir išvengtų tokių nesutarimų, kurie visą laiką trukdė vyresniųjų darbą.

Šiluvos koplyčia ir Religinis kongresas

Jaunimo metuose buvo ir kitų pažymėtinų įvykių. Tai Šiluvos Marijos vardo koplyčios šventinimo iškilmės Vašingtone rugsėjo pradžioje, ten pat įvykęs Religinis kongresas, Lietuvių studijų savaitė Vokietijoje rugpiūčio pradžioje, Kanados Lietuvių diena rugsėjo pradžioje, Lietuvių meno dienos Australijoj gruodžio pabaigoj ir visa eilė paskirų organizacijų metinių ar jubiliejinių suvažiavimų, kaip Lietuvių Fondo, abiejų Susivienijimų (SLA ir LRKSA), Evangelikų reformatų, Lietuvos vyčių, Ateinininkų sendraugių, Varpininkų, Lietuvių Fronto bičiulių ir visokių jaunimo organizacijų stovyklos bei studijų dienos.

Be abejo, svarbus įvykis buvo Šiluvos Marijos koplyčios įrengimas ir šventinimas sostinės bazilikoje (didelis vysk. V. Brizgio nuopelnas, kad tai sumanė ir įvykdė). Svarbus dėl to, kad tai bus. patvariausias lietuvių tautinės grupės Amerikoje paminklas. Daugelis lietuvių bažnyčių išnyks ir neliks ženklo, kad jos buvo lietuvių, bet Šiluvos koplyčia patvers tol, kol stovės ir Amerikos Marijos šventovė. Tačiau koplyčia reikšminga ne tik kaip religinis paminklas, kuo ji taps ateityje. Šiandien ji reikšminga ir kaip gyvas priminimas kiekvienam ją lankančiam, kokia dabar yra padėtis Lietuvoje. Dėl to ji reikšminga ir politiniu atžvilgiu. Bet jos rengimo metu vykęs ginčas dėl koplyčios titulo (Šiluvos ar Aušros Vartų) buvo nesusipratimas, nes koplyčios rengėjai religiniame iš esmės darbe negalėjo vadovautis pirmoje eilėje politiniais motyvais, užmiršdami svarbesnius religinius. Vis dėlto ir Aušros Vartai, ir visas Vilnius koplyčioj labai ryškiai ir įspūdingai atžymėti. Tad religiniai, tautiniai ir net politiniai motyvai sėkmingai suderinti.

Nemalonesnis nesusipratimas įvyko su lietuviais evangelikais, kurie ta proga paskelbė, kad "Šiluvos Marijos Vašingtone koplyčia siekiama mūsų religinių vertybių nužeminimo" . . . ir kad "tuo pačiu palaikoma sena kitiems neapykantos dvasia". Čia norime mūsų evangelikams atvirai prisipažinti, kad šiandien katalikuose aplamai nėra jokio noro nei evangelikų religines vertybes žeminti, nei seną neapykantos dvasią palaikyti. Lietuviai katalikai, kaip ir viso pasaulio katalikai, šiandien nori gyventi ekumenine dvasia. Evangelikų ta proga priminti kai kurių aukštų katalikų dvasiškių seniau padaryti pareiškimai buvo pačių lietuvių katalikų spaudoj apgailestaujami. Tai nebuvo apskritai lietuvių katalikų nuomonė. Mes lygiai manome, kad ir kai kurių evangelikų aukštų pareigūnų pareiškimai nėra visų evangelikų nuomonė. Pavyzdžiu galime nurodyti kad ir Evangelikų Reformatų Bažnyčios kuratoriaus V. Karoso straipsnį (Naujienos, 1966,IX.2), kuriame jis daro visokių priekaištų ne tik lietuviams katalikams, bet ir apskritai katalikybei bei katalikų Bažnyčiai. Teisingai "Tėviškės Žiburių" redakcija pastebėjo, kad to ginčo kaltininkė yra ne Šiluva ir ne Marija, o ta senoji dvasia: "Visi mes tebegyvename praeitimi, glūdinčia mūsų kraujuje. Žiūrėkime ne 400 metų atgal, o 400 metų priekin". Norėtume tikėti, kad su laiku tos naujos dvasios atsiras daugiau abiejose pusėse.

Kartu su Šiluvos koplyčios šventinimu vyko ir Religinis kongresas, trukęs tris dienas. Praktika parodė, kad du darbus dirbant kartu, vienas turi nukentėti. Čia nukentėjo Kongresas. Jo metu vykę įvairių organizacijų posėdžiai bei simpoziumai buvo ribojami laiko ir dėl to vyko paskubom, o kiti dėl mažo dalyvių skaičiaus įvyko tik formaliai. Dėl kiekybės nukentėjo ir kokybė. Aplamai mūsų suvažiavimuose per daug aukojama laiko tuščioms formalybėms (pradžioje sveikinimams, pabaigoje dėkojimams), dėl ko nukenčia esminių dalykų svarstymas. Sakysim, R. Katalikų Federacijos kongresas daugiau nei valandą sugaišo, kol susodino garbės prezidiumą ir kol tie visi (net keliolika!) garbingi žmonės iškalbėjo savo sveikinimus, visi vienodai girdami Federaciją ir visi vienodai reikšdami linkėjimus. Po sveikinimų visi kunigai išėjo į savo posėdį, tad čia liko gal koks šimtas (su svečiais) dalyvių, o spaudoj rašė, kad 3 šimtai dalyvavo. Kai trūksta ko kito, giriamasi išpūstais skaičiais. Čia irgi formalumas, bet ir tas netikras.

Svarbiausias Religinio kongreso momentas turėjo būti iškilmingas posėdis universiteto sporto salėj, kurioje yra apie 2 tūkstančiai vietų. Iš pradžių bijota, kad tokioj salėj netilps visi dalyviai (juk buvo suvažiavusių apie 7-8 tūkstančiai), bet iš tikrųjų jie neužpildė nė pusės salės. Posėdis vyko taip pat paskubom, nes daugeliui rūpėjo už kelių valandų įvykstąs banketas. Dėl to "Darbininko" pastebėjimu "iškilmingas Kongreso posėdis, turėjęs tapti masine lietuvių religine manifestacija, ar neliko pats menkiausias visų iškilmių įvykis". Bet tai būtų buvę pusė bėdos, jei Kongreso pareiškimas apie Bažnyčios padėtį Lietuvoje būtų buvęs plačiau išgirstas pasaulio spaudoje. Deja, ir to nebuvo. Vienas geras dalykas tame posėdy tai vyskupo Pr. Brazio paskaita "Mūsų pareigos persekiojamai Lietuvai". Paskaita tikrai buvo pilna gilių minčių ir aktuali savo ekumenine dvasia. Vyskupas Brazys yra ganytojas intelektualas, prilygstąs šių dienų pirmaujantiems Bažnyčios vadovams.

Apie tokius visuomeninius įvykius kaip kasmetinės Studijų savaitės Vokietijoj, Kanados Lietuvių dienos ar Meno dienos Australijoj reikia pasakyti, kad jie yra labai reikšmingi ir palaikytini. Svarbu, kad juose dalyvautų kuo daugiausia jaunimo.

Politinė trintis
Politinėje srityje reikšmingiausias, be abejo, praėjusių metų įvykis buvo Jungtinių Valstybių Senato rugsėjo 15 priimta rezoliucija, kuri 1965 birželio 21 buvo priimta ir Atstovų Rūmų. Ta rezoliucija yra raginimas JAV prezidento "kreipti pasaulio opiniją per Jungtines Tautas ir kitus atitinkamus tarptautinius forumus tokiom priemonėm, kurias jis ras tinkamas, į apsisprendimo teisių paneigimą Estijos, Latvijos ir Lietuvos tautom; pavartoti pasaulio opinijos jėgą šiom Baltijos tautų teisėm atstatyti". Toji dabar viso Kongreso priimta rezoliucija nėra įstatymas ir nereikalinga prezidento parašo, kaip klaidingai "Naujienos" (1966.X.26) savo vedamajame teigė, bet vis dėlto tai reikšminga atrama JAV vyriausybės žygiams tuo reikalu bet kuriuose tarptautiniuose forumuose. Dėl to suprantamas lietuvių visuomenės džiaugsmas dėl tos rezoliucijos. "Darbininkas" teisingai pažymėjo, kad "tai didžioji Kongreso dovana lietuvių tautai jos pavergimo ir jos visuotinio sukilimo prieš pavergėją sukaktis minint".

Deja, maža mūsų visuomeninėje veikloje buvo tokių laimėjimų, kuriais visi džiaugtųsi. Vis atsiranda ir tokių, kurie nepatenkinti laimėjimais, nepatenkinti tuo, kuo dauguma patenkinta. Šį kartą nepatenkinti seni Alto veikėjai. Kodėl? Priežasčių reikia ieškoti kovos dėl rezoliucijų pradžioje. Kai Los Angeles Alto skyriaus veikėjai tą sumanymą iškėlė ir pasiūlė Alto Centro Valdybai Čikagoje, tai ši iš pradžių sumanymui pritarė, bet paskui nuo to atsimetė, matyt, manydama, kad iš to nieko neišeis. Bet Los Angeles veikėjai to sumanymo nemetė ir savo iniciatyva akciją už rezoliucijas išplėtė visose lietuvių kolonijose. Visur susilaukė pritarimo, kai kur net entuziazmo. Daug čia pasidarbavo Vyčiai su kun. Jutkevičium priešaky, parėmė latviai ir estai. Rėmė tą akciją ir kai kurie Alto skyriai, pvz. Los Angeles, develando. Bet čia ir prasideda bėdos, kai sūnus pralenkia tėvą. Seniems Alto veikėjams buvo nemalonu matyti tokį visuomenės pritarimą tiems, kuriems jie patys nepritaria. Vieni jų dėl to tyliai kentėjo, o kiti ėmė visą akciją peikti, kritikuoti. "Naujienos" pradėjo rašyti šitaip: "Vienpusiškas ir vienybę ardąs sumanymas . . . Kuchel-Lipscomb sumanymas tuščia fantazija . . . Rezoliuciją įteikė tik vienos partijos atstovai, ir dargi mažumos, negavę paramos nei daugumos partijoj, nei administracijoje. Vien šitas faktas užkirto kelią ne tik jos priėmimui, bet net ir svarstymui" (Naujienos, 1961.XI.il).

Įdomi buvo tų veikėjų reakcija, rezoliucijoms praėjus. Kai ji praėjo Atstovų Rūmuose, Alto pirmininkas L. Šimutis nuopelnus priskyrė Altui: "ALT ir Bendrojo Pabaltiečių Komiteto pastangos paskubino kongresmano Mone-gan rezoliucijos Nr. 416 priėmimą" (Draugas, 1965.X.25). Kai rezoliucija praėjo Senate, redakcinio autorius dr. P. Grigaitis rašė: "Ar ji duoda ką naujo, ko nebuvo daugybėje rezoliucijų, kurios seniai buvo pravestos Amerikos Lietuvių Tarybos pastangomis abejuose Kongreso rūmuose? Absoliučiai nieko naujo" (Naujienos, 1966. X.26). Vadinas, rezoliucija buvo nereikalinga, nes, anot to paties redakcinio, buvo tik "keliami erzeliai visuomenėje". Kaip matome, abiejų veikėjų nuomonės skiriasi: vienas nuopelnus priskiria Altui, kitas jų nepripažįsta niekam. Čia reikėtų tik pridėti pastabą prie teigimo, kad Kongreso rezoliucija tai "absoliučiai nieko naujo". Bet ar ir tokiu atveju ji nėra reikšminga? Ar Pavergtų Tautų Savaitės kasmetiniai minėjimai ir Vasario 16 minėjimai JAV Kongrese yra kas nors naujo? Bet ar tai nėra reikšminga? Pagaliau ir Alto praėjusių metų (X.29) suvažiavimo priimtas nutarimas "pareikšti griežtą protestą prieš Sovietų Sąjungos smurto ir nežmoniškumo politiką lietuvių tautos atžvilgiu", nutarimas apie tą protestą pranešti "JAV Prezidentui, Valstybės Sekretoriui, JAV Senatui. . ." ir nutarimas "reikalauti, kad laisvojo pasaulio tautos verstų Sovietų Sąjungą atstatyti teisėtumą Pabaltijo valstybėse, leidžiant joms laisvai apsispręsti" — ar visa tai sudaro ką nors naujo? Juk tai tik pakartojimas to paties Kongreso priimtos rezoliucijos minčių, taigi "absoliučiai nieko naujo". Prezidentas altininkams gali tik tiek atsakyti: ponuliai, žinau, žinau šį reikalą — Kongreso rezoliucija man tai neseniai priminė. Bet ar iš tikrųjų toji Kongreso rezoliucija nieko naujo? Kada gi Kongresas anksčiau jau buvo tokią pat rezoliuciją priėmęs?

Nepatiko rezoliucija ir naujam Alto pirmininkui A. Rudžiui, kuris pirmuosius savo pirmininkavimo metus praleido sakydamas kalbas — girdamas Altą ir peikdamas visus kitus veikėjus. Esą kiti tik pinigus mėto, o stebuklų neparodo: "Buvo tik paprastas pasigarsinimas. Vieni įvykiai pasibaigė vienadieniu pasivaikščiojimu didmiesčio gatvėmis, kiti irgi jokių stebuklų neparodė" (Naujienos, 1966.XI.15). O Altas "tyliai, be triukšmo, bet kietai siekia savo tikslų". Rudis nepatenkintas rezoliucija, nes "su ekspertais buvo prieita išvados, kad dabartinė pasaulinė padėtis yra tokia, kad dar ne tas laikas statyti šitą klausimą Jungtinėse Tautose" (Naujienos, 1966.VIII.9). Kas tie ekspertai, Alto pirmininkas paslapties neišduoda. Nėra abejonės, kad tie ekspertai mielai lauks dar 25, 50 ar daugiau metų, kol "tas laikas" ateis, kai tuo tarpu Amerikos Atstovų Rūmų ir Senato ekspertai vienbalsiai priimta rezoliucija siūlo tą klausimą kelti jau dabar. Tą patį siūlo ir plačioji lietuvių visuomenė. Kad tie Alto pirmininko ekspertai gali būti mums ir pavojingi, pripažino kartą ir pats pirmininkas, pareikšdamas: "Ne visada ir ne visi amerikiečiai supranta teisingai tuos darbus ir tikslus, už kuriuos mes kovojame" (Naujienos, 1966.VIII.3). Yra visai suprantama ir natūralu, kad amerikiečiai apie kitų tautų reikalus sprendžia Amerikos, ne tų tautų požiūriu, kad jiems pirmoje eilėje rūpi savo krašto, o ne kokios ten Lietuvos "smulkūs" interesai. Štai kodėl Lietuvos klausimu svarbiausi ekspertai tegali būti lietuviai, Lietuvos patriotai, ir štai kodėl lietuvių visuomenė nelabai pasitiki tais savo vadais, kurie savo veikloje remiasi nelietuviais ekspertais, ir eina savo keliu.

Nevykusių pamokslų prišnekėjo Alto pirmininkas ir kitų organizacijų vadovybėms. PLB valdybai buvo taikomi tokie žodžiai: "kai kurie vadovaujantieji asmenys laiko rankoje kaip ir dvi triūbas: su viena pučia apie reikalą kietai kovoti už Lietuvos laisvės atgavimą, o su antra pučia apie reikalą bendradarbiauti su Lietuvos okupantais(!)" (Naujienos, 1966.V.2). Tokios užgaulios kalbos iššaukė protestus mūsų spaudoje, o kai kurie laikraščiai Rudžio kalbų nedėjo ar spausdino apkarpytas. Tai rodo, kad Alto pirmininko debiutas buvo nekoks. Iki šiol žinojome Rudį kaip didelį patriotą ir didelį mecenatą. Pernai jis turėjo pasirodyti kaip politinės organizacijos vadovas. Deja, pasirodymas buvo menkas. Nuolat girti savo organizaciją ir niekinti kitų darbus gali eilinis politikierius, bet tas verslas netinka tokios kaip Altas organizacijos pirmininkui. Tai tik parodo, kad toji organizacija tikro vado, toli numatančio, visus apjungiančio,  visiems vadovaujančio dar neturi.

Gal dėl to ir pati organizacija šiandien yra lyg koks karšinčius, kuriam iš pagarbos dar leidžiama šiek tiek veikti, krutėti, bet niekas tam daug reikšmės neskiria.

Apie vyriausios mūsų politinės organizacijos — Vliko — praėjusių metų veiklą irgi daug kalbėti netenka, nes tos veiklos nedaug ir tebuvo. Kai kam net atrodė, kad organizacija pasižymėjo neveikia. Kaip taikliai "Tėviškės Žiburiai" (1966.XI.17) pastebėjo: "Pastarųjų metų didieji laisvinimo žygiai, išjudinę plačiąsias lietuvių mases, kilo ne iš mūsų oficialiųjų politinių veiksnių . . . Visuomenėje kilusi savaiminga iniciatyva ją (laisvinimo vadovybę) pralenkė ir paliko nuošaliai. Tai įvyko dėl to, kad vadovybė nebėra tas variklis, kuris veikia visuomenę, ją skatina ir jai vadovauja. Raidinis laikymasis mandato kalbėti pavergtos Lietuvos vardu galbūt irgi prisideda prie vyriausios laisvinimo vadovybės izoliacinės laikysenos . .. Dabartinės išeivijos valia vyriausioje politinėje vadovybėje, atrodo, mažai teatsispindi. Demokratinėje santvarkoje politinė vadovybė semia savo jėgą iš visuomenės. Mūsų tautiečiai, jau įpratę gyventi demokratinėje santvarkoje, sunkiai besupranta lietuviškąją vadovybę, sudarytą iš vien politinių grupių atstovų, turinčių negilias šaknis išeivijoje ... Po 22 metų veiklos už Lietuvos ribų, kai jau daug kas pasikeitė, argi ne laikas pažvelgti į laisvinimo darbą iš esmės? Vadų yra, bet nėra tvirtos vadovybės, pajėgiančios spręsti laisvinimo uždavinį dinaminiu ir visuotiniu mastu". Panašiai pasisakoma ir Jaunimo Kongreso rezoliucijose.

Gal būt dėl to metų pabaigoje į "Darbininko" anketą dėl tolimesnės veiklos atsakymų daugiausia suplaukė ne iš Vliko veikėjų ar šiaip politikų, o iš šiaip visuomenininkų bei kultūrininkų.

Pagaliau metų pabaigoje mūsų politinėje veikloje įvyko staigmena — netikėtai atsistatydino Vliko valdybos pirmininkas V. Sidzikauskas kartu su visa valdyba. Atsistatydinimo priežastis — Vliko Tarybos daugumos nesutikimas dviejų jos narių nedrausmingumo (nereagavimo santariečių simpoziume) klausimą svarstyti Tarybos posėdy. Po atsistatydinimo pareiškimo Tarybos posėdis lapkričio 30 iširo. Kad išgelbėtų už 10 dienų šauktąjį Vliko seimo posėdį, Vliko Taryba reikalą persvarstė kitame posėdy ir padarė pareiškimą, kad "Taryba laiko tame Šviesos - Santaros susirinkime buvusius įvykius nesuderinamus su tautine drausme". Taigi tas dviejų Vliko narių nereagavimas į žmogaus iš Lietuvos pasirodymą Šviesos - Santaros susirinkime padarytas tokiu principu, dėl kurio turi griūti vyriausio lietuvių politinio organo vadovybė. Bet kai vieniems atrodo, jog dviejų Vliko narių elgesys (sakykim — nesusiorientavimas) minėtame susirinkime yra apgailėtinas, tai kitiems atrodo, jog dar labiau apgailėtinas vyriausio politinio organo vadovybės atsistatydinimas dėl tokios priežasties. Tarybos pasimetimas tokio fakto akivaizdoj faktiškai pažeidė Vliko orumą bei savigarbą. Juk dėl vieno žmogelio iš Lietuvos pasimaišymo turėjo griūti visa Vliko vadovybė. Dėl to kai kam atrodo, kad jei ir toliau Vliko vadovybė bus remiama panašiais "pagrindais", tai ji negalės būti tvirta. Metų pradžioje vos neiširo visų Veiksnių suvažiavimas dėl Kubiliaus, metų pabaigoje atsistatydino Vliko valdyba ir iširo Tarybos posėdis dėl Vladimirovo. Kur garantija, kad neatsiras ir daugiau panašių svečių iš Lietuvos ir vėl neiškils kokia bėda mūsų veiksniams.

Kaip ten bebūtų, naujai Vliko vadovybei linkime būti tvirtesnei ir nesiduoti tiap lengvai bet kuriam pūstelėjimui būti griaunamai. O naujam Vliko valdybos pirmininkui dr. K. J. Valiūnui linkime iš anksto apsigalvoti, ar verta atsistatydinti, kai Tarybos dauguma turi skirtingą kuriuo klausimu nuomonę, nes vargu kas patikės, kad Tarybos dauguma buvo išsižadėjusi valstybingumo ir nepriklausomybės principų, kuriuos buvęs pirmininkas tarėsi ginąs savo dramatiniu atsistatydinimu.

(Redakcijos prierašas. — Iš tikrųjų nėra ir nebuvo ko kelti klausimą, ar Vliko Tarybos dauguma nebuvo išsižadėjusi valstybingumo ir nepriklausomybės principų dėl to, kad nepalaikė tokiu dideliu nusižengimu savo dviejų narių pasyvaus laikymosi tame santariečių simpoziume, pakvietus į diskusijas įsijungti Jungtinių Tautų sovietinį pareigūną, kaip tai atrodė Vliko Tarybos pirmojo posėdžio mažumai. Vėliau, antrame savo posėdy, Vliko Taryba priėjo vieningo (ir galima gal būtų pridurti — išmintingo) sprendimo. Tačiau pirmasis jos posėdis iš tiesų liudijo apgailėtiną pasimetimą, nepajėgus į klausimą pažvelgti principiškai, o ne pagal tai, kurioms grupėms priklausė tie du Vliko nariai. Todėl nėra pagrindo nė Vliko pirmininkui daryti priekaišto dėl to, kad savo atsistatydinimu jis tikrai ryžtingai apeliavo nuo partinio į principinį žvilgį — į visiems bendrą ir privalomą lietuvišką žvilgį, vadovaujant kovai dėl Lietuvos nepriklausomybės).

(1966 metų kultūrinio gyvenimo apžvalga bus kitame numeryje)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai