Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŠKUMO APRAIŠKOS VILNIAUS AKADEMIJOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Paulius Rabikauskas   
Paskaita, skaityta Chicagoj 1979 rugsėjo 2 d., L.K.M. Akademijos XI suvažiavimą užbaigiant, iškilmingame Vilniaus 400 metų jubiliejaus minėjime

Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų, jau pats faktas, kad mūsų krašto sostinėje prieš keturis šimtmečius buvo įkurtas universitetas, yra nepaprastos reikšmės įvykis. Be senosios Pietų ir Vakarų Europos, visai nedaug kitų pasaulio kraštų gali didžiuotis tokio senumo universitetu. Kiekvienas universitetas visuomet — labiau praeityje negu dabartyje — buvo ir yra visą tą sritį ar net kraštą giliai veikiantis kultūros faktorius. Universitetas seniau apimdavo — bent branduolyje — visas reikšmingesnes kultūrines apraiškas, kurias šiandien ugdo ir skleidžia įvairios savarankiškos institucijos. Tiktai XVII—XVIII amžiais pradėtos steigti atskiros akademijos, skirtos mokslo skatinimui, vadinamosios mokslų akademijos, vėliau meno akademijos, viešosios bibliotekos, centrai ir kitos panašios institucijos. Kiekviena iš jų daugiau ar mažiau išteka iš senesniųjų universitetų. Tai galioja ir Lietuvos atveju: mūsų krašto bibliotekų, teatro, muzikos, net inžinerijos ir architektūros pradinių šaknų reikia ieškoti Vilniaus universitete. Net šios Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos, kurios suvažiavime minime Vilniaus universiteto sukaktį, kilmės siūlai nuveda į senąjį Vilniaus universitetą. Kaip žinoma, L.K.M. Akademija buvo įkurta kaip pakaitalas anksčiau (neužilgo po nepriklausomybės atgavimo) planuotam katalikų universitetui Lietuvoje.
To universiteto planuotojai ir vėliau Akademijos iniciatoriai buvo daugiausia buvusieji Petrapilio Dvasinės Akademijos profesoriai ar bent auklėtiniai. O Dvasinė akademija Petrapilyje buvo tiesioginė Vilniaus universiteto atžala — kitaip sakant, tas pats senojo Vilniaus universiteto Teologijos fakultetas. Carui 1832 metais uždarius Vilniaus universitetą, Teologijos fakultetas dar kurį laiką tęsė savo veiklą Vilniuje kaip Vyriausioji seminarija, kuri po 10 metų (1842 m.) buvo perkelta į Petrapilį ir pavadinta Romos Katalikų Dvasine Akademija. Panašūs siūlai iš tos pačios praeities, iš tos pačios Petrapilio Dvasinės akademijos nuveda ir į šiandien taip sėkmingai ir našiai veikiantį Liublino katalikų universitetą.

Apie daug ką būtų galima, minint tokią universiteto sukaktį, kalbėti. Bet norint šį tą apčiuopiamo pateikti, reikia ribotis laiko ir tematikos atžvilgiu. Laikas man savaime ribojasi mano mokslinių tyrinėjimų apimtimi: ką esu rašęs, per radiją skaitęs ar iš šaltinių paskelbęs, dėl gerai suprantamų priežasčių liečia daugiausia pirmuosius du Vilniaus universiteto šimtmečius, kai jam vadovavo jėzuitai, kai jis dažnai buvo vadinamas 'akademija'. Čia reikia dar kartą pabrėžti: neniekinkime mes patys savo garbingosios aukštosios mokyklos! Vis dar pasitaiko mūsų spaudoje ar šiaip pokalbiuose pasakymų, kad Vilniuje universitetą teįsteigęs 1803 metais Rusijos caras, prieš tai buvusi tiktai jėzuitų akademija arba paprasta kolegija. (Net, čia, Jaunimo centro koplyčioje, po pirmuoju, arčiausiai altoriaus esančio lango vitražu, yra įrašas: "Vilniaus mokslų akademija". Matyt, galvota, kad buvusios akademijos negalima vadinti universitetu, ir todėl padėtas visiškai klaidinantis įrašas, nes Mokslų Akademiją Vilniuje įsteigė 1940 m. komunistai. Tikslus ir tinkamas įrašas būtų: "Vilniaus akademija — universitetas". Manyčiau, jog verta dėti pastangų tą užrašą pataisyti). Iš tikrųjų, nesileidžiant į kokias nors plačias diskusijas, jau iš 1579 metais duotų įsteigimo aktų aišku kaip dieną, kad prieš 400 metų Vilniuje buvo įsteigtas tikras ir visiškai pilnateisis universitetas. Karaliaus Stepono Batoro diplome, tiesa, įrašytas ir akademijos vardas ("ius, privilegium et facultatem Academiae et Univer-sitatis . . . darnus" — suteikiame akademijos ir universiteto teisę, privilegiją ir galią), bet popiežiaus Grigaliaus XIII buloje žodžio "akademija" visai nėra; kad nebūtų jokių abejonių, popiežius pavartoja viduramžiais universitetams pavadinti vartotą specifinį terminą "studium generale" ("Uni-versitatem studii generalis . . . erigimus et insti-tuimus").1 Kai šaltiniuose gana dažnai sutinkamas akademijos, kaip visos mokslo įstaigos, pavadinimas, tai jis reiškia tą patį, kaip universitetas. Huma-nistiškai išsilavinusiems žmonėms labiau patikdavo graikiškasis 'akademia' — mokslo įstaiga, negu lotyniškasis 'universitetas', kuris anuomet dar turėjo amatininkystės prieskonį: pvz., viduramžiais būdavo tokių pavadinimų, kaip 'universitetas suto-rum", tai yra batsiuvių visuma, batsiuvių cechas, gildą. Todėl iš anksto reikia pabrėžti, kad, jei kur ir bus kalbama apie 'akademiją', tą žodį suprantu ir vartoju kaip universiteto sinonimą.

Šioje paskaitoje ribosiuos laiko atžvilgiu pirmaisiais dviem universiteto veiklos šimtmečiais. Tačiau reikia apsiriboti ir turinio atžvilgiu: gvildensiu tiktai vieną ano meto universiteto istorijoje užtinkamą aspektą — lietuviškumo apraiškas toje Vilniaus akademijoje.

Ir čia tuojau kyla klausimas: I. Ar iš viso galima kalbėti apie lietuviškumą anais laikais? Ar nepatenkame į pavojų praeitį atkelti į dabartį ir viską matuoti nūdienos matu? Kas yra pagaliau lietuviškumas? Man prisimena šią vasarą Europos Lietuviškųjų studijų savaitėje Tomo Venclovos padaryta pastaba: tyrinėjant ir vertinant Vilniaus universiteto praeitį esama kartais kraštutinių tendencijų: vieni jame temato Lenkijos įtakoje veikusią įstaigą, iš kurios po visą Lietuvą sklido krašto lenkinimas, antri teieško lietuviškumo ženklų ir pamiršta visa kita, ką Vilniaus universitetas Lietuvai davė kaip universitetas. Esą anais laikais žmonės nejautę tokių skirtumų, jie save laikę bendros Lietuvos - Lenkijos valstybės piliečiais ir siekę viso to krašto gerovės. Reikia pripažinti, kad šiuose tvirtinimuose yra nemaža tiesos. Nukrypimas į kraštutinumus negali atskleisti pilnos tikrovės. Nėra abejonių, jog atsakingieji Lietuvos pareigūnai anuometinėmis sąlygomis negalėjo nekreipti dėmesio į bendrus visos valstybės rūpesčius. Abi pagrindines to politinio sandėrio dalis vienijantys elementai savaime prasikišdavo į priekį ir pridengdavo atskirųjų dalių skirtingus savitumus. Tačiau gerokai suklystų tas, kas manytų, jog viską nustelbė niveliacija ir nebeliko vietos savitiems pasireiškimams.

Kad taip iš tikrųjų buvo, tai yra, kad buvo savitų lietuviškų pasireiškimų, liudija vienos i! pirmaujančiųjų Lietuvos didikų šeimos nario pasisakymas. Mikalojus Kristupas Radvilas Našlaitėlis 1577 metais (taigi, dvejus metus prieš universiteto įsteigimą) lenkiškai rašytame laiške savo broliui Jurgiui, tuomet Vilniaus vyskupui koadjutoriui, įsakmiai priminė: "Wasza Miloše Litvvin, nie Polak — Jūsų Malonybe, esi lietuvis, ne lenkas Laikykis, Jūsų Malonybe, savo tautos, to neslėpdamas. Lenkai supranta, kad negali jos paglemžti, todėl stengiasi visokiais būdais jai kenkti".2 Nežinia, kokia proga tas laiškas buvo rašytas, nei kas paskatino Našlaitėlį įspėti savo brolį. Tas laiškas tebėra neišleistas kažkur Lenkijos archyvuose, tiktai minėtą sakinį užtikau pacituotą viename leidinyje. Tačiau toks pasisakymas aiškiai liudija, kad ir tie didikai, kuriems gal labiau negu kitiems grėsė nutautimo pavojai, anuomet dar jautėsi lietuviais. Ką jiems ir jų bendraamžiams reiškė sąvoka Xitwin', nėra jau taip lengvi nustatyti. Aišku, ne visai tą patį dalyką, kaip mūsų laikais. Vieną lietuviškumo savybę betgi cituotoji vieta tiesiog drastiškai pabrėžia: lietuve nėra tuo pačiu lenkas: jo pareiga netgi atsispirti lenkų viršaujančioms užmačioms.

Dėl to nelaikau tuščiu ir antiistorišku dalyku ieškoti lietuviškumo apraiškų senajame universitete, žinoma, drauge neišleidžiant iš akių to? kad pats universiteto buvimas Lietuvoje ir jo intensyvi ir naši per šimtmečius veikla buvo didžiulės vertės faktorius mūsų tautos gyvenime.
II
Jau pats universiteto įsteigimas turėjo tarnauti Lietuvos, o ne Lenkijos interesams. Tuo Lietuva turėjo prilygti Lenkijai. Ten veikė Krokuvos universitetas, panašus universitetas turėjo būti ir Vilniuje. Ši mintis ne kartą sutinkama iš universiteto įsteigimo laikotarpio išlikusiuose šaltiniuose. Gal aiškiausiai tai pasakyta Vilniaus vyskupo Valerijon Protasevičiaus laiške popiežiui Grigaliui XIII, rašytame Vilniuje 1577 m. liepos 8 d.3 Tais metais

Jėzuitai ir bajorai prašo karalių Steponą Batorą Vilniaus jėzuitų kolegijai suteikti universiteto teises. V. Smakauskio paveikslas.

kažkodėl buvo ypatingai susirūpinta Krokuvos universiteto išlaikymu. Kadangi vysk. Protasevičius, kaip Vilniaus jėzuitų kolegijos fundatorius, jau 1576 vasarą buvo kreipęsis į popiežių, prašydamas tai kolegijai universiteto teisių ir privilegijų, ir tas jo žygis, reikia manyti, buvo žinomas ir Lenkijos vyskupams, savaime kyla mintis, kad vilniškės pastangos išjudino ir krokuviškes. 1577 pavasarį Petrikave susirinkęs Gniezno bažnytinės provincijos vyskupų sinodas nutarė garantuoti Krokuvos universitetui finansinę paramą. Kiekvienai vyskupijai buvo uždėtas tam tikras metinis mokestis.4 Vysk. Protasevičius minėtame laiške ir prašo popiežių, "kad jis lieptų jį išlaisvinti nuo tos Vilniaus vyskupijai užkrautos kontribucijos — ut me ab illa pensionis contributione liberum esse iubeat". Jis galėjo taip rašyti popiežiui dar ir dėl to, kad dėl silpnos sveikatos jis pats negalėjo dalyvauti tame sinode; savo vietoje buvo pasiuntęs vieną Vilniaus kapitulos kanauninką. Prašymą būti atleistam nuo pareigos mokėti mokesčius Krokuvos universitetui išlaikyti vyskupas Protasevičius grindė faktu, kad jis pats Vilniuje įsteigęs kolegiją, kuriai turįs vilties gauti universiteto privilegiją — tuo reikalu jau kreipęsis į Sv. Tevą. Toji kolegija ir universitetas esąs Lietuvai ne mažiau reikalingas, kaip Lenkijai Krokuvos universitetas, ypačiai, kad lenkams nėra taip toli į kitus universitetus [be abejo, turi mintyje Prahos ir Vienos universitetus ], o iš Vilniaus iki jų žymiai toliau. "Mums daugiau nebereikia Krokuvos universiteto, — rašo toliau vyskupas, — ir ateityje jo nebereikės, nes čia turėsime ne mažiau mokytų ir stropiau savo pareigas einančių profesorių . . . nekalbant jau apie mokyklinę drausmę, kuria čia kur kas daugiau rūpinamasi, negu ten Krokuvoje".

Taip pat ir karaliaus diplome, kuriuo įsSteigiamas Vilniaus universitetas, netiesiogiai pareiškiama, kad naujasis universitetas yra Lietuvos universitetas, nes diplome pakartotinai pabrėžta, jog

Popiežius Grigalius XIII, bule "Dum attente" patvirti¬nęs Vilniaus akademijos - universiteto įsteigimą

Vilniaus universitetui suteikiamos visos teisės ir privilegijos, kokias turi Krokuvos universitetas. Kitaip sakant, kuo Lenkijai yra Krokuvos akademija, tuo turi būti Lietuvai naujoji Vilniaus akademija.

Pagaliau kitaip negalima suprasti, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės senatoriai ir kiti dignitoriai, kurių dauguma buvo nekatalikai, galėjo, nors ir nelengva širdimi), sutikti, kad Vilniaus jėzuitų kolegija būtų pakelta į universitetą. Jei Vilniaus universiteto įsteigimo akstinu būtų buvęs tiktai noras sėkmingiau kovoti su besiplečiančiu Lietuvoje protestantizmu ir padėti tvirčiau įsigalėti katalikybei, tai tą tikslą, atrodo, būtų buvę galima kur kas geriau pasiekti ne Vilniuje, o kitoje vietoje, pvz., Rytprūsių Braunsberge, kur keletą metų anksčiau negu Vilniuje buvo įsteigta panaši gražiai veikianti ir vis besiplečianti jėzuitų kolegija. Prūsuose protestantizmas buvo daug aktyvesnis, ten, Karaliaučiuje, buvo ir jų universitetas; katalikų universitetas Braunsberge būtų galėjęs veiksmingiau ir įtakingiau neutralizuoti anojo įtaką.Be to, Braunsberge netrūko ir pajėgių, akademiniam darbui tinkamų asmenų. Kai Vilniuje prireikė naujajam universitetui kanclerio, pirmuoju toms pareigoms buvo atkeltas iš Braunsbergo kolegijos Pilypas Widmanstadtas, vėliau iš Braunsbergo atsikėlė į Vilnių universiteto rektorius Fridrichas Bartschas. Tai tik pora pavyzdžių iš daugelio galimų.

Kad universitetas tuomet buvo įsteigtas ne kur kitur, o Vilniuje, svarbiausias pagrindas buvo galimybė turėti Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje savo universitetą ir tokiu būdu Lietuvai tapti ir šiuo atžvilgiu lygia su Lenkija ir su kitais kultūringais Europos kraštais. Tai tvirtindamas neneigiu, jog, naujojo universiteto pagrindu imant jau veikiančią jėzuitų kolegiją, norėta drauge Lietuvoje sustiprinti katalikybės pozicijas. Bet reikia skirti du dalykus: jėzuitų Vilniuje įkurdinimą ir universiteto įsteigimą. Rūpestis atsispirti prieš prote stantėjim o bangą nulėmė jėzuitų atsikvietimą, noras turėti Lietuvoje gerą, Vakarų Europos universitetams prilygstančią aukštąją mokyklą nulėmė Vilniaus jėzuitų kolegijos pakėlimą į universiteto rangą. Šis rangas nebuvo iš šalies primestas, o pačių lietuvių norėtas ir išreikalautas.

III
Istoriografijoje įprasta Vilniaus universiteto įsteigėju laikyti karalių Steponą Batorą. Šią daugiau politiniais sumetimais lenkų skelbiamą pažiūrą be kritikos perėmė ir lietuviai istorikai. Ji, žinoma, parankesnė ir dabartiniams Lietuvos šeimininkams, nes tada atkrinta visi keblumai paaiškinti, kaip tamsi ir reakcinė Bažnyčia, kaip jos vyskupai ir vienuoliai būtų galėję atlikti mūsų kultūros istorijoje tokį reikšmingą vaidmenį. Tačiau istorijos šaltiniai nepalieka jokių abejonių. Pagrindiniuose universiteto įsteigimo dokumentuose jo fundatoriumi nurodomas Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius. Jam prašant, karalius suteikė vyskupo įsteigtai Vilniaus jėzuitų kolegijai universiteto teises. Jo, kaip fundatoriaus ir vienintelio prašytojo, vardas įrašytas ir į popiežiaus Grigaliaus XIII Vilniui duotą universiteto bulą.5 Ne jėzuitai, o Vilniaus vyskupas, kaip už viską atsakingas asmuo. 1579 vasarą rašė popiežiui apie sunkenybes, kurias sukėlė karaliaus duotoji privilegija.6 Svarbiausia, visur, kur tik jėzuitai prisiminė vysk. Protasevičių, jį vadino Vilniaus akademijos, t.y. universiteto, fundatorium ir per ištisus 200 metų kasmet liepos 17 dieną arba sekantį sekmadienį šventė universitetinėje Šv. Jono bažnyčioje fundatoriaus dieną ir jo prisiminimui buvo uždegama speciali žvakė, kaip numatyta jėzuitų ordino konstitucijose. Todėl be jokios abejonės Vilniaus universitetas yra Vilniaus vyskupo, taigi Lietuvoje ir lietuvių įvykdyta funkcija. Karaliaus ir popiežiaus privilegijos buvo tiktai jų pareigų jurisdikciniai aktai, kurie patys savaime nesudaro priklausomumo ryšio, panašiai kaip ir mūsų laikais miesto valdyba davusi leidimą statyti namus, tuo netampa tų namų statytoja ar savininke, nors tas leidimas būtų taip būtinas, kad be jo nebūtų ir tų namų.

IV
Bet jau vien tai, kad universitetas veikė Lietuvos sostinėje, buvo Lietuvai ir lietuviams didžiulė nauda. Niekur kitur tuo metu nebuvo vienoje vietoje tiek daug einančių mokslus lietuvių ir kiek vėliau taip pat tiek daug lietuvių profesorių, kaip Vilniaus universitete. Jame studijavo beveik visi, kurie Lietuvoje norėjo siekti aukštojo mokslo. Tiktai vienas kitas kitatikis, ypačiai iš protestantų, vykdavo studijuoti į jiems palankesnius užsienio universitetus, ir kai kurie iš didikų sūnų, dažnai pirma keletą metų lankę Vilniaus universitetą, išvykdavo 'pasižmonėti', keliaudami per kitų kraštų universitetus. Istorikams tenka labai apgailestauti, kad neišliko Vilniaus universiteto imatri-kuliacijos knygų. Todėl šiandien sunku pateikti tikslias studentų statistikas, kaip kad gali padaryti daugelis kitų universitetų. Tačiau išliko viena kita pagalbinė registracijos knyga, pvz., beveik pusantro šimto metų laikotarpį apimantys įrašai apie universitete suteiktus mokslo laipsnius knygoje, pavadintoje "Laureae academicae", taip pat keletas popiežiaus seminarijos auklėtinių sąrašų pačių jėzuitų, ypačiai studijavusių Vilniuje filosofiją bei teologiją, katalogų ir pan. Iš jų galima spręsti, kad daugmaž vieną trečdalį visų studentų sudarydavo lietuviai ir žemaičiai. (Akademijos laikotarpio šaltiniuose, žymint asmenų kilmę, visuomet aiškiai skiriama, ar kas buvo 'lituanus' ar 'samogita'; tačiau nurodant jų kalbų mokėjimą, vartojamas dažniausiai tiktai vienas pasakymas: 'lingua litua-nica'). Dažnai galvojama ir rašoma, kad anuomet universitete tegalėję studijuoti vien bajorai ir didikai, paprastiems žmonėms studijos buvusios neprieinamos. Tai klaidinga nuomonė! Yra žinoma, kad universitetas už mokslą nieko neėmė. Buvo seminarijų ir bendrabučių, kurie teikdavo tam tikram skaičiui jaunuolių nemokamą pragyvenimą. Patys jėzuitai nuo 1585 m. išlaikė specialų bendrabutį, vadinamą 'bursa pauperum — neturtingųjų bendrabutis', kurį taip pat vadindavo 'bursa mu-sicorum,, arba 'schola musicorum', nes ten apsigyvenę jaunuoliai turėdavo už išlaikymą giedoti akademijos bažnyčioje arba groti akademijos orkestre. Tokiu būdu gabiems, bet neturtingiems, iš kaimo kilusiems studentams būdavo sudaroma galimybė mokytis ir vėliau reikštis krašto kultūriniame ar politiniame gyvenime. Studijų prefektui, kuris priimdavo naujus studentus, buvo įsakyta "neatstumti nė vieno dėl to, kad jis ne iš kilmingųjų ar vargdienis" (Ratio studiorum: Regulae


Vysk. Valerijonas Protasevičius, Vilniaus akademijos-universiteto steigėjas


Praef. studior, infer., Req. 9). Aplamai imant, tą klausimą nagrinėję autoriai prileidžia, jog apie pusė visų studentų buvo kilę iš valstiečių ar miestiečių.
Apie du trečdalius sudarydavo studentai nelietuviai ir nežemaičiai. Tai studentai, kilę iš rytinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sričių, vadinamieji 'rudieni', t. y. gudai, šiandien Lietuvoje vadinami baltarusiais. Būdavo taip pat nemaža studentų iš Prūsų, iš Mozūrų, iš šiandieninės Latvijos bei Estijos, anuomet vadinamos Livonijos, po vieną kitą ir iš kitų Europos kraštų. Net protestantai ir stačiatikiai siuntė į jėzuitų vadovaujamą universitetą savo vaikus, nes, kaip kartą tvirtino nuncijui Caligari'ui Lenkijos kancleris, eretikai bandę siųsti savo vaikus studijoms į Vokietiją, į protestantų universitetus, bet i! ten jie grįžtą nedaug ko išmokę ir tiktai įsigiję blogą ir barbariškų papročių (plg. Monum. Pol. Vat-IV, psl. 96).

Žinoma, būtų įdomu sužinoti, kiek Vilniuje būdavo studentų iš pačios Lenkijos, neįskaitant
mozūrų. Atrodo, kad tiktai vienas kitas. Viena, Krokuvoje lenkai turėjo savo universitetą; antra, lenkai su lietuviais šiuose dalykuose kažkaip nerado bendros kalbos. Tai ypačiai ryšku iš pačių jėzuitų šaltinių. Nuo to laiko, kai buvo įsteigta atskira Lietuvos jėzuitų provincija (1608 m.), per visą jų Vilniuje buvimo laikotarpį neteko užtikti nė vieno Lenkijos provincijai priklausiusio jėzuito, kuris būtų studijavęs Vilniaus universitete, nors pačioje Lenkijoje jėzuitai neturėjo savo universiteto ir, norėdami įgyti mokslo laipsnius, turėdavo lankyti Krokuvos universitetą arba vykti studijoms į užsienį, nors būtų buvę taip lengva studijuoti tarsi pas savuosius Vilniuje. Panašiai neteko sutikti lietuvių jėzuitų, kurie būtų vykę studijuoti į Lenkiją. Šis konstatavimas liečia pirmoje eilėje jėzuitus. Tačiau nemanyčiau, kad būtų buvę žymiai kitaip su kitais studentais.

Kaip nemaža Vilniaus universiteto studentų dalis buvo lietuviškos kilmės, taip ir tarp šio universiteto profesorių visuomet būdavo lietuvių, — išskyrus tiktai keletą pirmųjų jo veiklos dešimtmečių, kai dar nebuvo tam darbui pasiruošusių lietuvių. Kadangi profesorių parūpindavo pats ordinas, kuriam buvo pavestas universitetas, tai ir jų kilmė atspindėjo daugmaž Lietuvoje dirbančiųjų jėzuitų kilmę. O Lietuvos jėzuitų provincija (kuri, kaip minėjome, 1608 m. tapo savarankiška, nuo Lenkijos nepriklausoma provincija) buvo gana mišrus konglomeratas, susidedąs iš keturių stiprokų grupių: lietuvių su žemaičiais, prūsų, gudų ir mozūrų. Būdavo taip pat ir latvių, ukrainiečių ir po vieną kitą kitų kaimyninių ar tolimesnių tautų atstovų. Kadangi Lietuvos provincijos jėzuitų katalogų didžiausioji dalis išliko iki mūsų laikų, juos paanalizavus, būtų galima gauti įdomių duomenų ir apie Vilniaus akademijos profesorių ir kitų prie jos gyvenusių jėzuitų kilmę, išsilavinimą ir kai kuriais laikotarpiais net apie kiekvieno iš jų kalbų mokėjimą.

V
Čia norėčiau glaustai mesti žvilgsnį į Vilniaus universiteto jėzuitinio laikotarpio rektorių kilmę ir duoti bent porą pavyzdžių apie akademijoje dirbusių bei ten gyvenusių lietuvių jėzuitų kunigų proporciją. Pirmiausia — universiteto rektoriai, kuriuos, kaip ir visoms kitoms savo kolegijoms, skirdavo ordino vyresnybė. Pirmajame universiteto veiklos šimtmetyje buvo iš viso 27 rektoriai, trys iš jų tas pareigas ėjo po du kartus. Pirmasis universiteto rektorius buvo lenkas, garsusis Petras Skarga. Kai jam karalius vis dažniau pavesdavo kitokių užduočių, jo pavaduotoju ir po kiek laiko savarankišku vicerektorium buvo paskirtas iš Gudijos kilęs, bet vėliau lietuviškai išmokęs Paulius Bokša. Tuokart jis buvo dar jaunas, neturėjo jokio mokslo laipsnio, todėl rektoriaus titulo jis nepasiekė. Bet savo įgimtu administratoriaus talentu jis labai daug pasitarnavo Lietuvos jėzuitų provincijai: keliolika metų jai vadovavo, pirma kaip viceprovinciolas, o provinciją atskyrus nuo lenkiškosios — kaip pirmasis jos provinciolas. Apie 1600 m. jis antrą kartą vadovavo universitetui, šį kartą rektoriaus titulu. Po šių dviejų, vadovavusių universitetui pirmuosius penkerius jo veiklos metu-rektoriais buvo skiriami jau pagarsėję, dažnai iš kitur atvykę profesoriai. Taip pirmajame šimtmetyje tarp rektorių sutinkame tris ispanus (Gar-cią Alabianą, Mykolą Ortizą ir Benediktą Soksą . vieną italą — Mykolą Šalpą, vieną anglą — Adomą Broką. Iš vietinių keturi buvo kilę iš Prūsų (Fridrikas Bartschas, Jonas Rywockis, Grigalius Schonhoffas ir Pilypas Frizijus), du lenkai (be minėtojo Petro Skargos, dar Leonardas Kra-keris, kilęs iš Poznanės, bet ilgą laiką Vilniuje dėstęs pirma filosofiją, vėliau teologiją), trys mozūrai (Simonas Ugnievskis, Albertas Cieciszowskis ir Baltazaras Rogalskis), du iš Gudijos (jau minėtas Paulius Bokša ir šimtmečiui baigiantis — Paul: Bochenas) ir po vieną iš Pinsko srities (Stanislovas VVloszekas), iš Lvovo Ukrainoje (Simonas Nik-lewiczius), iš Livonijos, šiandieninės Latvijos (Merkelis Schmellingas).

Likusieji aštuoni buvo lietuviai. Pirmasis lietuvis, užėmęs šią atsakingą vietą, buvo Jonas Gruževskis (1618 - 25 ir 1641 - 42). Su antruoju lietuviu rektorium, iš Kauno kilusiu Albertu Kojalavičium prasideda ilga septynių, vienas paskui kitą sekusių lietuvių Vilniaus universiteto rektorių serija: tai žemaitis Žygimantas Liauksminas (1656-57), daugiau negu metus kaip vicerektorius rūpinęsis rusų ir kazokų nusiaubtais akademijos pastatais; po jo rektorium buvo Kazimieras Kojala-vičius (1657-62), minėtojo Alberto brolis, sunkiomis aplinkybėmis pradėjęs milžinišką sunaikinto universiteto atstatymo darbą; žemaitis Mykolas Ginkevičius (1662-63), kuriam jau po metų mirtis nutraukė gražiai pradėtą darbą; po jo sekė vėl žemaitis Danielius Butvilas (1663-66); toliau ėjo iš įtakingos lietuvių didikų šeimos kilęs Andrius Valavičius (1666-69) ir pagaliau šaltiniuose taip pat 'lituanus' vadinamas Stanislovas Tupikas (1669-72). Taigi, iš 27 Vilniaus universiteto rektorių pirmą jo veiklos šimtmetį aštuoni, o pridėjus jau minėtą Paulių Boksą — devyni, tai yra visas trečdalis, buvo lietuviai. Žinant, kad tokioms pareigoms eiti tinkamų lietuvių jėzuitų pradėjo rastis tiktai praėjus apie 40 metų nuo universiteto įsteigimo, per likusius 60 metų tie, kurie šaltiniuose vadinami 'lituanus' arba 'samogita', sudarė net pusę visų to meto rektorių. Tai tikrai labai reikšminga proporcija, kokios vėliau nebematysime. Ji sutampa su kitose srityse sustiprėjusiu lietuviškumo pasireiškimu, su tuomet bendra lietuvių kalbą, istoriją ir papročius gaivinančia atmosfera. Jos įtakoje subrendo nemaža aktyviai besireiškusių lietuvių, kurie pajėgė užimti svarbiausias ir atsakingiausias vietas bei pareigas. Kaip tik lietuvių universiteto rektorių nuopelnas yra tai, kad Vilniaus universitetas, 1655 metais paverstas pelenų ir apleistų griuvėsių krūva, palyginti, trumpu laiku atsigavo, atsikūrė ir sugrįžo į normalias vėžes.

Metę žvilgsnį taip pat į antrąjį jėzuitų vadovaujamo universiteto šimtmetį, rasime ir jame beveik tą patį rektorių skaičių, būtent 26 (pirmajame buvo 27); keturi iš jų ėjo tas pareigas po du kartus, o vienas, iš Prūsų kilęs Tobijas Arentas, net tris kartus. Visi rektoriai dabar buvo į Lietuvos jėzuitų provinciją įstoję šio krašto žmonės — nė vienas užsienietis nebėjo tų pareigų. Trys rektoriai nurodomi esą lenkai, bet ir jie dar jauni buvo įstoję į Lietuvos jėzuitų provinciją. Tikrų lietuvių, kurie save vadina 'lituanus' ar 'samogita', ir šį šimtmetį tebuvo aštuoni. Nesant svetimšalių ir vos keliems priklausius kitiems Lietuvos jėzuitų provincijos pakraščiams (du buvo iš Brastos vaivadijos, du iš Gudijos ir du iš Prūsų, — nė vieno iš Livonijos), didžiausią daugumą šio šimtmečio Vilniaus rektorių — dvylika — sudarė kilę iš Mozūrų ir kitų šiaurrytinės Lenkijos sričių. Mat, į Lietuvos jėzuitų provincijos sudėtį iki 1758 metų įėjo didelė dalis Mozūrų krašto su stambiomis kolegijomis pačioje Varšuvoje, taip pat Pul-tuske, Plocke. Galima suprasti, kad iš Mozūrų kilusiems jėzuitams dėl jų artimesnių ryšių karalystės sostinėje Varšuvoje buvo lengviau patekti į svarbesnes vadovaujamas vietas.

Iki šio šimtmečio aštuonių rektorių trys (Andrius Ribskis, Kazimieras Pseciševskis ir Antanas Skorulskis) buvo kilę iš Žemaitijos. Kiti penki buvo: nuo Gardino kilęs ir visuomet save lietuviu laikęs Jokūbas Hladovickis; taip pat antrajame XVIII a. dešimtmetyje sėkmingai rektoriavęs Kristupas Limantas; po jo — Kristupas Garšvila; jau antroje to amžiaus pusėje — Jonas Juraha ir Kazimieras Vazgirdas. Prie šių dar galima pridėti Vladislovą Daukšą, kilusį nuo Volkovsko, bet save kažkodėl vadinusį 'ruthenus', t. y. gudas. Jis buvo vienas iš žymiausių XVIII amžiuje Lietuvos vyrų, kaip pabrėžiama jo nekrologe. Jo, du kartus universiteto rektoriaus (1727 - 31 ir 1741 - 45) ir dar daugiau Lietuvos jėzuitų visos privincijos pakartotinio vadovo (1723 - 27 ir 1735 - 38) dėka Vilniaus universitetas pradėjo kilti iš dešimtmečius trukusio apsnūdimo. Pradėta daugiau bendrauti su kitais kraštais. Gabesnieji studentai, būsimieji profesoriai, po ilgos pertraukos pradėjo vėl išvykti studijoms į užsienį, — ne tik į Romą, bet ir į Prahą, į Prancūziją ir kitur. Į Vilniaus universiteto studijų programą įvestos specialios istorijos, geografijos, eksperimentinės fizikos, modernių kalbų paskaitos, plečiamas matematikos specialybių akiratis. Šiandien visi pripažįsta šį akivaizdų universiteto atsinaujinimą, kurio pirmieji ženklai pastebimi 1730-40 metų laikotarpyje. Šia linkme einant, trumpu laiku buvo pasiekta, kad jėzuitų vadovaujamas Vilniaus universitetas galėjo didžiuotis sava astronomijos observatorija ir buvo laikomas vienu iš reikšmingesnių universitetų visoje Europoje.

VI
Kadangi, kaip matėme, stiprėjantis lietuvių kilmės rektorių pasireiškimas ypačiai žymus apie XVII a. vidurį, kyla kitas įdomus klausimas: kokia proporcija buvo lietuvių jėzuitų kunigų, kurie aplamai dirbo ir gyveno Vilniaus akademijos aplinkoje. Iš aukščiau paminėtų jėzuitų katalogų nėra jau taip sunku tai sužinoti. Tie katalogai buvo sudaromi normaliai kas treji metai (jie ir vadinami 'catalogi triennales — trimečiai katalogai'), nors retkarčiais galėjo praeiti iki sekančio katalogo ir ketveri ir penkeri metai. Parinkau laikotarpį tarp 1628 ir 1672 metų.7

1628 pavasarį Vilniaus akademijoje pažymėti 21 kunigas jėzuitas (tai buvo profesoriai, kitokie pareigūnai, pastoracijoje dirbantieji ir dar tebe-studijuoją kunigai). Iš jų 8 buvo 'lituani' ir 3 'samogitae', taigi viso 11, arba lygiai 50% bendro skaičiaus. Iš kitur kilusių didesnis skaičius buvo mozūrų — 6.

1633 metais — jau 31 kunigas, iš jų 11 buvo 'lituani' ir 2 'samogitae', arba 42%. Tarp kitų net 12 buvo 'masovitae', t. y. mozūrai. Buvo taip pat vienas lenkas, Grigalius Symonowivzius, bet apie jį sakoma, kad jis trejus metus buvo sakęs lietuviškai pamokslus ir aiškinęs katekizmą.

1636 metais — 27 kunigai, iš jų 8 lietuviai ir 1 žemaitis, arba 33%. Lygiai tiek pat — 9 — buvo ir mozūrų.

1639 metais — 29 kunigai; lietuvių kilmės tas pats skaičius: 8 lituani' ir 1 'samogita', arba 31% visų kunigų; mozūrų tuokart buvo 8.

Manau, iš to galima padaryti išvadą, kad XVII a. antrajame ketvirtyje lietuviai jėzuitai kunigai Vilniaus akademijoje sudarydavo apie 30-40% bendro ten esančių jėzuitų kunigų skaičiaus. Tačiau apie to amžiaus vidurį lietuvių kunigų proporcija gerokai pakilo.

1655 pavasarį, tai yra prieš pat žiaurų rusų ir kazokų Vilniuje siautėjimą, akademijoje darbavosi bei mokėsi viso 43 jėzuitai kunigai. Prie 21 jų nurodyta 'lituanus' ir prie 4 'samogita'. Rektorius buvo irgi lietuvis Albertas Kojalavičius. Tokiu būdu lietuviškos kilmės tuomet buvo viso 25 kunigai, arba 58%, kone du trečdaliai. Iš Mozūrų tuomet tebuvo 6.

1658 metais, kai po didžiojo sunaikinimo kai kurie jau galėjo sugrįžti į Vilnių, akademijoje gyveno tiktai 8 kunigai, daugiausia dirbą pastoracijoje, nes universitetas tuomet dar neveikė. Iš tų 8 penki kunigai buvo lietuviai, tarp jų du Kojalavi-čiai (Albertas ir Kazimieras) ir Jonas Jaknavičius. Procentais tai būtų 63% — turbūt aukščiausias procentas visoje 200 metų istorijoje; bet reikia nepamiršti, jog padėtis buvo nenormali.

1669 metais, kai viskas jau buvo grįžę į normalias vėžes, iš 22 kunigų buvo 8 'lituani' ir net 5 'samogitae', arba 59% — maždaug tiek pat, kiek 1655 metais. Pažymėtina, jog ir šiuo metu rektorius buvo lietuvis Andrius Valavičius.

Praėjus dar trejiems metams, 1672 metais, lietuvių kunigų proporcija akademijoje gerokai sumažėjo: iš 20 ten esančių jėzuitų kunigų tik 4 nurodyti lietuviais ir 2 žemaičiais, — procentais 30%, taigi pusė to, kaip prieš trejus metus, nors universiteto rektorius ir dabar buvo lietuvis Stanislovas Tupikas. Viena iš staigaus sumažėjimo priežasčių bus buvusi ta, kad kai kurie Vilniuje lietuvių pastoracijoje besidarbavusių jėzuitų buvo perkelti į kitas vietas, ypačiai į Latvijos pasienį, kur apie tą laikotarpį buvo įsteigta naujų misijos punktų ir rezidencijų. Tokiu būdu po laikino lietuvių jėzuitų akademijoje skaičiaus sustiprėjimo ir net jų persvaros buvo grįžta prie ankstyvesnės proporcijos. Ir tie 30-40% lietuvių jėzuitų išliko Vilniaus akademijoje ir per sekantį šimtmetį.

Čia pavaizduota lietuvių jėzuitų Vilniaus universitete buvimo kreivė, kuri aukštokai pakyla apie XVII a. vidurį ir po to vėl nusileidžia, manau, leidžia tvirtinti, kaip jau anksčiau minėjau, jog labai galimas dalykas, kad to amžiaus viduryje pasireiškusi vystymosi kryptis būtų ilgiau pasilikusi ir gal nulėmusi tolimesnę universiteto raidą, jei ne tas nelauktai viską iš vėžių išmušęs rusų su kazokais 1655 metais smogtas baisus smūgis Vilniaus miestui ir pačiam universitetui. Kol iš jo buvo pakilta ir atsigauta, pirmiausia teko sutelkti visas jėgas egzistencijos problemoms ir nebeliko daug vietos kitiems siekimams.

Nors Vilniaus universitetas pirmaisiais dviem šimtmečiais labiau negu bet kada vėliau buvo daugia tautini s universitetas, tačiau lietuviškos problemos jame visuomet užėmė svarbią vietą. Kai į Vilnių atvyko pirmieji jėzuitai, visame ordine nebuvo nė vieno lietuvio. Reikia pripažinti pirmajam Vilniuje įsikūrusių jėzuitų viršininkui lenkui Stanislovui Warszewickiui didelę įžvalgą ir nuoširdžias pastangas greitai paruošti keletą jėzuitų kunigų, kurie galėtų dirbti lietuviškoje pastoracijoje. Jau pirmaisiais metais jis pasiuntė iš Vilniaus į noviciatą Braunsberge keletą lietuvių jaunuolių, tinkamų būti broliais padėjėjais. Pats pirmasis lietuvis jėzuitas buvo brolis Petras Vaicekavičiu^ mokėjęs siuvėjo amatą. Kunigai lietuviai pradėjc stoti į darbą aštuoniasdešimtaisiais metais. Pirmasis turėjo grynai lietuvišką pavardę, vadinosi Janas Kumelis, vilniečio pirklio sūnus, teologi studijoms buvo pasiųstas į Romą. Porą metų vėliau gavo kunigo šventimus Jokūbas Lavinskis, istorijoje žinomas įdomiu savo išvykos į lietuviškąjį Žemaitkiemį aprašymu.8

VII
Lietuviams taip pat į naudą išėjo, kad pradžioje tiek vadovauti visai lenkų-lietuvių jėzuitų provincijai, tiek Vilniaus universiteto rektoriaus pareigoms būdavo skiriami užsieniečiai, daugiausia italai ir ispanai. Jie būdami neutralūs, galėjo geriau suprasti specifinius lietuvių reikalus ir tinkamiau spręsti iškylančius tarp lenkų ir lietuvių nesutarimus. O tokių nesutarimų ir skundų Vilniuje vis dažniau atsirasdavo juo daugiau pačių lietuviu baigusių mokslus įsijungdavo į praktinę veiklą.

Štai keletas ištraukų iš ano meto korespondencijos. Vienas iš pirmųjų lietuvių kunigų jėzuitų, kaunietis Laurynas Monikovijus štai ką ra>; savo viršininkams į Romą laiške, datuotame 1595 vasario 6 d.: Vilniaus mieste religingumas ir pamaldumas jėzuitų pastangomis esąs ganėtinas ir nuolat stiprėjąs. Bet kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose tebesąs graudus vaizdas (loty: kai: "more veteri miserabilis Lituania; pažodžiui būtų: senu papročiu vargšė Lietuvėlė!). "Gyventojų tokia tikėjimo dalykuose ignorancija, kad dic nės ir misijų kraštuose nerasi". Monikovijus skundžiasi, jog labai mažai tesą lietuviškai mokančiu klebonų, nedaug ir jėzuitų galinčių lietuviška: apaštalauti. Tokiai didelei Vilniaus vyskupijai tuk šeši auklėtiniai kunigų seminarijoje. Neturtingųjų bendrabutyje šiaip taip išlaikoma dvylika. [Iš konteksto reikia suprasti, kad tie neturtingieji buvo

Petras Skarga, S.J., pirmasis Vilniaus akademijos-universiteto rektorius

lietuviai]. "Šiaip lietuviais čia niekas nesirūpina — De caetero nulla cura Lituanorum,,, — rašo toliau Monikovijus. "Yra čia popiežiaus seminarija ir daug visokių bendrabučių. Tačiau tebūna Jums, Garbingasis Tėve [kreipiasi į ordino generalinį viršininką], žinoma, kad, mūsiškiams Tėvams lenkams proteguojant savo krašto jaunuolius, beveik jokiam lietuviui nepavyksta patekti į tą seminariją. Ir dėl to daug gabių lietuvių jaunuolių, kurie vėliau puikiausiai galėtų darbuotis pastoracijoje, dabar, išlaikomi nepasiturinčių tėvų, pastudijavę kelerius metus, ir nebeturėdami iš ko toliau studijuoti, didžiai skaudančia širdimi yra verčiami imtis prekybos ar kokio kitokio amato". Todėl jis ir prašąs T. Generolą, kad savo tėvišku gerumu kaip nors padėtų Vilniuje besimokantiems jaunuoliams lietuviams.9 — Tai tikrai įdomus lietuvio jėzuito laiškas. Jis vaizdžiai patvirtina apverktiną lietuvių padėtį Vilniaus vyskupijoje, kurią tais pat 1595 metais vizitavo nuncijaus atsiųstas vizitatorius A. Komulėjus. Vizitatorius tuomet pasirūpino, kad diecezinė seminarija ir akademijos žinioje esanti vysk. Protasevičiaus įsteigta 'bursa Valeriana' — bendrabutis neturtingiesiems bajorams — gautų daugiau lėšų savo išlaikymui, su sąlyga, kad ten būtų išlaikomas tam tikras lietuvių skaičius ir kad juos prižiūrėtų senjoras taip pat lietuvis.10

Iš čia atpasakoto Monikovijaus laiško, be to, matyti, kad tuomet jau buvo pastebimos savanaudės lenkų užmačios. Drauge šis laiškas liudija, kad lietuviai nebuvo nusistatę viską tylomis priimti.

VIII
Yra iš to paties laikotarpio ir daugiau panašių pasisakymų. Negalima šia proga nepaminėti vieno iš uoliausių lietuvių reikalų Vilniuje užtarėjų, anglo jėzuito, akademijos profesoriaus, vėliau ir jos rektoriaus, Adomo Broko (Brock).11 Jis apie 20 metų Vilniuje dėstė moralinę teologiją ir tokiu būdu paruošė keletą šimtų kunigų pastoracijos darbams Lietuvoje ir jos kaimyniniuose kraštuose. Dėl to jam buvo gerai žinoma lietuvių katalikų padėtis ne tik Lietuvos sostinėje, bet ir provincijoje. Matyt, didėjantys nesutarimai tarp lenkų ir lietuvių vertė tuometinį provinciolą rimtai pasvarstyti apie atskiros Lietuvos jėzuitų provinci


Martynas Počobutas, S.J., pasaulinio garso astro¬nomas, Vilniaus akademijos - universiteto rektorius 1780 - 1799

jos įsteigimą, ją išskiriant iš iki tol bendros Lenkijos provincijos. Minėtasis Brokas tuo reikalu 1595 gegužės mėn. gale rašė į Romą: reikėtų pasirūpinti paruošti kuo daugiau lietuvių ir vokiečių teologijos bei filosofijos specialistų, nes dabar esą jų per maža, o lenkai jų turį pakankamai. Padalijus esančią Lenkijos provinciją į dvi, Lietuvai atitektų Prūsai ir Livonija, todėl reikėsią ir vokiečių specialistų, ne tik lietuvių. Brokas sakosi girdėjęs iš vieno įtakingo Tėvo, kad, Lietuvai tapus atskira provincija, lenkai nenorį joje pasilikti (kaip jie saką) dėl baisių šalčių. Jis esąs tikras, kad lietuviai ir prūsai labai mielai imsis studijuoti ir stropiai apaštalauti, jei tik matys, jog su jais skaitomasi.42

Kitame, pusantro mėnesio vėliau rašytame laiške Brokas siūlo, kad tarp provinciolo patarėjų ir taip pat tarp universiteto rektoriaus patarėjų visuomet būtų ir lietuvis. Kitaip galėtų atrodyti, jog viršininkai su jais nesiskaitą ir juos laiką nesugebančiais eiti šių pareigų. Anksčiau būdavęs tarp rektoriaus patarėjų ir lietuvis, bet šiuo metu (1595 metais) tokio nesą. Todėl jis siūlo juo paskirti Jeronimą Knišką (kitur jis vadinamas Kiniš-kis). Toliau Brokas pastebi, kad provinciolas bijąs priimti į popiežiaus seminariją keletą tikrų lietuvių, nors seminarijoje esą ir prūsų ir tokių, kurie moką vokiškai. Todėl jis ir prašo T. Generolą išvaduoti provinciolą iš to skrupulo ir leisti jam į šią seminariją priimti bent 6 lietuvius gerai mokančius lietuviškai, nes labai trūkstą lietuvių kunigų. Parapijų klebonai dažnai nesuprantą savo parapijiečių ir šie negalį su klebonu susikalbėti. Dėl tos priežasties parapijos ilgą laiką liekančios be savo kunigo.13

Po dvejų metų ir pats provinciolas italas Bernardas Confalonieris, rašydamas į Romą, užsimena apie Vilniuje tarp jėzuitų jaučiamas tarsi dvi partijas: lietuvių ir lenkų, bet jos esančios ne viešos ir nedrumsčiančios bendros veiklos.14

Dėl provincijos padalijimo 1597 metais vėl pasisakė minėtasis Brokas. Jis sužinojo, kad provinciolas su savo trimis patarėjais numatęs provinciją taip padalyti, kad Lenkijai tektų Prūsai, o Lietuvai Livonija. Brokas tačiau buvo įsitikinęs, kad šitoks paskirstymas būtų Lietuvai žalingas. Todėl jis ir rašė į Romą T. Generolui: "Kadangi lenkai savo reikalus stropiai gina ir nėra kam rūpintis lietuvių reikalais" (Et quia Poloni dili-genter agant in hac re causam suam et nemo est, qui Lituanorum agat), tai jis nusprendęs tiesiai pasakyti visa, ką jis galvojąs. [ Tą sakinį Brokas savo laiške pabraukė ]. Jis prašo T. Generolą pasigailėti vargšės Lietuvos (ut misereatur miserae Lituaniae) ir nesutikti su šitokiu padalijimu, kur viena provincija klestėtų, o kita sunyktų. Brokas pataria Prūsų kolegijas (praktiškai Braunsbergą^ palikti Lietuvos provincijai. Kitaip Lietuvai teliktų vienintelė didelė kolegija ir universitetas Vilniuje, kai tuo tarpu Lenkija turėtų net tris panašias (kad ir ne universitetines) kolegijas: Kališe, Poznanėje ir Braunsberge. Vienas Vilnius negalėtų Lietuvai užtikrinti pakankamo jėzuitų prieauglio, nes iš kolegijų Livonijoje ir Lietuvos Rytuose, kur katalikų tik mažuma, nesą tiek kandidatų į jėzuitus, o jų būta nemaža iš Braunsbergo kolegijos. Livonijai reikią žmonių, mokančių vokiškai: iš kur jų gauti, jei Prūsai būtų atskirti nuo Lietuvos provincijos? Esąs rimtas pavojus ir pačiai Vilniaus akademijai. Jei nebus pakankamai jaunų jėzuitų, sumažės filosofijos ir teologijos studentu skaičius. Tesant kokiems keturiems studentams kas norės tiems keliems skaityti mokslinį kursą' Be to, prūsai geriau sutaria su lietuviais negu su lenkais. Tai visi žiną, kurie tik yra turėję reikalų su tais žmonėmis. Jis pats (Brokas) daug metu tai stebėjęs pokalbiuose su iš tų sričių kilusia jėzuitais. Jam, tiesa, žinoma, kad Prūsų vyskupai norėtų eiti iš vien su lenkais, o ne su lietuviais Bet — sako — nesą ko dėl to stebėtis, nes vyskupai yra lenkai. Jei jie būtų prūsai, kitaip galvotų Brokas duoda dar kitų argumentų, kurių visų ne galime čia smulkiai nagrinėti.15

Šiek tiek ilgėliau sustojau prie šio Broko laiško^ nes iš jo gerai matyti, kokios problemos vargin: nė 20 metų neišgyvenusį Vilniaus universitetą. Drauge galime iš to laiško šiek tiek pajusti simpatiško londoniečio Adomo Broko nuoširdžias pastangas būti lenkų skriaudžiamų lietuvių advokatu Praėjo dar daugiau kaip 10 metų, kol Lietu v r jėzuitų provincija 1608 metais buvo visiškai atskirta nuo Lenkijos provincijos. Tačiau Brok: patarimai ir įspėjimai nebuvo veltui. Nuo 1595 metų Lietuvai buvo paskirtas viceprovinciolas. ir jam buvo pavesta rūpintis ne tik Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje esančiomis ordino įstaigomis, bet jo žinioje buvo ir Rytprūsių Brau bergas, Mozūrų Pultuskas ir net apie tą laiką atidaryta Varšuvos rezidencija. Taip vėliau liko atskiroje Lietuvos provincijoje. Šiandien mums sunku suprasti tokias anomalijas: Varšuvos jėzuito namai, prie kurių netrukus buvo atidaryta didelė kolegija, taip pat ir Plocko, Pultusko bei Drohi-čino kolegijos įėjo į Lietuvos jėzuitų provincijos sudėtį, o Lietuvos Brastoje veikianti kolegija buvo Lenkijos provincijos žinioje. Vykdant prieš ta: buvusios vienos Lenkijos provincijos padalijimą į dvi provincijas, nulėmė atskirų provincijų išsilaikymo išskaičiavimai. Kad Lietuvos jėzuitai turėtu tvirtą kolegijų užnugarį, kad jiems būtų užtikrintas ordino narių prieauglis, jiems, o ne lenkams, buvo priskirtos Prūsų ir Mozūrų įstaigos ir net pati Varšuvos rezidencija, esanti šalia karaliaus rūmų. Dėl to lenkai per ištisus 150 metų širdo ant lietuvių, kol 1758 metais buvo sudaryta atskira Mozūrų jėzuitų provincija. Turime pripažinti, kad toks provincijų padalijimas daug prisidėjo ir prie Vilniaus universiteto pastovios raidos tiek studentų, tiek profesorių atžvilgiu. Tačiau grynai tautiniu požiūriu šitoks jėzuitų įstaigų ir teritorijų paskirstymas buvo mažiau palankus lietuviškumo vystymuisi. Bet tai, man atrodo, buvo mažesnė blogybė — minus malum, nes priešingu atveju, kaip jau tai pramatė Brokas, Vilniaus universitetas greičiausiai būtų visiškai sužlugęs. Dabargi, kaip aukščiau matėme, ir tokiomis aplinkybėmis buvo gražių lietuviškumo prošvaisčių, ypačiai apie XVII amžiaus vidurį.

Panašių konfliktinių situacijų, kokios atsispindi cituotose korespondencijose iš XVI amžiaus nuotrupos, reikia manyti, buvo ir kitais laikotarpiais. Jos tačiau nepasiekė tokio dramatiškumo jau vien dėl to, kad Lietuvos jėzuitų provincija buvo savarankiška, visiškai nepriklausoma nuo Lenkijos provincijos. Ir iš viso, atrodo, jokių glaudesnių ryšių tarp šių dviejų provincijų nebuvo.

IX
Iki šiol matėme lietuviškumą, kaip už jį pasisakė Vilniaus akademijos studentai ir profesoriai, kaip jie jį bandė ginti prieš lenkiškumo persvarą, prieš savanaudžius lenkų išpuolius. Bet norėtųsi mums visgi žinoti, koks buvo to lietuviškumo turinys. Ypačiai įdomu, ar tie, kurie save laikė lietuviais ir žemaičiais, taip pat mokėjo lietuviškai. Kad su 'lituanus' sąvoka, bent akademijos pradiniame periode, glaudžiai siejosi ir kalbos mokėjimas, aišku iš minėtojo Monikovijaus laiško. Maldaudamas T. Generolą kaip nors padėti Vilniaus akademijoje studijuojantiems lietuviams, jis numato jų naudingumą lietuviškoje pastoradijoje. Taigi kalbos mokėjimas buvo pagrindine tų jaunuolių lietuviškumo žyme. Tačiau tai ne visuomet galiojo. Kai Radvilas Našlaitėlis priminė savo broliui vyskupui Jurgiui, kad jis lietuvis, ne lenkas, tai padarė lenkiškai rašytame laiške. Jis turėjo mintyje daugiau politinį aspektą, nes lietuvių kalbos greičiausiai nei vienas, nei antras nemokėjo.

Kaip buvo su lietuviais jėzuitais? Ar tie iš jų, kurie save laikė lietuviais ar žemaičiais, visi mokėjo lietuviškai? Kadangi kartais (ne visuomet, nes ypačiai XVI ir XVII amžiuje trūksta tikslių žinių) jėzuitų kataloguose nurodoma, kokias kalbas kiekvienas moka, galima ir į šį klausimą apytikriai atsakyti. Neturiu šiuo klausimu sistematiškai sudarytų statistikų. Kol kas esu tiktai mėginęs suvesti tuos duomenis paskutiniame jėzuitų buvimo Vilniuje prieš jų ordino panaikinimą dešimtmetyje, būtent 1761 ir 1770 metais.16

1761 metais Lietuvos jėzuitų provincijoje buvo viso 588 nariai (kunigai, klierikai ir broliai). Prieš trejus metus buvo įvykęs ankstyvesnės Lietuvos jėzuitų provincijos padalijimas. Iš lenkiškųjų ir dalies gudiškųjų sričių buvo sudaryta atskira Mozūrų provincija su centru Varšuvoje. Likusiai Lietuvos provincijai dabar priklausė tiek grynai lietuviškos kolegijos bei rezidencijos, tiek Prūsuose. Latvijoje ir iš dalies Gudijoje esančios įstaigos. Tokiu būdu iš 588 jau minėtų Lietuvos provincijos narių 1761 metais 162 vadinasi 'lituani' ir 62 'samogitae' — 38% visų jėzuitų. Iš tų 162 'lituani' 85, taigi šiek tiek daugiau kaip pusė mokėjo lietuviškai, o iš 62 'samogitae' net 61. t. y. visi, išskyrus vieną, vartojo lietuvių kalbą. Be to, dar 31, kurie nebuvo nei lietuviai, nei žemaičiai, mokėjo lietuviškai: 8 gudai ('rutheni'), 8 livoniečiai. 4 kuršiai, 4 varmijiečiai, 3 prūsai, 2 'subsylvanf. t. y. iš Pinsko apylinkių, ir po vieną mozūrą ir lenką. Taip susidaro bendra suma: 177 jėzuitai ii 588 tais metais vartojo lietuvių kalbą — 30%. beveik trečdalis visų provincijos narių.

Po devynerių metų, 1770 metais, kitaip sakant prieš pat ordino uždarymą, Lietuvos jėzuitų provincijoje jau buvo 671 jėzuitas, iš jų net 192 klierikai — geras ženklas, liudijantis, kad Lietuvos jėzuitų provincija dar tebebuvo dvasiškai sveika ir gaji, nepaliesta dvasinio dekadanso, nes vien per 9 metus jos narių skaičius padidėjo net 83 nariais. Iš tų 671 jėzuito 1770 metais 290 pavadinti lietuviais arba žemaičiais [čia mano kaltė, kad darydamas šią statistiką, neapskaičiavau atskirai lietuvių ir atskirai žemaičių], taigi 290, arba 43% (prieš 9 metus buvo 38%), palyginus su bendru provincijos narių skaičiumi. Lietuviškai iš jų mokėjo 158. Kadangi dar 22 nelietuviai ir nežemaičiai vartojo lietuvių kalbą, bendras lietuviškai mokančiųjų skaičius tais metais susidarė 180, arba 27% (prieš 9 metus buvo 30%). Išvada: didėjant lietuvių įstojančių į jėzuitus skaičiui, mažėjo jų mokėjimas lietuviškai. Atrodo, kad jau tuomet bus prasidėjęs rytinių etnografinės Lietuvos sričių kalbinis nu-tautimas. Iš ten kilusieji jautėsi ir rašėsi lietuviais, bet lietuviškai nebekalbėjo. Iš Žemaitijos, Vakarų Aukštaitijos ir Užnemunės kilusieji, atrodo, tuomet didžiulė dauguma — daug daugiau negu lig šiol manyta, ne tik iš valstiečių, bet ir iš bajorų — vartojo lietuvių kalbą. Kitas klausimas: koks buvo jų kalbos mokėjimo lygis? Šiandien sunku į tai duoti atsakymą. Kokių nors egzaminų iš lietuvių kalbos, prieš įrašant į katalogą žinias apie kalbų mokėjimą, tikriausiai nebuvo. Matyt, apie tai sprendė pačių viršininkų patirtis ir atskirų individų pasisakymai. Kadangi nuorodų kataloguose apie kalbų mokėjimą tikslas buvo informuoti provinciolą, kad jis galėtų lengviau spręsti apie kiekvieno jėzuito tinkamumą darbuotis toje ar kitoje vietovėje, reikia manyti, kad visiškai menku kalbos mokėjimu niekas, ypač iš kunigų, nesigyrė, nes galėjo būti paskirtas apaštalauti kaip tik tąja kalba ir dėl to iš tokio nepagrįsto pasigyrimo galėjo turėti tik sunkenybių ir nemalonumų.

X
Kur ir kaip buvo išmokstama lietuvių kalbos? Tie, kurie save laikė lietuviais ar žemaičiais, reikia manyti, lietuviškai dažniausiai išmokdavo savo namų aplinkoje. Tačiau, matyt, buvo galima lietuviškai išmokti ar joje žinias pagilinti, pasi-lavinti ir kitur, pvz., bestudijuojant Lietuvos kolegijose ar Vilniaus universitete. Kitaip būtų sunku paaiškinti, kaip galėjo išmokti lietuviškai tie, kurie nebuvo lietuviai, — o tokių, kaip matėme, visuomet būdavo tam tikras skaičius. Specialių lietuvių kalbos paskaitų universiteto ar kolegijų studijų programose neteko užtikti per abu čia apžvelgiamus šimtmečius. Antra vertus, nebuvo dėstoma nė lenkų kalba, kaip ir Paryžiuje tuomet nebuvo specialių prancūzų kalbos paskaitų. Tiktai lotynų, graikų ir hebrajų kalbos buvo pilnateisės universitetinės disciplinos. Yra žinių, kad pradžioje jėzuitų studijų namuose norėta suintensyvinti ii pagyvinti vietinės kalbos vartojimą. Tai buvo įrašyta ir į pirmąjį 'Ratio studiorum' projektą. Bet kaip tik Vilniuje susirinkusi šiam projektui apsvarstyti komisija pasisakė prieš tokį pasiūlymą; panašiai pasisakė ir Pietų Vokietijos jėzuitai ir kai kurių kitų provincijų komisijos, taip kad šis pirmykštis ordino vadovybės siūlymas buvo išbrauktas, ir oficialia mokyklinių aktų, pamokų ir paskaitų kalba pasiliko lotynų kalba.17 Mums, lietuviams, tai turėjo teigiamų pasekmių, nes sustiprintas vietinės kalbos vartojimas būtų reiškęs Vilniuje ir daugelyje kitų kolegijų — gal išskyrus Kražius, Pašiaušę ir Kauną — sustiprintą lenkų kalbos įsigalėjimą; tokiu būdu vienintelės lotynų kalbos palikimas žymiai prilaikė lenkų kalbos dominavimą.

Tai betgi nereiškė, kad Vilniaus universiteto ir ezuitų kolegijų rėmuose visiškai nieko nebūtų buvę daroma lietuvių kalbai geriau išmokti. Mūsų kultūros istorijos tyrinėtojai, ypačiai Lietuvoje jau miręs prof. Jurgis Lebedys, įrodė buvus specialių lietuvių kalbos lavinimosi būrelių, pvz., Vilniaus jėzuitų noviciato namuose prie šv. Ignaco bažnyčios.18 Pereitais metais, Lietuvoje leidžiamuose "Kultūros baruose" (Nr. 7) Eugenija Ulčinaitė atkreipė dėmesį į porą užuominų akademijos istorijos šaltiniuose, kurios leidžia padaryti išvadą, kad toks lietuvių kalbos būrelis veikė ir Vilniaus universitete. Pats jėzuitų mokyklų statutas (taip vadinama "Ratio studiorum") numato tokius lavinimosi būrelius ir jiems duoda pavadinimą 'akademijos'. Į tas akademijas būdavo priimami tiktai pavyzdingi ir moksle pažangūs studentai, kad jie praktiškai lavindamiesi galėtų pagilinti savo žinias kurioje nors mokslo šakoje. Tie būreliai taip pat turėjo turėti savo registracijos knygas su narių sąrašais ir veiklos apžvalgomis. Koks būtų mums turtas, jei būtų išlikusi kokio nors lietuvių kalbos lavinimosi būrelio panaši knyga! Bet jų nė viena.
— nė iš kitokios paskirties būrelių — neišliko. Todėl turime tenkintis daugiau prielaidomis ir spėliojimais.

XI
Tokiu būdu istorijos šaltiniai mums atvėrė tarsi naujų horizontų apie lietuvių kilmės profesorių ir studentų dalyvavimą universiteto gyvenime. Deja, nebegalima čia ilgiau sustoti prie tų Vilniaus universiteto gyvenime dalyvavusių gausių lietuvių pasiektų lietuviškumo vaisių. Jie, tiesa, mums daugmaž jau gerai žinomi. Tai — pirmosios lietuviškos knygos Didžiojoje Lietuvoje, kurios pasirodė kaip tik Vilniaus universiteto aplinkoje. Tai
— lietuviški katekizmai, evangelijos, maldaknygės, postilės, giesmynai, pamokslų knygos, net žodynas ir vėliau lietuvių kalbos gramatika, — visa tai daugiausia universiteto lietuvių profesorių ir studentų paruošta, išleista, išplatinta. Ir profesorė-Viktorijos Skrupskelytės paskaita apie Slavočinskio giesmyną leido nutuokti, kokia brandi turėjo būti tuomet (apie 1640-50 metus) Vilniaus universitete lietuviškumo aplinka, kad ji išugdė tokį ir kalbos, ir stiliaus ir eilėdaros atžvilgiais nepaprastą lietuvišką kūrinį, nors jis tėra eilinis giesmių ir psalmių iš kitų kalbų vertimas. Pažymėtina, kad Slavočinskio giesmynas pasirodė kaip tik tuo prieštvaniniu laikotarpiu [nes rusų ir švedų antpuolių XVII a. viduryje laikotarpis taip ir vadinamas istorijoje 'Tvanu', lenkiškai 'Potap'], kai universitete lietuviškumas visomis kryptimis buv pasiekęs savo viršūnę. Tais leidiniais naudojo s: visa Lietuvos dvasiškija, Lietuvoje apaštalavimo darbą dirbusios vienuolijos (pranciškonai, bernardinai, domininkonai, karmelitai ir kt.). Savaime aišku, šalia jėzuitų buvo ir kitų asmenų, ir kitų vienuolijų vienuolių, kurie paliko lietuviškų raštų ir išleido lietuviškų knygų, bet, reikia pasakyti, ir šios knygos būdavo dažnai spausdinamos universiteto spaustuvėje. Nėra abejonės, kad Vilniaus universitetas įvairiais būdais nemaža prisidėjo prie lietuviškumo, ypačiai Lietuvos kaime, palaikymo. Ir kaip tik iš to kaimo pirmiausia atgimė ir naujoji Lietuva, kurios vaikai mes visi esame.

Švęsdami Lietuvos universiteto 400 metų jubiliejų, galime vertai didžiuotis tuo, ką nuveikė mūsų protėviai anais dažnai sunkiais karų, ligų bei visokių nelaimių nuolat slegiamais, kartais tiesiog dramatiškai įtemptais laikais. Tačiau senoji universiteto tradicija įpareigoja ir jo dabartį, kviečia visus būti atvirus laiko dvasiai ir žmonijos pasiektiems laimėjimams, bet tuo pačiu ugdyti pilnutinį žmogų, galintį laisvai reikštis ir kūrybingai bręsti ne tik kūnu, bet ir dvasia, — vienu žodžiu, turintį visas sąlygas ir galimybes laisvai ieškoti tiesos ir siekti laimės.

---------------------
1. Čia minimų universiteto įsteigimo aktų lotynišką tekstą galima rasti leidiniuose: M. Baliriski, Datvna Akademija Wi-lenska, Petersburg 1862 (pls. 435-438 ir 427-435); J. Bieliriski, Unitversytet Wilenski, 1579-1831 (I, psl. 51-53 ir 44-48), ir studijoje: P. Rabikauskas, "Die Grūndungsbulle der Univer-sitat Vilnius": Archivum Historiae Pontificiae, 16 (1978), psl. 160-170.
2. "Wasza Milošč Litwin, nie Polak. Žycz Wasza Miloše narodowi swemu, aby tež o nim wiedziano. Polacy
mniemają, že nad nie nie masz, a Litwę radzi b y potlum: cituota knygoje: H. Wisner, Najjašniejsza Rzeczpospolita, Wm szawa 1978, psl. 17.
3. Laiško originalas saugomas Vatikano archyve: S S Vescori 10, fol. 293r-v; jį išleido: A. Theiner, Annales eccle-siastici, II, Romae 1856, psl. 314-315.
4. Plg. J. Subera, Synody provvincjonalne arcybiskup6w gniežnienskich, Warszawa 1971, psl. 138.
5. Žr. aukščiau, išn. 1. To laiško, nors ir ne visai tikslų ir tobulą vertimą į lietuvių kalbą pateikia šio LKMA suvažiavimo programos leidinys, p. 4-5.
6. Šio laiško lotynišką tekstą išleido A. Theiner (kaip išn. 3), III, psl. 66-67, ir P. Rabikauskas (kaip išn. 1. psl. 165-166.
7. Čia pateikti duomenys paimti iš Lietuvos jėzuitų provincijos katalogų: ARSI (Jėzuitų archyvas Romoje . Lith. 7, 8, 11 ir 13.
8. Šį aprašymą lotynų kalba išleido Monumentą Poloniae Vaticana, VI, Cracoviae 1938, psl. 770-775.
9. ARSI, Germ. 174 fol. 108r-v.

10. Plg. Liet. enciklopedija, IV, Bostoną-
11. Plg. ten pat, XXXVI, Bostonas 1969, psl. 133.
12. ARSI, Germ. 174 fol. 238r.
13. ARSI, Germ. 175 fol. 36r, 37r.
14. ARSI, Germ. 177 fol. 149r-v.
15. ARSI, Germ. 177 fol. 38r-39r.

16. Duomenys paimti iš 1761 ir 1770 metų katalogą: ARSI, Lith. 31, 32.
17. Plg. S. Bednarski, "Jezuici polscy \vobec projekto ordynaeji studjov/': Przegląd Poįvszechny, 205 (1935), ps". _
18. J. Lebedys, "Y-a-t-il eu a l'Universitė de Vilnius une chaire de lithuanien aux XVIIe-XVIIIe siėcles?": Actą baltico-slavica, 3 (Bialystok 1966), psl. 99-106; Tas pats aut.. Ar senajame Vilniaus universitete buvo lietuvių kalbos katedra?": J. Lebedys, Lituanistikos baruose, I, Vilnius 1972, psl. 201-210.

Vilniaus universiteto antspaudas, kuriuo patvirtintas 1728 m. Henriko Lelevelio magistro laipsnio diplomas. Įrašas: Almae Academiae et Univer. Vilnen. Soc. Jesu











 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai