Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BRADŪNO SUSITIKIMAI SU ČIURLIONIU PDF Spausdinti El. paštas
Kazys Bradūnas, SONATOS IR FUGOS. Susitikimai su Čiurlioniu Išleido Mykolas Morkūnas, Čikaga, 1967.

Poezijos knygą, kurios įkvėpimas prasideda kito menininko sukurtame pasaulyje, visuomet norisi imti į rankas su tam tikru nepasitikėjimu. Bet koks menas yra kūrybiškai apvaldyta tikrovė. Medžiai ir akmenys pasilieka tiktai patys savimi, kol kūrėjas nesuteiks jiems naujos, savo vaizduotėj išvystytos, formos ir tuo pačiu savo asmeniško, žmogiško turinio. Bet iki kokio laipsnio galima apvaldyti tą prasmę, formą ir turinį, kuriuos tikrovei jau suteikė kitas žmogus, o ypač jeigu jis dirbo visiškai skirtingoj meno srity? Skaitant Bra-dūno eilėraščius apie Čiurlionio paveikslus, neišvengiamai iškyla palyginimo klausimas: ar čia mes atpažinsime poetiškai perduotą, bent jau mums patiems pasiekiamą, dailės kūrinio esmę, ar galės Čiurlionis ir mums, ir poetui pasakyti, kaip žemės Dvasia pasakė Faustui: "Du gleichst dem Geist den Du be-greifst, nicht mir"?

Užtat tenka labai atsargiai žiūrėti į specidinius Bradūno atsiliepimus apie vieną ar kitą Čiurlionio kūrinį, kad paveikslas nenustelbtų eilėraščio, ir atvirkščiai. Galima, pavyzdžiui, su pasitenkinimu pastebėti, kad "Pavasario sonatos" Andante labai tiksliai pasikartoja pas Bradūną (p. 19), sekant paveikslą nuo viršaus iki apačios. Yra ten ir "erdvė, kaitros ištirpyta", ir tamsi centrinė forma, kurią autorius priima kaip savo paties metamorfozę: "Aš — akmuo, pirmą žemės rytą/ Pabudintas žaibo staiga"; yra ir galingi saulės spinduliai, kurie jam "perveria galvą" ir uždega poetą ta pačia paveikslo ugnimi. Tačiau eilėraštis vertingas ne savo panašumu į tapybinį modelį, bet savo nuosava vidaus dinamika, būtent dviejų kontrastų: liepsningos erdvės ir tamsaus, kieto akmens susiliejimu į trečią, visai naują, būties dimensiją, kūrybinę mintį:

Ir abudu liepsnoj susiliejam,
Trokšdami to paties.
Dar nė žodžio neprakalbėję,
Dar stebuklu nepatikėję,
Stovim prie lopšio minties.

Iš kitos pusės, galima atmesti "Jūros sonatos" Allegro atspindį pas Bradūną (p. 49) sakant, kad jame toli gražu nepilnai, ir net netiksliai, matosi įvairaus šiurkštumo ir stambumo formų harmonišku deriniu pasireiškianti pagrindinė paveikslo architektūra. Sakykim, paveiksle rasime stambius uolėtos žemės klodus, į kuriuos kontrastu atsimuša vanduo, ir po to virš vandens sudvasinta baltos paukštės forma, kurią savo ruožtu atitinka tamsi žuvis. Visa tai apjungia taškų raštai, kurie jūroj gali būti putos ir žvyro juostos, uolose — akmenys, o pačiam paveikslo viršuj išvirsta į vos atpažįstamus horizonte medžius. Tačiau pas Bradūną yra tik žuvies ir paukščio veržimasis prieš "dundančią srovę", pavirtę poeto jausmų pakilimu, kuris tada sukuria paveiksle nesančius varpus, gintaro tinklus ir net mistinę - simbolinę "devintąją bangą". Čia ir vėl sutikimas ar nesutikimas su paveikslo interpretacija niekur toli nenuves, nes tikrai svarbi yra paties eilėraščio gyvybinė jėga, slypinti galingame troškime skverbtis kiaurai per tikrovės apraiškų sluoksnius į poetinio ilgesio įsikūnijimą.

Ta prasme kalbant, Bradūno eilėraščiai nėra joks Čiurlionio paveikslų atkūrimas, o tik, kaip jis pats sako, "susitikimai su Čiurlioniu". Kai kam gali atrodyti, kad čia greičiau reikėtų laukti prasilenkimų, negu susitikimų, nes bra-dūniškas tėvų sodybos išsiilgęs artojėlis stovi gana toli nuo Čiurlionio spalvomis ir formomis išreikštos muzikinės metafizikos. Iš tiesų, tačiau, yra tarp poeto ir tapytojo slaptas ryšys, kylantis iš gilaus Bradūno troškimo suvokti žmogaus - lietuvio gyvenimą kaip šventą apeigą, prasidėjusią žiloj senovėj, prie pagonių aukuro, ir besitęsiančią j krikščionišką santykiavimą su Dievybe. Dėl to jisai jau daug anksčiau, rinkiny "Apeigos" (1948), pajuto, kad senovės lietuvių dievybės simbolis, žaltys, siekia ir Čiurlionio "žalčio sonatą":

Tu, kursai ties protėvių
slenksčiu
Įnamiu tiek amžių gyvenai,

Kurs Čiurlionio drobėje žalsvoj
Virš pasaulio rutulio skrendi.
(Apeigos, p. 12)

Bradūnas su Čiurlioniu susitinka pakeliui į kosminį būties pajautimą, prasidedantį nuo tėvų žemėje užburto begalybės ilgesio. Užtat nenuostabu, kad, pavyzdžiui, "Pavasario sonatos" Finale Bradūnas pergyvena kaip saulės ir Ostijos ir duonos mistiką, siejančią jį su Čiurlioniu:

Pačiame būties pakylėjime,
Kai saulė zenitą pasiekia,
Šventoj ir maldingoj kelionėj
Mudu perlaužėm duonos riekę,
Dalindamies pusiau ...
(p. 37)

Panašiai ir "Saulės sonatos" Allegro poetas sako Čiurlioniui: "Tu garbini ugnį/ Senųjų aisčių papročiu", skelbdamas, kad pastarojo menas esąs kaip svaja:

Nepasiekiama ir neįspėjama,
Neužgesinama, kaip Gabija,
Aukso grūdu žvaigždynuose
sėjama,
O nokstanti širdyje.
(p. 17)

Pasilieka, žinoma, galimybė, kad čia ne pilnutinis, o tik bradūniš-kas Čiurlionis, kad poetas susitiko tik su pačiu savimi didžiojo dailininko veidrodyje. Tuo atveju ir mums įdomiausia pažvelgti į paties poeto bruožus, stengiantis suprasti, kiek jie pasikeitė nuo Čiurlionio, kaip dvasinės tikrovės fakto, nulėmusio ne tik eilėraščių tematiką, bet, gal būt, ir jų esmę. Mes matome Bradūną dar tebekalbantį, kaip jau seniai, apie žemę, ugnį ir vandenį, tik šį kartą labai "įskaudintus" paties Čiurlionio buvimu, kaip kad degina veidą perdidelė saulės jėga. Poetas, žiūrėdamas į tos saulės tirpdymą, iškraipytą erdvę, sunkiai beatpažįsta savo senus, daug kartų taip gražiai apdainuotus gamtovaizdžius ir pradeda bijoti, "nebežinodamas ir ko gi", tų naujų erdvių platumo, tos čiurlioniškos tamsos, tų kosminių katastrofų, viską pavertusių pelenais. Norėtųsi sakyti, kad čia Bradūnas pirmą kartą susitinka su jam bauginančiai svetima meniško tikrovės pergyvenimo dimensija, bet iš tikrųjų tai netiesa, nes jau keliuose paskutiniuose jo rinkiniuose matėsi esmiškai tragiško būties supratimo tamsios prošvaistės. Jau "Devyniose baladėse" (1955) prasikišo "hidrogeninio velnio nagai" ir su sunkiu nerimu buvo dainuojama apie jūros trauką tremtiniui, joje nuskendusiam, apie grabadirbius ir mirtį. Kartais prasiskverbdavo visai neartojiška karti ironija:

Pinasi kojos tarp lavonų,
Daužias galva į pakaruoklį —
Kaip gera, kaip malonu
Pasigrožėti žmogum
(Devynios baladės, p. 129)

"Sidabrinėse kamanose" (1964), nežiūrint liaudies dainomis skambančio jų pavadinimo ir, aplamai paėmus, viso turinio, visgi žemė irgi kartais pradėdavo byrėti "kaip tamsi šviesa". Dabar gi, Čiurlionio be atvangos kankinamas, Bradūnas pradeda aiškiai suprasti, kad galima šaukti "balsu paklydėlio/ žemėje, kurios neranda nieks ..." Tai dar toli gražu ne Mackaus kalba, bet Bradūnas niekados apie Dievo savižudiškai atšauktą žmonėms išganymą ir nekalbės. Jis pasiliks tikinčiu Dievo duonos valgytoju, nuo senolių aukuro, per mažas sodžiaus bažnyčias po klevais, dabar iki čiurlioniškos visatos klaikios didybės. Sugebėjimas suprasti pasaulio tragiką genijaus vizijoj ir į tos pačios tragikos pergyvenimą įpinti šventą ir paprastą tikėjimą artojų Dievu atsiveria prieš Bradūną kaip naujas kūrybinis horizontas.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai