|
|
VL RAMOJAUS "KRITUSIEJI UŽ LAISVĘ" |
|
|
|
Įvairių minėjimų metu susikaupiame tylos minutei, norėdami pagerbti žuvusiuosius už laisvę. Tačiau ši minutė tėra tik labai reliatyvus prisiminimas, nes mūsų pareiga yra jei ne visada, tai bent retkarčiais suruošti rėksmo minutes, šaukti yra dėl ko, ir todėl gerai, kad nors dabar išėjo leidinys apie Lietuvos partizanų kovas prieš bolševikus pavergėjus. Tai Vlado Ramojaus "Kritusieji už laisvę".
Kai kas teigia, kad istorijai reikia laiko perspektyvos. Tačiau Arthur Schlesinger, knygos apie Ken-nedy "A Thousand Days" autorius, sako, kad tikroji istorija yra dabarties istorija. Jis teigia, kad viskas, kas užrašyta, laiko tėkmėj apsineš dulkėmis. Todėl svarbus kiekvienas užrašas, liudijąs dabarties istoriją. Tenka sutikti su Schlesingeriu, kad juo daugiau į praeitį, juo daugiau istorija tampa spekuliatyvine, mes švelniau pasakytume — prielaidine.
Per dvidešimt metų ne tik žuvo tų, kurie kovojo, bet dar daugiau mirė tų, kurie buvo tos kovos liudininkai. Ir kas liko neužrašyta, vis kaskart bus sunkiau beužrašyti. Tiesa, bolševikai skelbia savo duomenis, tačiau tai vienpusiški liudijimai, nors tam tikra prasme ir jie mums yra svarbūs, kadangi juose galima rasti tiesos bent tiek, kiek tai liečia žuvusiųjų pavardes. VI. Ramojus savo knygoje sumini apie pora šimtų mūsų kovotojų pavardžių ir su tais vardais susijusių vietovardžių, ir tai jau yra labai brangios paslapties šydo bent nedidelis prasiskleidimas.
"Kritusieji už laisvę" knyga vaizduoja partizaninę kovą konkrečiais vardais ir žygiais: aprašoma partizaninė kova ir kritusieji. Knygoje minimos tik pavardės, labai mažai minimos aplinkybės, kuriose ta ar kita kova vyko. Tačiau žodis "partizaninė kova" reiškia viską. Normaliame, jei iš viso karas gali būti normalus, net ir pralaimėjimo atveju, yra daugiau galimumų, gi partizaninė kova beveik išimtinai yra ligi mirties. Autorius knygoje mini daugiausia nuogus faktus, nors kiekvienas toje knygoje minimas yra pergyvenęs dvasinių ir fizinių kovų, kurios taip pat vertos knygos puslapių. Kiek knygoje vardų, tiek maždaug turėtų būti knygų tomų, nes tai nebuvo darbą, duoną ir poilsį pasirinkusių, bet apsisprendusių už laisvę gyvenimas, beveik šimtu procentų žinančių, koks bus rezultatas. Gerai, kad autorius gale pridėtame vardyne sužymi ir kritusiųjų žuvimo datas. Be abejo, skaitytojas norėtų ir daugiau, pageidautų kovotojų nors ir grubesnių biografijų. Tačiau jau dabar ateities istorikui bus lengviau, kai bus žinoma bent tas, kas užrašyta dabarties istoriją rašančių. Tiesa, yra knygoje ir tokių vardų, apie kuriuos tepasakoma, kad jie žuvo, bet svarbu ir pats žuvimo faktas, nes ir jis galėtų būti nežinomas. Iš antros pusės, autorius galėjo kai kur ir diametraliai suklysti, nes vienas kitas galėjo žūti išduodamas arba priešui talkininkaudamas. Tokių nekonkrečių atvejų knygoje tėra vienas kitas, bet geriau, kad tie vardai yra, negu, kad jų nebūtų. Mes apie tai čia kalbame, tik spėdami reliatyvios klaidos galimumus.
Autorius knygą suskristė į tris dalis: Aukštaitiją, Žemaitiją ir Dzūkiją su Suvalkija. Skaitytojui, be abejo, įdomu ne tik kokie vyrai kovojo, bet ir kur ta kova vyko. Skaitytojas ras paminėtus daugiausia kaimus ir miestelius, nors yra žinoma, kad kovos veiksmų yra buvę ir didesniuose miestuose, kaip Kaune. Dar daug mums reikia atskleisti, kad ateities istorija mūsų nekaltintų, nes laikas viską neša užmarštin.
Ši VI. Ramojaus knyga yra pati pirmoji tokio turinio. Tiesa, buvo Daumanto "Partizanai", Sūduvio "Vienų vieni" lietuviškai ir vokiškai, Vardžio "Lithuania under the Soviets", Tauro "Guerilla Warfare on the Amber Coast". Bet tai kitokio pobūdžio knygos, kurios liudija apie tautos ryžtą, bet ne tiek daug kalba konkrečiai, įvykiais ir vardais. Gi Ramojaus knyga atskleidžia daug daugiau tikrinių vardų. O tai būtina, kad kuo mažiau iš tos trisdešimt tūkstančių gyvybes atidavusių vyrų sąrašo nueitų užmarštin ir liktų tik apibendrintų sąvokų ribose. Bet ir Ramojus dar ne vienu atveju vartoja inicialus ir slapyvardžius, čia ir susiduriama su dabarties istorijos sunkumais, kad ne viską galima atsklaisti. O gal tada, kai bus galima atskleisti, nebebus atskleidė jų. Inicialų, vietovardžių ir slapyvardžių panašumai ar vienodumai gali visa tai apsunkinti. Kur autorius remiasi bolševikiniais šaltiniais tai bent tiek, kiek liečia vardus, jie gali būti tikri. Tačiau geriausia, kur autorius jau naudojasi šioje arba net ir anoje geležinės uždangos pusėje esančiais ne komunistiniais liudininkais.
VI. Ramojus be ypatingo pasiruošimo tokiam darbui, tik žurnalistinio smalsumo ir meilės kovojusiems broliams vedamas parašė knygą, kokios mūsų veiksniai nesugebėjo parengti per eilę metų, ir lėšų turėdami, ir galėdami parinkti žmones. Tačiau kaip patirtis rodo, visi didieji darbai padaromi privačių asmenų, nes ir po kolektyvo etikete dažniausiai darbą padaro vienas asmuo. Anaiptol nenorime nuvertinti veiksnių, tačiau grupė organizacijos žmonių visada jaučia atsakomybę prieš valdybas, tarybas ir komisijas, daug kas dingsta planavimuose ir svarstymuose. Planavimas ir kolektyvas žlugdo kaip tik ir tą sistemą, prieš kurią Ramojaus knygoje apračomi kritusieji kariavo. Todėl ši užuomina nėra kieno nors nuvertinimas, bet atkreipimas dėmesio, kad šį tomą turi sekti kiti, kad autorius nenutrauktų savo darbo, nes vargu kas kitas jį su tokiu užsidegimu dirbs.
Tiesa, panaši tragedija ištiko ne tik mus vienus, bet ir daugiau Lietuvos kaimyninių tautų. Net ir Vietname dažnu atveju broliui tenka kovoti prieš brolį. Bet Vietnamas yra ginamas, gi mūsų broliai buvo palikti vieni. Ir žydai labai nukentėjo, bet jie ir šaukia,nes šimtai knygų liudija jų tautos tragediją. Mes piktinamės, kad jie kovoja daugiau prieš mirusį nacizmą, negu prieš gyvą bolševikų tironiją, bet turime suprasti, kad, turėdami įtaką Amerikos spaudoj, jie negalės praleisti progos nekalbėję apie kelių milijonų savo tautiečių mirtį, šią digresiją ir darome, norėdami išryškinti didelę VI. Ramojaus knygos reikšmę. Tegu ji tik lietuvių kalba teišėjo, bet kas užrašyta, liks užrašyta, ir į kitą kalbą kelias nors ir sunkus, bet bus įmanomesnis.
Dar tam tikra prasme VI. Ramojaus knyga turi ir moralinės prasmės — atsilyginimo prieš žuvusiuosius. Tegu tai būna ir gėlės ant kapo, bet mes dedame ir gėles. Mes pabėgom iš mūšio ir kančios lauko ne tam, kad patogiai ilsėtumėmės, bet kad bent tą kovą liudytume. Juk drąsiai galima teigti, kad mirštančiam miško glūdumoje ar gimtuose laukuose pasikišančiam granatą po veidu vyrui ar sušaudomai partizanei lengviau būtų buvę, jei jie tikrai būtų žinoję, kad nebus užmiršti istorijos, kad išbėgusieji į laisvę žyšininkai šauks pasauliui apie pralaimėtą besąlyginę kovą. Nors tas šauksmas ir nėra tobulas, nors specialistai galės rasti nemaža pataisų, tačiau vis tiek jis yra šauksmas. VI. Ramojus yra atbėgęs iš kovos lauko ryšininkas, liudijąs mirtį.
Mes skaitome tos knygos vardyne: Įeit. Ramanauskas sušaudytas 1956, Pivoriūnas 1948, Pakalniškienė 1948, Gaižauskas, Gedminas, Gembutas, Kaminskas ir taip eilė kitų žuvusių tada ir tada. Ir tai nėra skaičiai, tai yra vardai tų, kurie turėjo artimuosius, kurie nebuvo robotai, o asmenys taip pat mylėję gyvenimą, pasirinkę mirtiną kelią į laisvę.
Daug turėjome tylos minučių, bet VI. Ramojaus knyga "Kritusieji už laisvę" kalbės ilgus metus pačia prasmingiausia kalba, minint mūsų naujųjų Pilėnų Margirius.
|
|
|
|