Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ANGLIŠKA STUDIJA APIE LIETUVIUS VOKIEČIŲ LITERATŪROJ PDF Spausdinti El. paštas
Pereitais metais pasirodė angliška knyga apie lietuvių kultūros apraiškas vokiečių naujojoje literatūroje: Lithuanian Culture in Modern German Prose Literature. Knygą parašė lietuvis Anatole C. Matulis, išleido Purdue universitetas (Indianoje). Tai grynai mokslinis 166 puslapių veikalas, parašytas specialisto ir skirtas specialistams, suprantama, angliškai kalbančio pasaulio germanistams. Bet įdomiausias dalykas, ir tai čia reikia ypatingai pažymėti, kad nors veikalas yra iš germanistikos srities, jis "savo tikslu pasistatė ne germanistiką, o lituanistiką.

Veikalo turinį autorius suskirstė labai tikslingai. Trumpoje įžangoje anglui skaitytojui duoda kiek žinių apie lietuvių tautą, paskui, pasiremdamas anglų autoritetais, iškelia lietuvių kalbos reikšmę kalbotyrai ir galop pamini tris vokiečių rašytojus vaizdavusius lietuvius, būtent: Hermann Sudermann, Ernst Wiechert ir Agnės Miegel. šiuos tris rašytojus atrinko rūpestingai perkratęs žymiai ilgesnį sąrašą, nes jie būdingiausiai vaizduoja lietuvius ir yra neabejotinai žymūs naujosios vokiečių prozos atstovai.

Tolimesnėje veikalo dalyje, įvade, autorius duoda išsamią apžvalgą viso to, kas vokiečių  (dalimi ir lietuvių) tyrinėtojų padaryta nuo pat XVI a. iki paskutinių laikų, tiriant lietuvių kalbą, dainas ir kitus kultūros reiškinius. Ypač plačiai išnagrinėtas XVIII-XIX a. susidomėjimas dainomis. Labai įdomu sekti, kaip Liudviko Rėzos išverstos vokiečių kalbon trys dainelės gan vingiuotu keliu pasiekė didįjį Goethę. Prie gausios šį kelią tyrinėjančios literatūros galėjo dar būti pridėtas prof. J. Ereto darbas "Rėzos santykiai su Goethe" (Athenaeum, Kaune, 1938). Po Goethės lietuviški motyvai kaskart vis stipriau panaudojami vokiečių poezijos, dramos ir prozos kūriniuose. Tokių kūrinių sąrašas dabar sieks kelias dešimtis vardų.

Vieno dalyko tačiau šiame tikrai turiningame įvade trūksta: tai įsakmaus paaiškinimo, kad tiek parinktieji trys rašytojai, tiek daugumas mokslinių veikalų turi galvoje tik Rytprūsių, t. y. Mažosios Lietuvos lietuvius ir jų kultūrą, o kalbant apie Mažosios Lietuvos lietuvius yra būtina iš anksto žinoti jų skirtingą istorinę ir kultūrinę aplinką. Šių žinių duoti autorius buvo priverstas keliose tolimesnėse veikalo vietose, bet anglui skaitytojui jos praverstų jau pat pradžioje. Tam reikalui labai tiktų Vydūno veikalas "Siebenhundert Jahre  deutsch-litauischer   Beziehungen" (Klaipėdoje, 1932), tik gaila, kad jis nepaminėtas nei išnašose, nei bibliografijoje.

Po įvado eina pats veikalo branduolys. Pirmame skyriuje autorius nagrinėja, kaip Sudermannas, Wie-chertas ir Miegel vaizduoja įvairius lietuvių sluoksnius: ūkininkus, žvejus, žemės ūkio darbininkus, ponų tarnus, tarnaites, aukles ir kitus. Autorius paprastai išvardija atitinkamo rašytojo prozos kūrinius ir iš jų išrenka tuos personažus, kurie paties rašytojo laikomi ar mūsų autoriaus nuomone laikytini lietuviais. Savo nagrinėjimą paryškina gausiomis citatomis ir net ilgokomis ištraukomis (vokiečių kalboje), šitaip vispusiškai nagrinėdamas, autorius palieka gan ryškų paveikslą vokiečių rašytojų vaizduojamo lietuvio ar lietuvės, pačių kūrinių net neskaičius.

Tačiau šio skyriaus pradžioje skaitytojui kils teisėtas klausimas: ar visi autoriaus nurodyti personažai tikrai yra ar bent galima laikyti lietuviais? Dėl Sudermanno personažų abejonių nekyla, bet VViecherto ir Miegel kai kurių personažų lietuviškumą reikia pirma dar įrodyti, nes šiuodu rašytoju savo kūriniuose vengte vengia tiesioginiai pažymėti personažų tautinę priklausomybę. Pavyzdžiui, VViecherto Jūrgen Doskocil, Jonas (romane "Die Majorin"), Jerominai (senelis, tėvas), Miegel Krupatsche ir kai kurie kiti personažai autoriaus ipso facto laikomi lietuviais, tačiau pačiuose kūriniuose jie lietuviais nepavadinti ir nė kokiais kitais žodžiais jų lietuvybė nenurodyta. Prieš skelbiant šiuos personažus esant lietuviais, būtų pravertę atlikti nors trumpą "šaltinių tyrimą", kuris parodytų, kodėl tą ar kitą personažą reikia laikyti lietuviu. Tokio "šaltinių tyrimo" reikalingumą parodo veikalo įvade aprašytasis lietuviškų elementų atradimas Goethės kūryboje. Tiesa, veikalo pabaigoje, išvadose, autorius nurodo kriterijus lietuvių identifikacijai, būtent: personažams parinkti vardai arba tų personažų lietuviškas pasireiškimo būdas, kaip kalbos paprastumas, ne-veidmainingumas, nemėgimas iškalbingai rodyti savo gilių jausmų ir t.t. Tačiau šių principų pritaikymą reikėjo parodyti, kad skaitytojas būtų įtikintas.
 
Iš kitos pusės, autorius ne visus lietuvius iš šių rašytojų prozos kūrinių suminėjo, pavyzdžiui, lietuvių darbininkų būrį trumpame epizode Sudermanno romane "Der Katzensteg", senovės prūsų palikuonį grafą Pernein ir senį žvejį Wiecherto romane "Das einfache Leben" ir kelis kitus.

Sekančiame trumpame skyriuje autorius nagrinėja visų trijų rašytojų susidomėjimą lietuvių kalba. Ypatingai didelį įspūdį jiems daro lietuvių dainuojamos dainos, giliausią gal Wiechertui. Be to, Sudermannas tyčia dažnai vartoja lietuviškus žodžius savo kalbai paspalvinti, o Miegel visas stilius pastebimai paveiktas lietuvių kalbos būdo; tą rodo ir jos gausus mažybinių daiktavardžių vartojimas, šiaipjau visai neįprastas vokiečių kalboje. Todėl kiek keista, kad tie trys rašytojai nerodo nė mažiausio gailesio, kai lietuviai savo kalbą pameta (kaip pas Sudermanną) arba jos jau net savo tarpe nevartoja (kaip pas Wiechertą ir Miegel).

Tolimesnis skyrius nagrinėja lietuvių papročius. Rašytojai aiškiai pastebi, kad lietuviai turi daug skirtingų papročių ir juos labai saugoja, daug daugiau, negu savo gimtąją kalbą. Rašytojai grožisi lietuvių moterų tautiniais apdarais, pabrėžia paprotį dainuoti kiekviena linksma ir liūdna proga, o taip pat nemažą girtuokliavimą (ypač pas Sudermanną), labai smulkmeniškai vaizduoja vedybas, laidotuves, talkas, taip vadinamą "nuotakos išmėginimą" ir galop Joninių linksmybes ir burtus. Daugiausia papročių vaizduoja Sudermannas, nes jis geriausiai juos pažinojo; VViechertas jais domisi mažiau, o Miegel aprašo dar ir senovės prūsų (kuriuos autorius vadina keistoku naujadaru: Balto-Lithuanians) įvairius papročius. Įsidėmėtina autoriaus išvada, kad visi trys rašytojai "parodė išskirtinai didelį susidomėjimą lietuvių papročiais".

Didžiausios apimties skyrius yra apie religiją ir mitologiją. Visi trys rašytojai liudijo, kad lietuviai yra labai religingi, karšti protestantai. Tačiau savo kasdieniniame gyvenime daugelis jų laikosi dar įvairių pagoniškų įsitikinimų ir burtų. Jie tvirtai tiki Dievą, bet savo mintyse dar nėra užmiršę Perkūno, Laimės, Giltinės, laumių ir kitokių būtybių. Rašytojams keisčiausia, kad lietuviai visai nemato prieštaravimo tarp savo krikščioniško tikėjimo ir pagoniškų įsitikinimų bei praktikų. Autorius šiame skyriuje ne tik išdėsto, kas pačių rašytojų kūriniuose pavaizduota, bet imasi aiškinti visą senovės baltų mitologiją, kritikuoja šaltinius, stengdamasis įvairius neištirtus klausimus išaiškinti ar klaidas atitaisyti. Galima gauti įspūdį, kad čia nagrinėjama ne literatūrinė tema, o grynai tautotyros ar lyginamosios religijos klausimai. Mitologiniai elementai, kaip žinoma, yra vartojami visose literatūrose, bet literatūros kritikai jų autentiškumui ar tikrumui perdaug reikšmės neskiria.

Paskutinis skyrius nagrinėja lietuvių kaimo ir lietuviškų sodybų aprašymą. Lietuviškos sodybos vokiečiams rašytojams daugumoj atrodo labai kuklios, tačiau jiems krinta į akį ant paprastų šiaudinių ar švendrinių stogų užkelti mediniai žirgeliai. Taip pat ir gėlių darželiai prie kiekvienos kad ir vargingiausios sodybos patraukia rašytojų dėmesį, čia pilnumo dėliai galima būtų paminėti, kad rašytojai mini (pavyzdžiui, Sudermannas) ir šauniai atrodančias lietuvių sodybas, bet jos statydintos nusižiūrėjus į vokiečius, todėl jose nieko lietuviško rašytojai, tur būt, nepastebėjo.

Autorius savo veikale išnagrinėjo labai įvairų ir įdomų lietuvių ir jų kultūros paveikslą, nupieštą trijų žymių vokiečių rašytojų. Visi trys atrado lietuviuose kelis vienodus bruožus, pavyzdžiui, būdo tiesumą (neveidmainiškumą), nuolankumą, tikėjimą ryšiais su mirusiais, dainų pamėgimą, burtų vartojimą ir kai kuriuos kitus. Autorius ne vienoj vietoj perdavė rašytojų pastebėtą dar vieną labai būdingą lietuvių dvasios bruožą, būtent, kad jie niekam neleidžia savęs neteisingai užgauti ar pažeminti, todėl vokiečiai juos respektuoja ir net gerbia. Pavyzdžiu gali būti Sudermanno Raudszus, Wiecherto Jons Jeromin, bet autorius išvadose šio dvasios bruožo nepabrėžė.

Autoriaus nagrinėjimas labai kruopštus ir labai įdomus. Kruopštumą rodo noras visus teigimus pagrįsti kokiais nors aukštesniais autoritetais, nurodant (dažniausiai išnašose) tų autoritetų veikalus ar cituojant ištraukas. Kartais net atrodo, lyg autorius nieko pats iš savęs nemokėtų pasakyti, net mažą klausimą remdamas aukščiausio rango autoritetu. Bet, iš kitos pusės, tatai suteikia nagrinėjimui daug įdomumo. Pavyzdžiui, autorius nagrinėjamus lietuviškus personažus lygina ne tik su kitų vokiečių rašytojų, bet net su Sofoklo, Byrono, Sartre ar moderniško Amerikos rašytojo Tennessee Williams personažais. Lietuviškų dainų nagrinėjime autorius suranda, kas galima paaiškinti Wagnerio ar Leoncavallo operomis, o lietuvių kaimo gyvenimo vaizdai jam primena Brueghelio ar Van Gogho drobes. Taipgi lietuvių kaimiečių vyrų ir moterų galvojimus jis mano galįs remti Platono, Tomo Akviniečio ar Schopenhauerio doktrinomis, o lietuviškos klėties planą lyginti su antikinės Graikijos šventyklos dalimi "opisthodomos"... Literatūros kritikas galės pasakyti, kad tokių didelių vardų šauktis nėra reikalo, nagrinėjant šiuos vis dėlto kasdieninius lietuvių kultūros reiškinius. Tai gali būti teisinga, bet vargu galima būtų laikyti veikalo minusu, greičiau pliusu. Tai rodo autoriaus gausų žinių aruodą. Pripildydamas savo veikalą tokia gausybe vardų ir referencinių veikalų, autorius jei ne veikalo mokslinį svorį pakėlė, tai padarė jį, be jokios abejonės, daug naudingesnį: jis tapo lyg kokia lituanistikos enciklopedija, sutalpinta į maždaug pusantro šimto puslapių.

Veikale tiek daug visokių klausimėlių nagrinėjama, kad, savaime aišku, kai kurių mokslo šakų specialistai ras ne vieną teigimą netikslų ar taisytiną, čia galima paminėti tik vieną antrą tokią vietą, pavyzdžiui, Sudermanno lietuvės, Alute Lampsatis, vardo ir pavardės aiškinimą. Autorius teigia, kad Sudermannas klaidingai rašo pavardę, nes turėtų būti "Lampsaitis" ar net visai moderniškai "Lampsaitytė". Bet Mažosios Lietuvos šnektose toks tarimas, taigi ir rašymas, yra teisingas (palygink žinomo Lietuvos universiteto profesoriaus, kilusio iš Mažosios Lietuvos, pavardę: Kodatis). Apie vardą "Alute" autorius mano, kad Sudermannas jį bus išvedęs iš žodžio "alus". Gal ir taip, bet gal ir ne, nes "Alute" rašyta vokiečių rašyba, tad reikia tarti kaip "Aliutė", o tai yra visai įprastas moteriškas vardas.

Kitoj vietoj autorius plačiai aiškina "Giltinės" etimologiją, bandydamas šio vardo šaknį susieti su panašiai skambančiomis indoeuropiečių prokalbės ar senųjų germaniškų kalbų šaknimis. Ar taip sieti galima, ar ne, tikrai pasakyti galėtų tik specialistai filologai; literatūros kritikas tos sugestijos gali būti įvestas tik į netikrą kelią.

Nagrinėdamas Perkūno vaizdavimą, autorius daro išvadą, kad lietuviai vengia jo vardą tarti, vadina jį dažniau "tėveliu", "didžiuoju tėveliu", "geruoju tėvu". Tačiau tokius epitetus vartoja tik Miegel istoriniai personažai (iš jų Itą net negalima iš tikrųjų laikyti senovės prūse), čia yra greičiau germanų mitologijos įtaka, nes Didžiojoj Lietuvoj težinomas epitetas "dievaitis" (Perkūne dievaiti, nemuški žemaitį).

Pastebėtos kelios korektūros klaidos. Yra likusių kai kurių rašybos nelygumų, pavyzdžiui, vokiečių kalbos ištraukose paprastai rašoma "ss", bet kai kuriose vietose palikta vadinama "scharfess." Taipgi ir lietuviškų žodžių rašyboj vienur yra stogeliai (š, ž), kitur jų trūksta, žinoma, cituojant vokiškų veikalų lietuviškus žodžius, tų "stogelių" ir negali būti.

Techniška veikalo pusė visai patenkinama; spauda labai švari (spausdinta Vienoje). Nors knyga neįrišta, bet kaip mokslo reikalui naudojamam veikalui tai nėra būtinai reikalinga. Didelė gausybė išnašų sutvarkyt pagal vieną planą ir, palyginamai, tvarkingai. Sutrumpinimai paaiškinti reikalingose vietose, todėl nesunku šaltinius identifikuoti.

Nepaprastai naudinga bibliograjinė medžiaga. Daugybė veikalų yra paminėta išnašose, o gale veikalo įdėtas ilgas net 9 puslapių smulkiais   spaudmenimis   sąrašas.

Dauguma veikalų, aišku, vokiečių kalba, bet yra ir atskirus klausimus nagrinėja lietuviški veikalai. Tad Matulis angliškos literatui M pasaulin paleido naudingą, aukštosios mokslo įstaigos išleistą veikalą, jo svetimtaučiams (ir lietuviams!) skaitytojams suteikiantį svarbiausias lituanistikos žinias ir tos šakos šaltinius viena iš plačiai vartojimų Vakarų pasaulyje kalbų, būtent, vokiečių kalba. JAV knyga gaunama: K. Jeske, 19947 Cardoni, Detroit, Mich. 48203. Kaina $4.90.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai