Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VYTAUTO AUGUSTINO FOTO MENAS PDF Spausdinti El. paštas
Vytautas Augustinas mūsų foto istorijoje užima itin svarbią vietą. Iki jo ano meto fotografai daugiau ar mažiau domėjosi Lietuvos senėnom, etnografija, o Vyt. Augustinas, pasirodęs viešai 1933 m., pasuka visai kitu keliu. Jis siekia meniškoje nuotraukoje užfiksuoti besikuriančią jaunąją Lietuvą. Atsidėjęs per metų metus fotografavo krašto pažangą. Dešimt metų dirbo šitoje srityje ir savo plano neišbaige. Dar reikėjo laiko, kad būtų užfiksavęs visą Lietuvą su jos gamta ir miestais.

Šis posūkis į besikuriančią Lietuvą dar žymus ir tuo, kad su V. Augustino pasirodymu auga bendrai susidomėjimas foto menu. Vėliau susirūpino net vyriausybe, kaip kraštui pagaminti daugiau gerų foto meisterių. Buvo galvota apie foto klases prie amatų mokyklų, šiais tikslais ir V. Augustinui buvo pažadėta stipendija į Pragą, bet dėl karo ja pasinaudoti negalėjo.

V. Augustino foto menas turi savitą ir ryškų veidą. Praėjo jis ramus pro senovę ir, sustojęs ties dabartimi, jieškojo grožio ir giedrumos. Galėjo būti ir užmirštas kampelis, bet jo nuotraukoje jis pasirodė gražus, suidealintas, prisunktas idiliškos lyrines nuotaikos.

Svarbiausią vietą jo foto mene užima gamta. Jis rytų augštaitis su tradiciniu gamtos pajautimu.

Kai dailininkas atsistoja prieš gamtą, jis yra kur kas laisvesnis nei fotografas. Gali būti dailininkas ir kraštutinis realistas, bet vistiek jis vienokiu ar kitokiu būdu tvarko ir pakeičia piečiamą peisažą. Jeigu kokia šaka dengs gilumą, jis lengvai ją praleis. Nereikia jam ir valandų valandas laukti, kol susiklostys tinkamai debesys ir geru kampu nušvies saulė. Jis atmintyje išlikusį vaizdą gali perkelti paveikslan, pats tinkamai susitvarkyti apšvietimą.

Fotografas gi yra gamtos sargas. Jis priverstas skaitytis su gamta iki kraštutinumo. Negali jis pastumti medžio, išversti tvoros, pakreipti upės vagos. Jis gali nuotraukon perkelti tik tai, ką pats mato savo akim. Gamtovaizdis jam yra didelė scena, kur svarbiausią vaidmenį vaidina apšvietimas. Vienu dienos laiku tas vaizdas bus vienoks, kitu — kitoks. O kad pilnai atsektų peisažo mintį, parodytų jo grožį, fotografui reikia valandų valandom, dienų dienom ir net metais tykoti savo grobio. Jis panašus į medžiotoją, kuris, pastebėjęs žvėrelio pėdas, laukia tik momento. Ir fotografas pirma pastebi savo "grobį" — peisažą ir budi su kamera, kada jis prasivers pilname savo apšvietime.

Atėjęs iš augštaitiško kaimo, V. Augustinas atsinešė tą "medžiotojo uoslę". Lengvai jis atsekė, kur gali būti tikslus ir geras "šūvis". Tada su didele kantrybe laukė, kada išsipildys jo vizija.

Gamtos pajautimą jis pagilino atmosferinėm studijom. Jis susekė, kada būna geriausias apšvietimas, kada skaidriausi debesys ir vandenys. Susidarė net savitą fotografavimo tvarka. Geriausią apšvietimą duoda ankstus rytas ir vakaras (vasara po 5 v.). Vidurdieniais jis niekada nejudino kameros, už tai ankstų rytą jis "medžiojo". Švarus oras davė galimybės ryškiai apčiuopti daiktus. Čia prisidėjo horizontalus saulės apšvietimas, kuris pastatams suteikė aiškius kontūrus. Rytmečiais medžiojo rūką, šviesos ir šešėlių žaismą.

Kaip nuotraukos su rytmetiniais apšvietimais turi giedrumą, taip vakarinės — lengvą melancholiją. O kai vakare nulijo lietus ir pasirodė pažemyje saulė, tai daiktai ir laukai sušvyti tiesiog ilgesinga šviesa. Toks yra vienas iš gražiausių jo vaizdų — Videniškio bažnytkaimis.

Pačioje gamtoje jis nuolat jieško pirmojo plano, kad, pvz., pro medžių šakas, prasivertų giluma ir sudarytų tikresnę trijų dimensijų iliuziją. Kur neranda pirmojo plano, jii žaidžia kuo nors kitu — debesim, vandens atspindžiais. Debesys kaip dideli reflektoriai muša šviesą per visą vaizdą, minkštindami detales. V. Augustinas yra praleidęs savaičių savaites, sekdamas debesis, jieškodamas jų formos. Ypač jis pamėgo tokius debesis, pro kuriuos skverbiasi saulė.

Gamtos motyvus jis stengiasi visur įvesti. Štai fotografuodamas rugpjūčio temą ar kitus laukų darbus, būtinai jis taip sugrupuos žmones, kad aplinkui pasirodytų kuo platesnis peisažas, virpanti gamtos atmosfera.

Įvedė gamtą ir į grynai architektūrinius miesto vaizdus. Ir čia prasiveržia medžiai, sustoja svajingai, ritmingai skaidydami plokštumas. Su gamtos elementu jis ir architektūrai suteikė gaivumo bei nuotaikos. Daugiausia jis fotografavo Kauną ir Vilnių, bet dažnai lankėsi ir provincijoje, čia jis susidūrė su viena kita senėna, kuri tačiau nevirsta pačiu objektu, o tik nuotraukos dalimi ar ornamentu.

Teko jam kurį laiką būti ir reporteriu, kur pasižymėjo greitu ir taikliu šūviu, švariu darbu, taip pat surasdamas ir atmosferinės gilumos.

Paskutiniu metu jį buvo angažavęs teatras (Atėjo su "Sužadėtine"). Kiek pirmiau teatras visai nesirūpino išfotografuoti savo pastatymų, tiek dabar buvo surengiamos net foto parodos, išleidžiamos meniškos, giliaspaudėje spausdintos programos. Atsidėjęs jis sekė kelias repeticijas, užsirašydamas svarbiausias scenas, paskui jau fotografavo. Būdinga čia, kad jis savaip sugrupavo ir pačias scenas ir, išeidamas iš veikalo charakterio, savaip tvarkė apšvietimą.

V. Augustino nuotraukose yra nemaža tapybinio elemento, sultingo šešėlių žaismo. Tad nenuostabu, kad, sekdamas  foto pažangą,   jis  priėjo prie spalvotos nuotraukos, čia jo kūryba sušviti visai naujoje šviesoje. Didelis spalvingumas, subtilus spalvos ir ritmo pajautimas bei nuotaika daro nuotraukas įdomias ir vertingas. Jieškodamas spalvų žaismo, jis dirba ir flexichromo technika (specialiai padengtą juodą baltą dažo rankomis), čia V. Augustino tapybiškumas dar labiau išryškėja.

V. Augustinas dalyvavo įvairiose tarptautinėse parodose, yra laimėjęs premijų ir pasižymėjimų ženklų. Jo nuotraukų rasime ir tarptautiniuose foto albumuose. Bet mums šiuo kartu yra daug svarbiau ne tas jo pasise kimas, bet foto kraitis, kurį jis atsigabeno. Kas būtų, jei neturėtume jo negatyvų? Neturėtume Lietuvos vaizdo, negalėtume nei kitiems parodyti, ką buvome sukūrę. Iš jo archyvų, lyg iš aruodų, ir dabar semia-masi vaizdų įvairiems reprezentaciniams leidiniams. Iš jų daug pasinaudoja ir Liet. Enciklopedija. Vaizdai kaip tik visus patraukia savo meniškumu ir grožiu.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai