Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VISAS GYVENIMAS LIETUVIŠKAJAI KNYGAI Prof. Vaclovo Biržiškos 70 metų amžiaus sukakties (1884. XII. 2—1954. XII. 2) proga. PDF Spausdinti El. paštas
Kai 1904 metais Petrapilio viešosios bibliotekos tarnautojas Silv. Baltramaitis paskelbė antrąjį papildytą lietuvių bibliografijos leidimą ("Sbornik bibliografičeskich materialov"), Vacl. Biržiška buvo tik 20 metų Petrapilio un-to studentas. Baltramaičio įragintas ir perėmęs šitaip Lietuvos bibliografo bei lietuviškos knygos istoriko "etatą", jis per pusę šimtmečio toje srityje yra tiek atlikęs, kad reikėtų daug lapų, norint įvertinti visą jo mokslinį veikimą ir tyrinėjimą, jo nepaliaujamą rašymą. Iz. Kisinas 1940 m. sudarė Vacl. Biržiškos rašinių ir knygų bibliografiją.

Per paskutinius 14-ka metų tačiau, nepaisant okupacijų ir tremtyje mokslui taip nepalankių gyvenimo sąlygų, prof. Vacl. Biržiška vėl papildė savo raštų skaičių. Vokiečių okupacijos metu netekęs savo gyvenimo draugės, turėjęs skirtis su savo turtinga biblioteka ir gausiais abiejų un-tų lituanistiniais lobiais, su kuriais prof. V. Biržiška buvo dešimtimis metų suaugęs, jis tremtyje vėl kibo į mokslą, į lietuviškos knygos tyrinėjimą.

Tuo metu, kai dar daugelis gyvenome nuotaikomis greito Lietuvon grįžimo, 1946 m. pradžioje prof. Vacl. Biržiška išleido Tiibingene (Patria) lietuvių rašytojų kalendorių. 1947 m. jis paskelbė Pinnebergo un-to leidinių serijoje, angliškai apie Abromą Kulvietį, o kitais metais vokiškai Heidelberge apie Martyną Mažvydą. 1952 m. Brooklyne išėjo "Vyskupo Motiejaus Valančiaus biografijos bruožai". 1953 m. Čikagoje pasirodė jo daugelio metų tyrinėjimų rezultatas: "Senųjų lietuviškų knygų istorija". Jeigu dar pridėtume daugybę straipsnių, papildymų (prie kitų darbų), kritikų ir t.t. perijodikoje, tai matytume, jog prof. Vacl. Biržiškos plunksna vis dar nerūdyja. Kur tik jis bepatenka, tuoj randa kelią į bibliotekas, vis tyrinėja ir vis rašo. Šitokiu būdu tremtyje yra jis visai perdirbęs, žymiai papildęs savo didįjį viso gyvenimo veikalą, būtent, lietuvių bibliografiją. Tą patį galima pasakyti apie jo nuolat vis papildomą, milžinišką biobibliografinį veikalą apie lietuvių rašytojus (vad. "Aleksandryną"), vis dar tebesantį mašinraštyje.

Visokių pareigų per savo gyvenimą sukaktuvininkas yra ėjęs. Daug darbų jam teko dirbti. Jis buvo švietimo komisaras (1919), gimnazijos mokytojas (1920, 1922-25), karininkas, Augštųjų Karininkų kursų dėstytojas, Mokytojų Profesinės Sąjungos suaugusių gimnazijos organizatorius ir pirmasis direktorius. Organizavo jis V. Kudirkos liaudies un-tą ir ligi 1926 m. jam vadovavo, 14 metų jis buvo 1931-čiais įkurtosios Lietuvos Bibliotekininkų dr-jos pirmininkas (iki 1944), vienas iš pirmininkų Pabaltijo bibliotekininkų sąjungoj, Teisių fakulteto (nuo 1922 m. administracinės teisės) docentas, nuo 1930 m. ord. prof. Ilgai Humanitarinių mokslų fakultete jis dėstė lietuvių bibliografiją, lietuvių knygos istoriją ir kt.

Dar būtų galima žymiai daugiau priskaičiuoti Vcl. Biržiškos pareigų, tačiau per visą jo gyvenimą eina viena pagrindinė tema, būtent, lietuviškoji knyga ir prof. Vacl. Biržiškos jai didelė meilė. Naujai surasti lietuviški tekstai, iki tol nežinomi kokios senos knygos leidiniai, ar staiga aptiktos kokios naujos seno lietuvių rašytojo gyvenimo aplinkybes, prof. Vacl. Biržiškai teikdavo paguodos ir džiaugsmo.

Bet jo darbas yra reiškęsis keliomis kryptimis ir moksliniame veikime. Paliekant nuošaliai jo bandymus poezijoje (prieš I D. karą), jo publicistinius straipsnius, jo darbus kitomis, net karo istorijos temomis (pvz., apie Lietuvos hetmaną J. K. Chodkevičių ir kitus mūsų kariuomenės vadus, Mūsų Žinynas 1921-22), visą jo gyvenimo mokslinį bei lituanistinį ir pedagoginį veikimą reikia suvesti čia į tris pagrindinius skyrius: 1. Lietuvių knygos tyrinėjimas, 2. Bibliografinių tradicijų Lietuvoje kūrimas ir bibliotekininkų ruošimas ir 3. Lietuviškos ir Lietuvių Enciklopedijos redagavimas.

1.
Lietuvių knygos tyrimo srityje prof. Vacl. Biržiška yra atlikęs didžiulių pastangų reikalaujantį darbą. Per 4 dalis (5 tomai), iš kurių susidaro 2592 skiltys, su gausiais papildymais seniausioms dalims (930 p.), jis lietuvių bibliografiją yra privedęs iki 1910 metų imtinai. 1939 metais dar spėjo pasirodyti IV-sios dalies II-jo tomo (1914-14) 1-sis sąsiuv. (1910). Tolimesnis bibliografijos spausdinimas, deja, nutrūko.

Jeigu S. Baltramaitis iki 1904 metų buvo paskelbęs 2656 bibl. pozicijų sąrašą, tai Vacl. Biržiška lietuvių knygų lobį beveik dvigubai papildė. Iki 1946 metų jis buvo sudaręs tam pat laikui (iki 1904) 4642 bibl. pozicijas. Tos perdirbtos ir papildytos medžiagos dabar prisikrovė tiek daug, kad šiuo metu prof. Biržiška turi 3500 mašinėle paruoštų didelių lapų, bet dar žymiai daugiau medžiagos (du kartu tiek!) yra surinkta toliau. Būtų tikrai nepaprastas įvykis mūsų kultūros istorijoje, jeigu iki galo pabaigta tvarkyti Vacl. Biržiškos lietuvių bibliografija, kuriai jis savo gyvenimą aukojo, būtų pagaliau išspausdinta.

Betyrinėdamas lietuviškas knygas, prof. Vacl. Biržiška yra susidūręs su daugybe lietuviškos knygos problemų. Jam teko sustoti prie įvairiausių mįslių, galvą laužyti ir šifruoti šimtais slapyvardžių ir t.t. Atskirais klausimais jis yra ir plačiau rašęs. Pvz., daug galvosūkio sudarė jam 17-jo amž. lietuvių jėzuitų rašytojai, ir jis dviem atvejais grįžo prie J. Jaknavičiaus Evangelijų (Tauta ir Žodis IV; Archivum Philologicum VIII). Reikšmingų savo tyrinėjimų rezultatus apie senąsias lietuvių knygas jis jau 1930 m. buvo suvedęs sintezėn. Po 23 metų Čikagoje pasirodžiusi knyga yra eilę klausimų revidavusi ir patikslinusi (žiūr. mano rec. "Aiduose" 1954, p. 181).

Šalia senosios bibliografijos ir senųjų knygų tyrimo, 19 amžiaus, kurio centre stovėjo spaudos draudimo laikai, buvo, žinoma, taip pat prof. Vacl. Biržiškos tyrinėjimų laukas. Kan. J. Tumo redag. "Mūsų Senovėje" (I t. Nr. 1-5, 1921-22) suskaičiau 18 jo straipsnių iš 19 amžiaus lietuvių kultūros istorijos. Nuo 1937 metų pats Vacl. Biržiška redagavo atgaivintą "Mūsų Senovę". Jeigu Tumo laikais tame žurnale galėjai rasti be tvarkos visokių lituanistinių dalykų, pradedant nuo proistorinių liekanų aprašymo iki I D. karo dienoraščių skelbimo, tai prof. Vacl. Biržiška, iki 1940 m. išleidęs 5 storus sąsiuvinius, įvedė sistemą. Žurnalas buvo padarytas 19 amž. literatūros istorijos ir to laiko kultūros istorijos organu. Pats Vacl. Biržiška jame vis daug rašė, daug skelbė iki tol nežinomų tekstų ir atsiminimų. Neišsemiamų galimybių teikė prie V. D. Un-to jo paties rūpestingai suorganizuotas rankraščių skyrius (su Vaižganto muziejumi).

Negalime, žinoma, čia inventoriškai išskaičiuoti nė visų svarbesniųjų Vacl. Biržiškos darbų bei veikalų. Būdinga, kad, aptikęs naujų pozityvių faktų, jis nesilaiko užkietėjęs jau savo anksčiau paskelbtų tezių. Jis nesustingsta savo nuomonėje, bet savo išvadas reviduoja, jas papildo, patikslina. Reikšmingas pavyzdys šituo atžvilgiu yra jo pažiūra į vysk. Valančių. "Mūsų Senovės" II t. (355-371 p.) jis buvo skelbęs straiosniu ir kritikavęs kun. J. Stakausko ("Tiesos Kelyje" 1938) išvadas apie Valančių. Prof. Vacl. Biržiška mažino Valančiaus nuopelnus lietuvybei. Jam argumentu tarnavo organizavimas dekanąlinių bibliotekų iš lenkiškų knygų, nereiks lavimas parapinėse mokyklose dėstyti lietuvių kalbos, Valančiaus susirašinėjimas lenkiškai.

Remdamasis gausia ir įdomia medžiaga iš paties Valančiaus archyvo (Kauno Metropolijos kurijoje), J. Stakauskas argumentuotai ir gyvais šaltiniais akademiškai atsakė (Valančiaus lietuvybės klausimas, "Židinys" ?9, 1939 p. 43-66) į visus jam padarytus priekaištus. Kai 1951 m. Vacl. Biržiška "Aiduose" minėjo Valančiaus trigubą jubiliejų, tokių priekaištų Valančiaus lietuvybei jau nebebuvo likę.

Taip pat prof. Vacl. Biržiška nekartą yra patikslinęs arba revidavęs savo paties ankstesnius aiškinimus, ar prielaidas, kai tik atsirasdavo naujų šaltinių bei iki tol nežinomų faktų.

2.
Nuo pat savo akademinio darbo pradžios būdamas Lietuvos un-to bibliotekos direktoriumi ir tikruoju jos kūrėju iš 40 knygų į 300,000 tomų (su fakultetų bibl.), prof. Vacl. Biržiška yra nutiesęs pagrindus lietuvių bibliotekų ir bibliografijos tradicijoms.  Jo  vadovaujamoje un-to bibliotekoje pasiruošė eilė bibliotekininkų, čia buvo įvesta dešimtinė sistema, suorganizuotas labai svarbus sistematinis lituanistikos katalogas (dešimtaine klasifikacijos sistema), kurio atbaigti, žinoma, neleido nepriklausomybės sutemos.


LYDUVĖNŲ APYLINKĖ    V. Augustino nuotrauka

1924 m. Vacl. Biržiška įkūrė Bibliografijos Institutą ir pats jam visą laiką vadovavo. Tremtyje kai kas darė priekaištų, kad profesorius, turėdamas galimybių ir visokių universitetinių spaudinių, kurie Kaune įvairiuose fakultetuose būdavo išleidžiami, jų nesiuntinėjo į Vakarus mokslo įstaigoms. Užtai taip sunku dar ir šiandien surasti kai kuriuos V. D. un-to leidinius, kurių Kaune buvo palikę iki valiai. Tačiau reikia suprasti, kad prof. Vacl. Biržiška ir tada buvo užsikasęs savo moksliniuose, bibliografiniuose ir enciklopedijos redagavimo darbuose. Net jis pats asmeniškai nesigarsino už Lietuvos ribų ir tada, kai įvairūs baltistsi-lituanistai (Gerullis, Hermannas ir daug kitų) domėjosi jo moksliniais laimėjimais ir su juo palaikė šiltus ryšius.

Prieš porą metų už labai nedidelę kainą pateko labai turtinga lituanistinė prof. Edv. Her-manno biblioteka į minėtąją Marburgo biblioteką. Ten ant daugelio paties prof. Vacl. Biržiškos rašytų knygų yra jo dedikacija Hermannui. Vadinasi, jis pats tiesiogiai palaikė su specialistais nuolatinius ryšius. Ir un-to bibliotekoje dažnai pas jos direktorių užsukdavo įvairių svečių iš užsienio. Jie dažnai nebūdavo išleidžiami tuščiomis, jeigu kas nors iš un-to leidinių atitiko jų dėmesio sritį.

1928 m., žinomo bibliografo Al. Ružancovo iniciatyva, buvo įsteigtos "Bibliografijos Žinios". Jos tapo Bibliografijos Instituto ir Lietuvos Bibliotekininkų dr-jos organu. Iš viso jo yra Lietuvoje pasirodę 100 numerių. Tiesa, visą medžiagą ligi vokiečių-rusų karo 1941 m. paruošdavo A. Ružancovas (vėliau V. Steponaitis), o prof. Vacl. Biržiška pasirašinėdavo formaliu redaktoriumi, tačiau čia nuolat buvo jaučiama jo įtaka ir svoris. Per "B. Ž." jis yra paskelbęs eilę įdomių straipsnių. Pvz., atskiru leidiniu išėjo 1933 m. vertingas "B. Ž." atspaudas (iš 1931-32 m. 71 p.). Tai yra iliustruota lietuvių laikraščių apžvalga, "priešistorinis perijodinės lietuvių spaudos laikotarpis" (iki 1904 m.).

Vokiečių okupacijos metais prie "B. Ž." lankais buvo imta siuntinėti nauji prof. Vacl. Biržiškos darbai. Lietuvos bibliotekininkui jis visada norėjo duoti specialios bibliotekininko literatūros ir buvo ėmęs leisti "Bibliotekininko parankinę". Nr. 1 išėjo lietuviškieji slapyvardžiai ir slapyraidės. Tai buvo ligi 1914 metų slapyvardžių ir slapyraidžių sąrašas alfabeto tvarka (1943 m., VII+ 96 p.). Antroji parankinės dalis (80 psl.) apėmė 1950 asmenų su 6400 slapyvardžių (ligi 1914 m.), autorių pavardžių tvarka. Vadinasi, pagal autorių pavardę buvo nurodyti jų slapyvardžiai, paremiant šaltiniais. Tai buvo labai svarbus ir kruopštus darbas. Atidengti nežinomus slapyvardžius prof. Vacl. Biržiška galėjo ir todėl, kad jam V. D. un-to bibliotekos rankraščių skyriun buvo pasisekę gauti spaudos draudimo laikų kai kurių redakcijų archyvų.

1943-44 m. "B. Ž." priedu ir 3-ju bibliotekinio parankinės numeriu ėjo lietuviškos bibliografijos istorija. Jos buvo išspausdinti tik 32 psl. Deja, ji turėjo būti nutraukta prie Estreicherio bibliogr. Vadinasi, prof. Vacl. Biržiška ne tik stengėsi dirbti mokslinį ir tyrinėjamąjį darbą, bet jis auklėjo ir jaunus bibliotekininkus bei bibliografus. Tam jis turėjo dar progos, nuolat skaitydamas tos rūšies kursus un-te, o vėliau (1941) būdamas atskiros bibliotininkystės šakos vedėju.

Tik iš perspektyvos bus galima pilnai įvertinti Vacl. Biržiškos atliktą darbą toje srityje. Su dideliu kruopštumu jis buvo pradėtas, kai 1922 m. profesorius ėmė leisti žurnalą "Knygos". Jo išėjo 6 numeriai, ir jo priedu ėmė eiti jau minėtoji lietuvių bibliografija, kurios susidarė iki 1910 metų 8229 bibl. pozicijos.

3.
Kam teko nors kiek su prof. Vacl. Biržiška bendrauti, tuoj Įsitikino, kad jis yra tikroji ir gyvoji lituanistikos enciklopedija, stebinanti mus visus savo žinojimu, patyrimu apie faktus ir dalykus, kurių jokiose knygose, jokiuose šaltiniuose negali rasti. Tad jam ir teko dar, šalia savo mokslinių, bibliografinių bei bibliotekinių darbų, imtis redaguoti Lietuviškąją Enciklopediją Kaune (1932-44) ir Lietuvių Enciklopediją Amerikoje. Šitam darbui jis nuo seniau buvo ruošęsis. Kaune leistos Lietuviškos Enciklopedijos išėjo 9 storuliai tomai ir 8 sąsiuv. (iki "istorija").

Pats prof. Vacl. Biržiška, šalia redakcinio darbo, yra davęs šimtais lituanistinių straipsnių, kurių skaičiaus, be abejo, nė jis pats nebežino. Universiteto bibl. rankraščių skyriuje būdavo laikomas archyvinis egzempliorius, su nurodymais, kas ką yra rašęs. Iš jo, žinoma, būtų galima nustatyti, kad pats vyriausias redaktorius davė ištisų vertingų ir naujai ad hoc paruoštų studijų, kurios yra atskiri moksliniai darbai. Užtenka tik mesti žvilgsnį į pačius stambiuosius jo straipsnius.

Pats prof. Vacl. Biržiška, kaip žinome, yra rašytojas, publicistas (nuo 1946 m. Lietuvių Rašytojų dr-jos garbės narys). Jis yra sąmoningas, gali būti aštrus ir net kandus, savo "priešui" virsdamas negailestingu ir puldamas jį net argumentais ad hominem. Anas didelis ir platus žinojimas jam tik palengvindavo atsikirsti, jeigu to reikėdavo viešai, ar laiškais. Tačiau pirmiausia jį tenka vertinti iš jo didelių mokslinių darbų.

Visą savo amžių jis paskyrė lituanistikai. Jai tebeaukoja savo jėgas ir dabar. Linkėdami dar daug tvirtos sveikatos, mokslinės energijos, reiškiame viltį, kad prof. Vacl. Biržiškos paruošti darbai bus išleisti.

Šalia jau minėtųjų dviejų pagrindinių jo gyvenimo darbų, yra jis dar surinkęs daug medžiagos apie lietuvius studentus užsienių universitetuose nuo 13-jo iki 18 amž. Atrodo, kad Lituanistikos Institutas galės išleisti jo darbą apie kai kuriuos kultūros istorijos tyrinėjimus. Be abejo, Čikagos Lietuvių Literatūros draugija dės pastangų išsoausdinti tolimesnę (antrą) dalį "Senųjų lietuviškų knygų istorijos", tačiau jo garbingam iubiliejui pastatytume puikios atminties paminklą, jeigu būtų pirmoje eilėje išspausdintas jo taip mums reikalingas bibliografinis darbas apie lietuvius rašytojus, t. y. jo "Aleksandrvnas".

Nepasakojau čia prof. Biržiškos biografijos. Ji rand?.ma Lietuvių Encikl. III tome. Galiu tik tiek pažymėti, kad prof. Vacl. Biržiška yra žemaitis iš Viekšnių. Tad paskutinis būtų mano linkėjimas, kad mūsų jubiliatui dar tektų atlankyti anuos Ventos krantus, kuriais jis savo jaunystėje bėginėio. Su šituo linkėjimu, be abejo, sieiasi kitas: tėvynėje palikusi bibliografinė medžiaga vis tebelaukia jos didžiojo tyrinėtojo.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai