Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ KALBA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ZENONAS IVINSKIS   
VIEŠAJAME LIETUVOS 16—17 AMŽ. GYVENIME ŽIUPSNELIS MEDŽIAGOS IŠ ROMOS ARCHYVŲ

1. Liūdni viešojo gyvenimo faktai
Visų 19-tojo amžiaus tautinių sąjūdžių pagrinduose glūdėjo susidomėjimas vietine gyventojų kalba ir tos liaudies kalbos augštinimas. Taip pat ir kiekvieno tautiškai susipratusio lietuvio sąmonę pirmiausia apsprendė pastangos branginti savo kalbą. Rusiška įstaiga, lietuviško veido netekę miestai, sulenkėjęs bei lenkų kultūrą pamėgęs dvaras, pagaliau lenkiškai kalbančioji klebonija buvo lietuvių kalbai viešajame gyvenime beveik visai nebepalikę teisių. Iš baudžiauninko lūšnelės tačiau paniekintai kalbai buvo skirta vėl grįžti į gyvenimą per lietuvių tautinį judėjimą, per savas knygas ir laikraščius. Pagaliau ji atgavo savo pilnas teises tautinėje lietuvių valstybėje, gimusioje Vasario 16-tosios akto pasėkoje. Tada ypač susidomėta savo kalba, jos kultūriniais rašto paminklais.

Kai beveik visuotinai iki tol liaudies kalba buvo niekinta, dabar džiaugtasi kiekvienu naujai surastu nežinomu raštu, ar kokiu lietuvišku tekstu bei įtarpa svetimųjų dokumentų jūroje. Šitoje srityje daug buvo pasiekta. Mūsų bibliografas prof. Vcl. Biržiška per keliasdešimt metų iškėlė aikštėn daug užmirštų knygų, surado nebežinomų rašytojų ir paskelbė dingusių lietuviškų tekstų. Taip pat imta labiau atsidėjus aiškintis lietuvių kalbos vieta pirmojoje Lietuvos valstybėje. Kaip gerai žinoma, toji valstybė — Didžioji Kunigaikštystė, kalbiniu, socialiniu, gyventojų sudėties, teritoriniu ir eile kitų atžvilgių skyrėsi nuo 1918-tais metais gimusios, t. y. nuo antrosios valstybės. Tačiau Lietuvoje iš anų laikų vis pasisekdavo aptikti naujų duomenų, lietuviškų rašto paminklų, ar jų nuotrupų. Pasirodo, pats praktinis gyvenimas kartais būtinai pareikalaudavo pagerbti vietinės tautos ar liaudies kalbos teises. Tokių Tetuviškų tekstų (jų tarpe yra iki 1697 m. gudiškai, o nuo tada lenkiškai vedamuose teismų aktuose — lietuviškos teisminės priesaikos) paskelbė prof. K. Jablonskis.

Nors akylus j ieškotojas gali sulasinėti vieną kitą lietuvišką tekstelį, turintį labiau privatinio pobūdžio, tačiau pats viešasis gyvenimas labiau ėjo lietuvių kalbos nepaisymo keliu. Ne-bekartojant to, kas jau žinoma ir paskelbta, galime priminti porą faktų.

Lietuva buvo pasidariusi daugiakalbė valstybė. Gedimino laiškuose kviečiami Lietuvon vienuoliai, moką lenkų, žiemgalių ir gudų kalbas. Tarp tų trijų kalbų nėra lietuviškos. Gal krikščioniškame Vakarų pasaulyje nesitikėta surasti lietuviškai kalbančių. Bet ir pačioje Lietuvoje pagoniškos gyventojų dalies kalba apsiribojo tik etnografiniu lietuvių plotu ir neprasiveržė į valdovo kanceliariją. Lietuvai oficialiai priėmus lotynišką krikštą, gudų kalba ir toliau paliko valstybės rašto kalba. Kai 1588 m. Lietuvos kancleris Leonas Sapiega išleido tretįjį Lietuvos Statutą, džiaugėsi jis įvade, kad tas Statutas rašytas "ne kokiu svetimu l'ežuviu, bet sava kalba". O Statutas buvo išspausdintas gudiškai. Vadinasi, Sapiegai, žymiam ano meto Magni Ducatus Lithuaniae patriotui, turėjusiam labai aiškią valstybinę Magni Ducatus Lithuaniae sąmonę, gudų kalba skaitėsi sava.

Kai Steponas Batoras 1579 m. su Jonu IV Žiauriuoju pradėjo karą ir žygiavo Polocko atsiimti, buvo išleistas karo tikslus aiškinantis atsišaukimas kariuomenėn. Šalia gudiško, vokiško, lenkiško teksto buvo jis ir vengrų kalba. Vengriškai buvo rašoma todėl, kad Batoras iš savo vengriškų tėvynės žemių buvo prisisamdęs vengrų karių. Žygio dalyviams Lietuvos kariams laikyta kitos minimos kalbos pakankamomis. Tad ir rašė ne kartą nuo 16-tojo amžiaus pusės svetimieji keliautojai ir nuncijai, kad Lietuvoje labiausiai viešai vartojama gudų kalba.1) Rašė apie tai ir savieji, pvz., Mykolas Lietuvis (Mem. otnos. k istor. Južn. Rusi, I, 1890).

O kaip buvo šituo atžvilgiu bažnytiniame gyvenime? Oficialioji kanceliarinė gudų kalba padrąsino ateivius kunigus iš Lenkijos nepaisyti vietinės gyventojų kalbos teisių. Faktai rodo liūdnu reiškinių. 1521 m. Vilniaus vyskupijos sinodas, pvz., nutaria per krikštą reikalingas formules tarti ne lietuviškai, nes lietuvių kalba "kunigo dažniausiai nemokama".2) Daug ž'noma apie Lietuvoje iki 16-tojo amž. galo plačiai išlikusias pagonybės liekanas. Apie jas kalba jau spausdinti šaltiniai. Plačiai tą pagonybę sumini daug kartų įvairios jėzuitų reliaci-jos ir jų metinės apyskaitos. Vienas nežinomas autorius paaiškina ir to priežastis: "Taip yra, kad (lietuviai) labiausiai nepramokyti ir neišlavinti yra religijoje, nes neturi kunigų ir klebonų, jų kalbą mokančių".3) Lenkų Bažnyčios istorikas J. Fijalekas savo gausiais šaltiniais paremtoje studijoje4) stengėsi įrodyti, kaip lenkai daug žygių darė Lietuvos Bažnyčioje palaikyti lietuvių kalbos teises. Į 16-17-tojo amž. naujai statomų bažnyčių donacinius aktus vis reikėdavo įrašyti sąlygą, kad prie tos bažnyčios gyvenąs klebonas ar vikaras mokėtų lietuviškai. Tokios įrašomos sąlygos tačiau kaip tik parodė, kad ateiviai kunigai, tapę "nebyliais apaštalais", buvo ėmę nepaisyti lietuvių kalbos tose srityse, kur tik ji tebuvo suprantama. Vadinasi, Fijaleko pateikiami faktai patvirtina, kad reikalas buvo net tvarkomas iš viršaus ir todėl įrašoma į aktus, jog beneficija besinaudojantis kunigas mokėtų lietuviškai. O Tarkvinijaus Pekulo vizitacijos duomens Medininkų vyskupijoje (iš 1579 m.) parodo, kad buvo Žemaičiuose lenkų klebonų, kurie, ir praėjus keliolikai metų, vis dar nemokėdavo vietinės kalbos.5) Jėzuitas Mankauskas (Moni-kovskis, Monicovius) susirūpinęs 1503 m. rašė iš Vilniaus savo generolui Romon: "Iš tikrųjų labai retai tepasitaiko klebonų, kurie moka lietuviškai".6) Jis tuo laiku kaip tik sakė Vilniuje lietuviškus pamokslus. Labai liūdną tos rūšies dokumentą yra paskelbęs 1595 m. vizitatorius A. Kumulėjus, kuris lankė Vilniaus vyskupijoje lietuviškas Neries krantų parapijas: "Radę prie kai kurių bažnyčių kunigus, pastebėjome, kad jie, nemokėdami gimtosios lietuvių kalbos, bažnj'-čioms ir žmonėms buvo visai nenaudingi. Dėl kunigų stokos ir dėl jų nemokėjimo kalbos žmonės lieka ne tik be jokio išganymui reikalingo pamokymo ir be šv. Sakramentų, bet net nepažįsta tų Sakramentų ir paties Dievo . . ,"7) Tos rūšies reiškinius atvejų atvejais nuo 1570 metų paliudijo Lietuvon atvykę jėzuitai, kai pamatė, iki kokio laipsnio vietinės kalbos nepaisoma.8)

Lenkų jėzuitų istorikas St. Bednarskis išci-tuoja iš Romos jėzuitų archyvo ištrauką apie tai, kaip Lietuvoje "Klebonai, kurie buvo kaimuose ir miestuose skiriami, buvo lenkai, nemoką krašto kalbos. Ir todėl nei išpažinčių nebuvo klausoma, nei Dievo žodis nebuvo aiškinamas žmonių kalba . . ."9) Neabejodamas tos žinios autentiškumu, Bednarsk's tačiau daro priekaištą pačios Lietuvos dvasiškijai. kad ji, nežiūrint valdovų ir vyskupų pastangų, labiau laikiusis "gudiškumo ir iš dalies lenkų kalbos".

Tačiau toji dvasiški j a paprastai buvo ne vietinės kilmės ir ji atvykdavo iš Lenkijos žemių. Bednarskis nori pateisinti ir suprasti tuos lenkų kilmės kunigus, kurie labiau griebdavosi lenkų ar gudų kalbos. Paskutinioji buvo valstybinė Kunigaikštystės kalba, o lietuvių kalba buvusi ir pačių lietuviu nepaisoma. Žinoma, tuos ano meto santykius reikia matuoti savo laiko mastu, kai 19-tojo amž. tautinių problemų nė iš tolo dar neegzistavo. Tačiau jau tada (16-17 amž.) ne vienas rašytojas pagrindinę priežastį liaudies tamsumo, jos skendėjimo senuose prietaruose ir tikėjimuose nurodė kaip tik toie aplinkybėje, kad kunigai nekalbėjo vietine kalba. Juk kiekviena pastoracija turi prie atskiro žmogaus prieiti ir jį suprasti. O pati Lietuvos valstybė etnografiniu atžvilgiu buvo nevienalytė, ir apskritai tada daug kur valstybinių įstaigų kalba neatsižvelgdavo į vietines tautas. Tad ir Lietuvos valstybėje lietuvių kalbos nebuvo nei seime, nei teisme. Ji buvo labiau reikalinga pastoracijai. Kai valstybėje ji — galima sakyti — jokių teisių neįgavo nė toliau, Bažnyčioje ji vistik įkėlė koją, ir čia buvo naudojama sielovadai, ypač 17 amžiuje.

Ką duoda tuo klausimu Romos archyvų versmės? Būtų tuščia j ieškoti čia lietuviškų rašto paminklų apie lietuvių kalbos vartojimą valstybinio gyvenimo praktikoje. Tai reikėtų atlikti Lietuvos Metrikos ir pačios Lietuvos archyvuose. Tačiau dažniausiai lotyniškai ar itališkai rašytieji Romos archyvų šaltiniai pateikia duomenų, iš kurių matyti lietuvių kalbos vartojimas bažnytiniame gyvenime. Jis reiškėsi keleriopu atžvilgiu: per lietuviškus pamokslus, lietuviškas giesmes, skatinant vietinių kunigų paruošimą, išleidžiant lietuviškas knygas.
Parankiodami iš senųjų dokumentų nuotrupų apie lietuvių kalbą ir jos teises, neturėjome jokio tikslo visa tai dėstyti pasitaikančiuose mūsų laikų tautinių santykių resentimentuose. Visa tai, kas vyko prieš 3-4 šimtus metų Lietuvoje, reikia imti tik savo laiko rėmuose, nes tada ir gyvenimo stilius ir visa dvasia daug skyrėsi nuo šiandieninės. Tad reikia labai vengti šiandieninį mastą nukelti į anuos laikus.
Kad čia minimus dalykus būtų galima patikrinti prie progos archyvuose, nevengėme nurodyti pačių šaltinių.

II. Lietuvių kalba vienuolių pamoksluose
Kai valstybiniame gyvenime lietuvių kalbos reikalas nė kiek nesitaisė, o asmeniškuose bajorų ir didikų santykiuose pamažu lenkų kalba ėmė įgauti daugiau teisių, bažnytinėje srityje 16-tojo amž. antroje pusėje buvo pasukta kitu keliu. Protestantai pirmieji buvo viešai prabilę lietuviškai. Reikėjo ir katalikams tą patį daryti. Norint atgriebti liaudį katalikybei, būtina buvo kalbėti į ją tik ta kalba, kurią ji tesuprato. Čia kelią mynė jėzuitai. Atvykę nuo Pirenėjų, Apeninų, Alpių kalnų į tolimą Pabaltijį, ispanai, italai, vokiečiai, pagaliau ir dalis pirmųjų lenkų jėzuitų ėmė mokytis vietinių kalbų. Nebeminėsime čia įdomių dviejų žymiausių lenkų jėzuitų, būtent Skargos ir Varševickio, pasisakymų apaštalavimo reikalu Lietuvoje, nors jiedu ir nemokėjo lietuviškai.10) Jėzuitai uoliai mokėsi latviškai. Kun. Dr. Livo Rygoje, pvz., jiems 1584 m. suorganizavo latvių kalbos kursus, kasdien juos vietinės kalbos mokydamas.11) Greitai latviškai buvo imta sakyti pamokslus, ir buvo išverstas 1585 m. Kanizijaus katekizmas.12) Lietuviškai jėzuitai mokėsi jau keliolika metų anksčiau, ir pirmieji iš svetimųjų buvo ispanai, kurie pramoko lietuviškai pamokslauti ir išpažinčių klausyti. Vienur kitur jie vyko į aplinkinius kaimus, pačiame Vilniuje pamokslus jie organizuodavo kartais gatvėse. Pagaliau greitai įvedė jie pastoviai lietuviškų pamokslų sakymą Vilniuje, ir daug vietos užimtų duoti ištisai tų lietuviškai pamokslus sakiusių sąrašus iki pat 18-tojo amž., nes su kai kuriomis nežymiomis spragomis Lietuvos jėzuitų provincijos sąrašų daugelis yra išlikę. Ne iš pirmos dienos prasidėjo pamokslai lietuviškai, ir pradžioje (1570) Vilniuje jėzuitai sakė pamokslus itališkai, vokiškai ir lenkiškai.13)

Būtų atskira įdomi tema ištyrinėti, kada atsirado pirmieji lietuviai jėzuitai. Iš pradžių jėzuitai apgailestaudavo, jog tarp pačių lietuvių per maža tesą pašaukimų. Apie 1580 m. tačiau ėmė atsirasti jėzuitų lietuvių.14) Jų turėjo būti ir anksčiau, tik kai kurių metų vienuolių sąrašų nėra. Įsakmiai paminima 1584 m., kad Vilniuje sakomi lietuviški pamokslai,15) jie jau buvo tačiau anksčiau atsiradę. O lietuvių jėzuitų vis gausėja. 1587 m. pačiame Vilniuje buvo aštuoni vietiniai jėzuitai (vilniečiai, lietuviai). Jų tarpe vienas žemaitis (Nicolaus Labanowski).16)
Nuo 1594 iki 1600 m., pavyzdžiui, galima ištisai pateikti Vilniuje lietuviškai pamokslus sakančių lietuvių pavardes. Pavardes rašysime taip, kaip jos šaltiniuose užtinkamos. Lietuvišką lytį visada nesunku atstatyti, o turint originalią pavardės formą, kartais lengviau apie tą patį žmogų susivokti žinių ir kitose versmėse.
Vilniuje per tuos 6 metus pasitaikė kartą penki lietuviškų pamokslų sakytojai, o 1600 m. lietuviškai išpažinčių klausė ir pamokslus sakė net 7.

1594 m. prie Vilniaus kolegijos yra prirašyti du "pamokslininkai ir nuodėmklausiai lietuviškai" ("Concionatores atque confessores Lithuanici"): Jacobus Lawinski ir Joannes Walen-tinowicz. Jiedu drauge pažymėti ir kaip misininkai (kaimuose). Iš kitų šaltinių jau žinome, kad J. Lavinskis (visi šaltiniai iki šiol jį klaidingai Laninskiu vadino!) buvo 1583 m. rudenį misijose Žemaitkiemio ("Žmodęcensis") rajone. Iš čia jo labai įdomų aprašymą per klaidą vis nukeldavo į Žemaičius.17) Lavinskis vėliau lietuviškai pamokslavo Vilniuje trejus metus, o J. Valentinavičius dar ir po 1600 m. 1596 metais, be juodviejų, yra dar "concionatores et confessarii Lithuanici" du kiti: Laurentius Monikowic, Ab-roamus Martianus. Lietuviai pamokslininkai moka taip pat ir lenkiškai, ir per kitus trejus metus apie lietuviškai pamokslaujančius pasakyta "con-fessari et concionatores Lithuanici et Polonici".
1597    m., be Lavinskio ir Valentinavičiaus, yra dar Nicolaus Labanowski ir Paulus Gailatius.
1598    m. lieka du pamokslininkai (Valentinavičius, Gailatius), o kitais metais yra penki, kurie klauso lietuviškai išpažinčių ir sako pamokslus. 1600 m. pažymėta net septyni.18)

Kaip lietuviškų pamokslų sakytojas pasižymi eilę metų Constantinus Seruid (Sirvydas), kuris, pvz., 1619 m. ne tiktai yra Vilniuje lietuviškų pamokslų sakytojas, bet išvyksta ir į misijas ("et ad excursiones"). Kitas žinomas jėzuitų rašytojas Joannes Jachnowicz (Jaknavičius) turi dar 1631 m., šalia lietuviško pamokslininko pareigų, būti patarėju (vadovybei) ir rūpintis Vilniaus kolegijos tėvų sveikatos reikalais.19) Vilniuje ištisai jis išlieka iki 1644 metų.

Matydami į lenkų kultūrą ir jų kalbą traukiančius Lietuvos kilminguosius, jėzuitai negalėjo nepaisyti savo geradarių bajorų nusistatymo. Kiekviena iš aukų ir donacija gyvenanti organizacija paprastai atsižvelgia į aukotojų nusistatymą, kiek tai nėra konflikte su principiniais pačios organizacijos reikalais. Tačiau ir toliau jėzuitai vis žiūri lietuvių liaudies reikalų, ir visur Lietuvoje yra aptinkama bent po vieną lietuviškų pamokslų sakytoją. Štai duodame, nors ir su kai kuriomis spragomis, pusei šimto sąrašus nuo 1641-1691 m. (Vladislovas Vaza-Sobies-kis), t. y. iš to laiko,20) kai Lietuvos bajorai kultūriškai ir politiškai labiau susiartino su lenkais.

1)    Vilniaus kolegijos sąrašuose figūruoja šie
lietuviškai pamokslaują:
Joannes Jachnowicz
(1641-43, 1654) Christopherus Weclalowicz
(1644) Albertus Kosakowski
(1645-45) Jacobus Pazurkiewicz
(1647-49) Theodatus Szawlowski
(1661)
Christopherus Matusiewicz (Matysiewicz)
(1663, 1684) Alexander Czerski (CzyrskD
(1664-65, 1675-76) Thomas Jurzewicz
(1672) Gregorius Starcewicz
(1679, 1683) Casimirus Kielpsz
(1680-81) Nicolaus Juszkiewicz
(1685-86) Michael Mikulewicz
(1687) Gabriel Szymkiewicz
(1689) Laurentius Skrzetuski
(1690-9-)
Jeigu 16-tojo šimt. gale Vilniuje jėzuitai nuolat turėdavo bent po porą lietuviškus pamokslus sakančių, tai po to sąrašuose belieka kasmet po vieną, ir taip tęsiasi per visą 17 amžių.
2)    Kauno rezidencijoje lietuviškai pamoks-
lauja:
Christopherus Matuszewicz (Matyszewicz)
(1664, 1679) Theodatus Szawlowski
(1665)
Jacobus Hoffmann ("Concionator Lituanicus")
(1672, 1688) Franciscus Szrubowski
(1674)
 
šv. Jone bažnyčia ir universiteto kiemas Vilniuje. (Iš Vilčinsko albumo)

Nicolaus Kupsc ("in concionibus lituanicis
adiutor" 11675) David Lyndykowicz
(1675-76)
Casimirus Papinski ("Concionator Lituanicus") Casimirus Senkiewicz
(1680) Gabriel Szymkiewicz
(1681-82) Paulus Jodeyko
(1682, 1685) Gregorius Starcewicz
(1683) Michael Lukowicz
(1684)
Casimirus Dovvmont (1690)
3) Kražių kolegija. Kaip ir Pašiaušės kolegijoje, kai kuriais metais prie "pamokslininko*' ("concionator") pavardės nėra atskirai pažymėta "Lithuanicus". Tai turėjo būti Žemaičiuose savaime suprantama. Čia pažymime tuos, kurie atžymėti, kaip lietuviškų pamokslų sakytojai: Andreas Zieniewicz
(1645)
Andreas Gruzewski (1647), žemaitis, gimęs 1590, 1611 įstojo pas jėz. (Lith. 6, 71v).
Jacobus Kossuc (nepastoviai — "interdum concionator Lithuanicus")
Christophorus Węltawowicz (1649)
Petrus Woyciunowski ("Conc. Samogiticus") (1654, 1661)
Christophorus Krzyžewicz ("Conc. Samogiticus) (1659)
Theodatus Szawlowski
(1663-64) Thomas Jurzewicz
(1665)
Andreas Mlodzianowski (1665)
Christophorus Matyszewicz
(1674, 1680, 1686) Franciscus Szrubowski (1675-6, 1678-79). 1679
m. sąraše pažymėtas miręs Kražiuose birželio 27 d. (Lith. 56, 271v). Casimirus Senkiewicz
(1681-83, 1685) Martianus Kalakowski ("pamainom"—"concio-
nator alternatim", 1684) Nicolaus Juszkiewicz
(1683-84) Paulus Jodeyko
(1687) Michael Butkowski
(1688) Georgius Szalkowski
(1690-91).
Apskritai Kražiuose, kaip iš pilnų sąrašų matyti, prisilaikydavo daugiau lietuvių. Pvz., 1622 m. iš 20 jėzuitų sąrašo asmenų 14 pažymėti lietuviais (Lith. 6, 206rv). Vilniuje taip pat metais (1622) naujokynas (noviciatas) — "Domus Probationis Vilnae" iš 43-jų narių turėjo 14 lietuvių. Jų tarpe 6 pažymėti taip "Samogita" (Lith. 6, 189). Daugeliui metų įvairiose Lietuvos kolegijose ir rezidencijose beveik kaip taisyklė pasitaikydavo, kad lietuviai, kaip ir 1622 m. Vilniuje, vis sudarydavo vieną trečdalį.

Žemaičiuosna pirmasis jėzuitas įkėlė koją tuo pat laiku, kai M. Giedraitis atvyko į Varnius (1576). Tai buvo jėzuitas N. Sedkowski (Sedco-vius). Jis paliko iš savo lankymosi įdomios medžiagos.21) Paskui vis iš kur nors vysk. Merkelis jiešokdavo lietuviškai mokančių jėzuitų. Nuo kolegijos įsteigimo (1613) galima ištisai pasekti jėzuitų sąrašus Kražiuose. Nuo tos kolegijos priklausė ir Varnių misijos ("Vornensis Missio") punktas. Vedėju čia buvo 1660 m. Franciscus Szrubowski. Apie jį pasakyta, kad jis "Superior, Concionator". Žinoma, tik "žemaitiškai" jis čia galėjo pamokslus sakyti. Varnių misijon nuolat siunčiami tik lietuviškai moką. Tad jų čia atskirai nežymime. Štai 1681 m. čia misijas atlieka Casimirus Papihski ir Nicolaus Kupsc. Abu jiedu prieš tai jau kitur žinomi, kaip lietuviškų pamokslų sakytojai. 1682 m. čia dirba Petrus Woy ciunowski.
4) Pašiaušės (ant Dubysos prieupio Šiaušės) kolegijos rektoriumi buvo 1661-64 m. žymusis jėzuitų rašytojas Pranas Šrubauskis. Čia nuolat reikėjo lietuviškai pamokslauti. Bet vis dar atskirai pažymima kartais "concionator lituani-cus":
Nicolaus Kupsc (1665), Theodatus Szawlowski (1672), Jacobus Hoffman (1680), Petrus Woyciunowski (1684-86).
Čia nebesustojame prie Merkinės misijos, kur, pvz., 1680-81 lietuviškai pamokslavo David Lindykowicz; neminime smulkiau Šeduvos punkto, kur 1683 m. veikė P. Woyciunowski. Verta tačiau atskirai sustoti prie Karaliaučiaus misijų, nors jų dalis jau išeina iš mūsų pasirinkto laikotarpio ribų.

5) 17 amž. Lietuvos provincijos jėzuitai įsteigė nuo Braunsbergo Kolegijos (Varmijoje) priklausomą Karaliaučiuje savo misijų punktą. Čia ilgai visai neužtinkame pamokslininko lenkų kalba. Užtat vis figūruoja pamokslai lietuvių kalba. Nuo 1653 m. Braunsbergo kolegijos sąrašuose keletą metų įtraukiamas P. Joannes Juch-nowicz (Jachnowicz) kaip "Karaliaučiaus misininkas" — "Missionarius Regiomontanus". Nuo 1660 m. jis vėl iš naujo čia. Jis tampa "Superior Missionis Regiomontanae", t. y. vadovauja tam misijų punktui 1661-65, ir minimas kaip "Concionator Lituanicus".22) Vadinasi, įsakmiai pažymėta, kad šitas taip pat žymus lietuvių jėzuitų rašytojas, kurio nekrologe pasakyta, kad "lietuviškai geriausiai mokėjo",23) Karaliaučiuje per eilę metų sakė lietuviškus pamokslus. Tokie pamokslai čia buvo sakomi ir anksčiau, nes prie to paties jėzuito pavardės kartą žymima, o kitą kartą neberašoma apie lietuvišką pamokslavimą.

Atšaukus J. Jaknavičių į Vilnių (1665), iš kur greit buvo jis perkeltas Kaunan rezidencijos viršininku (1672), Karaliaučiun į žymaus lietuvio jėzuito vietą atvyko ne mažesnis, būtent Pranas Šrubauskas, ir jis jau figūruoja 1665 m. sąraše kaip "P. Franciscus Szrubowski, Missionarius Regiomontanus" (Lith. 56, 154). Šrųbauskui tapus Kražių kolegijos rektoriumi ir Kauno rezidencijoje lietuviškų pamokslų sakytoju (ten pat 178v, 190), Karaliaučiaus misijai (1672) ėmė vadovauti Michael Radau su dviem misijos padėjėjais (Georgius Klaws, Georgius Starewicz). 1674-75 sąrašuose yra naujas viršininkas Martinus Wobbe, ir vietoje Klaws - Tobias Arent. Klaidinga būtų manyti, kad čia staiga įvyko pasikeitimų. Jeigu kiti ir nebūtų pamokslavę lietuviškai, tai apie Gr. Starevvicz žinome, kad jis 1679 m. Vilniuje buvo "Concionator Lituanicus". Vėl čia veikia Christophorus Matyszewicz, kuris anksčiau Vilniuje (nuo 1663) ir Kražiuose sakydavo lietuviškus pamokslus.

1678 m. Karaliaučiaus sąraše, be Jacob Be-rant, Martinus Wobbe, Simon Bocchorn, figūruoja dar Jacobus Hoffman, kuris Kaune (1672) buvo lietuviškai sakęs pamokslus, paskui gi tą patį darbą dirbęs Pašiaušėje (1680). Karaliaučiun tačiau ir toliau vis atkeliami žinomi lietuvių pamokslininkai, pvz., Michael Mikulewicz ((1687), Paulus Jodeyko (1688-90). Galima dar. pridėti, jog Karaliaučiuje iki pat 18 amž. vis figūruoja "Concionator Lituanicus". Pvz. 1694-98 m. tokiu yra Samuel Iwaszkiewicz, 1699 m. Gabriel Walg-czefski (1700 m. Gabriel Walenczewski), 1702 m. — Josephus Klibinski, 1703-5 m. — Lauren-tius Gostowski, 1706 m. — Matthaus Filipowicz. 1707-8 m. — Paulus Bieraszkiewicz, 1710-1711 m. — Casimirus Dębkowski. Nuo Iwaszkiewicz laikų paskutinieji keli, išskyrus Bieraszkiewicz, buvo ėmę sakyti ir lenkiškus pamokslus. Tokis lietuvio pamokslininko nuolatinis veikimas Karaliaučiuje, be kitko, aiškiai parodo, jog dar ir 18-me amž. j Karaliaučių iš jo apylinkių susirinkdavo lietuvių. Jėzuitų lietuviški pamokslai Karaliaučiuje yra gana įdomi apraiška Maž. Lietuvos lietuvių gyvenime, ir jais reikėtų mūsų kultūros istorijoje labiau susidomėti.

Lietuvių literatūros tyrinėtojai lengvai pastebės, jog į pamokslautojų skaičių nepateko eilė jėzuitų, kurie 17-me amž. rašė lietuviškai. Pasigendame čia Z. Lauksmino, J. Komparskio, Tupi-ko ir kitų. Prie progos verta paminėti Pašiaušėje mirusį (1657) Jokūbą Paškevičių, kuris "žemaitiškai" giesmes sudėjo. Žmones buvę sunku at-kratyti nuo visokių žolių. Tad šis jėzuitas ėmė rūtas ir kitas žoles (šalavijas) šventinti ir dal'nti žmonėms, kad jie šauktųsi į Šv. Panelę. "Tai buvo tos pačios rūtos (Rutae), šalavijos (Salviae), bet jau pašvęstos".24) Būtų atskira gan plati tema kalbėti apie tai, kokias pagonybės liekanas bei prietarus jėzuitai rado Lietuvoje ir kaip jie su visu tuo kovojo. Tą gausią ir įdomią medžiagą papildo Propagandos Kongregacijos archyvas.

Apie jėzuitų pamokslavimą lietuviškai Lietuvoje būtų galima duoti žymiai daugiau medžiagos vien dėl tos laimingos aplinkybės, kad ji buvo iki šiandien išsaugota. Pastoviai organizuojami lietuviški pamokslai Vilniuje, Kaune, Kražiuose, Karaliaučiuje ir kitur parodo, kad lietuvių kalbos teisės jėzuitų pastoracijoje buvo gerbiamos. Tad istoriškai yra klaidinga samprotauti, esą, jėzuitai Lietuvon atsinešę "polonizacijos idėją".25) Žinoma, jėzuitai negalėjo būti tada specialūs lietuviškumo propagatoriai. To anuo metu nebuvo galima ir reikalauti. Jėzuitams labiausiai rūpėjo apaštalauti, grąžinti žmones katalikybėn. Kiekvienoje kolegijoje — jau nekalbant apie Vilnių — vis buvo pamokslininkai ir lenkų kalba. Lenkiški pamokslai buvo sakomi ir Kražiuose. Beje, Gardino kolegijos sąrašuose neteko matyti atžymėjimų, kad būtų sakomi lietuviški pamokslai.

Pranciškonų, domininkonų ir karmelitų pastoracinėje veikloje, kuri 17-me amž. taip pat rėmėsi pastoviu tiesioginiu mišiniu sąlyčiu su liaudimi, deja, neturime mums reikalingų versmių. Kaiką galėtų atidengti pačioje Lietuvoje Vilniaus archyvai.

Lietuvos pranciškonų istorikas turėtų patikrinti tai, kas atžymėta Vilniaus jėzuitų kolegijos istorijoje. Esą, Vilniuje, jėzuitams ten atvykus, (169) bebuvę likę viename bernardinų vienuolyne 4 vienuoliai, o vėliau (apie 1619 m.) jų priaugę iki 120.2(i) Re'kia linkėti, kad Tėvo V. Gidžiūno darbo II-ji dalis išaiškintų Liet. pranciškonų istorijos problemas.27) Aprašydamas Vilniaus Šv. Onos - Šv. Barboros ("intra muros cas-tri Vilnensis") bažnyčios istoriją. P. Šledzewskis darė Vilniaus pranciškonams priekaištą. Esą, daugumas jų 16 amž. Vilniuje buvę vokiečiai, ir daugelis jų, kaip ekspranciškonai, prisidėję prie Liuterio mokslo platinimo.28) Tarp tokių, be kitko, buvo ir lietuvis rašytojas Stanislovas Rapolionis. Pranciškonų istorikas K. Kantakas tačiau, faktais atremdamas eilę priekaištų, pažymėjo, jog vokiečių elementas Vilniaus pranciškonuos 16-me amž. buvo silpnesnis negu 15-me. Ekspran-ciškonas Lismaninas, sakęs pamokslus Šv. Onos bažnyčioje, anksčiau priklausė Krokuvos pranciškonams. O pačiame Vilniuje pranciškonai turėjo lietuviškai pamokslaujančių.29) Atsitiktinai į nuncijaus Bolognetti archyvą pateko platūs sąrašai iš 1579-80 metų visų tų protestantų, stačiatikių ir sunkių nusidėjėlių, kuriuos Vilniaus ir Kauno pranciškonai grąžino vienybėn su Bažnyčia. Ten figūruoja nusidėjėliai ir atgailautojai ne tik iš Kauno, bet iš pačios Žemaičių gilumos.30) Su jais, be abejo, buvo galima kalbėtis vietos kalba. Vilniuje figūruoja veiklus Poznanės lenkas bernardinas Feliksas, Kauno gvardijonu yra Podebranscius iš Kremienieco. Ar jiedu mokėjo lietuviškai, nežinome. Tačiau žinome, kad ir Kauno bernardinų bažnyčioje buvo sakomi lietuviški pamokslai. 31)

Labai gaila, kad tos rūšies medžiaga apie pranciškonus yra atsitiktinė. Propagandos Kongregacijos archyve yra iš 1633-jų metų reliacija apie Lietuvos konventualus. Iš jos matyti, kad Vilniuje buvo kaimiečiams skirtas pamokslininkas lietuvių kalba.82) Taip pat atsitiktinai patiriame, kad pas Lietuvos bernardinus (pranciš-konus-observantus) 17-me amž. ne tik būta lietuviškai kalbančių, bet ir sąmoningų lietuvių kalbos teisių gynėjų. Tai parodo vienas raštas iš 1654 metų. Juo buvo reikalaujama, kad ir gvar-dijonais Lietuvoje būtų skiriami "tik lietuviškai kalbą Lietuvoje gimę lietuviai".33) 17-tojo amž. pačioje pradžioje pranciškonai įsikūrė Medininkų vyskupijoje. Žemaičiai (Kretinga, Tytuvėnai, Telšiai) tapo jiems 17-me amž. platus misijų laukas, ir kontaktas su jokios kitos kalbos nesuprantančia liaudimi turėjo būti artimas.

Žemaičių vysk. Jurgis Tiškevičius pargabeno savo vyskupijon karmelitus. Jis buvo čia ir domininkonų įkūrėjas. Su energingais ir savarankiškai veikiančiais jėzuitais, kurių kolegiją Kražiuose vyskupas norėjo turėti savo kontrolėje, jis turėjo nesutikimų. Tad jis rūpinosi kitais vienuoliais. Domininkonų įkūrimo viename dokumente yra pasakyta: vyskupija yra "ne tiktai eretikais ir schizmatikais užkrėsta, ir jų iš visų pusių apsėsta, bet iki šiol joje yra patverusių dar pagonystės liekanų".34) Toliau jis dėstė, kad neužtenka klebonų, kurie patenkintų žmonių dvasios reikalus: ypač dviejose parapijose. Todėl jis ten kūrė domininkonus, būtent "vienoje — Dangun Žengimo vardu — Raseinių kaime, kitoje — Šv. Jono vardu — Gardų kaime". Abiejose vietose jis pats įsteigė 1645 m. domininkonų vienuolynus ir pavedė jiedviem parapijas. Iš Gardų (ant Gardonos upelio), "kur buvo vyskupijos (vieno dvaro) klėtis", pasidarė Žemaičių Kalvarija. Šitaip vysk. Tiškevičius rūpinosi liaudies religinimu, ir tai turėjo būti atliekama vietine kalba. Kad 17-tojo amž. pradžioje gerai lietuviškai mokančių domininkonų buvo dar ir Vilniuje, turime aiškius įrodymus/55) Domininkonas Jurgis Kosakovskis (apie 1722-23) buvo autorius pirmos lietuvių katalikų maldaknygės ("Rožančius"), kuri plačiai pasklido.30)

Būtų atskiras įdomus klausimas ištyrinėti, kokį vaidmenį visi tie vienuoliai yra atlikę 17-18 amž. Lietuvos sukatalikinime, kaip jie išmokė lietuvių liaudį melstis, giedoti rožančių, "ady-nas", "karunkas" ir t.t. Koks čia buvo vaidmuo atskirų vienuolynų ir parapijų kunigų, niekas dar nėra to klausimo nagrinėjęs. Čia galime tik labai trumpai sustoti prie lietuviškų giedojimų.
UI. Lietuviški giedojimai bažnyčiose
Neištirtas klausimas, kaip vystėsi Lietuvoje bažnytinis giedojimas.37) Ir iš archyvinių versmių galima susirankioti įvairių žinių žinelių, kurios specialisto muzikos rankose gali virsti vertingu turtu. Kaiką galima aptikti ir apie lietuviškus giedojimus.

Reformacijos sąjūdis ir šitoje srityje nepaliko be pėdsakų. Jis labiau išjudino liaudies giedojimą. Katalikai irgi ėmė greitai liaudies giesmėmis rūpintis. Negalima iš to daryti tačiau išvados, kad prieš reformaciją, t. y. prieš Mažvydo katekizmą, liaudis nebūtų giedojusi lietuviškai. Prie keleto Mažvydo giesmių pridėtos pastabos "senoji", arba "pagal sugultima senaji"38) rodo, kad tos giesmės anksčiau liaudžiai galėjo būti žinomos. Apskritai daugumą giesmių Mažvydas skolinosi iš tuometinių katalikiškų repertuarų. Katalikų ir protestantų tikėjimo skirtumai pradžioje buvo daug siauresni. Patys išaugę Bažnyčios tradicijose, protestantai ir bažnytinio giedojimo srityje, nors ir imdami skubiai liaudies giedojimu rūpintis, negalėjo iš žmonių atimti jų senų giesmių. Tik tas giedojimas turėjo būti suaktyvintas, nes pamaldų liturgija buvo taikoma uolesniam liaudies masių dalyvavimui pamaldose. Protestantai tad pirmiausia vertė lotyniškus giesmių tekstus į lietuvių kalbą. Šitaip Mažvydas paskelbė lietuviškai eilę katalikiškų giesmių,79) kurios yra aptinkamos trumpesnėje ar ilgesnėje redakcijoje ir vysk. Valančiaus kan-tičkose.40) Vienas katalikų giesmes protestantai ėmė ištisai, o kitas korigavo41) Apskritai jie sekė, kur tik galėjo, katalikų liturginiu gyvenimu, tik jį suliaudindami ir pritaikydami savo doktrinai. Iš katalikų liturgijos, pvz., buvo paimtas ir stalo laiminimas orieš valgį ir dėkojimas pavalgius.42)

Protestantų daromoji stipri propaganda liaudies giedojimų srityje buvo imta plačiai naudoti ir katalikų, kaip sėkminga priemonė tikėjimui palaikyti. Protestantų pastangos, populiarinant liturgiją, įtraukti liaudį į patį liturginį gyvenimą, katalikų buvo nukreiptos prieš pačius protestantus, išplėtusius giedojimą gimtoje kalboje. Šitoje srityje tikru pijonieriumi Žemaičiuose buvo vysk. M. Giedraitis. Tiesa, liturginis giedojimas Medininkų vyskupijoje ir anksčiau buvo žinomas. Nuo vyskupo Martyno III (fl514) laikų Varnių katedroje pagal visus liturginius reikalavimus kasdien jau buvo giedami "kunigų poteriai" ("Officium Divinum")43) Užėjus protestantizmo bangai, tai sustojo. Giedraitis, kuris pats buvo pažinęs Vakaruose smarkiai besiplečianti muzikos meną ir Vilniuje prisižiūrėjęs katedros ir jėzuitų bažnytinės liturgijos iškilmių, atnaujino "Officiumo" giedojimą ir patsai ėmė organizuoti giedojimus, imdamas giedorius iš pasauliečių tarpo. Iš karaliaus Batoro išprašęs tam reikalui paramos (žemės Papilėje, Luokėje), su savo išmokyta giesmininkų grupe Giedraitis celeb-ravo iškilmingas pamaldas. Savo giedorius nusi-veždavo ir Į Vilnių. 1597 m., pvz., jie sostinės katedroje giedojo Didžiosios savaitės liturgiją,44) nors pačiame Vilniuje giedojimas nežemai stovėjo. 1580 m. Vilniaus kapitula kalba apie giedojimo reformą.45)

Varnių katedroje, be vikarų giedorių ir choristų grupės, vysk. Giedraitis buvo suorganizavęs ir giedorius psalmėms giedoti.40) Jo laikais, kaip sako Giedraičio įpėdinio N. Paco proceso į vyskupus liudininkas, Varnių katedroje kasdien būdavo dvejos mišios.47) Kitas liudininkas pareiškia, jog paprastomis dienomis dvejas mišias gieda vikarai, o šventomis dienomis dvejas giedotas mišias atlaiko kanauninkai.48)

Vysk. M. Giedraitis uoliai rūpinosi liturginiu giedojimu. Visa tai turėjo savo reikšmės. Pamaldų iškilmingumas ir giedojimai katedron sutraukdavo daug žmonių. Ir čia Giedraičio pramintu keliu toliau ėjo jo palikonys.49) Giedraitis turėjo pasekti Vilniaus katedros ir jėzuitų pavyzdžiu. Vilniaus katedroje liturginės apeigos stovėjo augščiau. Jos buvo lydimos gausių giedojimų. Apie tai mums smulkią atskaitomybę duoda vysk. Benedikto Vainiaus reliacijos Tri-dento kongregacijai (iš 1605 ir 1609 m.)50 Beveik visos 24 valandos buvo užpildytos įvairiomis pamaldomis. 1605 m. reliacija mini devynias giedotas mišias. O kur "valandos", mišparai, psalmės ir t.t. Kanauninkai, altaristai, vikarai, psalmininkai (kanklininkai) — vis atlikdavo savo giedojimus.

Organizuodamas ir keldamas liturgiją su giedojimu, Giedraitis nepaliko nuošaliai paprastos liaudies. Jis rūpinosi, kad per procesijas būtų giedamos liaudies giesmės. Jo ir vysk. Geišo laikais žmonės vaikščiojo prie "šėtrų" per Vainikus (Devintines) giedodami, pirma atskirai vyrai, o paskui moterys.51) Ilgose procesijose liturginių (lotyniškų) giesmių buvo per maža, ir buvo giedamos liaudies giesmės. Kaip ir prie Vilniaus katedros, taip ir Varniuose Giedraičio laikais jau buvo keletas brolijų.52) Tose brolijose, yoač šv. Rožančiaus brolijoje, buvo palaikomas giedojimas savo kalba. Uolaus vyskupo dėka ir šitoji sritis iš Varnių plėtėsi į parapijas.
Lietuvoje jėzuitai, tuoj susirūpinę pamaldų iškilmingumu, uoliai mokė savo kolegijose jaunimą giedoti. Reikėjo su giesme eiti į žmones, kad būtų galima atsverti protestantų giedojimus. Per savo misijas jėzuitai žmones ir giedoti pamokydavo. Mums pažįstamas jėzuitas J. Lavinskis, sakęs Vilniuje lietuviškus pamokslus, savo relia-cijoje apie Žemaitkiemį pasakojasi, kaip jis kaimo liaudį mokė giedoti.53)

Nacionalinėje Viktoro Emanuelio bibliotekoje Romoje yra išlikęs svarbus jėzuitų rankraštis — "Bendrieji papročiai".54) Tai vietiniai potvarkiai jėzuitų kolegijoms Lietuvoje. Jie buvo surašyti 1604 m. ir po bandymo laikotarpio patvirtinti 1620. Tuose nuostatuose žymi vieta skiriama ir giedojimams. Yra paduotas ištisas sąrašas giesmių, kurios kolegijose ir per mišias liturginių metų bėgyje turėjo būti giedamos. Pavadinimais suminėtos 67 giesmės. Dvylika jų yra lenkiškai, kitos lotyniškai. Sąrašo pabaigoje tačiau dar pastebima, kad, be įvardintų giesmių, esą dar giedama daugelis kitų, kurių tačiau nesą reikalo išskaičiuoti. Esame linkę samprotauti, kad tarp tų kitų giesmių turėjo būti ir lietuviškų. Jeigu buvo sakomi nuolat lietuviški pamokslai, jeigu jėzuitų kolegijose būdavo nevengiama suvaidinti teatro dalykėlių su lietuviškomis intermedijomis (Kražių kolegija), ar, tarp kitų kalbų, ir lietuviškai prabilti sveikinimuose į kokį garbingą svečią,"") tai natūralu, kad turėjo būti sugiedama etnografinėse Lietuvos kolegijose ir kokia lietuviška giesmė. Jėzuitai savo mokyklosna priimdavo ir vaikus, kurie turėdavo progos lietuviškai giedoti savo bažnyčiose. Įdomu, kad jėzuitų "Bendrųjų papročių" giesmių sąraše figūruoja keturiolika giesmių, kurias ir protestantai buvo išsivertę lietuviškai. Todėl reikia manyti, kad Lietuvos provincijos jėzuitų etnografinėse kolegijose jau nuo pat jų įsikūrimo pradžios buvo giedama lietuviškai. Už tai kalba ir tasai faktas, kad jėzuitai 17 amž. pirmieji ėmė rūpintis spausdinti ir skleisti liaudyje giesmes.

Susirūpinimas liaudies giedojimu matosi ir iš vyskupų sinodų. Svetima kalba bažnyčiose giedamos giesmės ir toliau ilgai būtų likusios liaudžiai svetimos, jei šita sritimi nebūtų energingai susirūpinęs vysk. Giedraitis, nes bent nuo jo laikų reikia skaičiuoti katalikiško lietuvių liaudies giedojimo pradžią. Mažvydo katekizmo daugelis giesm'ų galėjo būti be jokio pakeitimo ir pačių katalikų Lietuvoje giedamos. Lietuvos katalikai tačiau rūpinosi turėti daugiau savų giesmių. Vienas jų kūrėsi patys. To meto jėzuitų mokyklose buvo mokoma poetikos ir praktikuojama muzika bei giedojimas. Taigi eiliuotojų visada galėjo atsirasti. Kitos giesmės buvo verčiamos iš lotynų ir lenkų kalbų. Tad 17 amž. pradžioje katalikiškų giesmių skaičius lietuviškai turėjo padaugėti. Anuo laiku buvo mėgstama lenkiškai "Bogaro-dzica Dziewica".5f;) 1636 m. Varnių sinodas nutaria tačiau, kad vaikai prieš sumą, vietoj lenkiškose vyskupijose įsakytos giesmės "Bogarodzica", giedotų kokią nors kitą katechistinę giesmę savąja kalba.57) Savų giesmių turėjo būti 17 amž. vis daugiau giedama. Apie lietuviškų pamokslų sakytoją jėzuitą Joną Gruževskį (fl646) žinome, jog jis, "kad vaikai lengviau atmintyje palaikytų katechetinį mokslą, sudėjo giesmę . . .", ir rūpinosi, kad ji liaudžiai "gatvėse ir turgavietėse būtų giedama".5*) Lietuvis jėzuitas Jokūbas Paškevičius (fl657), būdamas eilę metų misininku Žemaičiuose ir Kurše, sukūrė lietuviškai ("Lituani-co idiomate") giesmes apie Kristaus gyvenimo paslaptis ir Švč. Panelę. Kaimiečius jis mokė tas giesmes giedoti.50)

Šitaip jėzuitai pasidarė uolūs mokytojai ir platintojai bažnytinio liaudies giedojimo, ir tam reikalui, kaip ir pamokslų srityje, jie panaudojo vietinę kalbą. Jie rūpinosi pagaminti ir pirmuosius lietuviškus giesmynus. 1646 m. Saliamono Mozerkos Slavočinskio vardu išspausdintos "Giesmes Tikieimuy Katholickam pridierancias" yra greičiausiai ne jo rašytos.00) Prof. Vcl. Biržiška samprotauja, kad tai gali būti jėz. J. Jaknavi-čiaus (fl668) giesmynas.'11) Pagaliau jėzuitas Pranas Šrubauskas (fl679) išleido giesmyną "Balsą szirdies". Jame įdėjo jis įdomią giesmę iš rusų invazijos (1655 m.) Lietuvon: "Giesmie Ciesu Praėjusiu Lietuwoy".112) Giesmynas "Balsas širdies" 18 ir 19 amž. susilaukė daug leidimų ir pavirto "Kantičkomis", be kurių mūsų liaudies pamėgimas giedoti neįsivaizduojamas.

Turbūt, tik pačioje Lietuvoje tegali pasisekti surasti medžiagos tyrinėti šitam klausimui iš esmės ir nustatyti vaidmeniui, kurį yra atlikę įvairiose Lietuvos vietose ir kiti vienuoliai, būtent, pranciškonai, domininkonai, karmelitai, o nuo 18 amž. Sūduvoje marijonai, būtent, išmokydami liaudį katalikiškų giesmių. Atsimenant, kad lietuvis labai mėgsta savo dainas, tas darbas nebuvo sunkus.

Tiek trumpai apie lietuvių kalbos palaikymą per liaudies giesmę bažnyčioje. Kaip matome, šitoje srityje daugiausia žinome apie jėzuitų pastangas. Verta žvilgterėti ir į bažnytinę krašto vadovybę ir patirti jos pastangas.
 
1) Script. rerum Polonicarum, t. XV, 174 p.
2) Jakob Sawicki: Conciliae Poloniae. Zrodla i Studia
krytyczne. II Synody Diecezji Wilenskie.i  i ich
Statuty. Warszawa 1948, 126 p.
3) Ser. rer. Polon. t. XV, 173 p.
4) Uchrzescijanienie Litwy przez Polskę i zachowanie
języka litewskiego, rink. "Polska i Litwa" 1914.
5) Archivum Philologicum, IV (1932) Kaunas.
6) Jėz. Arch. Epist. Germaniae, vol. 174, f. 108.
7) J. Kurczevski: Kosciol Zamkowy czyli katedra Wi-
lenska, II t., 97-99 p.
8) Žr. Merkelis Giedraitis, "Aidai", 1951 m. Nr. 6, 254 p.
9) Geneza Akademji Wilenskiej, Księga Pamiątkowa,
I (1929), 3 p.
10)    "Aidai" 1951 m. Nr. 6, 255-256 p.
11)    Jėz. Arch. Polonia 50, f. 65 (13).
12)    Jėz. Arch. Polonia Necrol. 68, f. 125-7. J. Kleint-
jess: Fontes Hist. Latviae Soc. Jesu, II (1941), p.
IX-XIV, 297-300.
13) Jėz. Arch. Polonia 65, f. 85.
14) Jėz. Arch. Lithuania 6, f. 26 v.
15) Jėz. Arch. Polonia 50, f. 65 (5).
16) Jėz. Arch. Fondo Gesuitico 635, f. 44v-48.
17)    Z. Ivinskis: Vatikano arch. — lietuvių kult. istor.
aruodas, "Aidai", 1950 m. Nr. 3, 111 p.
18)    Jėz. Arch. Polonia 43, Catalogi Breves 1594 (f. 8),
1595 (f. 10), 1596 (f. 14), 1597 (f. 17), 1598 (f. 20),
1599 (f. 23-24V), 1600 (f. 25).
19) Jėz. Arch. Lithuania 6, f. 127v, 239v. Žr. Fondo Gesuitico 635, Catal. Prov. Lith. 1632, 1633, 1634.
20)    Jėz. Arch. Lithuania 56.
21)    Jėz. Arch. Polonia 80, f. 18.
22)    Lith. 56, f. 78v, 86v, 97v, 104v, 113v, 138.
23)    Necrolog. Lith. 61, f. 409.
24) J. Kleintjenss: Fontes Latviae Soc. Jesu, I (1940) 469 p.
25) z. Kuzmickis: Jėzavitai Lietuvoje, "švietimo Darbas", 1929 m. Nr. 6,513-520 p
Pig. B. Andruškos S. J. pastabas "Šv. Darbas" 1923 m. Nr. 10, 942-45 p.
26) Jėz. Arch. Polonia 50, f. 49v.
27) Victor Gidžiūnas: De Fratribus Minoribus in Lithuania, Pars I (1245-1517) Romae, 1950.
28) Kosciol šw. Anny - sw. Barbary intra muros cast-ri Vilnensis, Ateneum Wilenskie, IX (1934) 1-32 p.
29) K. Kantak: Czy franciszkanie wilenscy byli ro-zsadnikami religijnej reformy niemieckiej w XVI w., Aten. Wil. X (1935) 165-168 p.
30) Monum. Poloniae Vaticana, t. IV (1915), 775-782 p.
31)    M. Stryjkowski: Kronika Polska, Litewska, Žmodz-
ka ... II (1846) 150 p.
32)    Polonia e Russia I (vol. 336) ("Scritt. rif. nelle Congreg. Generali"), 1. 392-393V.
33)    K. F. N(eviera): Lietuvos pranciškonai-observan-tai lietuvybės gynėjai XVII šmt., Lietuvių Tauta, knyga IV, sąsiuv. 3   (1932) 433 p.
34)    Vat. Arch. Acta Congr. Consist. 1646-49, f. 196; pig. t. p. f. 195-7, 200-203.
35)    Vat. Arch. Vescovi 22, f. 150.
36)    Vcl. Biržiška: Lietuvių rašytojų kalendorius, Tue-
bingen 1946, 11 p.
37)    Muzikas kun. K. Senkus, sunaudodamas ir Romos
archyvuose tuo reikalu randamą vertingą medžia-
gą, apie Lietuvos bažnytinį giedojimą praeitvje
paskelbs išsamų tyrinėjimą. Jam reiškiu padėką
už rūpestingai pateiktas mintis čia dėstomam sky-
reliui.
38) G. Gerullis: Mosvid, die aeltesten lit. Sprachdenk-maeler, 1923, 72, 90, 91 p.
39) G. Gerullis: Mosvid o. c. 40, 360 p. "Diewa prisaki-mas"); 90, 244 p. ("Per tawa schwenta priekeli-ma"); 91, 244 p. ("Hristus Diewas mussu gelbe-toghis"); 445 p. ("Ataminki szmogau szodus Je-saus Diewa"); 82, 544 p. ("Tawe Diewe garbinam) ; 575 p. ("Wieschpatie Karalau Diewe Abrahamą"); 194 p. ("Bernelis gime Bethlehem"); 72, 219 p. ("Bernelis gime mumus").
40) 1859 m. leid., p. 173,177, 104, 827, 818.
41) Gerullis: Moswid o. c. 141-6, 365, 371, 494, 552 p. ir t.t.
42) T. p. 239, 241 p.
43) M. Valančius: Žem. vysk. II (1848), 77 p.
44)    J. Kurczewski: Kosc. Zamk. III 82 p.; Valančius:
Žem. V. I 119 p.
45)    J. Kurczewski: Kosc. Zamk. III 61 p.
46) Valančius: c. o. I 214 p.; pig. 119 p.
47) Vat. Arch. Processus Consistorialis vo. 12, f. 107v.
48) Proc Cons. 12, f. 109.
49) Proc. Cons. 32, f. 451. Pig. Arch. Congr. Consilii, Rel. Dioc. Samog. 1646 f. 792 (minima, kad dėl giedojimų labiau Varniuose lankomos katedros, o ne parapijos bažn. pamaldos).
50) Archiv. Congreg. Concilii, Relat. Vilnen. 1604, 1609.
51') Valančius: II 209 p.
52) Vat. Arch. Proc. Cons. vol. 12, f. 108v.
53) Mon. Pol. Vaticana VI 773 p.
54) Bibl. Naz. Vitt. Emanuele, Mss. Gesuitici, nr. 1634: "Concuetudines Communes Provinciae Lituaniae, liber septimus".
55) Apie jėzuitų teatrą ir jų šventes — iškilmes Lietuvoje reikėtų atskirai kalbėti.
56) St. Rostowski: Lithuan. Soc. Jesu Histor., 1877, 267 p.
57) Decretales Summorum Pontificum pro Regno Poloniae et Constit. Synod. Provinc. et Dioec- I (1883)  30 p.
58) St. Rostowski: Lit. Soc. Jesu Histor. 341 p.
59) J. Kleintjenss: Fontes Hist. Latv. I (1940) 469 p.
60) Vcl. Biržiška: Liet. Rašytojų Kalendorius, Tueoin gen 1946, 31 p.
61) Šitokią galimybę prof. Vcl. Biržiška iškelia: Liet. Rašyt. Kalend. 11 p.
62) Vcl. Biržiška: Raš. Kai. 30 p. K. A.: Praeitis kartojasi, "Žingsniai" 1948 m. vasaris, Nr. 13, 52-53 p.
 
(Bus daugiau)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai