Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŠKOS MOKYKLOS TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
Įžangos vietoje
Lietuvai vėl netekus nepriklausomybes, gana didelis tautiečių skaičius pabiro po visą platųjį pasaulį. Turint šalia to senąją mūsų emigraciją įvairiuose kraštuose, šiuo metu nedaug bëra laisvojo pasaulio valstybių, kur nebūtų didesnio ar mažesnio lietuvių kiekio. Visur, žinoma, yra ir lietuvių vaikų, kuriems tėvų bei visuomenes iniciatyva suorganizuotas ir vienoks ar kitoks lietuviškasis švietimas. Įvairūs lietuvių gyvenamieji kraštai, įvairios tėvų pragyvenimo sąlygos, nevienodos tų kraštų viešosios mokyklos, skirtingi apribojimai, liečia mokymą nevalstybine kalba, tad labai nevienoda ir mūsų išeivijos lietuviškoji mokykla. Savo ribomis iš vienos puses ji siekia tokias mokyklas, kaip Vasario 16-sios gimnaziją, kur kasdien visas mokyklos darbas eina lietuvių kalba pagal programą, artimą nepriklausomos Lietuvos mokyklų programai, o iš kitos puses randame tik nereguliarius vaikų susirinkimus sekmadieniais po pamaldų, didžiąją laiko dalį užimant žaidimams, dainavimui ir panašiems lietuviškojo laisvalaikio dalykams.

Norėdami vis dėlto šiame visame mokyklų margumyne susigaudyti, turime nusistatyti lietuviškosios mokyklos išeivijoje ribas. Tai yra atsakyti į klausimą, kokį turinį privalėtų turėti lietuviškojo ugdymo išeivijoje institucija, kad ją galėtumėm vadinti lietuviškąja mokykla.

Žemiau duodamos mintys ir bando šį klausimą nagrinėti. Autorius iš kalno atsiprašo, kad dėl temos platumo negalima buvo visko pakankamai išsamiai aptarti. Be to, tenka pažymėti, kad daugelyje svarstymų autorius buvo vienas: visa eilė čia keliamų dalykų labai mažai arba ir visai nebuvo bent kiek plačiau spaudoje nagrinėta. To déliai kartu reikia ir pasidžiaugti, kad susidarė proga tokioje plačioje auditorijoje rūpimus klausimus iškelti. Kviesčiau kolegas mokytojus kuo plačiausiai dalyvauti diskusijose bei prijungti savo nuomones, pastabas, patyrimus. Jei šio posėdžio gale pavyktų bent kai kuriais klausimais padaryti konkrečių nutarimų, būtų daug pasiekta.

Pagaliau noriu pažymėti, kad kalbu daugiausia apie pradžios mokyklą. Augštesniosios lituanistinės mokyklos reikalai čia mažiau liečiami, nes juos tenka nagrinėti kartu su bendrąja jaunimo išlaikymo problema.  Šioji gi paskaita atkreipta į vaiką.

A. Lietuviškosios mokyklos turinys praeityje
Vienokis ar kitokis lietuviškasis švietimas jau turi savo seną praeitį. Šio švietimo tradicijas pradėjo prieš kelis šimtus metų Lietuvoje gausiai veikusios įvairaus tipo pusiau religinės mokyklos, daugiausia laikomos įvairių vienuolynų bei parapijų. Tiesa, tos mokyklos tik savo dalimi tebuvo lietuviškos: svarbiausia dėl to, kad jose mokėsi lietuviai moksleiviai ir dirbo vienas kitas lietuvis mokytojas. Šiaipjau daugelio tikrosios lietuviškosios mokyklos elementų joms trūko. Vis dėlto jos pradėjo vieną lietuviškojo švietimo tradiciją — pabrėžtinai rūpintis gerojo žmogaus ugdymu.

Pirmas ryškus lietuviškosios pedagogikos kūrėjas yra vysk. M. Valančius. Nors ir neturėdamas specialaus pedagoginio išsilavinimo, nors ir neparašęs specialių pedagoginių traktatų, didysis vyskupas, vadovaudamasis savo bendruoju bei teologiniu išsilavinimu bei praktiškąja mokytojo nuovoka, sukūrė pirmąją lietuviškosios pedagogikos sistemą, ši sistema ryški iš jo didaktinių raštų ir veiklos,

Pagrindu eina tradicinis gerojo žmogaus ugdymas, kuris nesibaigia vaiko ir jaunuolio amžiumi. Valančius teisingai manė, kad suaugęs taip pat reikalingas auklėjimo. Tam suaugusių auklėjimui skirta jo "Paaugusių žmonių knygelė".

Toliau Valančiaus sistemoje randame dar šiuos lietuviškojo švietimo pagrindus:

a)    Šalia bendrojo ugdymo, kuris remiamas religija (plg. "Vaikų knygelę"), eina lietuviškasis auklėjimas. Romantikų įtakoje Valančius remia tautinį auklėjimą praeities faktų bei legendų romantiniu pasakojimu. Tam daugiausia skirti "Antano Tretininko pasakojimai". Be to, mokiniai supažindinami su gyvaisiais tautos papročiais atskirose krašto dalyse  ("Palangos Juzė").

b)    Lietuvius vaikus moko lietuviai mokytojai. Nors ir be didelio išsilavinimo, sakysime, tik "apsitrynę", bet svarbu, kad lietuviai.

c)    Kruopščiai žiūrima, kad vaikai išmoktų pagrindinių dalykų: lietuviškų poterių, lietuviškai skaityti, rašyti ir gautų žinių iš Lietuvos praeities.

Vėlybesnė Lietuvos mokyklinė pedagogika, taip gražiai pražydusi Nepriklausomosios laikais, rėmėsi jau Valančiaus iškeltais lietuviškojo švietimo principais. Pirmoje eilėje mums visad ėjo gerojo žmogaus ugdymas. Tad mūsų Nepriklausomoji mokykla buvo humanistinė ir idealistinė. Visa mokyklos dvasia ir daugelis dėstomųjų dalykų svarbiausia tam tarnavo.

Mokinių įjungimas į tautinę bendruomenę ėjo ne tik pamokų metu, bet ir per gausią papildomą veiklą: moksleivių organizacijas, dalykinius būrelius, ekskursijas, kultūringus pasilinksminimus ir t.t.

Šalia viso to, mokomoji pusė nebuvo apleista. Tai rodo tremtinių mokyklų Vokietijoje pavyzdys. Nors šios mokyklos daugeliu atžvilgių buvo tik Nepriklausomosios mokyklų šešėlis, bet jos visvien stovėjo greta geriausių pasaulio mokyklų. Su jų pažymėjimais vėliau stoję į kitų kraštų augštesniąsias mokyklas ar universitetus, kartais dar vienus dvejus metus praleidę ar peršokę, daugumoje buvo visur pirmieji mokiniai.

B.  Lietuviškosios mokyklos turinys išeivijoje
Neturime pagrindo galvoti, kad minėtieji lietuviškosios mokyklos principai, išsilaikę istorijos bėgyje, gražiai žydėje nepriklausomybės laikais, būtų negeri ir mūsų išeivijos mokyklai. Pagal šiuos principus išaugę moksleiviai šimtais mirė kankinių mirtimi už Lietuvą ir lietuviškuosius idealus. Kankinių mirtis yra geriausias šių principų teisingumo įrodymas. Tad tenka tik pažiūrėti, kaip šie principai galėtų būti taikomi išeivijos mokykloje.

I. Gerojo žmogaus auklėjimas
šis mokyklos elementas nėra nei vien mokyklinis nei specialiai lietuviškas, nors mūsų mokyklai ir būdingas, šalia mokyklos, gerojo žmogaus ugdymu rūpinasi visi, kam svarbi priaugančiųjų ateitis: tėvai, Bažnyčia, valstybių vyriausybės, organizacijos. Ir nežiūrint viso to, daug kur auklėjimo trūksta, daug yra mokyklų tik su mokymu, bet be auklėjimo, arba tariamasis auklėjimas eina stačiai žalinga kryptimi.

Kokio auklėjimo lietuviškoje išeivijos mokykloje norime? Pirmiausia, kad tas auklėjimas iš viso būtų. Ir būtų ne vien išorinės dresūros prasme (rikiuotis, stoti, sėsti), bet toks, koks išplaukia iš lietuviškosios mokyklos tradicijų, pradedant Valančiumi ir einant per Nepriklausomosios mokyklą. O to tradicinio mūsų auklėjimo elementai buvo:

a) sugebėjimas atsigręžti į savo dvasinį gyvenimą ir jį kontroliuoti, b) pasirinkimas kilnių idealų ir aukojimasis jiems, c) išorinė elgesio ir išvaizdos tvarka.

Nelengva su šitokiais principais šiandien išeiti. Didžioji mūsų tautos dalis šiuo metu kaip tik gyvena kraštuose, kur aplinka suka kita kryptimi: į materializmą ir praktiškumą, į jieškojimą patogumo tiek vidiniuose reikaluose, tiek net ir išvaizdoje.

Nors ir nelengva, bet vis dėlto tenka palaikyti lietuviškąją mokyklą arčiau tradicinių mūsų auklėjimo kelių. Keletas praktiškų patarimų:

a)    Mažiau triukšmo mokykloje, mažiau futbolo, o daugiau tylos ir vidinės koncentracijos darbui.

b)    Galimai daugiau auklėjamosios medžiagos visų pamokų metu: ne tik skaitymo, bet ir istorijos ir kitų.

c)    Atgaivinti Lietuvoje plačiai praktikuotus auklėjamuosius pasikalbėjimus klasėje.

d)    Atgaivinti Lietuvoje praktikuotą mokytojų lankymąsi į mokinių namus—šeimas.

e)    Daugiau paremti gerąją mokinių saviveiklą būreliuose, organizacijose, choruose, meno rateliuose ir pan.

f)    Reikalauti, kad mokiniai turėtų kultūringam žmogui tinkamą aprangą. Pavyzdžiui, neleisti mergaitėms eiti į mokyklą, o ypač į bažnyčią, dėvint vyriškas kelnes, arba berniukams su marškiniais, ištrauktais virš kelnių.

Tai, žinoma, yra tik vienas kitas patarimas iš daugelio ta kryptimi galimų pastangų.

II. Lietuviškasis tautinis ugdymas
šioje vietoje tenka kalbėti apie mokyklą, kaip vieną iš pagrindinių faktorių lietuvybei išlaikyti. Klausimas platus ir sunkus, ypač dėl to, kad toje srityje nedaug teturime patyrimo. Senesnėje praeityje, tiesa, lietuviškoji mokykla buvo svetimųjų persekiojama, kartais turėjo beveik eiti net į pogrindį, bet vis dėlto rėmėsi vienu didžiuliu kertiniu akmeniu — stovėjo ant lietuviškos žemės, ją supo sava aplinka. Nepriklausomosios laikais lietuvybės išlaikymo problemos savame krašte tiesiogine prasme nebuvo. Tad vienintelis šiam klausimui nagrinėti šaltinis yra senosios mūsų emigracijos pavyzdžiai, o taip pat naujųjų ateivių, jau artėjančių į dešimtmetį šiame žemyne, patyrimai.

Ką jie rodo? Gi rodo, kad trečiojoje kartoje ne visą lietuviškosios išeivijos masę pavyko Lietuvai išlaikyti. Trečiosios kartos prieauglį ta prasme galėtumėm suskirstyti į keletą grupių:

a) tie, kurie protu, širdimi ir kalba tebėra lietuviai, b) tie, kurie protu ir širdimi tebėra lietuviai, bet lietuviškai silpnai bekalba, c) tie, kurie tik protu save laiko lietuvių kilmės, tačiau jų širdis plaka jau kitam kraštui, d) visai nutraukę ryšius su lietuvybe.

Idealu būtų visus matyti pirmojoje grupėje visą laiką, tad pravartu pastudijuoti jų išsilaikymo pagrindus ir sau prisitaikyti.

Vienu iš didžiųjų jų išsilaikymo pagrindų buvo sveika, lietuviška šeima. Kartą teko kalbėtis su vienu kunigu — idealiu lietuviu patrijotu, gražiai lietuviškai kalbančiu ir plačiai dalyvaujančiu lietuviškoje veikloje, bet gimusiu bei augusiu Amerikoje ir Lietuvos net nemačiusiu. Į klausimą, kas padėjo lietuvybėje išsilaikyti, atsakė: "Tėvo diržas", šiame atsakyme, žinoma, yra dalis humoro, tačiau pasakyta ir labai daug tiesos. Išlaikyti lietuvybę be tėvų pagalbos, vien mokyklinėmis priemonėmis, neįmanoma. Su dideliu liūdesiu tenka pripažinti, kad dalis tėvų (o jų atsiranda kaskart vis daugiau) savo pareigų lietuvybės išlaikymo reikale neatlieka: dėl nesusipratimo, nerangumo ar sumaterialėjimo. Tuo būdu mokytoją, norintį pasiekti lietuvybės išlaikyme konkrečių rezultatų, užgula dar viena sunki pareiga — auklėti tėvus: pasakyti jiems, kaip žaloja savo vaikus, kalbėdami namie nelietuvių kalba, kokią skriaudą daro, nerasdami bent kas kelintą dieną valandos laiko su vaikais pabendrauti, pasikalbėti apie Lietuvą, mažesniems paskaityti lietuviškų pasakų, pamokyti eilėraščių, su vyresniaisiais padiskutuoti vieną kitą lietuviškąjį klausimą. Daug ką daugiau turėtų mokytojas pasakyti tėvams, kurie mano, kad užtenka vaiką pagimdyti, rengti ir maitinti, o šiaipjau — tegu auga, kaip tas girios medis, tegu maitina savo dvasią, kuo nori, tegu didina kitataučių masę.

Antrasis vaikų ir jaunimo lietuvybės išlaikymo pagrindas yra jų bendruomeninis lietuviškasis gyvenimas. Lietuvoje tuo rūpintis nereikėjo: vaikas savaime augo savųjų tarpe, čia jis auga tarp svetimųjų, jų aplinkoje praleisdamas didžiąją dienos dalį. Milžiniška svetimųjų įtaka yra vienas iš didžiausių lietuvybės išlaikymo priešų. Reikalą bent kiek taisyti galime tik vieninteliu būdu: sukurti eilę lietuviškojo gyvenimo židinių ir sudaryti vaikui sąlygas kuo daugiausia laiko tuose židiniuose praleisti. Vienas iš tokių židinių yra jau minėta lietuviškoji šeima. Kitais židiniais gali būti lietuviškoji bažnyčia, vasaros vaikų stovyklos, vaikų ir jaunimo organizacijos, įvairūs būreliai, meniniai vienetai (kaip choras, teatras ir pan.). Nepakanka vien vaikus į tuos lietuviškuosius židinius įrašyti. Tenka dar pasirūpinti, kad jie taptų sąmoningais jų nariais, įsijungtų į jų darbą su noru, visa tai pamiltų, laikytų sava ir brangu. Tuose lietuvybės židiniuose vaikas turi rasti realią gyvąją Lietuvą ir pasijusti tos gyvosios Lietuvos sąmoningu nariu. Didžioji šio viso darbo dalis taip pat gula ant mokytojo pečių.

Vienu iš didžiausių lietuvybės židinių gali būti lietuviškoji mokykla, jei ji tokiu židiniu yra. O kad ji tokiu židiniu būtų, nepakanka vien įrašyti į mokyklos programą vieną kitą lituanistinį dalyką. Daug svarbiau negu sausi programiniai dalykai yra mokyklos lietuviškoji dvasia. Toji dvasia remiasi tėvynės Lietuvos tikra meile. O meilės negalime išmokyti. Meilę tik meile galime sužadinti. To dėliai tos savosios žemės meilės pirmiausia privalo turėti mokytojas. Tas, kuris ateina į lituanistinę mokyklą tik todėl, kad reikia, ir niekas kitas neapsiima, tas, kuris yra mokytojų tarpe tik dėl garbės, atlyginimo ar kitokių panašių motyvų — geriau tegu neina į klasę.

Lietuviui išeivijos mokytojui tegu amžiais šviečia pavyzdžiai Petro Kriaučiūno ir kitų didžiųjų mūsų tautos mokytojų, kurie, pasinaudodami negausiomis lituanistinėmis pamokomis ano meto mokyklose, išugdė tautos dvasios milžinus. Jei mokytojas spinduliuos į klasę kriaučiūniškos Lietuvos meilės šilumą, tai neabejotinai ras panašų atgarsį ir vaikų širdyse. Tada klasėje nuolat neges dvasinis Lietuvos meilės aukuras — tikrasis lietuviškosios mokyklos pagrindas.
Tautinio auklėjimo srityje mokytojui į pagalbą turi ateiti programos, vadovėliai ir visi apylinkėje esą lietuviškieji veiksniai.

Prie programos dalykų dar sustosime atskirai, šioje vietoje tik pažymėsime, kad bendrų viso laisvojo pasaulio lituanistinių mokyklų programų dar neturime ir jų netgi niekas neruošia. Programas turi atskiri kraštai (Kanada, Vokietija, Australija), kur jas yra paruošę Pasaulio Lietuvių Bendruomenės organai. Ar turi bendrą programą JAV lituanistinės mokyklos — negalėčiau tvirtinti. Prieš keletą metų tokią programą buvo paruošusi JAV-bių Liet. Mokytojų Sąjungos centro valdyba New Yorke. Nežinau, kiek ji rado pritarimo mokyklose. Berods, tas pritarimas nebuvo visuotinis, sprendžiant jau ir iš to, kad kai kurios JAV lituanistinės mokyklos pirkosi programų knygeles iš Kanados. Siūlyčiau šiandien pat, kongreso rezoliucijose, konstatuoti neatidėliojamą reikalą turėti minimalią bendrą viso pasaulio lituanistinių mokyklų programą ir surasti organą, kuris tokias, realiai galimas įvykdyti, programas paruoštų.

Toliau — vadovėliai. Juose turi atsispindėti svetur augančios, bet Lietuvą mylinčios ir ją bestudijuojančios klasės veidas. Atsižvelgiant į tai, esamomis sąlygomis nebetinka Lietuvoje rašyti ir kaimo mokyklai taikvti vadovėliai, lygiai kaip ir tie, kurie būtų tik angliškųjų vadovėlių lietuviškieji vertimai. Nors ir sunkiomis sąlygomis, bet turime palengva eiti prie išeivijos lituanistinių mokyklų aprūpinimo specialiai rašytais vadovėliais, iš kurių dvelktų tėvynės Lietuvos meilė, bet kurie nebūtų persunkus toli nuo tėvynės augančiam vaikui.

Nemažu faktorium, pagaliau, yra ir išorinė lituanistinės klasės išvaizda: jos dekoravimas lietuviškais, vaikų pagamintais, pagražinimais bei lietuvių menininkų pieštais paveikslais, portretais. Deja, šioje vietoje susiduriame su beveik neįveikiamomis kliūtimis. Daugumas mūsų lituanistinių mokyklų yra svetimose patalpose, apie kurių lietuviškąjį dekoravimą negalima ir kalbėti. Tenka pasveikinti ir pasidžiaugti tomis retomis mokyklomis, kurios turi atskirus lituanistikos klasių kambarius.

Liūdną lietuviškųjų sieninių spalvotų paveikslų ir portretų reikalą galima būtų kiek pataisyti. Turime jau Kultūros Fondus net trijuose kraštuose — Australijoje, Kanadoje ir JAV-bėse. Kasmet atsiranda mecenatų, paaukojančių vieną kitą tūkstantį literatūros premijoms. Nejau negalima surasti globėjų, kurie išleistų bent vieną kitą sieninį Lietuvos paveikslą, Lietuvos žemėlapį ir keletą portretų? Tikriausiai atsirastų. Tik reikia, kad kas pajieškotų.


ŠVIETIMO SEKCIJOS  POSĖDŽIO PREZIDIUMAS
Iš kairės: B. Lesevičiūtė, J. Ignatonis, P. Balčiūnas, ses. Perpetua.
 
III. Lietuviškasis mokymas
Kol nėra vienodos viso laisvojo pasaulio lituanistinių mokyklų programos, mokymo reikalu vyrauja didelis nuomonių skirtumas. Yra manančių, kad svarbiausia yra vaikų lietuviškasis bendruomeninis gyvenimas, ir mokyklai beveik jo vieno pakanka. Šitaip manantieji tiesiog siūlo paversti lituanistinę mokyklą į vaikų lietuviškąjį klubą, kur susirinkusieji galėtų užsiimti tuo, kas jiems įdomu: dainuoti, žaisti ir pan. Kito kraštutinumo šalininkai visą svorio centrą nukelia vien į mokymą, visai išbraukdami lietuviškojo laisvalaikio medžiagą ir tuo atgrasindami vaikus nuo lituanistines mokyklos. Tiesa, kaip visad, yra kur nors viduryje. Svarbu duoti vaikams progų laisvai susitikti ir lietuviškoje aplinkoje pabendrauti, bet vis dėlto mokykla nebūtų mokykla, jei joje neišmokytumėm pagrindinių lituanistikos dalykų.

Šitaip galvodami, pabandykime kiek sustoti prie tradicinių lituanistinės mokyklos programos dalykų ir dėl jų pasisakyti. Pasisakę ir padiskutavę, sudarysime medžiagos būsimai programos ruošimo komisijai.

TIKYBA einama visose mūsų lituanistinėse mokyklose, vietomis (pavyzdžiui Toronte) ir R. Katalikų ir evangelikų. Atrodo, kad išeivijos mokyklose tikybos mokymas galėtų ribotis šiais dalykais a) išmokymas lietuviškų poterių, b) priėjimas lietuviškai prie pirmosios išpažinties, c) lietuviškų religinių papročių pažinimas ir kultivavimas, d) religiniai momentai iš Lietuvos istorijos, žymesnes Lietuvos šventoves.

Atsižvelgiant į laiko stoką, kažin ar tikslu lituanistikai skirtu laiku eiti katekizmą ištisai?
Religingumo, kaip ir kitų ugdomųjų dalykų, negalima išmokyti: jį galima tik įugdyti. To déliai tikybos dėstytojas turi būti glaudžiame kontakte su vaiko lankoma bažnyčia ir vaiko šeima. Tik tuo būdu galima sekti vaiko religinį gyvenimą ir jį kreipti lietuviškų religinių tradicijų keliu. Jei vaikas mokykloje išmoks lietuviškų poterių ir religinių tradicijų, bet toliau gyvenime jų nepraktikuos — vargu ar apsimoka ir mokyti.

LIETUVIŠKASIS SKAITYMAS yra vienas iš populiariausių lituanistines mokyklos objektų. Reikia pripažinti, kad šioje srityje pasiekiama pakankamų rezultatų: vaikai skaityti išmoksta. Vis dėlto ir šiuo atveju dar turime daug neišspręstų problemų. Suminėsime jų keletą.

1. Kada pradėti lietuviškąjį skaitymo mokymą?

Prieš angliškąjį, po angliškojo ar kartu? Visi duomenys kalba už tai, kad pradėti prieš angliškąjį. Svarbiausias argumentas: kartu su abėcėlės mokymu eina ir vaiko garsyno tvarkymas. Iš tėvų atsineštasis garsynas dažniausiai yra netaisyklingas. Kitatautiškos aplinkos įtakoje jis dar daugiau sugenda.   Tad ir svarbu tą garsyną sutvarkyti ir sustiprinti anksčiau, negu kitatautiškoji mokykla spėja jį galutinai sugadinti. Deja, ši logiška išvada praktikoje sunkiai įvykdoma. Turint galvoje, kad vietinių mokyklų tinklas daug tankesnis, negu lituanistinių, ir kad į tas mokyklas priima labai jaunus mokinius (6-rių ir net 5-rių metų), išmokyti vaiką lietuviškai skaityti anksčiau už angliškąjį neįmanoma. Lieka rinktis dvi kitas galimybes: mokyti kartu arba- vėliau. Pasirinktinas mokymas kartu. Tėvų ir kai kurių mokytojų baimė, kad tokiu atveju mokiniams pradės painiotis dviejų kalbų garsai ir raidės — neturi rimto pagrindo. Tai priklauso nuo mokytojo ir ypač nuo vadovėlio. Jei mokytojas pats tikrai sugeba kalbėti dviem kalbom su gražiu kiekvienos kalbos garsynu, tai jis sugebės ir mokinius išmokyti taisyklingų ir sklandžių abiejų kalbų. Ten, kur vienas mokytojas to nepajėgia — tenka turėti du: kiekvienai kalbai atskirai. Tas pats pasakytina ir apie elementorių. Jo autorius turi gerai kalbėti abiem kalbom ir gerai pažinti abiejų kalbų skaitymo mokymo metodus. Tada jis sugebės parinkti, ypač pradžiai, tokį elementoriaus tekstą, kuris vaikams nesipainios su kita kalba.

2. Tolimesnis lietuviškasis skaitymas
Kaip minėjome, tradicinė mūsų lietuviškoji mokykla yra idealistinė, tautinė. Ta kryptimi turi eiti ir skaitomosios medžiagos parinkimas. Ji turi turėti idealistinių, didaktinių, tautinių ir estetinių elementų. Žinoma, šiuo atžvilgiu mokytojas labai priklausomas nuo vadovėlio, tačiau ir tame pačiame vadovėlyje paprastai būna gana įvairios medžiagos: mokytojui tenka pasirinkti geriausią.

Gera skaitomoji medžiaga privalo ne tik turėti augščiau minėtųjų elementų, bet turi būti parašyta vaikui įdomia forma. Darome didelę klaidą, versdami vaiką skaityti jo nepatraukiančia, neįdomia forma patiektą medžiagą. O tai kyla iš to, kad nepakankamai suprantame išeivijoje augančio vaiko dvasinį pasaulį. Vis manome, kad mūsų vaikai yra tokie, kokiais buvome patys savo vaikystėje arba kokius mokėme Lietuvoje. Bet taip nėra. Išeivijos, ypač Amerikos, vaikas gerokai kitoks. Kol to nesuprasime, tol neišeisime iš užburto rato: vis kišime vaikui neįdomią medžiagą ir vis dejuosime, kad vaikas jos nenori skaityti.

šalia skaitymo iš vadovėlio, mokykloje tenka pratinti vaikus ir prie savarankiško lietuviškųjų knygų skaitymo. Tai platus klausimas, bet jau spaudoje nagrinėtas.  Tad čia padarysime tik išvadas:

a) savarankiškas knygų skaitymas turi būti vadovaujamas ir ugdomas per mokyklą, b) tam reikalui lituanistinėse mokyklose reikia turėti pakankamo didumo lituanistinę bibliotekėlę.

LIETUVIŠKOJO RAŠYMO MOKYMAS. Jeigu apie skaitymą kalbėdami sakėme, kad jis savo tikslą bent dalinai pasiekia, vaikai, kad ir su tam tikrais trūkumais, skaityti išmoksta, tai apie rašymą to pasakyti negalime. Daugelyje mūsų lituanistinių mokyklų lietuviškojo rašymo reikalai stovi žemiau minimalaus lygio. Priežasčių tam yra labai daug. Suminėsime keletą:

a) Daugumas mūsų išeivijos vaikų auga angliškoje aplinkoje ir lanko mokyklas su anglų dėstomąja kalba. Anglų rašyba iš esmės skiriasi nuo mūsiškės: ji yra kilminė ir dar priedo — labai tradicinė. Tuo tarpu kai gyvoji anglų kalba, kaip ir kitos kalbos, palengva kinta ir paprastėja, jų rašyba užkonservuota senovinėse formose. Vaikams sunku re': tesekti tos rašybos kilminius pagrindus, ir jie mokomi taisyklingo rašymo kitu pagrindu: mechaninės atminties pagalba. Mokyklose figūruoja net atskiras dėstomasis dalykas — spelling. (žodžių rašybos mokymasis mintinai).

Mūsų rašyba didele dalimi yra fonetinė. O ten, kur į ją įsiskverbia kilminiai elementai, jie nesunkiai susekami iš gana paprastų kalbos dėsnių. Vaikui, gerai mokančiam lietuviškai kalbėti, žodžių rašybos atmintinai mokytis nereikia. Lietuvoje per ketverius mstus išmokydavome rašybos gana patenkinamai.

Kad to nepasiekiame čia, pirmiausias kaltininkas yra anglų rašybos mokymo metodo įtaka mūsų vaikams. Vaikai, anglų mokyklose įpratę mokytis rašybos kitu būdu, sunkiai sugeba atsekti mūsų kalbos fonetinius bei kilminius pagrindus ir pirma proga bando "spelinti" — mokytis rašybos mintinai.

Kitas sunkumas — vaikų nemokėjimas pakankamai lietuviškai kalbėti. Lietuvoje iš gyvosios kalbos pavyzdžių susekdavome gramatikos taisykles bei rašybos dėsnius. Čia to padaryti negalime, nes jau nemaža klasės dalis taisyklingo lietuviško sakinio nepasako.

Šalia rašymo mokymo sunkumų, kylančių iš svetimos aplinkos ir iš vaikų, tenka, deja, suminėti ir eilę trūkumų, kylančių iš mūsų pačių. Pirmon eilėn čia eina vienodos rašybos nebuvimas. Lietuvoje visi rašėme vienoda jablonskine rašyba. Toki buvo vadovėliai, knygos, spauda. Mokytojas kiekvienu atveju nedvejodamas žinojo, kaip tas ar kitas žodis rašomas. Dabar to nebeturime. Pajudinus jablonski-nės rašybos pagrindus, sugriuvo visas rūmas. Nesinori ir čia tam ne vieta aiškintis su kalbininkais rašybos reikalus, bet tenka mokytojų vardu konstatuoti, kad esame įvesti į akligatvį: sukeltas nepasitikėjimas jablonskine rašyba, o tuo tarpu naujovės nei turi visuotinio pripažinimo, nei mokytojai tų naujovių yra kieno nors nuosekliai išmokyti. Taip ir painioj amės. Kone kiekvienas laikraštis, knyga ar vadovėlis rašo kitaip.

Šioje vietoje noriu suminėti dar vieną jautrų klausimą: lietuviškosios rašysenos stiliaus reikalus. Lietuvoje standartinio rašto stiliaus neturėjome. Mokyklose kone kiekvienas mokinys rašė kitu stiliumi: vertikaliai ar pakrypusiai į dešinę ar į kairę; paprastai ar išraitytai; storai, vidutiniai ar plonai; stambiai, smulkiai ar smulkiausiai ir t.t. Angliškosios mokyklos vartoja standartinį rašto stilių. To stiliaus jie labai kruopščiai moko. žemesniuose skyriuose daug kur vartojami specialūs vandeninių raidžių sąsiuviniai, vyresniesiems yra vadovėlis, nagrinėjąs kiekvienos rašto raidės standartinius elementus ir jų rašymo būdą.

Tuo būdu atsiduriame prieš problemą. Viena — vaikai Į angliškąjį stilių įpratę ir jį naudoja. Antra— savojo standartinio stiliaus neturime, nors ir matome, kad įprastinis lietuviškasis raštas nuo angliškojo gerokai skiriasi. Trečia — dėl laiko stokos vargiai pajėgiame išmokyti dviejų stilių, o dar mažiau pajėgiame sudaryti įprotį, kad vaikas kasdieniame gyvenime naudotų du stilius. Ką daryti? Esu bandęs j ieškoti vidurinio kelio, derinant abu stilius. Mokytojai tam mažai tepritarė.

Baigiant kalbėti apie rašymą, dar tenka pasakyti, kad iš visų lituanistinėse mokyklose einamų dalykų rašymo mokymas mažiausiai aprūpintas vadovėliais. Ilgą laiką buvome visai be jokio gramatikos vadovėlio. Paskui atsirado vienas perspausdintas iš senųjų, o kitas, kad ir naujai rašytas, bet per sunkus ir nepritaikytas. Neturime mokyklinių lietuvių kalbos žodynėlių. Neturime specialių rašymo pratimais sąsiuvinių. Nenuostabu ... kad rašymo mokymo rezultatai tokie menki.

Šiuo reikalu reikia ką nors daryti. Priešingu atveju greit priartės laikas, kada iš mūsų lituanistinių mokyklų pradės eiti abiturientai, moką lietuviškai kalbėti ir skaityti, bet beveik nebesugebą lietuviškai rašyti. O tai jau bus mūsų kultūrinio gyvenimo pabaigos pradžia.

APLINKOS IR TĖVYNĖS PAŽINIMAS atėjo į mokyklą tada, kai pastebėta, kad aplinka gali būti didelis mokytojas, jei tik vaikas sugebės ją tinkamai stebėti ir pasidaryti reikiamas išvadas. Kartu aplinkos pažinimas gali būti neišsemiama tėvynės meilės ugdymo priemonė. Patosiškas tėvynės meilės deklamavimas dar nėra tikrasis patriotizmas. Tikrai tėvynę myli tas, kas myli kiekvieną jos žolelę, žiedą, medį, kiekvieną paukštelį, žvėrį, žvėrelį, kiekvieną jos gyvosios ir negyvosios gamtos reiškinį, kuriam kalba pilių griuvėsiai ir jų iškasenos. O šitokia tėvynės meilė išugdoma tik per aplinkos ir tėvynės pažinimą.

Taip supratome reikalą Lietuvoje. Išeivijoje susidarė kita padėtis, čia lietuviškosios mokyklos nesupa lietuviškoji aplinka. Iš to išeinant, atsiranda net balsų su klausimu, ar iš viso aplinkos ir tėvynės pažinimas mūsų mokyklai reikalingas? Esu šalininkas nuomonės, kad reikalingas, tik reikia pakeisti tikslus.

Dabartinėmis sąlygomis svarbiausias aplinkos pažinimo tikslas būtų vaiko lietuviškojo žodyno didinimas. Kartais stebimės, kai girdime vaiko lietuviškoje kalboje eilę svetimųjų žodžių. Bet vaikas čia nekaltas. Atitinkami lietuviškieji žodžiai jam nebuvo laiku duoti, o jei ir duoti, tai, kaip sako, "pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo". Tinkamas vaiko žodyno plėtimas turi eiti konkrečiu keliu. Imkime pavyzdį. Jei norim, kad vaikas žinotų lietuviškųjų gėlių vardus, galime klasėje papasakoti apie gėles ir liepti jų vardus išmokti. Bet tai bus prastas kelias. Daug geriau, jei mokytojas tokiu atveju atsineš į klasę gėlių paveikslus, dar geriau — pačias gėles, o geriausiai, jei prie mokyklos bus lietuviškas darželis, kur vaikas ateis padirbėti, sodins gėles, jas laistys, prižiūrės. Tuo atveju gėlių vardai liks ne tik jo atmintyje, bet ir pasąmonėje visam amžiui.

Kitas aplinkos pažinimo tikslas esamomis sąlygomis būtų pratinimas vaiko žiūrėti į svetimą aplinką lietuviškomis akimis, sugebėjimas rasti svetimoje aplinkoje tuos elementus, kurių yra ir Lietuvoje, sugebėjimas palyginti ir padaryti išvadą, kad ir Lietuvoje yra ar bent buvo daug gražių dalykų, kartais net gražesnių ir malonesnių, negu vaiko gyvenamame krašte. Tinkamai ir atsargiai tuo keliu eidami, galime išeiti teisinga kryptimi: parodyti vaiko gyvenamą kraštą kaip gerą, gražų ir pagarbos vertą. O Lietuvą — kaip nepamirštamą svajonių ir ilgesio karalystę, kurioje sukaupta didžioji mūsų praeitis, kur kiekvienas akmenėlis ar žolelė mus myli ir mūsų laukia.

Tėvynės pažinimas yra tolimesnė aplinkos pažinimo tąsa. Vokiečiai su savo Heimatkunde buvo pasiekę gražių rezultatų tėvynės meilės ugdymo kryptimi, šalia teorijos mokykloje, kasmet, vasaros atostogų metu, būreliai mokyklinio jaunimo pasileisdavo pėsti ar dviračiais važiuoti išilgai ir skersai visą kraštą, kartais šimtus kilometrų. Taip jie pamilo tėvynę. Pamilo tiek, kad reikalui atėjus ėjo mirti už savo gražiuosius kalnus, slėnius ir lygumas — savanoriškai ir nesvyruodami.

Lietuvoje tėvynės pažinimas taip toli dar nebuvo nuėjęs. Pradžios mokyklose jis buvo kaip einamasis dalykas, paremtas pasakojimais apie įdomesnes ir gražesnes Lietuvos vietoves, šitokio pobūdžio tėvynės pažinimo medžiagą galime ir mes mokiniams pateikti, į klausimą, kokią Lietuvą rodyti, dabartinę ar nepriklausomą, tenka, žinoma, atsakyti, kad nepriklausomą, nors būtojo laiko naudojimas kartais ir sudaro tam tikrų sunkumų.

LIETUVOS ISTORIJA IR GEORGRAFIJA. Išėjus tėvynės pažinimą, paskirus Lietuvos vaizdus, tenka vis dėlto istorinius ir geografinius dalykus susisteminti. Tai atliekama vyriausiuose skyriuose istorijos ir geografijos pamokų metu. Jei tėvynės pažinimas tvarkingai išeitas, šiedu dalykai nesudaro sunkumų, nes daug kas kartojasi, tik kitokia tvarka sudėstyta.

Dėl laiko stokos abiejuose dalykuose galima būtų išleisti neesminę, antraeilę, medžiagą. Duoti nedaug pagrindinių faktų, neperkraunant jų datomis, skaičiais bei kitokia statistine medžiaga, kuri vėliau visvien pamirštama.

Lietuvos istoriją tenka privesti iki naujausių laikų, įjungiant, sakysime, net struktūrą ir darbą tokių pagrindinių mūsų veiksnių, kaip VLIKas, ALTas, BALFas ir kit. Vyriausius mokinius tenka supažindinti su dabartine padėtim Lietuvoje bei su tarptautinio komunizmo problema iš viso.

DAINAVIMAS, TAUTINIAI ŠOKIAI, DAILĖS DALYKAI. Yra mokyklų, kur šiems dalykams skiriama ypač daug laiko, motyvuojant, kad vaikai juos mėgsta. Neneigdamas tų dalykų reikšmės bendrajam ir tautiniam auklėjimui, manyčiau, kad perdėti nereiktų. Jei mokykloje vien tik dainuosime ir šoksime, tai kurgi vaikai išmoks lietuviškai skaityti ir rašyti? Mokymo darbas turėtų turėti savo vietą, meniniai dalykai — savo.

Baigiamosios pastabos
Trumpai peržvelgus lietuviškosios mokyklos turinį išeivijoje, kiekvienam tuoj kyla du sekantieji klausimai: a) iš kur gauti laiko tam turiniui išeiti? ir b) kaip išspręsti mokytojų klausimą? Tai platūs ir svarbūs klausimai, kuriems šiuose posėdžiuose skiriamos atskiros paskaitos, tad šioje vietoje jų ir neliesime.

Suglausdami visa, kas anksčiau sakyta, galime padaryti sekančias išvadas.
I.    švietimo institucija, norinti vadintis lituanistine mokykla, turėtų turėti šiuos požymius:

a)    Ji turi ugdyti arba prisidėti prie ugdymo gerojo žmogaus — nepalaužiamo idealisto, kuris sugeba pasirinkti gražius idealus ir pajėgia toliau be atodairos už juos kovoti, nesigailint aukų.

b)    Ji turi būti lietuvybės židinys, kuriame nuolat degtų tėvynės Lietuvos meilė, išeinanti net ir už mokyklos ribų ir gaivinanti, kur reikia, šeimas, organizacijas bei kitus lietuvybės išlaikymo veiksnius.

c)    Ji turi suteikti vaikui pagrindinių žinių iš lituanistinių dalykų, kad jis galėtų tarnauti Lietuvai ne tik širdimi, bet ir protu, kad žinotų Lietuvos praeitį ir dabartį bei sugebėtų savo mintis dėstyti žodžiu ar raštu gražia lietuvių kalba.

II.    Minimiems tikslams pasiekti pageidaujama:

a) Kuo greičiausiai turėti viso laisvojo pasaulio lituanistinėms mokykloms bendrą programą, kurioje tilptų lietuviškojo švietimo minimumas.

b)    Baigti spręsti mokomojo laiko klausimą ir susirūpinti mokytojų trūkumu.

c)    Spartesniu tempu gaminti trūkstamus vadovėlius, vengiant paralelizmų.

d)    Aprūpinti mokyklas lituanistinėmis bibliotekomis.

e)    Aprūpinti mokyklas vaizdingumo priemonėmis, ypač Lietuvos geografijai ir istorijai eiti.

III. Dar šiame kongrese apsvarstyti viso laisvojo pasaulio lietuvių švietimą rikiuojančios institucijos klausimą ir padaryti atitinkamų pasiūlymų VLIKo Lietuvybės Išlaikymo Tarnybai, kuri pati, būdama toli nuo pagrindinių išeivijos lietuvybės centrų, to padaryti negali.

Kai matau lituanistinėje mokykloje dirbantį mokytoją, prisimenu Vaižganto "Dėdžių ir dėdienių" dėdę Mykolą. Kaip ir anas, taip ir šis, tiesa, turi duonos ir pastogę, bet kaip ano, taip ir šio sieloje šviečia kitas pasaulis. Pasaulis, kurio Mykoliukas nesuprato, bet jautė ir reiškė savo primityvaus smuikelio garsais. Mokytojas tą vidinį pasaulį supranta. Jame nėra fabrikų dulkių, dūmų ir triukšmo. Jame žaliuoja Lietuvos laukai, šlama beržynėliai. Mokytojo sieloje tebėra gyvoji Lietuva, ir ji reiškiasi stipriau, negu Mykoliuko muzika. Ji pasireiškė galingu Lietuvos himnu 1940 m. okupantų sušauktame suvažiavime Kaune. Ji tebėra gyva Sibiro taigose ir pačioje okupuotoje Lietuvoje. Ji tebėra gyva ir čia. Pagelbėkime mokytojui dirbti sunkų darbą — VARDAN TOS LIETUVOS!
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai