|
|
Parašė ANTANAS PAŠKUS
|
Egzistencinė tuštuma ir prasmės rūpestis
Moderniųjų mokslų statiny psichologijai šiandien užleidžiamą kertinė vieta. Iš psichologijos laukiama žmogiškųjų klausimų sprendimo. Ji, ta sielos žinovė, lyg Dantės Beatričė, privalėtų prasmės ieškantį gyvūną iš tamsos labirintų išvesti į šviesos paviršių. Ji turėtų pagydyti pažeistą žmogaus sielą. Jos pareiga pateikti žmogui laimingo ir pilnutinio gyvenimo receptą. Tačiau, iš filosofijos prieglobsčio ištrūkusi (1879) ir griežtuoju mokslu virtusi, pschologija prarado teisę į bet kokį egzistencinių žmogaus klausimų sprendimą. Bet užtat per tuos 90 nepriklausomybės metų ji surinko nemaža žinių apie žmogaus psichės veikimą ir brendimą. Ji apčiuopė net keletą psichinių ligų ir emocinio sutrikimo priežasčių. Pagaliau ji surado ir būdų kai kurias psichines ligas gydyti.
Iš tiesų, šiandien priskaičiuojama daugiau nei 200 skirtingų teorijų ar "mokyklų", aiškinančių psichinio gydymo pagrindus. Esama betgi net virš 10.000 terapijos metodų. Logote-rapija, kaip gydymo teorija bei praktika, ir priklauso vienai iš tų "mokyklų". Tačiau savo teoretiniuose pagrinduose ir asmenybės sampratoj ji išsiskleidžia į pilnutinę žmogaus filosofiją. Žmogaus sąvokon ji telkia biologinę, psichinę ir dvasinę dimensiją, neužsisklęsdama ir antgamtinei tikrovei. Tačiau ypatingu būdu ji pabrėžia žmogaus dvasines (ne religines) galias. Užtat kai kieno logoterapija dar vadinama aukštumų (proto) psichologija.
Savo laiku buvo bandyta kritiškai pažiūrėti į gelmių psichologiją (psichoanalizę) ir jos autorių Freudą.1 Šįkart mėginsime aprašyti aukštumų psichologiją ir jos kūrėją Viktorą Franklį. Metę keletą biografinių bruožų, nagrinėsime logoterapijos pažiūrą į žmogų, jos gydymo techniką ir jos reikšmę mūsų laikams.
Logoterapijos autorius Freudas pirmasis nusileido į pasąmonės požemius. Franklis pirmasis iš moderniųjų psichologų pakilo į dvasios aukštumas. Taigi Freudas tapo gilumos psichologijos kūrėju, o Franklis — aukštumos psichologijos statytoju. Freudas laikomas pirmosios Vienos mokyklos psichologijoje steigėju, o Franklis — trečiosios krypties autoriumi.2 Abu šie sielos "šnipai" daug kuo panašūs. Abu daug kuo ir skiriasi. Abu priklauso tai pačiai geografinei erdvei, tautybei ir profesijai. Abu Austrijos žydai, psichiatrai ir filosofai. Abiems Austrijos sostinė ypatingo dėmesio nerodė. Abu ir nuo nacių nukentėjo. Psichoanalizės kūrėjo raštus "antžmogiai" gatvėse degino. Gi logoterapijos autorius vos per plauką nepateko į krematoriumų "maudykles".
Panašumai vienok nepanaikina ir skirtumu F'reudas, pvz., jau 31 metai ilsisi amžinybės nirvanoj. Tuo tarpu Franklio žemiškos egzistencijos saulė dar aukštokai horizonte. Freudas poilsio ieškodavęs Vienos gatvėse, Franklis — Alpių viršūnėse. Jis ir dabar tebėra aistringas kalnų laipiotojas. Freudas, draugų įtikintas, paliko nacių okupuotą Austriją. Franklis, sąžinės vedamas, apsisprendė dalytis savo tėvų ir tautiečių likimu. Freudas žmoguje tematė tik tamsią libidinę energiją. Franklis įžiūri jame ir šviesų dvasinį pradą. Psichoanalizės tėvas visų žmogaus veiksmų varikliu laikė malonumo potraukį. Logoterapijos kūrėjas — prasmės troškimą. Freudas tyrinėjo žmogaus psichės rūsį (pasąmonę). Tuo tarpu Franklis daugiau kreipia dėmesio į trečiąjį aukštą (dvasią). Todėl Freudą galėtume pavadinti rūsio, o Franklį — trečiojo aukšto psichologu. Freudas religiją vadino invalido ramentu, gi Franklis joje mato jėgos šaltinį. Gal dėl to garsusis Vienos psichiatras pačius svarbiausius gyvenime sprendimus (pvz trauktis iš hitlerinės Austrijos ar ne) darė religinių simbolių apsupty (pvz., Vienos katedroje). Rūsio psichologas savo tėvų Dievą pavertė iliuzija. Trečiojo aukšto architektas tą patį Dievą įkėlė į vertybių piramidės viršūnę. Kažin ar Franklio stipri valia, ar prasmės įžiūrėjimas ir kraštutinėse egzistencijos situacijose, ar gryna laimė, ar pagaliau tas pats Izraelio Dievas išvedė jį iš kacetinio pragaro. Krematoriumų ugnis, lyg jūros rykliai, prarijo jo senukus tėvus ir jaunutę žmoną. Priešingai, po trijų metų, Franklis koncentracijos stovyklas paliko ne tik fiziškai gyvas, bet ir dvasiškai nepalaužtas. Jo siela, kaip dideliam karšty izoliuota anglis, sužėrėjo deimanto spalvom. Šalia to, Franklis, kaip kadaise Dostojevskis, turėjo progos pamatyti žmogų tokį, koks jis yra — žvėris ir angelas. Iš tiesų, Franklio tvirtinimu, vieni kacetų įnamiai virto plėšriom hienom ar alkanom kiaulėm, o kiti angelais. Visiems, kiaulėms ir angelams, Franklis stengiasi parodyti, kad žmogaus gyvenimas niekad nepraranda savo prasmės. Visiems jis nori priminti, kad yra galimybės kiaulei tapti angelu ir angelui kiaule.
Šiuo metu Franklis yra psichiatrijos ir neurologijos profesoriumi Vienos universitete ir neurologijos klinikų vedėju. Paskaitas skaito vokiečių ir anglų kalbomis. Jis dažnas svečias Šiaurės Amerikos universitetuose ir seminarijose. Franklio populiariausia knyga tenka laikyti "Man's Search for Meaning". Šiame krašte jos išparduota arti 400.000 egzempliorių. Ji priklauso prie labiausiai studentų skaitomų spaudinių. Dar daug Franklio aktualių raštų, kaip pvz. "Der unbewusste Gott", tebėra vokiečių kalboje. Franklio logoterapija sutinka priešų, sekėjų ir skeptikų. Jo paties duktė (psichologė), pvz., nepritaria tėvo pažiūrom. Tuo tarpu kai kurie Amerikos ir Europos psichiatrai ir psichologai Franklio teorija ir gydymo technika susižavėjo. Sprendžiant iš spaudos, gaunamas įspūdis, kad Franklis Šiaurės Amerikoje labiau vertinamas nei Europoje. Gal iš tikrųjų sunku būti pranašu savo tėvynėje. Juk ir inteligencijos matų išradėjas prancūzas Binet buvo savo tautiečių atrastas per Ameriką. Kas žino, kad tas pats atsitiks ir su antruoju Vienos žydeliu, Freudo ir Adlerio mokiniu, Viktoru Frankliu. Gal gyvenimo patirtimi ir plačiu pasiruošimu paremta teorija sugebės prakalbėti į egzistencinę tuštumą kenčiantį modernųjį žmogų.3
Pažiūra į žmogų Franklis neklausia, ar psichoterapija gali pasilikti bešališka žmogaus ir gyvenimo filosofijos atžvilgiu. Jam, kaip ir daugeliui kitų (pvz., Van Dusen, Kari Menninger, Paul Schilder, Gordon Pleune, Paul Halmos) nėra psichinio gydymo be pasaulėžiūros, be tam tikro žvilgio į žmogaus prigimtį ir jo vietą visame tikrovės audiny.4 Sąmoningai ar nesąmoningai, vienokiu ar kitokiu būdu terapisto pasaulėžiūra įsisunkia į paciento asmenybę. Ne be reikalo Gordon Pleune akyse praktikuojantis analistas visų pirma yra moralistas, "kuris daro įtakos žmonių etiniam elgesiui".5 Ungersma, logoterapijos interpretatorius, pasaulėžiūros reikšmę terapijos teorijai ir praktikai lygina su skeleto svarba žmogaus kūnui. Be kaulų žmogus vįrstų drebučiais. Be pasaulėžiūros jis taptų moraliniu reliatyvistu ar vertybiniu nihilistu. Medūzinis 'be nugarkaulio) pagrindinių gyvenimo klausimų sprendimas terapijoje gali baigtis dvasine nuo-smuka.6 Užtat Franklis aiškiai nusako savo gydomosios sistemos filosofinius pagrindus, sykiu įspėdamas sekėjus, kad jie jokios pasaulėžiūros neprimestų ligonims. Jo paties žodžiais tariant, "logoterapinė žmogaus samprata remiasi trimis ramsčiais: valios laisve, prasmės troškimu ir gyvenimo prasme".7
Franklis pritaria K. Jaspersui, kad žmogus yra apsisprendžianti būtybė, išreiškianti save laisve ir atsakomybe. Vis dėlto logoterapijos autorius nepasigęria Kierkegardo laisvės svaiguliu, nei pritaria Sartre'o teigimui, kad žmogus pats kuriąs savo esmę. Individas neplūduriuoja tuščioj erdvėj. Jis visuomet priklauso nuo jį supančios aplinkos. Tačiau genetinės, psichologinės bei ekonominės priklausomybės ribose jis gali nuspręsti savo likimą. Vienas iš lygiai gabių dvynukų, pvz., gali tapti gudriu kriminalistu, kitas sumaniu kriminologu. Ir skurdžių rajonai ne visada išaugina nusikaltėlius, nei turtuolių priemiesčiai dorus žmones. "Koncentracijų stovyklose, tose gyvųjų laboratorijose, stebėjom ir matėm, kaip kai kurie mūsų draugų elgėsi kaip kiaulės; tuo tarpu kiti — kaip šventieji. Žmogus savyje nešioja abi šias galimybes. Kuri iš jų bus įgyvendinta, priklausys nuo apsisprendimo o ne nuo sąlygų".8 Protingasis gyvūnas yra ne tik herojiškai pajėgus atsispirti ir stipriausiam aplinkos veikimui, bet jis gali nuo jos atsipalaiduoti ir paprasto humoro pagalba. Jis sugeba pasijuokti iš savęs, savo silpnybių bei gyvenimo aplinkybių. Šia dieviška žmogaus savybe remiasi Franklio gydymo technika, vadinama paradoksine intencija.
Logoterapijoje laisvė be atsakomybės neegzistuoja. Laisvė nuo ko visada suponuoja laisvę kam. Būti laisvam nuo aplinkos varžtų, išsivaduoti iš žemesniųjų prigimties polinkių reiškia angažuotis kilnesniam žmogiškumui. Šia prasme didesnė laisvė veda į didesnę atsakomybę. Šia prasme laisvė ir atsakomybė susitinka viename ir tame pačiame taške. Jas išskyrus, išnyksta ir pats etinio integralumo taškas. Be laisvės nebelieka atsakomybės. Be atsakomybės laisvė išvirsta į savivalę. Asmuo gi gali jaustis atsakingu sau, savo sąžinei, bendruomenei, savo Dievui. Franklio įsitikinimu, galutinis atsakomybės pagrindas yra ne sąžinė, bet transcendentinė tikrovė, ens personalissimum, dieviškasis Tu.9
Einšteinas (gal visai to nežinodamas) tiksliai nusakė pagrindinę Franklio asmenybės teorijos prielaidą tvirtindamas, kad žmogus, kuris laiko savo gyvenimą beprasmiu, yra ne tik nelaimingas, bet vargu iš viso tinka gyvenimui. Franklio tvirtinimu, žmogaus kaip žmogaus veiksmų centriniu judintoju yra prasmės ieškojimas. Potraukiai į malonumą (Freudas), į pranašumą (Adleris) ar į savęs realizavimą (Maslovas) patenkinami, tik suradus gyvenimo prasmę. Atsiradus žmogiškos egzistencijos prasmei, savaime atsiras ir gyvenimo džiaugsmas. Priešingai, ieškodami tik malonumo, sutiksime vidinę tuštumą, nuobodulį bei neviltį. Laimės medžioklėj visuomet pakliūvama į užburtą ratą: juo labiau ją (laimę) vejamės, juo greičiau ji nuo mūsų bėga. Jei žmogaus pagrindinis polinkis yra prasmės troškimas, tai kyla klausimas: kuo ir kaip galime tą troškulį numalšinti? Į mūsų klausimą Franklis duoda aiškų atsakymą: "Prasmės yra atrandamos, bet ne išrandamos".10 Tuo jis nurodo, kad prasmės reikia ieškoti transsub-jektyvinėj, šalia žmogaus egzistuojančioj tikrovėj, daiktų, asmenų ir vertybių bei idealų pasauly. Juk žmogumi būti reiškia būti nusikreipusiam į ką nors kita, negu į save; reiškia angažuotis gyvenamai situacijai, išeiti į objektyvią tikrovę. Autentiška žmogaus egzistencija galima tik polinėj įtampoj. Įtampoj tarp subjek-tyvinio ir objektyvinio pasaulių, tarp to, kuo esu, ir to, kuo privalėčiau būti, tarp esamos tikrovės ir įgyvendintino idealo. Net Freudas yra kartą išsireiškęs, kad "žmonės yra tol stiprūs, kol jie remiasi stipria idėja".11 Iš tiesų, kuo žir.ogus yra, tuo jis tapo tik per tas vertybes, kurias pats pasisavino. Užtat bandyti pašalinti polinę žmogiškos egzistencijos įtampą, atskiriant protingąjį gyvūną nuo vertybių pasaulio, reikštų tą gyvūną sužaloti. Narkotinėmis priemonėmis, pvz., siekiant religinės ekstazės, nusikreipus nuo Dievo, pakliūnamą į akligatvį. Norint turėti tik ramią sąžinę, bet neieškant teisybės, virstama fariziejumi. Rūpinantis visų pirma tik sveikata, tampama ligoniu (hipochond-riku). O James Oldso bandymai aiškiai parodė, kas atsitinka žiurkėms, kai jos pasišoka ieškoti tik malonumo. Įsmeigęs elektrodus į žemutines žiurkių smegenis (hypothalamus), išmokė jas, paspaudus svertą, paleisti elektros srovę j tą smegenų dalį. Neužilgo žiurkelės pradėjo tą svertą spaudinėti net iki 50.000 kartų į dieną. Matyt, elektros srovė iššaukdavo orgazmą. Br tos pačios žiurkės jau nebesidomėjo nei maisr nei lytiniais partneriais. Panašiai ir žmonės, kurie naudoja LSD, praranda atsakomybės jausmą, nebesiinteresuojasi nei darbu, nei šeimos išlaikymu.
Logoterapija ne tik nurodo, kur prasmės ieškoti, bet ir kaip ją surasti. Trys keliai veda žmogų į prasmingą gyvenimą. Franklis juos vadina kūrybinėmis, patirtinėmis ir nusistatymo (laikysenos) vertybėmis.12 Franklio terminologijoj kiekvienas gerai atliktas dar kiekviena sąžiningai atlikta pareiga yra kūryba. Per nesugrąžinamai praeinančius gyvenimo mementus vienkartinė žmogiškoji būtybė yra šaukiama atlikti jai skirtą misiją, jai duotus uždavinius. Taigi kūrybinėmis vertybėmis žmogus šį tą duoda pasauliui. Gi antrąja vertybių grupe (patirtimi) jis kai ką iš pasaulio gauna. Patirdamas tiesą, gėrį ir grožį, pergyvendama gamtą, kultūros kūrinius bei žmogaus meilę, muo dar labiau save praturtina. Vienok kilniausia gyvenimo prasmė sutinkama trečiajame kelyje — vadinamose nusistatymo vertybėse. Ne -visiems lemta džiaugtis kūryba, darbu ar žmonių meile. Visiems, deja, skirta susitikti su ta tragiška gyvenimo trijule: skausmu, kalte ir mirtimi. Bet ir šitose kraštutinėse žmogiškos egzistencijos situacijose žmogus turi galią neišvengiamos kančios anglis paversti į sielos deimantus. Žmogaus perkeitimas kančioje ir priklauso nuo jo nusistatymo (laikysenos) kančios ir gyvenimo atžvilgiu aplamai. Tokiu būdu logoterapijos rėmuose gyvenimas lieka prasmingas iki paskutinio atodūsio. Iš tų keletos prielaidų, grindžiančių logoterapinę asmenybės teoriją, darosi aišku, kad Franklio pažiūra į žmogų esmiškai skiriasi nuo freudinės žmogaus sampratos. Franklis žmogausf esmės ieško noetinėj, dvasinėj (ne religinej) dimensijoj, neužsklęsdamas durų ir antgamtinei tikrovei. Taigi Franklio žmogus — tai nei Hemingway vienišas senis, plūduriuojąs libido jūroj; nei piktas stepių vilkas, nei laukinis medžiotojas. Franklio žmogus nei kumščiu grasina žemės broliui, nei ciniškai juokiasi iš dangaus Tėvo. Franklio žmogus brolių benruomeneje tiesia pagalbos ranką artimui ir lenkia kelius prieš visatos Kūrėją. Franklio žmogus samprata nesiremia nei treniruotos žiurkės modeliu, nei imago machinae, bet imago Dei.13 Su tokia pažiūra į žmogų logoterapijos kūrėjas ir artinasi prie ligonio.
Gydymas Įžiūrėdamas žmogaus asmenybėje tris dimensijas (somatinę, psichinę ir noetinę) Franklis atitinkamai mato ir tris pagrindines neurozės formas: somatogeninę, psichogeninę (neurozės įprastine prasme) ir noogeninę.14 Pirmoji kyla iš vegetatyvinės nervų ir endokrininės i liaukų) sistemos sutrikimo, antroji — iš psichinių konfliktų, trečioji — iš dvasinių sunkenybių ir moralinių susikirtimų. Tačiau pats Franklis pripažįsta, kad nėra psichinės ligos, kur nebūtų įvelti visi, biologiniai, psichiniai ir dvasiniai, faktoriai. Užtat nėra nei grynos so-matogeninės, nei psichogeninės nei noogeninės neurozės. Yra tik neurozės su vienu vyraujančiu veiksniu. Diagnostikos uždavinys todėl ir bus surasti tą vyraujantį faktorių. Aplamai galima būtų sakyti: kur pirminė psichinės ligos priežastis yra fizinė, ten turima reikalo su psichoze (europiškos psichiatrijos teorija); kur psichinė — su neuroze ir kur dvasinė — su noogeninę neuroze. Žinoma, ligų įvairumas reikalauja į-vairių ir vaistų. Užtat psichiatrinėj praktikoj Franklis griebiasi visokių gydymo priemonių: chemoterapijos, elektrinių šokų, smegenų operacijos, psichinės analizės ir prasmės analizės (logoterapijos). Visgi jo originalumas glūdi nooge-ninio sindromo priežasčių, simptomų bei terapijos aprašyme.
Minėjome, kad prasmės troškis Franklio teorijoje vaidina pagrindinę rolę. Jo nepatenkinus, žmogaus gyvenimas netenka turinio. Jis darosi bergždžias ir betikslis. Žmogus pradeda jausti vidinę tuštumą, kurią Franklis ir pavadino egzistencine tuštuma.15 Ši vidinė tuštuma anaiptol nėra nei nenormalybė, nei liga, o žmogiškos būties sąlyga. Priešingai, egzistencinė desperacija gali reikšti intelektualinį nerimą bei pasaulėžiūrinį nuoširdumą. Vis dėlto ji gali, ypač neurotinio palinkimo individuose, lengvai išvirsti į noogeninę psichinę ligą. Šį spėjimą, regis, patvirtina ir statistika. Manoma, kad apie 55 proc. žmonių Vakaruose kenčia egzistencinę tuštumą.16 Tuo tarpu tik 20 proc. visų neurotikų, apsilankiusių klinikose, priklauso noogeninei grupei, kaip Franklis kartais ją vadina, mūsų laikų "kolektyvinei neurozei". Turint galvoje psichinių ligų procentinį pasiskirstymą, noogeninę neurozė patenka į gausiausią jų grupę.
Ne vienam iš mūsų, atrodo, egzistencinės frustracijos apraiškos (simptomai) nėra svetimi. Nuobodulys, apatija, interesų bei iniciatyvos stoka yra nuolatiniai egzistencinės tuštumos palydovai. Gyvenimas atrodo betikslis ir beprasmis. Dienos pilkos, vienodos, monotoniškos. Pareigos sunkios, nuobodžios ir slegiančios. Jaučiama, kad gyvenime nepadaryta jokios pažangos. Jei šiandien mirtis apsilankytų, praėję metai pasirodytų buvę visai beverčiai. Stebimasi, kam iš viso egzistuojama. Jei būtų buvę leista pasirinkti, gimti nebūtų reikėję. Nepajėgiama rasti sau nei vietos pasauly, nei tikslo, nei misijos. Ateitis miglota ir be pažadų. Dabartis niūri ir juodos likimo rankos kontroliuojama. Savižudybės mintis kartais atrodo viliojančiu vaistu. Gyvenimas be turinio mažai tepasklei-džia vilties spindulių.
Jei iš tiesų šie simptomai kyla iš nepatenkinto prasmės troškio, tuomet vargu ar instinktų analize juos pagydys. Šį uždavinį bando atlikti prasmės (logos), — sakytume racionalinio. t. y. protinio gyvenimo, — analizė. Ji padeda pacientui peržiūrėti turėtą pasaulėžiūrą, kad persiorientavęs jis surastų savo gyvenimui prasmingą turinį. Užtat logoterapija ir stengiasi atskleisti kiek galint platesnį vertybių horizontą, kuriame žmogus galėtų rasti didesnį pasirinkimą. Pasirinkimas betgi privalo būti konkretus, individualus ir asmeniškas. Taigi, pasirinkimo pareiga ir atsakomybė paliekama pacientui. Logoterapija neužkrauna jokio vertybinio sprendimo ant ligonio pečių. Ji nepamokslauja, ne-moralizuoja, neprimeta jokios filosofijos. Vaizdžiai kalbant, logoterapistas nėra menininkas, perduodąs aplinkos spalvas taip, kaip jis jas mato. Logoterapistas, sakytume, labiau panašus į akių gydytoją, kuris, sugrąžinęs regėjimą ir parodęs vertybių spektrą, palieka spalvų pasirinkimą pačiam ligoniui. Tokiu būdu ne tera-pistas, bet pati pažinta tikrovė "verčia" žmogų ją pripažinti.
Bandydama pakirsti egzistencinės frustracijos šaknis, logoterapija daugiau žiūri į žmogaus ateitį nei į jo praeitį, į gyvenamo momento uždavinius nei į praeities kompleksus. Apeliuoja labiau į žmogaus ryžtą iškilti į idealo saulę, negu į jo drąsą nusileisti į pasąmonės labirintus. Jei tradicinė terapija stengėsi atstatyti žmogaus pajėgumą darbui ir gyvenimo džiaugsmui, tai logoterapija bando jį palydėti per kančios ir mirties sutemas. Ir vėl Franklis primena, kad kančios ir mirties prasmė gali būti surasta tik už kenčiančio žmogaus, tik transcendencijoje (nebūtinai religijoje). Vis dėlto kraštutinėse situacijose religija darosi neįkainojamai brangi. Ji juk parūpina žmogui tokį dvasinį įrankį, kokio niekur kitur negalima rasti. " Tokia pažiūra betgi dar neimplikuoja logotera-pijos apsisprendimo už teizmą ar ateizmą. Į religiją logoterapija žiūri kaip į žmogišką reiškinį ir kaip tokį labai rimtai traktuoja. Iš kitos pusės, Franklis įspėja, kad "psichoterapistas neprivalo rūpintis savo kliento religiniu gyvenimu, nors kartais nejučiomis gali jį paveikti".18
Šalia tiesioginės rolės noogeninės neurozės terapijoje, logoterapija turi pagalbinę rolę ir kitų psichinių ir fizinių ligų gydyme. Tiesa, kaip tokia ji negali pašalinti ligos priežasčių. Psichozės, pvz., ji neišgydo, bet apeliuoja į sveikąją asmenybės dalį, mėgindama pakeisti ligonio nusistatymą ligos atžvilgiu. Iš tiesų, nepagydomos ligos atveju nieko kito ir nebelieka, kaip tik įtikinti ligonį, kad net ir dabar jo gyvenimas turi prasmę. Šiame taške taigi logoterapija pereina į medicininę pastoraciją (bet ne į religiją). Ji tik, kaip buvo anksčiau minėta, palieka atviras duris ir laisvę žmogui įkopti į ketvirtąją, antgamtinę žmogaus dimensiją.
Aplamai reikia pasakyti, kad logoterapija per daug neakcentuoja paties gydymo būdo. Ji neturi smulkmeniškai nustatytų taisyklių, ką terapistas turi daryti ir ko nedaryti. Ar, pvz., klientą sodinti kėdėje ar paguldyti sofoje; ar sienoje pakabinti Freudo paveikslą ar kryžių ir t. t. Visa tai paliekama terapisto išradingumui ir situacijos reikalavimam. Vis dėlto du Franklio išrasti terapijos metodai atkreipė daugelio dėmesį. Vienas jų vadinamas paradoksine intencija, kitas — nudėmesinimu (derefleksija). Abu remiasi žmogaus sugebėjimu save peržengti ir nuo savęs atsipalaiduoti. Paradoksinėj intencijoj pacientas skatinamas prieš ligos simptomus ne kovoti, bet juos perdėti iki juokingos nesąmonės. Pvz,, nemigos atveju individas turėtų stengtis kiek galint ilgiau neužmigti. Dėl tariamo širdies smūgio bijant palikti namus, klientui patariama pasiryžti, išėjus į gatvę, gauti bent kelis širdies smūgius. (Suprantama, reikalingas specialisto užtikrinimas, kad šio neurotiko širdis yra visai sveika). Nudėmesinimu gi stengiamasi pacientą nukreipti nuo per didelės savęs analizės, kuri paraližuoja jo veiksmus ir padidina baimės jausmą. Pvz., per didelis dėmesys į seksualinio akto pasisekimą gali būti vyro impotencijos ar moters "šaltumo" priežastimi.
Paradoksinės intencijos metodas neurotikų gydyme naudojamas ne tik Europoj, Amerikoj, bet net ir Rusijoj. Dr. Gerzo tvirtinimu, šis metodas ypač yra sėkmingas fobijų (nepagrįstos baimės), kompulsijų (neatsispiriamų veiksmų kartojimo) ir obsesijų (nenusikratomų minčių) gydyme. To paties Gerzo statistikos užregistravo net 88.2 proc. pasisekimą.19 Užsisenė-jusiems simptomams pašalinti reikėjo visų metų renkantis kartą per dvi savaites. Gi kelių mėnesių ar savaičių kompleksams išvaikyti užteko 4-12 sesijų. Tai didelis gydytojo proceso patrumpinimas, turint galvoje, kad psichoanalizė tęsiasi kelis metus, kartais net keliolika, renkantis 4-5 kartus savaitėje. Šis metodas taip pat sėkmingai taikomas ir vaikų terapijoje (Olandijoje) ar net azartiniam lošikui pataisyti.20
Nežiūrint, kokį metodą betaikytų, kokius vaistus benaudotų, kokias ligas begydytų, Franklis visada sugrįžta prie gyvenimo prasmės ieškančio žmogaus dvasios. "Būdamas gydytojas, diena iš dienos esu supamas nepagydomų ligonių, senukų, nevaisingų moterų. Visi jie maldauja atsakymo į galutinę kančios prasmę".21 Gal būt tauri Franklio asmenybė, jo besąlyginis tikėjimas į besąlyginę gyvenimo prasmę sugebės jiems duoti atsakymą. Kažin tik, ar Franklio sekėjai įstengs pasekti jų kilnaus mokytojo pėdomis.
Logoterapijos reikšmė Anglų psichologo H. J. Eysencko įsitikinimu, psichoanalizė mums nieko pasakyti nebeturi. Nebegalime ir mes jai pagelbėti, nebent suruošti deramas laidotuves. Jei iš tikrųjų rūsio psichologijoje beliko tik XIX a. šimtmečio senienos, tai ar galime rasti naujų dalykų trečiojo aukšto psichologijoje? Jei instinktų analizės vaistai nebegelbsti dabarties neurotikui, tai ar prasmės analizės balzamas gali sušvelninti jo žaizdas? Jei psichoanalizės autorius Freudas nebėra mūsų pranašu, tai ar tokiu gali būti logoterapijos kūrėjas Franklis? Bandykime į šiuos klausimus atsakyti, perleisdami ryškesnius logoterapijos spindulius per dabartinės laiko dvasios prizmę.
1. Marksas atkreipė mūsų dėmesį į duonos. Freudas į sekso, o Franklis į prasmės nepriteklių. Vakarų žmogaus nei duonos, nei libido alkis jau nebekankina, bet gyvenimo prasmės klausimas tebekelia jam nerimą. Dvasinio alkio ženklai darosi vis ryškesni ir ryškesni. Žmogus, pasak Franklį, nori žinoti, kas jis yra, iš kur jis ateina ir kur jis eina. Jis nori turėti pasaulėžiūrą, pateisinančią jo vienkartišką buvimą. "Baby, esi turtingas, kai žinai, kas esi, o ne, kai turi pinigų" — rėkia "vabalų" (Beattles) dai-norius. Deja, mokslo ir auklėjimo įstaigos, su-vesdamos žmogiškąją prigimtį į biologiją, aiš-kindamos paskutiniuosius žmogaus rūpesčius kastracijos baime, nepadės "kūdikėliams" sužinoti, kas jie yra. Kova už pažymius, pasiruošimas gerai apmokamai profesijai ne visus vilioja. Ne visi studentai pakelia jiems primestą konkurencijos naštą. Ne visi susižavi pirklių rodomais idealais. Užtat, nesuradę savęs šeimose ir mokyklose, jie bando tapatybės ieškoti hipių kolonijose ar savo pačių psichėse. Vienok savęs ieškojimas medžiaginių vertybių visuomenėj ar šalia jos dažnai veda prie desperacijos Gal dėl to, Gerzono22 tvirtinimu, iš kiekvienų 10,000 kolegijos studentų 1000 yra reikalinga psichiatrinė pagalba. 300 - 400 pereis sunkios desperacijos periodus. 200 bus apatiški ar visiškai pasimetę. Be to, savižudybių skaičius studentuose yra 50 proc. didesnis, negu aplamai Amerikos gyventojų tarpe. Praeitame šimtmety Europoje gamybos mašinos sukūrė ekonominio proletariato klasę, atimdamos iš darbininkų duoną ir žmoniško gyvenimo sąlygas. Šiuo metu Amerikoje diplomų mašinos, atrodo, augina dvasinį proletariatą, atimdamos iš jaunų žmonių prasmingo gyvenimo viziją. O nuskriausta karta darosi nerami ir maištinga. Pasak Franklio, prasmės troškis yra toks stiprus, kad jam nuraminti, nerandant autentiškų vertybių, griebiamasi visokių pakaitalų. Seksas, narkotikai, pinigai, perdėtas profesinis veiklumas ir net revoliucija ir yra keletas iš tų erzacinių vertybių, kurios naudojamos egzistencinei tuštumai užpildyti. Jei taip, tuomet logoterapijos autoriaus kvietimas peržiūrėti Vakarų pasaulio siekius bei uždavinius turėtų būti paklausytas.
2. Gordon Allport savo laiku pastebėjo, kad per paskutinius 50 metų seksas ir religija pasikeitė vietomis. Anksčiau žmonės laisvai diskutuodavo religinius pergyvenimus, bet gėdijosi užsiminti apie seksą. Šiandien nesivaržant kalbama apie seksą, bet drovimasi paminėti religiją. Lytinio gyvenimo represiją viktoriniais laikais pakeitė religinės patirties represija mūsų dienomis. Anuomet lytinio potraukio neigi- mas sukėlė žmogaus pasąmonėje daug konflik- tų. Šiandien religinių polinkių ignoravimas tampa psichinių sunkenybių šaltiniu. Šioms sun- kenybėms spręsti logoterapija ir stengiasi iš- dirbti naujus metodus. Gi pats logoterapijos kūrėjas raštais ir žodžiais įrodinėja, kad mo- derniojo Vakarų žmogaus centriniai klausimai nėra psichoseksualinėj, bet religinėj - filosofi- nėj plotmėje. Jis savo psichikoj paskendusį žmo- gų maldauja, kad tas susirastų vertybių, įtikė- tų į ką nors. Jei mes į nieką netikim, netei- giam jokių vertybių, tuomet viskas galima ir niekas neturi svarbos. Tuomet nėra nei prieš, nei už. Tada mes galime kurstyti krematoriumus ar pasišvęsti raupsuotųjų slaugymui. Tada blogis ir gėris, dorybė ir yda tėra tik atsitiktinybės ar žmogaus užgaidos. Tada protingasis gyvūnas jau stovėtų ant savęs sunaikinimo briaunos. 3. Amerikiečiai 1969 metais pramogoms iš- leido apie 83 milijardus dolerių, 15 milijardų alkoholiui, 5 milijardus kelionėms į užsienį. Ma- lonumo ieškodami, nukeliavo apie 350 milijar- dų mylių (1968). Galvos skausmams nuraminti paklojo per 420 milijonų. Visa sudėjus, "fun- kick" 1968 m. amerikiečiams kainavo apie 150 milijardų dolerių.23 Atrodo, kad malonumas tampa Amerikos gyventojo pareiga. "Fun" lyg kokia manija apsėdo amerikiečių psichiką. Juk šio krašto konstitucija kiekvienam piliečiui garantuoja teisę siekti laimės. Bet teisė gali tapti pareiga, pareiga — našta. Iš tiesų "fun" virto našta — tvirtina Georgtowno universiteto psichiatras L, Salzman. "Amerikiečių laisvalaikio praleidimas nėra nei prasmingas, nei patenkinantis'' — nusiskundžia Harvardo psichiatras A. Nocholi. O dr. Johnson savo knygoj "Valgyk, gerk, būk linksmas ir ilgai gyvenk" mano, kad milijonai žmonių nebepajėgia būti linksmi. Franklis gi įspėja, kad malonumas visada ateina pro šalutines duris. Atlikus uždavinį, pareigą, atradus gyvenime misiją, atsiranda ir gyvenimo džiaugsmas. Pagaliau, pasak Franklio, ir laisvalaikių praleidimas privalo būti centripetalinis, o ne centrafugalinis. Pįrmuoju atveju mes bėgame nuo savęs, ieškodami džiaugsmo kitur. Vienok kur bebusime, rasime džiaugsmo tik tiek, kiek su savim atsinešime. Antruoju atveju drįstame pabūti vieni, atbaigti savo mintis, pagalvoti apie egzistencinius rūpesčius. "Fun" žmogus reikalingas laisvalaikio, kuris leistų jam minties ir širdies gyvenimą praturtinti. 4. Mūsų laikais žmogus linksta laisvę pasigriebti sau, o atsakomybę numesti kitiems. Savinamasi laisvė kritikai, o pareiga tiesai paliekama kitiems. Keliamos gyvenimo žaizdos, bet jų gydymas primetamas kitiems. Šmeižiama kiti, o reikalaujama pagarbos sau. Kuriamos teorijos, daromi planai, bet už jų pasekmes kaltinami kiti. Ypač jaunoji karta dažnai, jei kas negerai jų gyvenime, meta kaltę ir atsakomybę ne sau, bet kitiems: krašto ūkiui, santvarkai, karui, karinei pramonei, Bažnyčiai ir t. t. ir t. t. "Bet kai tik pradedame žmogų laikyti aplinkybių ir jų įtakos auka, ne tik nustojame jį traktuoti kaip žmogišką būtybę, bettaip pat suparaližuojame ir jo valią keistis".24
Mintis palieka gilias pėdas ir žmonijos gyvenime. "Esu visiškai įsitikinęs, kad Auschwitzo, Treblinkos ir Maideneko dujų kameros iš tikro buvo paruoštos ne vienoj ar kitoj ministerijoje Berlyne, bet ant nihilistų mokslininkų ir filosofų rašomųjų stalų ir jų paskaitų salėse"— įspėja buvęs kacetų kalinys Franklis.25 Kai laisvės nelydi atsakomybė, tuomet ji (laisvė) iškrypsta į savivalę anarchiją ir net žmogaus nužmoginimą. Užtat Franklis pataria Amerikai šalia laisvės statulos Rytuose pastatyti atsakomybės statulą Vakaruose. 5. Klasinėj graikų kalboj pranašu vadinamas tas žmogus, kuris interpretuoja dievų valią, kuris už ką nors kalba. Šia prasme Franklį, logoterapijos kūrėją, o ne Freudą, psichoanalizės autorių, ir būtų galima pavadinti pranašu. Franklis, o ne Freudas interpretuoja dabarties reiškinius pilnutinlio žmogaus šviesoje. Franklis, o ne Freudas atstovauja autentiškai humanistiniam žmogui. Freudo filosofija remiasi XIX a. atgyvenusiom fizikos mokslų prielaidom. Franklio logoterapija remiasi egzistencinės filosofijos įžvalgomis. Freudo pažiūra į žmogų yra neišvengiamai pesimistiška, Franklio — šviesiai optimistiška. Freudo žmogus yra stumdomas pasąmonės pergyvenimų ir aplinkos dirgiklių, Franklio — idealų šaukiamas. Freudas dabarties žmogaus vargą matė skurdžiame lytiniam gyvenime, Franklis — skurdžioj pasaulėžiūroje. Freudui žmogus su Dievu — tai suaugęs vaikas po tėvo skvernu. Frankliui žmogus be Dievo — tai lyg kompasas be magnetinio lauko. Freudinė terapija pagelbsti gal kokiem 5 proc. ligonių, franklinė — daugiau ar mažiau kiekvienam sergančiajam. Frankliui, pasistojusiam ant Freudo genijaus pečių, atsiveria platesni tikrovės horizontai. Taigi, jei psichoanalizė nieko jau nebeturi mums pasakyti, tai logoterapija savo kalbą dar tik pradėjo. Jei gelmių psichologija nebeužčiumpa nieko naujo žmogaus psichės požemiuose, tai aukštumų psichologija atskleidžia vis naujas dvasios kalnų viršūnes. 1. žiūr. A. Paškus, Psichoanalizė ir jos kūrėjas, Aidai, 1969 nr. 8, 361 - 368. 2. Alfredas Adleris laikomas antrosios Vienos mokyklos steigėju. 3. Viktoras Franklis yra medicinos ir filosofijos daktaras, ypač stipriai susipažinęs su egzistencializmu ir fenomenologija. 4. V. Frankl, The Will to Meaning, New York -Cleveland: World Publishing Co., 1969, 15. 5. G. Pleune, 'Ali Dis-Ease is not Disease: A Consideration of Psycho-Analysis, Psychotherapy, and Psycho-Social Engineering", Digest of Neurology and Psychiatry, 1966, 34, 148. 6. Žiūr. A. J. Ungersma, The Search for Meaning, Philadelphia: The Westminster Press, 1968, 52 - 53. 7. V. Frankl, The Will to Meaning, 16. 8. V. Frankl, Man's Search for Meaning: An Intro-duction to Logotherapy, Boston: Beacon Prdss, 1962, 136-137. 9. V. Frankl, Der Unbewusste Gott, Wien: Ama-deus, 1949, 85. 10. V. Frankl, The Will to Meaning, 60. 11. S. Freud, Standard Edition of the Complete Works of Sigmund Freud, London: Hogarth Press, Vol. X. 113. 12. V. Frankl, The Will to Meaning, 70. 13. V. Frankl, Homo Patiens, Wien: Franz Deu-ticke, 1951, 96. 14. Franklis šį graikišką terminą (nous — protas) naudoja išvengti religinei prasmei, šiai žmogaus dimensijai priklauso savitai žmogiška, t. y. dvasine plotme, šiuo terminu nepaliečiama antgamtine tikrove. 15. Egzistencinei tuštumai susekti yra pasirodęs psichologinis matas (testas), vadinamas PIL, The Pur-pose in Life Test. šiuo testu remdamasis, straipsnio autorius ruošiasi lyginti kai kurias lietuvių grupes su amerikiečių grupėmis. 16. Prieš kurį laiką Vienos universiteto medicinos fakultete buvo apklausinėti vokiečių, austrų, šveicarų ir amerikiečių studentai, klausę Franklio paskaitas. Amerikiečių grupėje 81 proc. jaute egzistencialinę tuštumą. Europiečių grupėj tą tuštumą išgyveno tik 40 proc.
17. V. Frankl, The Will to Meaning, 144. 18. V. Frankl, The Will to Meaning, 147. 19. H. O. Gerz, "The Treatment of the Phobic anf the Obsessive-Compulsive Patient Using Paradoxical Ir- tention sec. Viktor Frankl", Journal of Neuropsyo: ry, 1962, 3, 375-387. 20. R. G. Victor and C. M. Krug, "Paradoxical Ir~ tention in the Treatment of Compulsive Gambling". Ai Journal of Psychotherapy, 1967, 21, 808. 21. V. Frankl, The Will to Meaning, 156. 22. M. Gerzon, The Whole World is Watching YSBL New York: The Viking Press, 1969, 158. 23 Duomenys ir citatos imta iš "Look", July 2SL 1969 ir iš "U. S. News and World Report", Sept. U 1969. 24. V. Frankl, The Will to Meaning, 74. 25. V. Frankl, The Doctor and the Soul, New York. Knopf, 1966, XXI.
|
|
|
|