Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KAIP TELESFORO VALIAUS GRAFIKON ATĖJO SPALVA PDF Spausdinti El. paštas
TELESFORAS VALIUS
AUTOPORTRETAS (spalv. tipografija)

Pirmieji pasimatymai su menininkais dažnai būna savotiški: nežinodamas nei jų tikslios biografijos, nei gyvenimo apystovų, nematęs jų veido, nei kalbėjęs su jais, susitinki kurioj nors bibliotekoj ar parodoj su jų kūriniais ir staiga pajunti, kad jie tau artimi, įsilieja tavin tokia broliška šilima ir tokiu atvirumu, tarytumei būtų tavo žmogiškojo likimo dalis. Tavo, ilgai nešiotų, svajonių ir neišsakytų troškimų įkūnijimas. Tavo dvasioje regėtų veidų ir šalių vaizdinys, kurių tu nemokėjai pavadinti vardu arba nupiešti popieriuje. Taip ir šių pastabų autorius pirmą kartą, prieš dvidešimt metų, "Naujojoj Romuvoj" susitiko grafiką Telesforą Valių. Tasai medžio rėžinys vadinosi "Velykų rytas Lietuvoje"; nepamirštamas kūrinys, viena išbaigčiausių tos rūšies kompozicijų visoje mūsų grafikoje. Pavadinkime tai laimingo atsitiktinumo valanda, kad kaip tiktai šis kūrinys suvedė mus draugystėn: tarytum iš pakilios vietos mes žvelgiame į, akmenine tvora aptvertą, šventorių, kurio viduryje stovi maža medine bažnytėlė, savo tamsiu kontūru įrėminusi viduje virpuliuojančią šviesą,, plūstančią
pro langą ir duris laukan, kur patekėjusi rytmečio saulė plačiu ir džiaugsmingu potvyniu srovena ant palinkusių procesijos galvų ir vėjuje plevenančių vėliavų ir pro skambantį varpą nuteka į tolimas lygumas. Kiekviena detalė čia organiškai įjungta į bendrąjį šviesos ir šešėlio ritmą, kiekviena linija ir kiekvienas plėmas čia tėra klusnus įrankis pakilios ir vieningos prisikėlimo žinios ir giesmės, aidinčios į tavo veidą. Faktūrinis išradingumas, linijų elegancija ir žaismas šiame rėžinyje nėra niekur patys sau elementai, negyvi dailininko virtuoziškumo liudytojai — jie tik būtini atributai Velykų ryto saulėtam vienkartiškumui išreikšti. Ir tai jau būtų Telesforo Valiaus viena grafikos pagrindinių žymių atskleita: techninių priemonių absoliutus subordinavimis meniškajai tiesai. Žaismo Valiaus medžio rėžiniuose, žaismo, tiesiogine to žodžio prasme, neradomejuose buvo elegantiškos precizijos, subtilaus transparentiškumo, gimusių iš meistriško technikos apvaldymo, bet niekad nebilaus blizgesio.

Antrąjį kartą susitikome Valių Vilniaus parodoje. Tenai buvo jo visi pagrindiniai to meto darbai: medžio rėžiniai: Tragedija Baltijos pajūry (keturių kompozicijų ciklas); Badas; Dionvzo Poškos laikais; Atsisveikinant; Pasakų velnias. Tai buvo susitikimas su geru ir senu pažįstamu. Menininku, kurio kūrybinė tikrovė buvo tapusi jau savastimi. Neužmirštamas ir šiandien dar ispūdis. kurį paliko "Tragedija Baltijos paiūryje" (1942). Tuose keturiuose rėžiniuose yra ištisa baladė, iškalbesnė už daugelio poetų plunksnas. Žvejų nuožmi dalia. Žvejų moterų nedalia. Žmogaus skurdas ir skaudus likimas. Kova už duoną, atsiplėšimas nuo žemės ir grįžimas jon — iš lengvų valčių į lengvą pakrantės smėlį. Juoda ir godi šituose atspauduose jūra, juoda ir godi — kapo duobė. Pirmoji baladės dalis vaizduoia belaukiančias moteris: sustingusius pavidalus, virš kurių jau plazdena nevilties naukščio sparnai. Degančių laužų dūmai kyla tiesiai, aukos atkaklumu ir nuolankumu, i žėruojantį dangų. Jūra juoda ir nejudri žiūri i moterų veidus, atmušdama, kaip aklas veidrodis, tiktai artėiančią nakti. Mes tiesiog cfirdime ta šiurpą ir nepaprastą tvlą po audras, kraupaus laukimo tvlą, sustingusią paveikslo rėmuose Grafiškai ši kompozicija išbaigta ligi smulkiausiu detaliu. Valius čia sąmoningai palieka pirmosios, didžiausios, figūros rūbą faktūruotą tiktai labai paorastom vertikaliom linijom, tarsi pabrėždamas žmogiškąjį skurdą ir, beveik medžio kamienui panašų, jos statiškumą. Antroji komoozicija "Iš vilniu", įrėminta dviem tamsiom raudančių moterų figūrom, vaizduoja iš vandenio keliamą paskendusį žveją. Pro žmonių pavidalus matosi raibuliuojančios bangelės, pabrėždamos žmogiškojo skausmo ir nejautraus gamtos elemento disonansą. Trečioji kompozicija "Paskutinis palydėjimas" pasižymi puikiu komponavimu ir kondensuota nuotaika. Pirmame plane tamsi kapo duobė su įsmeigtais ties ja dviem kastuvais, tarsi atsivėrusi laukia karsto, kurį paveikslo gilumoje atlydi grupė žmonių, nešina kryžiumi ir deglais. Ilgi ateinančių šešėliai driekiasi slėnio gilumoje, liekni pušų kamienai ritmingais tarpais sukapoja erdvę, o pačioje gilumoje vėliai matosi jūra, nerūpestingai supanti burinius laivus ir numirganti ligi tolimo horizonto. Ši laidotuvių scena, mūsų nuomone, yra vienas geriausiųjų Telesforo Valiaus medžio rėžinių, tokia išlaikyta ir subtiliai sudalinta čia baltų, pilkų ir juodųjų dėmių dermė, taip laimingai čia susilieja formos ir turinio sintezėn techninis virtuoziškumas su išsakomąja tiesa. Ir paskutinė, ketvirtoji kompozicija "Karstas", yra tikrai šios tragedijos finalas, paskutinis akordas, paskutinis žingsnis ir sakinys. Prieš žaižaruojanti dangaus foną čia iškyla pirmajame plane didžiulis karstas, nešamas keturių palinkusių, nuo naštos svorio, pavidalų. Beveidžių, kaip ir priekyje matomų moterų minia Žemai smėlyje. matosi išmintos pėdos — praėjusių gentkarčių. oalydėju žvejų, kurių nebesulaukė laivai ir vandenys Pats karstas atrodo milžiniškas, kaip likimas, kaio pati mirtis. Visas paveikslas perdėm *am;u3 ir niūrus: Imago mortis. Pro nešėliu siluetus, tolumo'e, slėnio gilybėj, dar kartą sumirga jūra ir valtys. Taip Telesforas Valius papasakoja mums, santūria ir gilia, žemaičio rimtim ir mistika nuspalvinta, medžio plokštės kalba vieno žmogaus tragediją. Iš tiesų, žmogau-tragediia aoskritai, nes tų rėžinių dimensija yra — kam tikram meno kūrinyje ir turi būti — visapalioianti ir praaugusi regionalinį ir kasdieniškai i aspektą.

Telesforo Valiaus palinkimas į dramatišką ir trrgiška siužetą jau buvo atspėjamas načioie jo meninės kūrybos pradžioie. Taip "Badas", vienas jaunystės medžio rėžinių, labai akivaizdžiai liudijo šio grafiko sebėiimą keliais charakteringais objektai"; supestronuoti simboline gelmę ir tamsuii žmogiškosios kelionės pradą. Šioje kompozicijoje po skausmingai iškraipyto, bergždžio medžio šakomis stovi, suakmenėjusiose pozose, keturios žmonių figūros, tarsi maldingam nusižeminime ar begalinėje neviltyje. Visas paveikslo nlotas išvedžiotas drebančiom linijom, nubėgančiom nalenktų gaivu diagonale žemyn į tolybėje sukrypusių medžių ir palinkusios lūšnelės suknota akirati. Pirmasai Dianas beveik visiškai juodas, su keliom sukietėiusios žemės grumstų ir akmenio užuominom. Faktūra, kaip visuose Valiaus rėžiniuose, turtinga, kiekvienam pavidalui savita, gyvai perduodanti šviesos žaismą ir pavidalo reljefą.

Idilišką senovės buitį Valius vaizdavo rėžinyje "D. Poškos laikais": aplinkui centrinį baublį matosi išmėtyti namų apyvokos rakandai, gerianti ožka ir kiek tolėliau vandens nešėja ir dar dviejų žmonių pavidalai. Tolumoje, už didelių medžių, nubėga kelios mažytės trobelės ir medžiai, paskęsdami pačiam horizonto pakraštyje. Šiame rėžinyje tarsi Valius būtų geidęs parodyti kitą, saulėtąją, žmogaus gyvenimo pusę, kada poetas Poška kūrė eiles keistajame savo name — baublyje ir pati Lietuva budo naujam, šviesiam laikmečiui. Poškos žodžiais tariant (kuriuos jis užrašė ant baublio): "Čion kitados pagonys piovė ožkas, o dabar gyvena Dionizas Poška". Telesforas Valius tokiu būdu parodė ir kitą savo gimtos Žemaičių žemės veidą — kasdienišką, saulėtą, nerūpestingai ramų. Įdomu, kaip čia daug sudėjo dailininkas faktūrinių žaismingų plokštumų ir plokštumėlių, susikryžiuojančių linijų, paralelių ir taškuojančių dėmių, puikiai žinodamas, kad tokiam siužetui techniškųjų priemonių mirgesys ir barokinis puošnumas netiktai galimas, bet ir būtinas. Mūsuose dažnai pakalbama apie vieno ar kito dailininko meistriškumą arba virtuoziškumą; Valius, nors ir niekur ta prasme specialiai nėra buvęs išgarsintas nei išgarbintas, yra, iš tiesų, medžio rėžinio meisteris, apvaldąs medžiagą absoliutaus virtuozo užtikrintumu. Ir ne tik virluozo, bet ir gilaus menininko. Tai pastebėjo, kaip tiktai čia minimą rėžinį aptardamas, Europos įvertinimo ir garso susilaukęs austrų skulptorius Albert Bechtold, kuris Valiaus monografijos įžangoje (išleistoj 1945 metais Vararlberge, Austrijoje) šitaip rašo: "Valiaus medžio rėžinių meninė esmė ir vertė yra ne gimtinės tematikoje, ne žemės stiprybe dvelkiančioje lietuviškai baltiškoje formoje, kaip tai pav. "Baublyje" matome, kuris nėra vien tik pasakų tvarinys, bet ir šiandien dar randamas, sapnuose paskendęs, dažnam Lietuvos užkampy, kaip bežodę kūrybinės dvasios ir fantazijos apraiška, — jų vertė atsiveria pajautime, kad tai toji pati jėga ir dvasia šituos rėžinius sukūrė, kaip kadaise, laimingesnėj senovėj, išmastė ir išskobė baublius".

Trečiąjį kartą susitikau su dailininku Telesforu Valium nebe bibliotekoj ir ne parodoje. Susitikau tą patį dailininką, vieno likimo bendrą, prie Bodeno ežero, gražiam ir tykiam pasaulio kampe, nors tąja idile mudviem ir nsteko ypatingai džiaugtis. Ir po keliolikos žodžių supratau, kad jo rėžiniai kalbėjo tiesą. Man ir šiandien dar liko atmintyje dailininko pasakojimai apie naujuosius darbus, darbus, kuriuos jis sakėsi turįs išraižyti: žodžiai, kuriais tie būsimieji darbai buvo nupasakoti, buvo lygiai išraiškūs ir gilūs, kupini tos pačios mistiškos ramybės ir žmogiško tikrumo, kaip ir jo kūriniai. Ir pirmą kartą teko būti liudininku keisto kūrybinio tapsmo: kai iš nupasakotų detalių susidariau sąmonėje būsimo kūrinio vaizdą, ir kai jį jau mačiau atliktą medyje ir stebėjau jo atspaudą. Taip teko matyti gemant: "Gaisrą Lietuvos bažnytkaimy", "Motiną" ir "Šv. Sebastijoną". Ir daugelį iliustracijų Rainer Maria Rilkės "Kornetui".

Nebesustosiu ilgiau prie kiekvieno paminėtųjų darbų, tikiuosi kada nors galėsiąs parašyti apie visą Valiaus kūrybą plačiai ir išsamiai — ir tai bus tikrai gražus ir šviesus grįžimas į mūsų kartos pragyventą ir išgyventą susitikimą su Valiaus kartos dailininkais, grįžimas į dailę ir poeziją drauge — tenorėčiau paminėti kaiku-riuos ženklus to meto Valiaus kūryboje, nurodančius į nerimstančio ir nuolat j ieškančio kuriančio žmogaus pastangas išsivaduoti iš rutinos ir suakmenėjimo.

Kad ir kaip keista atrodytų, Valius nuolat žavėjosi elegantiškais ir transparentiškai lengvais prancūzų dailininkų kūriniais, kuriuose tebuvo fiksuojama aplinkos empirinė iliuzija, grakščios architektūrinės detalės, lengvi praeivių siluetai, įsilieję į gamtovaizdį arba didmiesčio gatvių mirgesį. Ir ne tiktai žavėjosi — jį traukė ir viliojo tokia kūryba, tarsi tokiam kelyje jis būtų matęs savo stiliaus atbaigimą, paskutinę ir laimingą užsklandą, kai dailininko kūrybinių priemonių ir tematikos ratas susiliečia savo tolimiausiose ekstremose ir suteikia jam galimybę visą žmogiškąją ir žemiškąją tikrovę užfiksuoti visuose jos transformacijose. Beveik su pietizmu Valius kalbėdavo apie Dufy, dailininką, kuriam pakluso linija, plėmas ir spalva, nuolatos atmiešti balto popieriaus tuštumos, tokia nuostabia ir rafinuota sanderme, kad, rodėsi, grafikos ir tapybos komunikacija jo paveiksluose buvo laimingai išspręsta. Tokio sidabrinio ir permatomo žavesio buvo Valiui tie darbai, kaip ir patsai Paryžius, miestas, kur per pastaruosius kelis šimtus metų gimė pasaulio dailės naujieji sąjūdžiai, kur plakė, nenužudoma nei karų, nei vergijų, dailės novatorių, j ieškotojų ir pionierių širdis.

Telesforo Valiaus medžio rėžiniuose nuo 1945 metų ima iš lėto ryškėti to troškimo ženklai. Iš lėto, nes šis dailininkas nėra niekad tuščiai eksperimentavęs, nėra tikėjęs vienos nakties staigiais persivertimais nei taip vadinamo "susi-moderninimo" mada. Jeigu vidiniai jam nebuvo koks nors kelias priimtinas, jis jo nė nebandė, nors techniškai būtų galėjęs lengvai tai ir įvykdyti. Valius tikėjo, kad bet kuriam posūkiui reikia ilgos meditacijos, kruopštaus j ieškojimo, nuoširdžios autokritikos ir nuolatinių pasikalbėjimų su savimi. Tad ir naujų jieškojimų ženklai jo grafikoje pasirodė palaipsniui, beveik nepastebimi. Tai buvo ryšku, pirmiausia, didžiųjų dėmių palaipsniškam panaikinime, teisingiau, jų sudalinime ir sufaktūravime. Taip pat perėjime retkarčiais j lino rėžinio techniką, kur paslankesnė medžiaga duoda daugiau galimybių suminkštinti kontūrus ir praskaidrinti bendrąją paveikslo atmosferą. O taip pat, šiuo metu Valius bando įvesti į kaikuriuos darbus, viešumai mažai terodytus, spalvą. Iš pradžių spalvą, ne kaip savistovią priemonę, bet tiktai kaip pagalbinį elementą: linijos palydovą. Panašiai mes matėme spalvą įvestą Tuoluose-Lautrec, Matisse, jau minėto Dufy ir kt. prancūzų dailininkų darbuose. Nebuvo ši pastanga svetima ir kitų Europos kraštų dailininkams. Tačiau Telesforas Valius nemanė likti šioje pusiaukelėje, arba grafikos ir tapybos kompromise, ilgesnį laiką.

TELESFORAS VALIUS
PAJŪRYJE (III)

spalv. tipografija

Persikėlęs šiapus Atlanto į vieną iš nedaugelio Kanados didmiesčių, Torontą, kur laukine šiaurė tolimuose užmiesčiuose tebekovoja su moderniąja architektūra. ir fabrikų blokais, kur už keliasdešimt mylių tebėra ežerai ir miškai tik neseniai paliesti valčių irklų ir žmogaus kojų, Valius tebejieškojo naujų būdų, kuriais galėtų — šalia medžio ir lino rėžinių — užfiksuoti savo nerealizuotas kompozicijas: gamtovaizdžius, miestus, žmones ir ilgai nematytą savo šalį. Jis tebesvajojo apie spalvą, kuri duotų daugiau galimybių nei juoda ir balta rėžinių dėmė, kuri atvertų jam ligi šiol sunkiau prieinamus niuansus ir turtingesnę techniškų priemonių skalę. 1956 metų pavasarį jis išvyksta keliems mėnesiams į Paryžių, miestą, kuris jį nuolat viliojo ir kurio jisai buvo nematęs apie dvidešimt metų. Tenai ir gimė, šiame žurnalo numeryje spausdinami, tipografijos kūriniai. Tenai, Telesforas Valius atrado spalvai vietą savo kūryboje. Ir įvedė ją užtikrintu ir drąsiu, žmogaus, pasitikinčio savo pasirinkimu, mostu į visą eilę naujųjų kūrinių, pradedančių naują periodą jo meniškajame išsivystyme. Suprantama, kad kalbėti apie spalvotą tipografiją, neįstengiant šio žurnalo skaitytojams pateikti spalvotų reprodukcijų, nėra lengva. Mes, tačiau, norėtume akcentuoti vieną momentą, labai akivaizdų ir iš nespalvotų reprodukcijų, būtent, kaip subtiliai ir kaip naujai Telesforas Valius ir šiuose spalvuotose atspauduose yra gebėjęs įkorporuoti visus stipriuosius savo grafikos privalumus: organišką kompoziciją, faktūrų išradingumą, užtikrintą tematinį sprendimą ir be galo turtingą niuansų gamą. Atskirai norėtume pasakyti keletą sakinių bent apie kelis Valiaus naujosios technikos darbus. (Beje, šių tipografijų apytikris formatas yra 45 centimetrai X 38 cntm., taigi apie penkis, šešis kartus didesnis už tradicinį medžio rėžinio formatą.)

TELESFORAS VALIUS
JŪRATĖ IR KASTYTIS
(spalv. tipografija)


Vienintelis, čia spausdinamas, lino rėžinys "Keturios figūros" lyg ir iliustruotų mūsų anksčiau kalbėtą lėtąjį posūkį į lengvesnes linijas ir minkštesnių plokštumų išdėstymą paveikslo erdvėje. Nors bendroji nuotaika artima jo ankstyvesniųjų rėžinių visumai (čia neabejotinai atpažįstame vieną iš tematinių variiacijų, skirtų Kazio Bradūno poemos "Maras" iliustravimui), tačiau visas traktavimas jau nutolęs nuo konkretaus figūralizmo ir daiktiškumo. Galėtume sakyti, šiame rėžinyje pastebimi tam tikri grynosios formos jieškojimo momentai, populiariu šiandieniniu terminu kalbant, abstraktizmo užuominos. Kaip toji žaismingesnė forma ir nuotaika įliedinta tipoerafijon matome iš "Autoportreto": čia visa eilė grafikos elementų tikrai puikiai suderinta su spalvinėm dėmėm, pradedant elegantiška ir laisva linija ir baigiant kiekviena, charakteringai ir naujai faktūruota, detale. Visi topografijos komponentai susieti išbaigton visumon, jų nėra nei perdaug nei permažai; kiekvienas jų turi aiškų savo uždavinį ir preciziškai tikslią vietą erdvės išplanavime. Šviesi nuotaika ir žaisminga šyrjsena, anksčiau retai tesutinkami Valiaus kūryboje, šiam meistriškam autoportretui suteikia žmogišką šilimą ir intvmumą Ppnašiai skaidri nuotaika ir transparrentiška erdvė į mus dvelkia iš komoozicijo", spausdinamos iš ciklo "Pajūryje". Lengva pastebėti kokia tematinė distancija ir koks skirtingas priėjimas čia, lyginant su aptartąja kiek ank'čiau "Tragedija Baltijos pajūryje"! Pirmuoju uždaviniu šioje topografijoje dailininkas pasirinko grakščių valčių ir lengvų burių formų, kapojančių diagonalem visą paveikslo ploto, žaismą; ažūrinės erdvės dvelksmą ir beveik pasakiško pasaulio nerealiai magišką grožį. Ypatingai puiki mums atrodo III kompozicijos plokštumų dennė, ritmiškas jų pasikartojimas trikampinėm smailumom ir subtiliais susilietimais. Tokią nuotaiką ir panašų legendų pasaulio traoumą sutinkame ir "Jūratėj ir Kastytv". įdomiai originaliai apipavidalinto] tipografiioi. pasirinkusio! savo tema Maironio nepamirštamos poemos poetišką herojų pasimatymą.

Tarsi pro atsiminimų rūką žvelgiame "Žemaitijon", kur Valius dar kartą mums vaizduoja senosios Poškos tėviškės buitį, gilindamasis daugiau, šį kartą, nebe į atskirus kasdienos atributus, bet į bendrąją atmosferą, gaubiančią visą gamtovaizdį.

Dramatišką siužetą Telesforas Valius naująja technika apipavidalina "Tremtiniuose" ir "Moteryse". Abiem tipografijom charakteringa susintetintos figūrų formos ir mistinė rimtis. Tremtiniai, tarsi suakmenėjusio skausmo pavidalai, įsikirte liūdnon žemėn, o bendrom apybraižom vaizduojamos moterys, lyg apsiaustos nesuprantamo ir bekraščio laukimo skarom. Betgi Valiaus ankstyvesniuose medžio rėžiniuose taip būdingo akcentuoto tragiškumo ir jo išorinių simbolių čia nematome, jie užleidžia vietą stipriai apibendrintam minorinių tonų koloritui ir elegiškam dėmių ritmui.

Tarsi dedikacija Paryžiui, tūkstančio dailininkų miestui, Telesforas Valius atspaudžia spalvomis popieriuje garsiąją Notre Dame katedrą, prieš kurios didingą ir puošnų portalą sėdėjo su bloknotais ir paletėm šimtai genialių tapytojų, stengdamiesi įamžinti gyvojo akmenio veidą, supamą legendarinio Prancūzijos sostinės dangaus mėlynumo. Valius atrado šiai simbolinei dedikacijai savitą braižą ir savitą koloritą, šviežią ir gyvą interpretaciją dar vieno dailininko, sugrįžusio iš komercinio kontinento į Europos sostinę atsigaivinti tikru pavasariu ir tikrojo meno tradicija. - O didelis pluoštas atsivežtų tipografijų yra aiškus įrodymas, kad toji kelionė nebuvo atlikta veltui ir kad Telesforas Valius savo puikiais spalvotais spausdiniais yra pradėjęs naują ir įdomų etapą ne tiktai asmeniškoj kūrybos evoliucijoj, bet ir tos grafikų kartos, kuri ligi šiol yra jau davusi šimtus kūrinių, vertų plačios ir kultūringos meno mylėtojų bei žinovų auditorijos dėmesio ir įvertinimo.

Paraštėje pateikiame pluoštą Telesforo Valiaus biografinių žinių: Gimė 1914 metais liepos 10 d. Rygoje. 1937 metais baigė Kaune Meno mokyklos grafikos studija (vedamą prof. A. Galdiko). Nuo tų pat metų dalyvavo visose Lietuvos Dailininkų Sąjungos ruoštose parodoje Lietuvoje. 1942-44 metais Vilniaus Dailės akademijos grafikos katedros vedėjas. 1946-49 grafikos skyriaus vedėjai Taikomosios dailės institute Freiburg i. B. Vienas Lietuviu Dailė", Instituto organizatorių, daugelio šio instituto valdybų narys ir kelis metus — pirmininką",. Organizavo ir dalyvavo visoje eilėje parodų Australijoje ir Vokietijoje, JAV-se ir Kanadoje. Priklauso kelioms pagrindinėms Kanados dailininkų organizacijoms; dalyvauja iu veikloje ir parodose. Aktyvus Kanados Lietuvių Bendruomenės kultūriniu parengimų ir parodų organizatorius. Atlieka "Aidu" žurnilo meninę priežiūrą. Iliustravo visa eilę knvgii Lietuvoie ir išeivijoje. Jo darbų yra j'igiię Kauno, Vilniaus, Vokietijos, Austrros ir Kanados muziejai.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai