Aidai.eu Apžvalga

NAUJA LIETUVIŲ KALBOS GRAMATIKA

Dabartinis Poznanės, anksčiau Vilniaus universiteto profesorius Jonas Otrębskis yra mums gerai pažįstamas lenkų mokslininkas kalbininkas, kuris gyvai domisi lietuvių kalba ir pastaruoju laiku daug apie ją rašo. Vienas iš didžiausių jo užsimotų darbų yra lietuvių kalbos gramatika — Gramatyka języka litevoskiego, kurios trečioji dalis,"formų mokslas (nauka o formach), buvo 1956 m. lenkų valstybinės mokslinės leidyklos išleista Varšuvoje. Be šios dalies, dar numatyta išleisti: I. Įvadinės žinios. Garsų mokslas (su autoriaus prakalba ir plačia bibliografija). II. Žodžių daryba (nauka o budowie wyrazow). IV. Sakinių mokslas (nauka o zdaniu). V. Gramatinės ir žodžių rodyklės.

Jau pasirodžiusi trečioji gramatikos dalis, 377 psl., aiškiai rodo, kad autorius yra sumanęs parašyti gana stambų liet. kalbos gramatikos veikalą, kokio iš lig šiol dar niekas nėra parašęs. Sio veikalo tikslas yra mokslinis — duoti didesnį lietuvių kalbos supratimą (dač glębsze rozumienie języka litewskiego). Tam reikalui autorius pagrindu ima dabartinę liet. bendrinę kalbą, ir aprašydamas stengiasi aikštėn iškelti visas žymesniąsias jos ypatybes. Pirmoj vietoj liet. kalbos formas aprašo ir tik antroj vietoj, žymiai trumpiau, jas aiškina. Ten, kur pasirodo kokie painesni dalykai, lig šiol kaip reikiant neišaiškinti, jis jų dažnai ir nesprendžia, tik pažymi jų sprendimo sunkumą ir atideda tai kitam kartui. Todėl visi jo aiškinimai yra trumpi ir, palyginti, gana atsargūs. Savo aiškinimuose jis labai nedaug tesinaudoja palyginimais su kitomis kalbomis. Iš senųjų liet. raštų tik viena Daukšos Postilė plačiausiai cituojama. Iš liet. tarmių kiek dažniau paminima Tverečiaus tarmė, kurią autorius pats savo laiku yra plačiai aprašęs; kitų liet. kalbos tarmių gausingi ir morfologinių lyčių istorijai svarbūs duomenys mažiau tepaliečiami. Pagaliau autorius savo veikale visai nemini kitų mokslininkų bent svarbesnių nuomonių ir nenurodo jokių kalbotyrinių veikalų, kuriuose aprašomieji ar sprendžiamieji dalykai jau buvo nagrinėti ir šiaip ar taip spręsti. Visa tai rodo, kad autorius yra pirmoj vietoj pasiryžęs parašyti išsamų liet. kalbos gramatikos vadovėlį (Handbuch), tinkamą universitetinėms liet. kalbos studijoms.

Gyvendamas toliau nuo Lietuvos ir neturėdamas po ranka daugelio lietuvių kalbos šaltinių, ypač trūkdamas tarminių ir istorinių žinių, autorius išmaningai pasirinko atsargų aprašymo ir aiškinimo būdą, kuris dabartinėse aplinkybėse yra gal pats geriausias ir tikslingiausias. Bet liet. kalba yra tokia turtinga, joje yra tiek daug subtilių dalykų, dažnai ne tiek spekuliatyviai suvokiamų, kiek juste pajuntamų arba induktyvinės analizės keliu patiriamų daugiausia iš pačios liet. kalbos, jos istorijos bei kasdieninės natūralinės apraiškos, jog visai netenka stebėtis, jei kitatautis tyrinėtojas, tik pramokęs tą kalbą ir, kaip minėjau, būdamas toliau nuo tiesioginių jos lobynų, savo plačiai užsimotame darbe ir vieną kitą dalyką kartais nekaip reikiant nuaiškina.

Nesiimdamas rašyti išsamios recenzijos, — tai būtų Aidams perspecialus dalykas, — aš čia pavaizdui iškelsiu tik vieną kitą dalyką. Štai rašydamas apie gimines (4 psl.), autorius sako, kad liet. kalba skirianti dvi gimines — gramatinę ir natūralinę: vyras esąs natūralinės vyriškos giminės ir turįs vyrišką galūnę -as, o žmona esanti natūralinės moteriškos giminės ir turinti moterišką galūnę - a; bet vaidila "aktorius; keliaujantis senovės liet. dainius; žynys (lenkiškai verčiamas: wajdelota)", būdamas natūralinės vyriškos giminės, jau turįs moterišką galūnę -a, o pamergys esąs natūralinės moteriškos giminės ir turįs vyrišką galūnę -ys; dabartinėj liet. bendrinėj kalboj šio skirtumo jau nebesą — tesanti vartojama tik pamergė (tai jis sprendžia iš "Dabartinės liet. kalbos žodyno"). Bet, laikantis arčiau liet. kalbos istorijos ir šnekamosios kalbos, viskas maždaug šiaip atrodytų. Seniau lietuviai yra daugiau gimines skyrę ne pagal galūnes, bet pagal lytį, todėl pvz. tariamoji vyriškoji galūnė -as dabartinėse tarmėse gali būti vartojama ir moteriškajai giminei žymėti, kaip antai: jų senoji baisi barškalas; ta -merga buvo didelė žinovas.

Ten, kur nejausdavo arba nejaučia tos lyties, tikrosios arba įsivaizduotosios, lietuvis neskir-davo arba neskiria ir giminės, pvz.: kirmis, utis, kielė, zylė, vovere ar voveris, vištytis, antūkas, bet vilkas: vilkė, katė: katinas, tarnas: tarnaitė ir kt. Dabartinėse tarmėse ir senovinėj raštų kalboj galūnė -ė dar dažnai vartojama ne tik moteriškajai giminei ir tokiems vyr. giminės atstovams kaip dėdė, tėtė ir kt., bet ir bendrajai giminei žymėti, pvz.: bėmbė "vėpla, iširėlis,-ė", čiaūlė "apsileidėlis,-ė, išsižiojėlis,-ė", čypė "kas čypia, čirškė "kas čirškia, rėksnys,-ė", čiupnotė "kas daug čiupinėjasi, gaišta", šerpė "šiurpa, pa-šiurpėlis,-ė" ir kt. Senovinėj raštų kalboj dar plačiai vartota girtuoklė (vyr. ir mot. giminės!) dabar beveik jau visur pakeista į girtuoklis,-ė "drunkard". Taigi čia įvyko visai priešinga atmaina, negu kad mano J. Otrębskis, minėdamas tariamą jaunesnę pamergę užuot pamergys, kuris tarmėse dar tebėr plačiai pažįstamas. Pagaliau autorius persiaurai galvoja, minėdamas tik senovinių kolektyvų su galūne -a (daugiskaitoje) virtimą į daiktvardžius su galūne -as: liet. kalboj yra ir tokių senų kolektyvinės reikšmės daiktavardžių, kurie ir dabar yra pasilikę su galūne -a, pvz.: žem. męsa (lat. miesa) : lenk. mięso, dervä : slav. *dervo (lenk, drzewo, rus. derevo), sen. liet. Prūsą (vėliau Prūsai, Prūsija) ir kt.

Kalbėdamas apie daiktavardžius su galūnėmis -jas, -ias ir -ys, -is, autorius kaip reikiant nepaaiškina nei šių galūnių tarpusavio santykio, nei jų kilmės. Yra neabejotina, kad pvz. liet. karias "kariuomenė; karas", lat. kar'š (iš *kar-jas) yra labai seni dariniai su priesaga -ja-; plg. sen. prūs. karia- (žodyje cariawoytis "Heerschau"), got. harjis "kariuomenė, minia" (iš *harjaz, plg. ds. nd. harjam "kariams"), vid. airių cuire "būrys, gauja" (iš *korjo-; plg. gailų tautovardį Petrucorii) ir kt. Senavinis *karjas yra buvęs ne kas kita kaip priklausomybinis būdvardis, reiškiąs "priklausąs karui, karinis" ir taip santykiavo su karas, kaip apsčias "apstus" (iš 'apstjas su apstas "apstybė"), sraujas su *sraws "sravėjimas, srava" (plg. präsravas "neužšalusi vieta lede", gr. roos "sravėjimas, srovė, upė" iš "ärowos) ir kt. Tokie pat seni dariniai kaip upė" iš "srovoos) ir kt. Tokie pat seni dariniai kaip ind. kravyam" t. p.), medžias "miškas; medis" (plg. lat. mežs "miškas", pr. median "t. p." iš "medja-, sen. r"d. madhyas "vidurinis", lot. me-dius "t. p." ir kt.).teitas (lat. tel'š iš *teljas), varias ir kt.: dabartinės lytys ąmžis, amžius, jautis, jaučius, medis, varis, varys ir kt. aiškiai yra vėlvvesnio kilimo, ir jų galūnės -ys, -is yra atsiradusios -jas, -ias vietoje iš analogijos ar dėl kitokių priežasčių. Bet iš kitos pusės galūnės -ys, -is gali dar būti kilusios iš ide. -iyos; plg. estų takijas iš baltų 'dagijas : dagys, lat. dadzis ir kt. Taigi galūnės -jas, -ias ir -ys, -is yra dabar didžiai sumišusios tarpusavy. Tačiau dar tebėr užtektinai išlikusių pėdsakų, kurie rodo, kad daiktavardžiai su -jas, -ias seniau buvo linksniuojami tomis pačiomis galūnėmis kaip daiktavardžiai su -as; pvz. ryt. tarmėse medžias, tėlias, vėjas vietomis dar tebeturi galūnę -e vs. vietininke ir šauksmininke: medė, telė, vėje; dabartinės lytys medyje, vėjyje, škm. kely!, svety! yra, be abejonės, antrinės, vėlyvesnės. Šitų dalykų neiškeldamas aikštėn, autorius negalėjo duoti reikiamo supratimo ir apie ja-kamieno daiktavardžių linksniuotės raidą.

41 psl. autorius mini tverečėnų dvi ds. vardininko lytis — akys ir akies ir mano, kad ds. vd. akies taip santykiauja su vs. km. akies, kaip pvz. ds. vd. dūkteres su vs. km. dukterės. Bet iš tikrųjų galėjo būti visai kitaip: šalia akys tose pačiose ryt. tarmėse vietomis dar sakoma ir dkes, aūses (ds. km. ausų, bet akių'), todėl akies sąmyšio (kontaminacijos) keliu lengvai galėjo atsirasti iš dkys+akes. visai panašiai kaip anies galėjo susidaryti iš aniėtanys, snienga iš sniegą (sniėgti)+sninga ir kt.

Dabartinio žmogaus vietoj senovinėj liet. raštų kalboj buvo vartojamas žmuo, kurio kaitymas M. Daukšos kalboj nesiskyrė nuo šuo: vs. gl. žmunį, dv. vd. žmune. Bet klausimas, iš kur atsirado dabartinis kamienas žmon-7 J. Otrębskis, radęs Daukšos Postilėj parašytą žmo, tuojau taria (59 psl.) tai reiškus kolektyvą ir ryšium su tuo kolektyvu atsiradus ds. vd. žmones, vėliau žmonės. Bet, man rodos, tai yra persku-bi išvada: viena, Daukšos žmo, pavartotas vieną kartą, lengvai gali būti ir spaudos klaida (tokių klaidų apstu Daukšos kalboj); antra, šio darinio nepatvirtina joks kitas senovinis raštas, nei dabartinė kalba; trečia, mūsų kalboj iš viso nėra pėdsakų, kurie rodytų senovinį akūtinį ilgą -a absoliutinėj galūnėj išvirtus į o; plg. sen. prūs. austo "burna", voarto "durys": sen. slav. usta, vrata (liet. vartai); tai aiškiai rodo ir jau augsčiau minėtieji seni kolektyvai kaip derva, žem. męsa (dabartinė mėsa yra iš gudų paskolinta), Prūsą ir kt. Taigi dėsninga kolektyvinė lytis šalia žmuo tegalėtų būti *žma, ne žmo, kaip kad perlengvai sprendžia J. Otrębskis. Dabartinis kamienas žmon- senesnio žmun- vietoje (plg. šuo : ds. vd. šūnes, km. šunų) galėjo atsirasti tuo pat antriniu būdu, kaip pvz. aūmonė "sąmonė, nuomonė" šalia aumuo "nuovoka, supratimas", upėvardis Armona šalia Armena (plg. armuo "arimas, ariamoji dirvos žemė; dirva, dirvožemis; gelmė, bedugnė, liūnas, praraja") ir kt. Šitas naujas kamienas žmon- iš pradžios yra buvęs priebalsinis: ds. vd. žmones (dar pažįstamas Tverečiaus tarmėje; plg. ryt. šūnes, žąses, žvėres), km. 'žmonų (plg. šunų, žąsų) gl. žmonis (plg. šunis, žvėris) ir kt. Ilgainiui šita priebalsinė linksniuotė tarmėse buvo išlyginta: vienur atsirado žmonės, žmonių, kitur žmonys, -ių, gl. žmonis, žmonimvs.

Panašiai kaip žmuo, tik kitokesniu būdu, yra kitėję ir kaikurie kiti priebalsinio kamieno daiktavardžiai; pvz. momuo, ens "viršugalvis" vienur yra pavirtęs į momenis, -iės, momenį, kitur į momuomis, -iė, momuonį; šiame pastarajame pavyzdyje -uo- buvo apibendrintas iš vs. vardininko. Bet ir šios rūšies perdirbiniai vietomis tebėra išlaikę senovines priebalsines galūnes; plg. ryt. ds. vd. gėležuones, žąliuones ir kt. Šios atmainos yra vykusios ir dabar tebevyksta labai įvairiai, todėl šalia naujųjų dar apsčiai sutinkame ir senųjų lyčių. Taigi J. Otrębskis (57 psl.) apsirinka, kad tik senovinėj liet. kalboj galėjusios būti tariamai tokios nepaliudytos lytys kaip "geluo ir *širšuo, kuris davęs pradžią dviem naujiems dariniams: si ršuolis ir širšė. Iš tikrųjų šalia geluonis,-iės yra dar gerai pažįstamas ir geluo arba gėluo (pvz. Kupišky, Dusetose, Biržuose ir kt.). Širšuo yra K. Jauniaus paliudytas iš Kvėdarnos ir Rietavo, ir tai aš esu pažymėjęs savo Liet. kalbos žodžių daryboje (295 psl.). Ir dar daugiau: iš širšuo yra sudaryti ne du, bet keliolika tolimesnių darinių, pvz. širšuonas, širšūnas, širšuonis, širšuolas ir kt.

Kalbėdamas apie sangrąžinius veiksmažodinius daiktavardžius su -imos (pvz. elgimos "elgimasis, elgesys"), J. Otrębskis (68 psl.) sako, kad šios rūšies nekaitomi dariniai dar tebesą smulkmenose neišaiškinti, ir ryšium su tuo jis tvirtina, kad -o-s esąs kilęs iš -s, ne iš -si. Tvirtina be įrodymų, ir tuo būdu sukelia abejonių. Pvz. mūsų senovinių raštų kalboje dar aiškiai tebevartojamas sangrąžinių vyr. giminės daiktavardžių kaitmuo -imasi, pvz.: Elioschus melsdamasi uszlaike litu (J. Bretkūno Post. II 99); wagis ... ne ineit. . . slapstidamasi (ib. 266). Dabartinėse tarmėse vietomis dar tebėr išlaikyta pilna galūnė -si: merga šoka linksmai sukdamo-si. Bet gana anksti randame šią galūnę jau sutrumpintą: Merga . . . žemindamos sawe Elžbieė-tą atlankė (Daukšos Post. 474). Panašiai dabar sako ir žemaičiai, pvz. pešenos "pešimasis", juok-senos 'juokimasis" šalia pešena, eisena. Ilgainiui mot. giminės galūnė -os buvo apibendrinta: šalia ji juokdamos buvo pradėta sakyti ir jis, jie juokdamos ėjo. Tuo būdu iš analogijos šalia nekaitomų lyčių elgdamos, elgsenos, lengvai galėjo atsirasti ir elgimos. Be to, šalia -imas seniau galėjo būti vartojama ir veiksminės reikšmės -ma, todėl -imos iš dalies dar galėjo susidaryti ir iš -ima.si (čia a: reiškia ilgą a).

Toliau tenka pastebėti, kad liet. kalboj gali būti laipsniuojami ne tik būdvardžiai, bet ir daiktavardžiai, pvz.: kalnas : kalniau, kalnesnis, vyras : vyresnis, šuo : šunėsnis ir kt. Bet J. Otrębskis (133 psl.) nei iš šio nei iš to galvoja, kad lytys vyresnis ir vyriausias galinčios būti sudarytos ne iš vyras, bet iš kokios nors kitos, jau išnykusios lyties, ir tą savo galvojimą mėgina paremti tokiais pavyzdžiais kaip augesnis, kuris esąs sudarytas ne iš augti, bet iš būdvardžio augūs. Ir toliau dar įmantriau: šunėsnis, sako, esąs sudarytas ne iš šuo, bet pvz. iš šuninis, iš kur iš pradžios atsiradęs 'šuninesnis, vėliau haplologijos keliu sutrumpintas į šunėsnis. Bet aš tuo visai netikiu: viena, būdvardžiai su -inis,-ė yra priklausomybinės reikšmės ir paprastai nelaipsniuojami; pvz. kaip iš medinis, taip ir iš vilkinis nei vienam lietuviui negalėtų ateiti į galvą susidaryti *medinesnis, "vilkinesnis. Antra, laipsniavimu yra išreiškiama tiesioginė, ne išvestinė ypatybė, todėl vienodai gali būti sakoma: jis geras, bet ans geresnis; tu esi tikras šuo, bet jis už tave dar šunėsnis (dar didesnis šuo kaip tu). Vadinas, kaip iš geras gali būti sudarytas geresnis, taip iš šuo gali būti tiesiogiai sudarytas šunėsnis, iš vyras — vyresnis ir kt. Ir šitokia darybos ypatybė pažįstama ne tik liet. kalboje, bet ir kitose, net seniausiose, ide. kalbose; pvz. sen. ind. kalboj su laipsniuojamomis būdvardinėmis priesagomis -tara-, -tami- galėjo būti tiesiai iš daiktavardžių sudaromos lytys vi:rdtara- "karžygesnis", vi:rdtama- "karžygiausias" iš viira- "vyras", visai panašiai kaip Homero kį'nteros "šunėsnis" iš daiktavardinio kamieno kyn- "šuo": ds. vd. kynes "šunes" ir kt., žr. A. Debrunner, Die Nominalstaemme 60 lt.

Baletas "Sužadėtinė" nepriklausomos Lietuvos teatre
V. Augustino nuotrauka

Kitas toks dirbtinio galvojimo pavyzdys yra J. Otrębskio nuomonė apie tokius posakius kaip kuo vardu ir kt. Dėl to jis sako: "W rzeczywistošci kuo vardu powstaIo przez kontaminac-ję dwu vvyrazen, z ktorych jedno zawieralo kuo "jak (zwac)", a drugie formę vardu w polącze-niu z j akims przymiotnikovvym zaimkiem pytajnym" (146-47). Bet toks sąmyšis šiam reikalui yra visai netikėtinas ir nereikalingas, nes čia viskas yra daug paprasčiau, būtent — šiokiais atvejais įvardis kas seniau tarp ko kito galėjo dar būti vartojamas ir būdvardine reikšme: kuo vardu iš tikrųjų reiškia "kuriuo, kokiu vardu". Posakiu kuo jis vardu norime pasakyti, kas yra jo vardas, kuriuo vardu jis vadinasi. Taigi kuo čia yra su vardu taip susijęs, kaip pvz. tuo, anuo vardu ir 1.1. Ir šita sąsaja yra labai gilios senovės liekana, dabar besutinkama tik paskiruose posakiuose (kuo vardu, kuo metu ir kt.). Tai patvirtina ir kitos senosios ide. kalbos, kur kamienas ką- gali žymėti ne tik klausiamąjį, bet ir santykinį arba nepažymimąjį įvardį;; plg. sen. ind. kdsmai devdya havisa vidhema "kuriam dievui turime auka tarnauti", latvių es nuochtu tuo kuocinu, kas aug cel'a maliną "aš nukirtau tą medelį, kuris auga kelio pakraštėly" ir kt., žr. A. Debrunner-J. Wackernagel, Altind. Gram. III 2, 567; J. Endzelfns, Lat. valodas gram. (1951) 543. Del šio įvardžio reikšmes kitose ide. kalbose plg. dar J. Pokorny, Idg. etym. Wb. 644t. Prieveiksmine reikšmė kuo "kaip" yra aiškiai vėlyvesnių laikų reiškinys; dabar užuot kuo vardu jau pasakoma ir kaip (lenk. jak, rus. kak) jo vardas "what is his name?".

Kaip kaikurie kiti kalbininkai, taip ir J. Otrębskis (282 psl.) liet. priev. ir priel. paskui (paskui) jungia su sanskrito pdscat "už, po, paskui" (iš "poskėt), lot. post, sen lot. poste "nach, hinter" iš *posti ir kt.; plg. dėl to dar J. Pokorny, op. cit. 841. Bet tam prieštarauja liet. kalbos duomenys: kurie tuo pasakos eyt "kurie paskui jį eina" (1605 m. katekizme, žr. E. Sittig, Der poln. Katech. des Ledezma . .. , 24 psl.), ryt. iš paskos "iš paskui" (sutrumpinta iš pasakos), eina pasakų arba pasku "paskui" (plg. alus iš bačkos paraku teka) ir kt. Taigi dabartinis paskui (paskui) yra neabejotinai kilęs iš pas(a)ku, kurio galūnė u vėliau buvo paversta į ui pagal kitus tokius pavyzdžius kaip vidui, viršui ir kt.; žr. R. Trautmann, Balt.-slav. Wb. 254, aut. Liet. kalbos žodžių daryba 67 (su tolimesne nurodyta literatūra).

Pagaliau autorius, matyti, remdamasis "Dabartinės liet. kalbos žodynu" (709-10 psl.), teskiria priev. senai "staro" ir seniai "dawno" ir tvirtina, kad pastaroji lytis tebesanti dar neišaiškinta (291 psl.). Bet tai nėra visiška tiesa: prof. E. Fraenkelis, Zeitschrift fuer vgl. Sprachf. LVII 174t. yra įtikinamai įrodęs, kad senesnis senai vėliau pagal naujai (fonetiškai tetariamas naujei) buvo paverstas į seniaį. Ir tai patvirtina šios aplinkybės: senai "staro" ir seniii "daw-no" tėra skiriama tik vienoj kitoj tarmėj, ir daug kur iš senovės dar tebesakoma jis senas atrodo, ne jis atrodo senai; tiek senųjų raštų kalboje, tiek dabartinėse tarmėse senovinis senai vietomis dar tebereiškia "dawno"; kadangi senas "dawny", priev. senai "dawno" kaip priešybės yra siejama su naujas, priev. naujai, todėl pagal pastarąją lytį senai lengvai galėjo būti paverstas į seniai: ir tai galėjo atsitikti visai panašiai, kaip kad taip gyvojoj žmonių kalboj daug kur jau nuo seniai pagal šiaip (tariama šeip) yra pavirtęs į teip.

Iš šitų kelių trumpų augščiau padarytų pastabų jau galime matyti, kad kaikurie autoriaus aiškinimai yra nevisai vykę, o kaikurie net klaidingi, nepriimtini. Taip pat būtų kas prikiština ir jo kirčiavimui, kurio čia dėl specialumo nebeliečiu. Bet, šiaip ar taip, visas jo veikalas liet. kalbą studijuojantiems bus visdėlto didžiai naudingas, visų pirma duodamąja faktine medžiaga. Šis veikalas bus naudingas ir indoeuropiečių kalbų tyrinėtojams, nes jis, be daugybės autentiškų duomenų, apsčiai iškelia ir probleminių lietuvių kalbotyros dalykų.

Sukurta: Kretingos pranciškonai