Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
POKONCERTINIAI MĄSTYMAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė St. S.   
Muzika ir daiiė yra tos tarptautinės kalbos,i kuriomis lietuvis kūrėjas gali prabilti kiekvienoj svetimoj auditorijoj.  Nežiūrint kiek tas menas bus individualus ir tautinis —jis  ir  svetimųjų  gali  būti  pajaustas, suprastas ir įvertintas. Berods mažų tautų meno kūrėjams, nors ir genijaus sparnų paliestiems, niekad nebuvo lengva į didžiąsias scenas prasiskverbti. Tas liečia ne tik grožinę literatūrą, bet ir tas plačiai suprantamas "kalbas"—muziką ir dailę. Ypačiai sunkus mažųjų  kelias mūsų dienom.   Didieji per dažnai jeigu nepavergia mažesniųjų tautų minties, tai sugeba šalia jų augančių kultūrų nepastebėti arba net jas ignoruoti.

Lietuvių meninė kūryba XX amžiaus antrojoj pusėj atsidūrė ypatingai kritiškoj būklėj. Gerai žinom kokiomis "gairėmis" yra nubrėžtas tėvynėj likusių poetų, dailininkų ir kompozitorių kelias. Ten yra cenzūruojama ne tik mūsų menininkų kūrybos turinys, bet ir forma. Vargu tokioj nelaisvėj gali suskambėti meniniu požiūriu vertingas kūrinys. Bet nors kokia ironija skambėtų tariama mintis, mūsų   kultūrinės   kūrybos   centras   ir tose sunkiose sąlygose tebėra pati Lietuva.

Svetur šiuo metu mes turim gausias gretas savo meno kūrėjų. Bet viena mums visiems turėtų būti aišku; nei Anglijoj, nei Australijoj, nei Kanadoj, nei Pietų Amerikoj, nei čia JAV neatsiras tokių kilnių asmenybių, kurios lietuviams menininkams padėtų nors truputį gerėlesnes kūrybinio darbo sąlygas susidaryti, kurios pasistengtų, kad n:rn kruopščiai atrinktos lietuvių kultūrinės vertybės plačiau pasklistų ilsu didesniu atsakingumu būtų aptartos. Mūsų kontaktai, kokių pajėgiame sumegzti, dažniausiai lieka oficialių komplimentų rėmuose. Komercinis pradas, kurio laisvajam pasaulyje dabar labai paisoma, dedant ant svarstyklių meno veikalus, yra tokis kietas riešutas, kurį mums tikrai sunku perkąsti. Mes esame ne tik niekam nežinomi, bet liūdniausia, kad mūsų kūrybinėm pastangom beveik niekas nesidomi. Vienas kitas atvejis, kai lietuvis menininkas sulaukia svetimų pripažinimo, yra perdaug retos išimtys.

Tikra ir vienintelė dirva savo kultūrai ugdyti esam mes patys, Truputis daugiau rūpesčio, daugiau širdies ir daugiau medžiaginės paramos — jau būtų gana stipri atrama savam rašytojui, dailininkui ar kompozitoriui. Bet, deja, jau pradedam stokoti ir to trupučio. Sotus ir šiltas svetimų kraštų gyvenimas kas kartą vis giliau mus skandina beveidėje minioje. Kartais susidaro įspūdis, kad lietuviai, nors buvo geri valstybininkai, geri kariai ir geri artojai, niekad perdaug nesirūpino savo tautos ateiti apdrausti kultūrinėmis vertybėmis. Kas yra sena ir vertinga — yra liaudies menas, visų mūsų menas. Atskiro lietuvio individuali kūryba vis dar tebėra labai jauna ir vis sunkiai prigyja šaltose brolių ir seserų širdyse. Meilės stokojam savo menui. Daugiausia tik meilės, tik tos vidinės šilimos, be kurios galima sušalti, bet ne gyventi ir kurti.

Savo kultūros reprezentaciia svečiose šalyse taip pat yra mūsų valioj. Kiek ir kaip padarysim — tiek ir dvasinio pasitenkinimo iš to turėsim. Todėl, kai einam į svetimus, savo tautos ir kultūros vardu, turim rodytis tik su tais, kurių yra kompetentingiausi ir geriausiai pasiruošę mums atstovauti.

Atrodo, reta proga buvo mūsų kompozitorių simfoninei ir kantati-nei muzikai pademonstruoti praėjusią vasarą New Yorke įvykęs Bendruomenės seimo koncertas. Geras orkestras, garsi salė, kaimynystėj žymiausi JAV laikraščiai. Kaip žinom, pradžioj to koncerto rengimo reikalas buvo tiesiam kely. žimonasis mūsų dirigentas Vyt. Marijošius sudarė jo programą, rimtą ir solidžią, planuodamas jį baigti komp. VI. Ja-kubėno naujai tam reikalui sukurta kantata. Bet... įsikišo JAV Liet. Bendruomenės valdyba ir tą Vyt. Marijošiaus rengiamą koncertą "nuėmė". Vietoj to buvo atvežti keturi chorai, o prie dirigento pulto pastatyti A. Mikulskis ir J. Steponavičius (net ne St. Gailevičius, kuris keturių chorvedžių tarpe buvo kompetentingiausias tokiam ansambliui diriguoti).

Nieko negalima tarti prieš chorinio dainavimo meną, mūsų daugumai pažįstami ir nusipelnę chorų vadovai A. Mikulskis ir J. Steponavičius, tik, neapsakomai gaila, kad nei vienas judviejų kaip dirigentas tame koncerte egzamino neišlaikė. Vienas pasimetė VI. Jakubėno kantatos partitūroj, o kitas Br. Bud-riūno dainoj. Jeigu koncertas keliais atvejais dėl dirigentų kaltės nesugriuvo, tai tik dėka prityrusio orkestro ir nusigandusių, bet ausylų chorų. Ko Bendruomenės koncerto rengėjai tuo eksperimentu siekė? Apgauti svetimus ar savuosius? New York Times davė atsakymą, tik kronikos žinute tepaminėdamas tą mūsų kultūrinį pasirodymą, neminėdamas nei kompozitorių, nei dirigentų, nei solistų pavardžių, nei vienu žodžiu neužkabindamas atliktų kūrinių. Argi jie tik to ir tebuvo verti? Berods, pamoka buvo per brangi ir per skaudi.

Chorų veiklą, kaip ir kiekvieną kitą kūrybinę pastangą, reikia remti, bet tokio pobūdžio koncertų rengėjai, turėdami pakankamai atsargumo ir atsakomybės jausmo, turėtų kreipti dėmesį ne tik į narsių vyrų pretenzijas, bet ir į tokius svarbius dalykus, kaip pasiruošimas, patirtis, talentas, sugebėjimas. Jei iš Bendruomenės padarytos klaidos bus pasimokyta — kitą kartą galėsim pasakyti, kad šį tą laimėjom.
Bostono lietuviai, palyginti negausiai mūsų gyvenama sala, visai nenorėdami ką nors pamokyti ar kam nors būti pavyzdžiu, simfoninės muzikos koncertą išdrįso surengti. Tai Balfo Bostono skyriaus ir jo specialiai sudaryto komiteto darbas. Koncertas įvyko pernai lapkričio 16 d. 3 vai. popiet žinomoj Bostono Simfonijos salėj ir buvo skirtas Lietuvos Nepriklausomybės 40 metų sukakčiai paminėti.

Koncertas savo pobūdžiu nebuvo tokis, kokio mes norėtumėm ir lauktumėm. Pirma, jis buvo sudėtinis, o antra, nors ir gerai grojantis, bet dar studentų orkestras. Norėdami tą orkestrą gauti, Bostono lietuviai pirmąją koncerto dalį, kaip tradicinę, turėjo palikti pačiam Bostono Universitetui. Toj daly buvo atlikta L. Beethoveno Egmon-to overtiūra, Aarono Coplando Ramus miestas ir N. Rimskio-Korsako-vo Ispanų Capriccio. Kaip matom, dalykai plačiai žinomi, nepersunkiai pagrojami, savo forma ir turiniu e-fektingi. Tos dalies vadovas, nuolatinis Bostono Universiteto Simfonijos dirigentas Marvin Rabin, minėtus kūrinius diriguodamas, pasirodė kaip įgudęs ir gilios kultūros muzikas. Jo dirigavimas, nors santūrus judesiais ir mostais, yra aiškus ir tvirtas. Atliekamų veikalų stilius, tempai ir dinamika, kiek viso to galima išgauti iš studentų orkestro, buvo tikri ir vadovo išgyventi. Y-pač gražiai, Marvin Rabin diriguojami, praskambėjo Beethoveno Eg-monto overtiūra ir A. Coplando Ramus miestas, šiame pastarajame veikale, kaip trūbos solistas, stipriai pasireiškė W. DeJong.

Gal nereikia aiškinti, kad pirmoji koncerto dalis "neišbandytai" lietuvių simfoninei muzikai buvo pavojinga savo populiarumu ir efektingumu. Ne vienas į koncertą ėjo su nemenku rūpesčiu, ypač po to, kai Bendruomenė New Yorke savos simfoninės muzikos koncertą taip iškilmingai buvo atsisakiusi rengti. Tačiau Bostono Simfonijos salėj tas mūsų rūpestis bematant pradėjo nykti. Net nesmagu darėsi, kad buvom tokie lengvatikiai. Komp. J. Kačinskas, buv. Vilniaus Filharmonijos ir operos dirigentas, kuriam buvo pavesta lietuviškąją koncerto dalį paruošti ir diriguoti, savo uždavinį atliko su jam įgimtu sąžiningumu ir rimtumu. Visų pirma jis susipažino su Bostono Universiteto Simfonijos orkestru ir parinko tokius mūsų kompozitorių kūrinius, kurie orkestrui nesudarytų per didelių sunkumų. Antra, Marvin Rabin asmeny jis rado žmogų, kuris mūsų muzikai surepetuoti paskyrė daugiau repeticijų, negu buvo numatyta. Paties komp. J. Kačinsko išeita dirigavimo mokykla ir Vilniuje įgytas patyrimas lėmė kad "neišbandytos" muzikos koncerto dalis nepasidavė jau gro tiems ir pergrotiems dalykams. O tai reiškia, kad šiuo koncertu su savo simfonine muzika egzaminą išlaikėm ir pasiekėm neabejotino kultūrinio laimėjimo.

Lietuviškąją koncerto dalį sudarė J. Kačinsko Lento simfoniniam orkestrui, Jul. Gaidelio IV-sios simfonijos antroji dalis ir beveik pilna VI. Jakubėno suita Miško šventė. Be to, trys vokaliniai dalykai K. V. Banaičio Sako, medžiai naktį kalba, J. Kačinsko Laivai palaužtom burėm ir U. Giordano arija iš op. Andrea Chenier, kuriuos atliko dramatinis tenoras Stasys Baras, palydimas orkestro.

Komp. J. Kačinsko Lento yra sukurtas naujame atematiniame stiliuje, kur esminiu dalyku laikoma ne-sikartojimo principas. Tame veikale nebuvo galima išgirsti nuolat sugrįžtančių ir pasikartojančių motyvų. Tačiau kūrinys, nors kompozitorius jį kurdamas ir nesinaudojo senomln ir išbandytomis formomis, buvo vientisas ir nuo pradžios iki galo pasirinktame stiliuje išlaikytas. Spalvingas jis yra savo harmonija, melodijomis ir instrumentacija, šiltas ir jaukus savo mintimi ir ramia nuotaika. Sunku būtų ką nors tam darbui prikišti. Orkestras komp. J. Kačinsko Lento pagrojo pagirtinai gražiai ir darniai.

Komp. Jul. Gaidelio IV-sios simfonijos 2-ji dalis, nors sukurta laikantis tradicinių simfonijos formų, yra sudėtingos harmonijos, kupina nuolat besikeičiančių ritmų, savo prigimtimi ekspresionistiška. Tai darbas simfonisto, neabejotinai turinčio didelius gabumus. Šis J. Gaidelio kūrinys, tai neramios, jieškančios ir kenčiančios širdies giesme, giedama savaimingai panaudojamų orkestro instrumentų. Tačiau ji yra sunki ir komplikuota. Sunki dirigentui per-dažnai besikeičiančiais ritmais, labai nelengva orkestrui savo dinamika ir reikalaujamais tempais. Bostono Universiteto simfoniniam orkestrui tas J. Gaidelio darbas buvo sunkiai įveikiamas, todėl dirigentas turėjo lėtinti tempus, o nuo to nukentėjo veikalo charakteris, sumenko jo daromas įspūdis. Būtų labai įdomu kada nors išgirsti visą komp. J. Gaidelio IV-ją simfoniją, grojamą pajėgaus ir prityrusio orkestro. Tada, žinoma, būtų galima ir daug tikresnę nuomonę apie ją susidaryti.

VI. Jakubėno suita Miško šventė yra nuosaiki savo modernume, maloni ir žavi, meistriškai panaudojama lietuviška melodika, imponuojanti formos valdymu ir kiekvienos kūrinio dalies išbaigimu. VI. Jakubėno Miško šventėje girdima lyrizmo kupina lietuvio širdis, turtinga yra jos harmonija, lengvi ir grakštūs ritmai, nors orkestravime ir nevengiama spalvų tirštumo ir tamsumo. Savo pobūdžiu Miško šventė yra artima romantinei muzikai. Jos kompozitorius, matyt, gerai pažįsta orkestrą, todėl ir studentiška Bostono Univ. simfonija jo kūrinį atliko spalvingai ir be didesnių priekaištų. Pats VI. Jakubėnas iš Chicagos atvyko į Bostone surengtą koncertą ir, kiek teko patirti, išsivežė gražius įspūdžius.
J. Kačinskas jautrios sąžines, gero skonio ir turtingo vidaus dirigentas, šiame koncerte, kaip orkestro vadovas, jis imponavo lengvu, laisvu ir aiškiu mostu, imponavo filiu įsijautimu į atliekamą muziką, stengdamasis išryškinti jos būdinguosius bruožus ir iš orkestro išgauti visus atliekamo kūrinio muzikinės dinamikos atspalvius. Orkestras pakluso jo rankom, nestokojo niuansų, dailiai išbaigtų frazių, piano ir pianissimo, forte ir fortissimo. J. Kačinskas muzikoj jieško muzikos, kas yra itin svarbu dirigavimo mene, todėl jis nei šaltas, nei sausai akademiškas, o tik gilios dvasios ir elegantiškų mostų dirigentas. Jis yra didelį darbą padaręs, paruošdamas ir padiriguodamas liet. simfoninės muzikos koncertą Bostono Simfonijos salėj. Šio miesto lietuviai džiaugiasi, kad J. Kačinskas vėl jų tarpe gyvena ir dirba.

Stasys Baras — šauni ir žavinti vokaline pajėga. Geros valios lietuviai apie tai žinojo daug anksčiau, negu jis laimėjo pirmą vietą plačiai išgarsintame Chicagoland dainavimo konkurse. Visų pirma yra didi Dievo dovana jo galingas, lankstus ir nepaprastai gražaus tembro balsas, Dievo dovanos yra įgimtas jo muzikalumas ir kultūringumas. Daug dirbęs, nemažas aukas sudėjęs dainavimo meno studijoms, dabar St. Baras, kaip dainininkas, yra savo meno aukštumoj. Bostone K.V.Banaičio ir J. Kačinsko įdomias, bet voka-liškai nelengvas dainas jis dainavo taip, kaip jas dainuotų Ben. Gigli (tarp kitko, Banaičio dainą orkestrui instrumentavo VI. Jakubėnas, o ne J. Kačinskas, kaip Darbininke parašė Iz. Vasyliūnas). Vieną sunkiausių operinių arijų, U. Giordano Andriaus Chenier monologą, St. Baras padainavo taip gerai, kaip jis yra dainuojamas geriausiose operos teatrų scenose. Už savo dainavimą Bostono Simfonijos salėj jis susilaukė tokių ovacijų, kokių dabar koncertų salėse jau sunku išgirsti, teisingai pastebėjo vienas muzikos kritikas amerikietis. Mes, lietuviai, turim visomis širdimis linkėt, kad šaunusis mūsų tenoras, pagaliau, savo balsu ir darbu pasiektų to garso, kurio tikrai jis yra vertas.

Malonu Aidų skaitytojams pranešti, kad didžioji Bostono spauda mūsų simfoninės muzikos koncertą į-vertino palankiai. Ta proga buvo prisiminta Lietuva, pagirti kompozitorių darbai, teigiamai įvertinti dirigentas J. Kačinskas ir solistas St. Baras. Tai padarė The Christian Science Monitor, The Boston Herald ir The Pilot. Tik vienas The Boston Daily Globė, kurį skaito gal keli tūkstančiai Nauj. Anglijos lietuvių, savo kritiko lūpomis tarė, kad J. Kačinsko diriguojamos liet. muzikos jis negirdėjo, nes turėjo išeiti į kitą koncertą. Kadangi mes žinom, jog tas laikraštis turi ne vieną muzikinį kritiką, tai mums, ypač bos-toniškiams, reikėtų gerokai pagalvoti apie to spausdinio pamėgimą...

Simfoninės muzikos koncertai visada išjudindavo mano vaizduotę ir sukeldavo įvairių minčių. Kai kuriem individam jie gali būti šaltiniai, iš kurių rieškučiomis semiamas įkvėpimas. Mano mintys, beklausant simfoninės muzikos koncerto Bostone, sukosi apie mūsų tautos dalią, jos kultūrą ir ypačiai jos muziką.

Nelemtų istorinių aplinkybių priversti, mes neįnešėm savo įnašo į klasikinės muzikos kūrybą. Tos pačios piktos lemties prislėgti, neįsi-jungėm į muzikinį romantizmą, impresionizmą, verizmą ir kt. muzikines sroves. Viena kita tų srovių nūdienėj mūsų muzikoj atliepia tik vienu kitu daugiau ar mažiau pavykusiu kūriniu.

Taigi prieš akis milžiniška dauba, o mes ryžtamės ją peršokti ir savo muzika prabilti gal dar įmantriau už Stravinskį, Prokofjevą, Hin-demithą ir Bartoką. Pastangos, atrodo, yra tragizmo ženkle, kaip tame pačiame ženkle dabar gyvena visa mūsų tauta...

Žinoma, juokinga būtų norėti, kad mūsų kompozitoriai grįžtų į Hayd-no ar Mozarto laikus arba, kad pradėtų komponuoti kaip Schumannas ir Čaikovskis. Bet vieno vis dėlto galim pageidauti —tai kad mūsų kompozitorių kūryboj suskambėtų lietuviškoji melodija, mintis ir širdis. Gal mažiau to modernumo dėl modernumo, o daugiau to savojo lietuviškojo Aš, kuris žavėtų ne tik mus pačius, bet sklistų ir į svetimąją aplinką. Bostone įvykęs koncertas duoda vilčių, kad liet. genijus suras savo kelią ir mūsų muziką išves į pasaulį.
St. S.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai