Parašė DANGUOLĖ SADŪNAITĖ
|
VIENATVĖ
Vienumoje atsiveria mano gyvenimas.
Liepžiedžių tyloje siela atgimsta —
beldžiasi į žalesį, kaitriąją žemę
ir kaip lakštingala kad pragysta
rytmečio rasoje
ir pilnas rasos yra josios
lakštavimas —
ji prakalba tyloje.
Tylus yra jos kalbėjimas:
meilesnis už vaiko čiulbavimą,
už vėjo atneštą juoką —
dvelkia,
senomis dievystės gyslomis
srovena — — —
čia. tetervinu užtemdydamas mėlyną orą;
įsigiedojusia liepa pakvipdamas,
dygia žolele sudejuodamas —
.. gilyn,
Amžinybėn!
kur sudegusi aš, išnykusi sau —
Meilėje turiu tikrąjį buvimą.
Vienumoje atsibaigia mano gyvenimas.
Viešpaties tyloje.
|