|
Parašė J. AUGUSTAITYTĖ - VAIČIŪNIENĖ
|
NEBAIGTI VAINIKAI
Mes jų nupinti negalėsim niekad:
Įtikino šalna, sužeisdama gėles.
Vien atminimų nuotrupas paliekat —
Bespindinčias ant skruostų ašaras kelias.
Juokaudami išeiname prieš vėją,
Sugrįžtame tuščiom pakrantėm vakare...
Praeina nuogas medis ir įspėja —
Apvilkt jį niekados nebus valia.
Ir vainikus nepabaigtus paliekam
Šventorių prieangiuos ar kriptose šeimų.
Jie apdulkėję, neįdomūs niekam
Užgrūdintu rytojaus žodžio laukimu.
BAIGIASI DIENA
Diena baigias. Argi nežinojai,
Kad ji turi baigtis?
Skrenda paukščiai, kvepia uogienojai,
Išparduotas kraitis.
Diena gęsta. Vakaras lyg dūmai.
Lyg namų degėsiuos
Skęstų pievos, sodai, girios, krūmai,
Kol tamsa apglėbs juos.
Diena miršta. Graudūs mes paliekam,
Iškalbėję viską.
Vieno žodžio nepasakom niekam,
Kurs skaisčiausiai tviska.
SESUO
Tu kažin kur buvai išėjusi tuokart,
Ir aš viena sėdėjau tamsoje.
Mėnulis leidos padūmavusia sija
Ant mudviejų neužverstų atsiminimo knygų.
Nebemokėjau nė vienos raidės ištart,_
Bepindama jas į vainiką dygų.
Maniau, kad mes gyvensime kartu,
Pakol per vandenis takai pradžius;
O kirviai, kirtę gyvus tiem namam medžius,
Ik ašmenų apsitaškys žaliuojančiais pelėsiais.
Iš sėklų, baltkrūtiniam paukščiam pabertų,
Išsišakos šviesa plačiais pavėsiais.
Atsiveria rytų žemi anga lėtai.
Tu pareini šešėlyje žvaigždės,
Palšam atole nepalikdama brydės;
Gyventam kambary veri audimą šimtanytį,
Arba tą patį katekizmą beskaitai, _
Kurio man nevalia skaityti.
KELIONĖ
Kai vakaro tamsa tuščiom alėjom
Skandino burinius laivus,
Mes eidami, kaip akmenys tylėjom,
Pridengę žiburius melsvus.
Užkliuvo sutaršytas sparnas vėjo
Už varpinės skersmens plataus;
Netyčia vario varpas sujudėjo,
Pavargęs nuo žvaigždžių lietaus.
Mes rūstūs baltus vainikus padėjom
Statulai, be maldos garsų.
Vėl plaukėme patvinusiom alėjom
Šešėly mėlynų šviesų.
Tekėjo grindinys po mūsų kojom,
Kaip upė dėvinti pilkai.
Mes nekalbėjom, bet gerai žinojom;
Netinka mūs veidam juokai.
Ties paliktų namų akim stiklinėm,
Planetų ženklus nebylius
Stebėdami, tą didžią mįslę minėm,
Kas ištaisys mūs vieškelius!
Paskui į molio krantą apsikniaubėm,
Apkloti vystančia žole,
Siūbavome kviečiais, žydėjom raugėm —
Vėl buvome vaikai tų metų vakare.
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
