Žemė, naujosios lietuvių poezijos antologija, išleista Los Angeles 1951 metais, buvo kartu ir antologija, ir manifestas. Redaguota Kazio Bra-dūno, Žemė išspausdino penkių poetų eilėraščius: Juozo Kėkšto, Kazio Bradūno, Alfonso Nykos-Niliūno, Vytauto Mačernio ir Henriko Nagio. Šie poetai tuo metu jau buvo žinomi, tai antologijos tikslas nebuvo skaitytojus supažindinti su negirdėtais poetais. Jos tikslas, atrodo, buvo, vieningai išėjus į viešumą, ką nors naujo ar naujai pasakyti. Kas tai buvo, įvade aiškino Juozas Girnius. Įvadas antologijai svarbus, užimąs trečdalį leidinio.
Praėjus trisdešimčiai metų nuo šios antologijos pasirodymo, esame visai pripratę prie jos poetų. Mūsų jausena ir galvosena paveikta jų eilių vienišumo, izoliacijos, vaikystės ilgesio, sim-biotinio ryšio su žeme ir taip toliau. Mums savi jų įvaizdžiai — Kėkšto Argentina, Bradūno dirva, Nykos-Niliūno vėjas, Mačernio senolė, Nagio medžiai ir paukščiai, tarp daug kitų. Atrodo, kad kitaip negalėjo būti — kad ta knyga turėjo išeiti mūsų tremties pradžioje ir kad ji turėjo būti tokia, kokia ji buvo. Kalbame apie "žemininkų" ryšį su žeme, patys pradėję žemę idealizuoti per tuos tremties ir miestietiško gyvenimo metus. ("Žemininkai" — patogus terminas, todėl jį vartoju.)
Girniaus įvadas skaitytoją paruošia knygai skaityti, išryškinant jos svarbą ir pabrėžiant jos linkmę. Pirmiausia, žodis "žemė" turi daug konotacijų, kurių tik viena, ir tai ne svarbiausia, yra žemė — dirbama dirva. Pagrindinai, Girnius pabrėžia, žemė reiškia žmogaus gyvenimą žemėje, visą likimo dramą, jo metafizines problemas (p. 42). Žemė taip pat reiškia tėvų istoriją, žemę kaip žmogaus tėviškę. Žemininkų poezijoje žemė nėra "romantinė gamtos mistika" (p. 42). Šią konotaciją mes tremtyje išdirbome ir todėl ją išskaitome žemininkų ankstyvoje poezijoje. Atskirti nuo tėvynės ir galėdami tik bendrais bruožais ją prisiminti, kalbame daugiau apie žemę, tėvynę, tėviškę patriotine, nostalgiška prasme. Šios antologijos poetams ji buvo konkreti, dar artima. Ji nebuvo tikslas savyje, bet raktas į žmogaus gyvenimo mįslę. Kėkštas, Nyka-Niliū-nas, Mačernis, Bradūnas ir Nagys prisimena vaikystės aplinką ir žmones žinodami, kad tada buvo saugu, atvira, kad tais sąmonėjimo pirmaisiais metais ir sapnų pirmuoju atpažinimu pasirodė tai, ką gyvenimas turėjo ar galėjo papildyti ar paaiškinti. Laukai ir saulė Mačerniui grąžina vaikystės įžvalgą. Nykos-Niliūno kūrybinis impulsas, vėjo šauksmu ir šviesa vaizduojamas, sutampa su sąmonės atbudimu. Bradūnas savo darbu maitina jį maitinančią žemę, vėl pa-jausdamas vaikystės sapnų grožį. Ir taip toliau. Visi poetai jaučia, kad kažkas buvo parodyta, nujausta ir kad tą galima vėl atrasti.
Girnius teigia, kad šie poetai nesiilgi laimės, bet rūpinasi prasme (p. 40). Jiems rūpi "įprasminti žmogiškąją egzistenciją, nežiūrint visos ją supančios tamsos" (p. 40). Su augimu, su gyvenimo besikeičiančiomis sąlygomis atsiranda tamsa. Prasmė ateina ne iš išorės, bet iš vidaus — iš jų gyvenimo, kurio tarpsniai ir patirtis visiems bendri. Jei šie poetai iš anksto žinotų, kokia prasmė, jų eilėraščiai būtų žaidimas. Rašydamas apie vienišumą, Kėkštas suponuoja, kad gali būti kitaip. Įdomu, kad jo vienišumo priešprieša yra ne tiek meilė, kiek laisvė. Nelaisvė apriboja ir sukausto žmogaus širdį bei vaizduotę, tuo pačiu atskiria jį nuo aplinkos ir nuo kitų. Nelaisvė atitraukia žmogų nuo gyvenimo eigos. O šių poetų pasaulyje gyvenimo eiga ir jos problemos ir yra ta "objektyvi tikrovė", kurios įjungimu į poeziją šie poetai skiriasi nuo prieš juos rašiusių poetų.
Galvodami ir rašydami apie tą tikrovę, šie poetai bando kalbėti "pačia objektyvia tiesa", rašo Girnius (p. 27). Jie yra minties poetai; jų poezija yra "idėjinė" (p. 33). Jiems rūpi ne žadinti tautinį susipratimą, kaip rūpėjo pirmajai lietuvių poetų generacijai, ir ne išsakyti savo jausmus, kaip antrajai. Žemininkai nusikreipia "į tuos klausimus, į kuriuos žmogų veda tiesos ilgesys" (p. 33). Ieškodami įžvalgos ir bandydami suprasti bei apibūdinti žmogaus būtį, šie poetai ieško tiesos ta prasme, kad jie nagrinėja būtį. "Tiesa — tai mums atsiskleidusi ir mūsų perregėta būtis. Atskleisti tiesą ir atskleisti būtį — tai vieno ir to paties dalyko du vardai" (p. 27).
Kad ši, anot Girniaus, trečioji lietuvių poetų generacija skyrėsi nuo kitų dviejų grupių savo eilėraščių forma, turiniu ir įvaizdžiais, yra aišku. Jie juk siekė aptarti kitokią būtį. Gimę prieš pat nepriklausomybės paskelbimą arba Lietuvai ką tik tapusiai nepriklausoma, jie augo tame retai istorijoje pasitaikančiame savo krašto atgimime. Jų sąmonės, jų vaizduotės ir patirtis visai kitokios, negu prieš juos ar po jų rašančiųjų.
Juozas Girnius
Su žemininkais pradėjome egzilę. Bradūno eilėraščiuose tremtinys ūkininkas, kaip išrautas medis, ilgisi savo dirvos ("Ūkininkai tremtiniai", p. 105). Nagys įsivaizduoja grįžimą ir nepasikeitusius namus ("Namai", p. 190). Su šiais, išskyrus Mačernį, ir su kitais tuo metu rašančiais poetais, pradėjome suprasti, kad mūsų gyvenimas radikaliai pasikeitęs. Tą momentą prasidėjo lietuvių antrojo pasaulinio karo išeivių literatūra. Trečioji lietuvių poetų generacija tapo pirmutine išeivijos generacija. Per sekančius trisdešimt metų Kėkštas, Bradūnas, Nyka-Niliūnas ir Nagys dar daug rašė, ir Bradūnas, Nyka-Niliūnas teberašo. Jeigu Girnius teisingai sako, kad "didieji kūrėjai iškyla ne vienišai, o grupėmis"
Juozas Kėkštas Kazys Bradūnas
(p. 17), tai gal galima sakyti, kad pirmoji tremties generacija gal liks vienintele.
Kaip galėjo poezija toliau vystytis? Po minties poetų, rašiusių idėjinę poeziją, toliau turėjo — jei sekame literatūros bendrą vystymąsi — atsirasti distancija, iš kurios kyla ironija, žodžių žaidimas, humoras. Dabartinėje Bradūno poezijoje yra humoro. Tačiau distancijos nuo savo patirties, net nuo savo vienišumo dar nesijaučia mūsų, bendrai paėmus, labai rimtoje poezijoje. Gal dar neatsigavome nuo mus sukrėtusio antrojo pasaulinio karo. Labiau negu šie poetai ir gal mažiau negu prieš juos rašę nagrinėjame savo ir savo krašto bei tautos ryšius, vėl ir vėl grįždami į senas temas bei įvaizdžius. Net radikalesni, už žemininkus jaunesni poetai vienu ar kitu būdu tebereaguoja į tremtyje sustabarėjusias išeivijos problemas, į gyvenimo staigų pakeitimą, įvykusį prieš keturiasdešimt metų, daugumos jaunųjų kitaip pergyventą ar net nepatirtą.
Keturiasdešimt metų yra neilgas laikotarpis. Tačiau poezijai jis yra per ilgas. Girdėdami ir deklamuodami žemininkų poeziją, jaunesni poetai dažnai vartoja jų įvaizdžius ir kartoja jų jausmus, nors jų pasaulis jaunesniems tiesiogiai visai nepažįstamas. Jaunesniems tai pasisavintas pasaulis, iš kurio negali kilti originali kūryba. Per lengva jausmais atkurti tai, kas pas žemininkus buvo mintis; per patogu su jais jausti, neieškant savo gelmės. Ir visai nesvarbu, ar tai daroma pritariant ar prieštaraujant: kol kuriama pagal juos, nauja kūryba suvaržyta.
Girnius pastebi, kad iš žemininkų poezijos dingusi "meilės vilčių bei sielvartų tema" (p. 27): "mažai jų kūryboje beužima vietos meilė" (p. 41). Nors ta tema jaučiama Kėkšto, Nykos-Niliūno, Mačernio bei Nagio poezijoje, ji nėra tiek pabrėžiama, kiek prieš juos rašytoje lyrikoje. Žemininkai nagrinėjo būtį, žmogaus padėtį žemėje. Tam pasiekti poezijoje jie izoliavosi nuo viso, kas juos galėjo guosti ar grąžinti į žmonių tarpą. Nagys rašo apie liūdnas akis ("Laiškas iš vieno rudens", p. 181), juodus plaukus ("Naktis", p. 180) ir baltas rankas, kuriose būtų gera miegoti ("Mergaitės rankos", p. 183), bet tai tik galimybė ir svajonė. Tikros artumos nėra. Dar gan jaunas poetas, net stebėdamas ūkininkus ar
Alfonsas Nyka-Niliūnas Henrikas Nagys
Nuotr. V. Maželio Nuotr. V. Maželio
pats ūkininkaudamas, save mato kaip išimtį. Jis turi būti vienas gyvenimui stebėti ir jam nagrinėti. Tai yra tam tikras heroizmas. Poezija tad rašoma iš vienumos ir kartais iš vienišumo. Meilė nėra galima ar reali. Kai Nyka-Niliūnas rašo apie moterį ar mergaitę, jis tai daro netiesiogiai, ją vartodamas palyginimams. Žemė, pavyzdžiui, vėjui pasiduoda "lyg mergaitė netikėtai pabučiuota, sverdi" ("Vėjas", p. 122-23); pavasarį pajutus žemė "krūptelėdavo, lyg moteris ją gundančia ranka palietus" (Pavasario simfonija, "Pirmoji dalis", p. 123; ir palyginti moterį Mačernio "Don Juan", p. 153). Taip, kaip nėra poetės šioje antologijoje, taip žemininkų šiuose eilėraščiuose, išskyrus Nagį, nėra moters, nebent ji motina Nykos-Niliūno ar Kėkšto poezijoje, ar senolė Mačernio "Vizijose".
Vienišumo ar vienumos poza ir poezijoje, ir gyvenime ne nauja. Gal ji kurį laiką poetui reikalinga, kad jis galėtų iš šalies stebėti, kai kuriuos dalykus aštriau pergyvendamas. Su amžiumi patys žemininkai kitaip rašė: būna eilėraščių mylimajai, dedikacijų moteriai, kalbama su jomis. Bet antologijos įtaka tokia didelė, kad dar dabar, pabrėždami nukirtimą nuo praeities, orientuojamės į mirtį ir netekimą. Meilės eilėraščių maža. Jeigu Girnius įžiūri, kad tuo metu buvo gerai nerašyti apie meilę, o rašyti idėjomis, po trisdešimt metų galime sakyti, kad tie eilėraščiai kartais atrodo beveik dirbtinai "vyriški", t.y. juose moteriškas elementas tolimas, silpnas, pavojingas — arba jo išvis nėra. Ir tai truputį keista, nes tuo didelė dalis būties, realybės, ignoruojama.
Toliau galėjo būti — ir buvo — eilėraščių artimiau susijusių su žmonių gyvenimu, su suaugusio vyro patirtimi bei atsakomybe. Toliau galėjo būti kasdienybės, ir tai būtų buvęs tolimesnis vystymasis. Mačernis rašė apie kasdienybės šaltą spindulį ("Septintoji vizija", p. 161-163)
Vytautas Mačernis
kitame kontekste, bet ta frazė tinka antologijai. Kasdienybės, poetą blaškančios, vengiama. Tačiau apibendrinant galima sakyti, kad dabartinė vakarietiška poezija didele dalimi remiasi kasdienybe, ir tai ne abstrakčia, romantine, bet konkrečia, išsaugota atmintyje ir vaizduotės performuota. Įžvelgti meną mūsų laikų fenomenuose yra šių laikų poetų iššūkis, ir vienas fenomenų yra paprastų ir priprastų daiktų svarba.
Žemininkų įvaizdžiai rėmėsi ir daugiausia te-besiremia gamta. Ta tradicija iš senų laikų mūsų literatūroje taip priimta, kad ji tęsiama ir kartojama net jauniausių poetų, ne vien negyvenusių Lietuvoje, bet net artimai nepažįstančių bet kokios gamtos. Savo įvade Girnius sako, kad "poeto santykis su viešuoju gyvenimu pasikeičia, nes radikaliai pasikeičia ir visa tikrovė" (p. 24). Žinoma, tada ir poezija pasikeičia. Tačiau mūsų poezijoje tai vos vos vyksta, kadangi praeitis ir praeities poezija mus tiek apstelbusi, kad negalime atverti savo tikrovės — miestietiškos, nebe vien lietuviškos, paveiktos kitų ryšių bei kalbų ir panašiai.
Daug kas nėra skaitęs antologijos Žemė. Ją sunku gauti. O vis tiek literatūros kursuose galėtume išstudijuoti Girniaus įvadą, jo principus ir įžvalgas pritaikydami savo padėčiai trisdešimt metų vėliau. Tai būtų tikslu, nes leidinys yra ir manifestas. Vėl žavėtumės eilėraščiais, juos nagrinėtume, ieškodami to atvirumo ir tos tiesos, kurią juose rado Girnius ir tūkstančiai kitų. Išmoktume būti labiau atviri ir tiesūs savo tikrovei, galėtume bandyti tikslia mintimi ir tinkamu įvaizdžiu išsakyti savo generaciją.
Žemė buvo svarbi prieš trisdešimt metų ir liko svarbi dėl įvado ir dėl poezijos. Jos poetai, išskyrus 1940 metais mirusį Mačernį, ilgus metus puikiai rašė ir, išskyrus Kėkštą (mirė 1981 m.), rašo. Be tų poetų neįsivaizduojama mūsų tremties poezija. Be jų išeivijos poezija nebūtų turėjusi kolektyvinės aiškios, stiprios pradžios, ir jos iš viso būtų žymiai mažiau. O tačiau, gerbdami ir mylėdami savo poetus, tuo pačiu turime atsimerkti ir apsidairyti. Trisdešimt pirmaisiais metais po antologijos Žemė turime paklausti, kas šiandien yra ir kas bus toliau.
|