Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GEORGES BERNANOS PDF Spausdinti El. paštas


(1888-1948)
"Nëra jokis perdėjimas kalbėti apie didžiulį religinį atgijimą Prancūzijoje šio amžiaus pradžioje",— sako Thomas Molnar straipsny apie įžymųjį prancūzų rašytoją Georges Bernanos. Marc Sagnier vadovaujant, prasidėjo socialine katalikų veikla; Jacques Maritain atgaivino tomizmo studijas; Charles Péguy originalia sinteze susiejo viduramžinę Prancūziją su modernine; Bloy, Claudel ir Jammes užėmė garbingą vietą literatūroje. Teisingai 1910 m. Eugene Montfort, laisvamanis kritikas, pastebėjo, kad, kaip atrodo, "pučia palankūs vėjai intelektualų atkrikščioninimui".

"Georges Bernanos, gimęs 1888 m., priklauso antrai generacijai, kuri statė jau ant nukariauto tereno. Betgi jo įsijautimas ir jo politiniai įsitikinimai jam nupelno visai atskirą vietą". (Commonweal, 1856. XII. 7).

Kažin kodėl į šį autorių mes ligi šiolei nesame atkreipę didesnio dėmesio. Negalime pasigirti nei jo raštų vertimais, nei studijomis, nei išsamesniais straipsniais apie jį, tuo tarpu kai Mauriac, Bourget ar Bordeaux mums pasidarė daug žinomesni. Todėl čia bent keletą žodžių norėčiau tarti apie šį įdomų ir originalų prancūzų literatūros atstovą, kuris paliko tokius kūrinius kaip "Po šėtono saule", "Džiaugsmas" arba "Kaimo kunigo dienoraštis".

I.   Georges Bernanos asmuo
Bernanos protėviai atkeliavo iš Ispanijos ir įsikūrė Lotaringijoje. Tuo būdu Bernanos tekėjo ispano ir lotaringiečio kraujas. Jo žmona kilusi iš Šv. Joanos Arkietės vieno brolio tiesiogines šakos.

Georgės Bernanos vėlai pajuto turįs rašytojo pašaukimą. Pirmąją savo knygą paraše turėdamas 38 m. amžiaus. Tuomet vertėsi draudimo agento darbu ir tą knygą parašė laukiamuosiuose kambariuose, geležinkelių stotyse ir vagonuose. Prie to rašymo būdo ir aplinkybių jis priprato ir jo nemetė ir vėliau. "Rašau,—sakė jis,—kavinėse, kaip seniau esu rašęs traukiniuose, kad mane neapgautų ir neišvestų iš teisingo kelio mano vaizduotės kuriamieji tipai, kad tame asmenyje, kuris praeina pro mane, rasčiau tikrą ir teisingą džiaugsmo ir kančios saiką".

Georges Bernanos

Pirmoji Bernanos knyga vadinosi "Po šėtono saule". Ji savo turiniu gili, o savo forma šviežia ir nauja, originali.

Kai Grasseto "Cahiers Verts" redaktorius Halevy to pirmosios Bernanos knygos rankraštį perskaitė, pasakė:

"Tamsta ateini ar per anksti ar per vėlai".
Tais trumpais žodžiais Halevy visai taikliai ir teisingai apibūdino užimtąją Bernanos kaip kūrėjo vietą. Tų idealų ir principų, už kuriuos jis kovojo ir kuriems tarnavo, tų pamatų, ant kurių statė savo rašytojiškos minties prašmatnios kūrybos rūmus, nebuvo toje tikrovėje, kurioje rašytojas gyveno. Jis buvo dainius to laikotarpio, kuris yra praėjęs, ar skelbėjas tokių laikų, kurie ateiti turi. Jis tvirtai ir kietai tikėjo tuo, ką rašė ir skelbė. Dėl to vedamoj už savo idealus kovoj buvo uolus, kietas, nenuolaidus ir aistringas. Vienodai ir atkakliai kovojo ir su pagoniškąja dvasia ir su katalikų farizejizmu.

Bernanos raštų forma ir stilius neturi nieko bendra su meistrišku Mauriaco stilium. Jo forma gaivalinga. Jo mintis kunkuliuoja audringai. Jis neturi laiko jos gražinti ir poliruoti. Dėl to dažnai jo kūryboje randama gruoblėtumo, aštrumo, kietumo. Jo raštų ištisi puslapiai—manifestai, pilni gilios išminties ir skaudžios kančios.

Kai Schopenhaueriui prikišo, kad jis visai ne taip gyvena, kaip rašo savo knygose, atsakė:

"Esu kelrodis. Kelrodis neturi pareigos vaikščioti".

Bernanos kūryboje nieko nėra pigaus. Jokio kompromiso joje nerasime. Jis nekūrė minioms patikti ir jų plojimų susilaukti. Jis pats giliai tikėjo tuo, ką rašė. Ką kitiems teikė, pats gyvenimo praktikoje vykdė. Gyveno tiesa, nes netikėjo, kad galima būtų gyventi kitaip. Viename savo straipsnyje rašė: "Esu kuklus rašytojas. Jei yra žmonių, kurie skaito mano raštus ir juos vertina, tai tik dėl to, kad jie žino, jog aš niekad nemeluoju".

Toks gyvenimo kelias nėra pigus ir lengvas. Jis labai painioja ir sunkina gyvenimo praktiką. Tai labai dažnai patirdavo ir Bernanos. Dėl to jis buvo dažnai verčiamas kaitalioti gyvenamąją vietą. Jo pasirinktasis gyvenimo kelias jį padarė klajokliu, šuneliu benamiu. Kilnojasi iš vietos į vietą, iš valstybės į valstybę, iš kontinento į kontinentą. Rašytojas turėjo gausią šeimą, ir dėl to jo tokios kelionės nebuvo nei malonios, nei lengvos.

1934 metais jis iš Prancūzijos išvyko į Ispaniją. Ten jis apsigyveno Majorkos saloje, kur parašė, daugelio vertinimu, savo geriausią ir stipriausią kūrinį "Kaimo klebono dienoraštį" ir "Mouchette istoriją" bei "Mėnulio didžiuosius kapinynus". Paskutinioji knyga buvo nukreipta prieš generolo Franco totalizmą. Joje gyvai atvaizduoja ispanų naminio karo žiaurumus ir nurodo tą demoralizaciją, kuri palietė ispanų visuomenę. Jis joje plačiai palietė tas jėgas, kurias išlaisvino Franco totalinė politine sistema ir kuri iškreipė nemaža   katalikiškųjų   sąžinių. Jo "Mėnulio didieji kapinynai" tik per plauką nepakliuvo j draudžiamųjų knygų indeksą. Įdomu ir reikšminga — jį apgynė pats Pijus XI. Tačiau Ispaniją Bernanos turėjo apleisti.

Gyvenimas Bernanos ėjo sunkyn. Niekur negalėjo susirasti ramybės. Visur buvo sutinkamas su nepasitikėjimu ir visur buvo sekamas. Buvo svečias, nes buvo didis rašytojas, bet vienkart nepageidaujamas svečias. Bet ir tokiose sąlygose jis savęs neprarado. Iš savo pasirinktojo kelio neišėjo, jokių kompromisų nepripažino, visur skelbė kovą tam, kas buvo jo idealams priešinga. Kur susidarydavo jam tvanki moralinė atmosfera, bėgdavo jieškoti lengvesnės atmosferos kitur. Prancūzijos politinio gyvenimo apipuvimas, paskui Miunchenas sužadino jame pasibjaurėjimą. Apie tą laikotarpį jis taip rašė: "Sunku buvo žmogui ne tik rašyti, bet ir kvėpuoti". Todėl jis metė Prancūziją ir bėgo net nuo Europos į tolimą Pietų Ameriką. Ten pasirinko Paragvajų. Tačiau ir čia neilgai rimo. Iš Paragvajaus kėlėsi į Braziliją. Tuoj po Prancūzijos kapituliavimo su ja susitaiko ir grįžta jon atgal, įsijungia į kovos gretas. Stojo de Gaulle pusėje. Juodu buvo mokyklos draugai dar iš jėzuitų kolegijos Paryžiuje. Prancūzijos laisvei rašytojas atidavė visą savo talentą. Bendradarbiavo su Londono radijo siųstuvu, savo straipsniais rūpino ir rėmė slaptąją prancūzų spaudą. Vėliau tie visi jo straipsniai buvo išleisti vienoj knygoj, pavadintoj "Sielų kryžiaus kelias".

Kovojančios Prancūzijos Bernanos buvo karštas ir veiklus dalyvis. Jis kovojo ne tik už Prancūzijos laisvę ir garbę, bet ir už tuos principus, kuriuos karas pamynė ir suniekino.
Tose svajonėse ir troškimuose, leisdamas pro akis įvairius karo laikotarpius, jis matė du sujungtus idealus — meilę ir laisvę. "Tiktai meilė, — kalba jis,— turi paskutinį žodį. Mylėti gali tik laisvas žmogus".

Militariniuose to karo laimėjimuose Bernanos nerado jokių vilties ženklų. Atvirkščiai, jis įžiūrėjo žmonijai daug pavojų ir net pražūtį, nors tuo metu daug kas, apgaulingomis viltimis pasirėmę, vaizdavosi šviesią ateitį. Savo autobiografijoje tuo klausimu jis taip rašo:

"Svarbiausias šio karo reiškinys yra tas, kad totalistinės sistemos visai nesidemokratina, o tuo tarpu demokratinės sistemos tvinksta totalizmo dvasia".

Dėl to Bernancs ir toje pokarinio gyvenimo reiškinių painėje ir principų žlugime ir ignoravime, kitiems tylint, kėlė balsą už pavergtų kraštų teises ir laisvę. "Tie tūkstančiai intelektualų, buržujų, kurie save laiko marksistais, nedrįsta tarti pavergtojo krašto vardo, kad neapšauktų juos reakcininkais... ir su nekaltais, bet godžiais veidais kalba apie gatvių egzekucijas ir valymus".

Nūdienės civilizacinio gyvenimo krizės reiškinius Bernanos tyrė visu savo kruopštumu. Jo tyrimo pasėkos buvo labai neramios ir nejaukios. Jis matė, kad skaičiai ir mašinos iš gyvenimo stumia sielos reikalus ir teises, žmogus išeina iš prigimties kelių ir virsta mechanišku robotu, kuris stengiasi pasivyti svaiginančių ir kvailinančių mašinų ritmą. Tam klausimui išgvildenti jis parašė knygą "Prancūzija prieš robotus". Tai yra lyg manifestas, rašytas pykčiu ir įkvėpimu. "Mašinos civilizacija,— rašo jis toj knygoj, — yra technikų civilizacija; o pagal technikos taisykles kvailys gali pasiekti augščiausių laimėjimų, nenustodamas būti kvailiu".

Kitoj vietoj rašo;

"Pasaulis, kuriame vyrauja jėga, yra šlykštus; o pasaulis, kuriam vadovauja skaičiai, yra žemas ir niekšiškas".

Pagal Bernanos, paremtas skaičiais ir kilęs dvasios paniekos pasėkoje mechaniškasai mašinos pasaulis sukūrė palankias sau kolektyvinio gyvenimo formas. Dėl to Bernanos vienodu audringumu kovojo ir su amerikoniška ir su bolševikiška mechaniškųjų robotų sistema.

Paskutinės Bernanos gyvenimo dienos sutapo su tuo laikotarpiu, kai pasaulis, nesustodamas ir nesvyruodamas, žengė dideliu žingsniu į didelę ir labai pavojingą civilizacijos krizę,   žmonija  užsispyrusi  linko   į blogio glėbį. Sunki buvo Bernanos mirtis. Jį apsėdo jo pergyvento ir supra;to pasaulio slogučiai ir vaiduokliai. Gintis nebegalėjo nei žodžiu nei plunksna, nes gyvybė geste geso. Pagaliau visiškai užgeso.

Bernanos pats savo gyvenimu parodė ir paliudijo tiesą, kuriai tarnavo visą savo gyvenimą labai ištikimai. Jis per anksti atėjo į pasaulį. Jis buvo pranašas, kurio skelbė tieses ir meilės atgimimo tikėjimą.

II.  Georgės Bernanos kūryba
Georgės Bernanos priklauso antrajai Prancūzijos katalikų rašytojų "sukilėlių" kartai, kurių kūryba yra konflikte su katalikų aplinkos nusistojusiais kriterijais ir dažnai virsta tai aplinkai papiktinimu ir skandalu. Pirmosios tų rašytojų "sukilėlių" kartos priešaky stovi Leonas B'.oy ir Charles Pėguy. Bernanos atsidūrė tej pač'oj padėtyje, nors jo opozicingumo charakteris buvo kiek skirtingesnis negu pirmatakų. Bernanos nebuvo tos visuomenės revoliucijos ar sukilimo trubadūras—šauklys. Tačiau tas papiktinimas, kurį jis savo kūryba sužadino kai kuriuose sluogsniuose, vedė prie tų pačių šaltinių. Tų pačių sluogsnių žmones, kurie reagavo į Bernanos kūrybą pasipiktinimu, jis vadino "bienpensants". Mes tokios psichinės struktūros žmones vadiname "buržujais". Tai nėra tas pat, kas yra mūsų supratimu "miesčionis", tačiau labai artimas ir giminingas.

"Tad kas sudaro pagrindimus Georgės Bernanos kaip beletristo bruožus?" — klausia Thomas Mol-nar minėtame straipsnyje. Ir jis taip atsako: "Bernanos romanų pasaulyje atsispindi pagrindinis sus'rūpini-mas: kokia šventojo vieta pasaulyie, kuris knibžda komplikuočiausiomis, rafinuočiausiomis blogio formomis ? Ir kas yra šventasis? ir kas yra blogis?"

Bernanos — katalikybės gylių rašytojas. Liesdamas kurį klausimą, jis leidžiasi į pačias jo giliausias gelmes, o liesdamas krikščionybės pagrindus, liečia tiesos sudėtingumą ir sunkumą. Tuo gi tarpu "bienpen-r.ants" su katalikybe susigyveną ir ją prisiima tik su sąlyga: ją įstatyti į optimistinę ir lengvą doktriną. Taip suprastai katalikybei Bernanos turi būti opozicijoje, o jo kūryba tsip Euprantantiems katalikybę turi būti savo ruožtu papiktinimas ir skandalas.

Rasti raktui į Bernanos kūrybos supratimą reikalinga imti dėmesin du ypatingus momentus. Pirma, kaip jau minėta, Bernanos yra katalikybes gyii4 rašytojas. Antra, jis savo katalikiškojoj kūryboj atstovauja tam tikram psichologiniam tipui ir tam tikrai idėjinei linkmei, kurią galima apibūdinti vienu žodžiu — "viduramžine". Bernanos yra nūdienėje katalikų literatūroj lyg vidurinių amžių minties atstovas ar veikėjas.

Krikščionybėje kertasi dvi idėjines sroves. Pirmoji srovė vedama iš Platono filosofijos. Ji vadinama "viduramžine". Antroji srovė turi tvirto pagrindimo tomizme. Ji vadinama ir budinama "humanistine". Viduramžių srovė stipriai pabrėžia sielos pirmavimą—primatą. Ji skelbia lyg savo rūšies žmogaus prigimties dualizmą. Pagal tą pažiūrą siela lyg kalinama kūne. Dėl to kūnas, kaip sielos kalėjimas, yra vertinamas daugiau ar mažiau neigiamai. Tuo tarpu krikščioniškajam humanizmui žmogaus prigimtis yra esminga sielos ir kūno vienuma. Tuo pabrėžiama žmogaus kūniškos prigimties didelė vertybė. Štai šita prasme Bernanos atstovauja "viduramžinei" linkmei. Tai yra antras esminis momentas pažinti jo kūrybai ir užimtai vietai, čia pravers įspėti, jog reikalinga vengti naivaus, suprastinto priešpastatymo: humanizmas — viduramžiai. Čia nėra pilnos antitezės. Švedų mąstytojas Nordstromas įrodinėja, kad viduriniai amžiai buvo stipriai humanistiniai. Viduramžiai telkė medžiagą ateities humanizmui įsistiprinti ir visa jėga pasireikšti. Viduriniuose amžiuose glūdėjo humanizmo gemalas. Kur yra tikra meilė—caritas, ten toj ar kitoj formoj turi būti ir humanizmas. O autentiškoji — tikroji krikščionybė yra autentiškoji meilė. Tokiame laipsnyje, kokiame viduriniai amžiai buvo autentiškai krikščioniški, jie turėjo slėpti ir ugdyti savy tą humanizmo gemalą. Tas pat reikia pasakyti ir apie Bernanos kūrybą. Ta jo kūryba savo pobūdžiu yra viduramžinė, ir dėl to jos gelmėse slypi esminė humanizmo šaknis.

Kokiu būdu Bernanos išsprendžia tą paradoksą? Kaip tai esti, kad jo viduramžiška kūryba turi taip pat stiprų humanizmo atspindį?

Tėvas Mennesier žurnale "Verbum" labai vykusiai įvertino Bernanos kūrybos idėjinę koncepciją. Jis ją taip nusakė: šventųjų sielos turi ypatingą pašaukimą. Jos kančių kaina moka už kitus. Daugelio šventųjų sielų savybė yra ypatingas jautrumas šio pasaulio skurdui ir kentėjimas dėl to skurdo. Tą dėsnį gerai žino meniškoji Bernanos intuicija. Kentėjimas dėl to skurdo yra jo didvyrių Golgota. To skurdo išgyvenimas, sujungtas su meile, gimdo pasigailėjimą. Bernanos didvyriai liepsnoja gailestingumu. Tame gailestingumo pilname pažvelgime į pasaulį tie didvyriai tampa kažkaip humanistiniai.

štai ypatingas kaimo klebono paradoksas. Pats būdamas vidurinių amžių žmogaus tipas, savo gailestingu žvilgsniu į pasaulį jis tampa humanistiniu. Kitaip tariant—viduramžinis sau, humanistinis kitiems — savo artimiems ir pasauliui. Ir tai yra vienas giliausių tikrosios krikščionybės paradoksų. Klebonas yra pilnas savęs atsižadėjimo, sau kietas ir nenuolaidus, kitiems gi—pilnas šilumos, gėrio ir dovanojimo. Prie kurių žmonių stabtelia, stengiasi sulaužyti jų vidinį kietumą, žadindamas juose žmonišką pažvalgą j pasaulį.

Katalikybės gelmių rašytojas negali džiaugtis populiarumu masėse, nei laukti iš žmonių tik pritarimo ir aplodismentų. Dažniausiai jį opozicija sutinka. Kalbama, kad jo knygos nesančios auklėjamai kūrybingos. Taip vertina žmonės, kuriems auklėjamoji knygos prasmė yra didaktinė tendencija. O Bernanos knygos teigiamybė — tos tendencijos nebuvimas ir vulgarinio moralizavimo trūkumas. Bet tai tik pagilina ir sustiprina jo kūrybos esminę auklėjamąją vertę. Tačiau to neįžiūri tie skaitytojai, kurie vertina knygoje didaktines tendencijas.

Teigimas, kad tokių tipų, kaip pvz. kaimo klebonas, nesą, kad jis esąs negalimas ir neįtikinąs, yra be jokio pagrindo. Teisingai pastebi tėvas Mennesier, kad Bernanos nerašo šventųjų gyvenimo, bet tik nori atvaizduoti žmonėms kai ką iš šventumo dramos. Kai ką iš šventumo dramos — štai kur yra klausimo esmė. Bernanos pasirenka kokį epizodą iš šventumo epopėjos; tą epizodą praveda per visą knygą ir pavaizduoja jį visu tikrumu. Kiekvienas pasirinktas fragmentas yra visiškai tikras.

Nors ir tas pats minėtasai "Kaimo klebono dienoraštis" yra taip pat tik vienas šventumo problemos fragmentas, būtent, ištikimybės Malonei problema. Nuolankios ištikimybės Malonei epopėja.

"Kaimo klebeno" kunigystė yra tobula kunigystė, yra pilnas pašaukimo realizavimas. Jis yra Malonės įrankis pilna to žodžio prasme... Bet už tai jis apmoka savo paties gyvenimo auka. čia ir yra Bernanos didvyrio gyvenimo drama. Antgamtinėj tvarkoj gyvenimas triumfualiai gražiai realizuotas, žemiškoj gi tvarkoj — visiškai nevykęs.

Grįžtam prie to paties klebono. Sunku surasti labiau nevykusio gyvenimo vaizdą. Girtuoklio sūnus, labai nedrąsus, liguistas, neaptašytas ir neišbaigtas. Jokio pradėto darbo neįstengia privesti ligi reikiamų pasėkų. Jis yra šventas, jo pasiaukojimas nežino ribų, gyvena ne sau, o tačiau parapijiečiai jį nelabai myli ir be pagrindo įtaria girtuokliu esant. Bernanos kaimo klebonas visa tai žino. žino taip pat, kad jo gyvenimas yra nevykęs. Kartais kyla jo sieloj pasipriešinimas. Susitikęs su jaunuoju grovu Olivier ir žiūrėdamas į jo liuksusinį motociklą, išgyvena susižavėjimo ir džiaugsmo akimirką. Bet tą laimingą akimirką tuoj nustelbia jame sukilęs kartumas ir skausmas, kad negalėsiąs niekad savo gyvenime įsigyti jaunystės svajos — motociklo. Važiavimas grovo Olivier motociklu—vienatinė kaimo klebono žemiškojo gyvenimo džiaugsmo ir laimės pašvaistė. Tas džiaugsmas buvo didelis, ligi apsvaigimo, tačiau trumpas, vienos kitos akimirkos. Ir kai gydytojas paskelbia jam mirties sprendimą — vidurių vėžį, jis gailiai verkia, apraudodamas savo nevykusį, liūdną ir sunkų gyven'mą. Jis išgyveno nusivylimą savim, savo draugais ir net paskutinėmis valandomis. Mirė jis vienišas, tarp svetimų žmonių; net kambarys, kuriame jis atsidūrė mirties valandoje, negražus, nešvarus ir atstumiantis. Kančių taurė su kaupu prisipildė, kai paskutinį aprūpinimą kelionėje amžinybėn jam suteikė suspenduotas už nusikaltimą savo pašaukimui kunigas. Sunku surasti nelaimingesnio gyvenimo vaizdą. Tačiau Bernanos pamėgtieji personažai turi ir antrą pusę, kurią Thomas Molnar savo straipsnyje taip pavaizduoja: "Savo pamėgtuose veikėjuose Bernanos matė ne vien tik dvasinių konfliktų didvyrius, bet ir apskritai išskirtinius žmones, kurie, nors būdami ir nevykėliai bei nepatyrę, giliai perpranta pasaulį ir jo kelius. Betgi savo įžvalgaus proto jie nepajungia savo asmeninei naudai; jų buvimas pasaulyje tolydžio primena, kad, nepaisant moderninių laikų gniuždančio svorio, teisė į išvidinį gyvenimą privalo ir gali būti išsaugota... Am-bricourt (kaimo) klebonas ir Chan-tal de Clergerie perverčia gyvenimą tų žmonių, su kuriais jie susiduria, žengia skersai jų tako šviesūs kaip angelai, už savęs palikdami pasikeitusius žmones".

Tokiu būdu toks menkutis ir nykus kaimo klebono gyvenimas buvo puikus Malonės triumfas. Jo gyvenimas antgamtinėj tvarkoj buvo didis gyvenimas. Jis pats tai pamatė merdėjimo valandą. "Tai nieko nekenkia. Visa yra Malonė". Tie jo paskutiniai žodžiai yra visos knygos vedamosios minties sintezė. Ta mirtis yra pilna taikos ir ramybės. Bet ne tik mirties valandoj kaimo klebono sielą aplankė taika. Jo visas gyvenimas turi jos daug, ne tik šią mirties akimirką. Kaimo klebonas — priešingybė kunigui Donissanui, rašytojo didvyriui iš "Po šėtono saulės".

Malonės triumfas gyvenimo griuvėsiuose nesiderina su krikščioniškojo humanizmo idealu. Kaimo klebonas nemokėjo apsaugoti savo gyvenimo ir aukingai jį sudegino aukuro liepsnoje. Aukuro liepsnos auka tai ypatinga, augščiausia šventumo paslaptis — misterija. Tačiau paskutinėse savo gyvenimo valandose Bernanos didvyris suprato, kad liepsnos auka nebuvo būtinas reikalas, nes Malonės dėsniai yra daug paprastesni. Holocaustis non delecta-beris. Įsidėmėtini ir reikšmingi paskutiniai kaimo klebono dienoraščio žodžiai, rašyti čia pat prieš mirtį: "Neapkęsti save yra lengviau, negu atrodo. Užmiršti  save  yra  Malonė.

Bet jei visa puikybė mumyse mirtų, augščiausia malonė būtų nedrąsiai mylėti patį save kaip kiekvieną nukankintą Jėzaus Kristaus narį—" Šie žodžiai, rašyti tokio kieto, asketinio ir mistinio charakterio žmogaus, padvelkia lyg nelauktu ir netikėtu humanizmu. Galima taip pat ir save mylėti nuolankiai ir paprastai, kaip bet kurį kitą brolį Kristuje. Šie žodžiai nurodo galimybę surasti sintezę tarp "viduramžinės" ir "humanistinės" krikščionybės koncepcijos.

Suprasti Bernanos nėra lengva, nes jo problematika nėra populiari. Jis savo skaitytoją vadžioja po katalikiškojo gyvenimo augštąsias sritis. Jo pasirenkamoji tematika yra tam tikros prasmės prabanga. Jis savo skaitytojams rodo, kaip subtiliai yra suvestos žmogaus vidaus gyvenimo giliausios problemos. Šiais sunkiaisiais laikais mums pravartu Bernanos teikiama prabanga pasigėrėti ir, iškilus į augštybes, pakvėpuoti naujais vėjais, kuriuose išsivėdins tas troškus ir suplėkęs oras, kuriuo tenka mums kasdien gyventi.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai