Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AMERIKOS LIETUVIŲ ISTORIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vytautas Sirvydas   
Peniai pasirodė dr. A. Kučo redaguota "Amerikos lietuvių istorija", kurią išleido J. Kapočiaus Lietuvių Enciklopedijos leidykla Bostone. Įrišta kietais viršeliais, 639 puslapių knyga — knygiška, kaip dauguma mūsų enciklopedijos leidyklos spaudinių. Knyga suskirstyta į penkias dalis: XIX a. ateivijos apžvalga (9-159), Centrinės organizacijos (163 - 288), Kova dėl Lietuvos laisvės (291 - 388), Kultūrinė, religinė ir ekonominė veikla 391 - 548), Glaudžios pastangos Lietuvai laisvinti (551 - 610, apra.šo-ne tik ALTa ir VLIKas, bet ir BALFas, LB ir naujųjų ateivių organizacijos). Be to, trumpa santrauka anglų kalba (611 - 615), panaudotos literatūros sąrašas ir vardynas.

Knygos mecenatas — Shenan-doah lietuvių parapijos klebonas prel. A. J. Karalius. Kaip redaktorius savo žody informuoja, prel. A.
Karalius dar anksčiau "honorarų ir leidimo reikalams jau buvo paaukojęs tris tūkstančius dolerių", o prašomas būti "pilnu mecenatu" dar "mielai sutiko pagausinti savo auką. kuri įgalino išleisti šią knygą".

Veikalo redaktorius (tikriau, vienas autorių) yra dr. A. Kučas, pensijon išėjęs Scrantono un-to moderninių kalbų ir istorijos profesorius (1947 - 70), parašęs Katalikų Susivienijimo istoriją (1956), kun. A. Staniukyno biografiją (1965), So. Bostono (1956) ir Shenandoah (1968) parapijų istorijas. Pagrindiniu bendradarbiu (tikriau — antruoju autorium) buvo užpernai miręs mokytojas - istorikas Pranas Pauliukonis, spaudoje pasižymėjęs plačiais istorinėmis temomis, ypač ideologinių kovų, straipsniais.

Tarp dviejų auklių vaikas paprastai be nosies. Be to, Amerikos lietuvių istorija apima mažiausiai šimtą metų (1868 - 1968), o abu autoriai Amerikoj apsigyveno gana vėlai (Kučas 1946, Pauliukonis 1950). Tai nereiškia, kur du stos, geriau nepadarys, o kad Amerikos lietuvių istorijai rašyti būtina būti jų "senu" lietuviu. Tačiau bendradarbiais tų senųjų nė vieno nepakviesta; iš veikalo nežymu, ar iš viso siekta pasitarti.

Tiesa, bibliografijoj išvardinami 117 veikalų, bet, atrodo, autoriams stigo laiko juos nuodugniau perskaityti, kaip, matyti, stigo laiko ir pasekti pirmuoju Amerikos lietuvių istoriku kun. J. Žilinsku -Ziliumi (bibliografijoj jis paslėpta* tik slapyvardžiu Jr. Jonas), kuri*, dr. Kučo žodžiais: "Kruopščiai rinko žinias visose jam žinomose vietose, kur tik buvo lietuvių. Kur pats negalėjo pasiekti, žinių parinko lietuvių parapijų kunigai ir sąmoningesni veikėjai" (p. 86i. Visuomeninės talkos prašėsi ir Y. K. Račkauskas (Karolis Vairas), rašydamas' 1915 išėjusį veikalą "Amerika". Mūsų veikalo autoriai apsiėjo be visuomeninės talkos.

Istoriją leisti sumanyta prieš 17 metų (1953), kada Kunigų Vienybės seimas pritarė kun. J. A. Karaliaus (paskyrusio 1000 dol.) iniciatyvai išleisti Amerikos lietuvių katalikų istoriją. Prel. J. B. Končiui pavesta sudaryti istorikų komisiją, kuri nusprendusi leisti du tomu: vieną — bendrą Amerikos lietuvių istoriją, antrą — apie lietuvių katalikų parapijas, organizacijas, įstaigas ir spaudą. Rank paruošti kažkaip suvirto dr. Kučui, apsivertusiam "tiesioginėmis pareigomis". Prieš 3 metus jis geru pagalbininku gavo pensijon išėjusį Pauliukonį. Taigi, atrodo, istorija buvo rašoma priepuoliais, o Amerikos lietuvių istorija tokia plati tema, kad atliekamas laikas teįstengia atlikti paskubos darbą.

Knyga palieka įspūdžio, kad autoriai neturėjo tvirtos pažiūri -Amerikos lietuvių istoriją, kurios prisilaikydami būtų galėję sumesti apmatus tiksliau uždaviniui atlikti. Tiesa, atrodo, dalinai laikėsi kalendoriaus: dr. Kučas daugiausia rūpinosi XIX a., Pauliukonis — XX a.

Amerikos lietuvių istorija tačiau veržėsi ne pagal sausą kalendorių, bet gana šlapia, gyva, judria srove su daugeliu bangų: atvykimas ir įsigyvenimas naujame krašte, darbas, darbovietės ir darbo sal; -"burdas" ir "saliūnas", parapijos ir organizacijos, spauda, "baisios bedievių ir katalikų kovos" (T. As-tramskas), knygų leidimas, teatras, muzika, savišvieta, rūpestis Lietuva ir jos likimu (seimai, srovių kova dėl prestižo, fondai, tarybos, delegacijos ir rezoliucijos Va-šingtonui, aukos, svečiai iš Lietuvos, bendrovės, skridimai per Atlantu, ekskursijos Lietuvon), lietuvybės išlaikymo ir jaunimo klausimai. Šios temos kažkaip nesiduoda perkertamos XIX ir XX amžiais.

Kalendoriaus netikslumas tuojau prasikiša, pvz., svarstant vieną pagrindinių temų — parapijas. Dr. Kučas jų 39 išvardija prieš 1900 m. suorganizuotas (p. 140 - 141), o Pauliukonis išeiliuoja trisyk gausesnį skaičių (91) po 1900 m. įsikūrusių (p/487 - 490), kažkodėl praleisdamas 1909 Nashua, N. H., kun. L. Tylos suorganizuotą šv. Kazimiero parapiją. Ir suliejus XIX ir XX a. statistikas, skaitytojui nelieka "spalvingumo", kurį dr. Kučas parapijų istorijoj pastebįs (p. 139).

Be to, čia tikslesnis žodis būtų "audringumas", kurio dalį (komitetų kovas su klebonais) ir dr. Kučas svarsto (p. 145 - 146), ir "tikybinis - tautinis kūrybingumas", kurio pavyzdžiai buvo tarp kitų kun. J. Ambotas (Hartford), kun. J. Valantiejus (Waterbury), kun. J. Lietuvninkas (Baltimore), o iš jaunesnių kun. J. Mendelis (Baltimore) ir kun. S. Morkūnas (Sioux City).

Lavvrenee parapijos istoriją rašydamas, istorikas S. Sužiedėlis vadovaujama mintimi vienam skyriui parinko V. Sirvydo žodžius iš straipsnio "Amerikos lietuvių parapijos" Kunigų Vienybės 1941 m. metraštyje: "Parapija yra Lietuvos valstiečių su savimi į naująjį kraštą atsivežta šventosios, pamaldžios Lietuvos dalelė, ir dviejų kilnių jausmų čia auklėta: tautinio ir tikybinio".

Dr. Kučas, kuris pats parašė dviejų parapijų istorijas, pritaria, kad išeiviai norėję "savose bažnyčiose širdyje justi ir akimis regėti bent dalelę užjūriuose paliktosios tėvynės". Jų istoriją laiko "labai spalvinga" ir priduria: "Dauguma jų atsirado ne kunigų ar vyskupų iniciatyva, tik pačių žmonių pastangomis" (p. 139). Kitur teigia: "Beveik visas senesnes parapijas įsteigė draugijos ir jų rinkti komitetai" (p. 144). Tas dalinai tiesa, bet ne visai pilna.

Perbėgę tik pirmuosius vienuolika (3 - 14) puslapių Kunigų Vienybės 1943 m. leidiny "Amerikos lietuvių katalikų darbai", patiriame, kad ten išvardytų 23 parapijų devynias įsteigė kunigai. Kai kurių steigėjai neįvardijami, bet galima drąsiai daryti istorinę išvadą, kad, parapijas steigiant, kunigų vaidmuo buvo ne mažesnis negu žmonių.

Vieno svarbaus dalyko visai atsisakyta. Dr. Kučas dar panaudoja kun. J. Žiliaus statistiką, kad 1900 gyvavusių 27 parapijų turtas siekęs $319.956, o skolų būta $65.865 (p. 143), bet Pauliukonis pareiškia: "Kiek visos parapijos kainavo pinigais, šiandien apskaičiuoti neįmanoma" (p. 492). Iki paskutinio cento gal ne, bet net nepabandyti yra palikti spragą, kurios nepaliko klasiku tapęs Žiliaus veikalas. Pavyzdžiui, V. Ambrose savo "Chicagos lietuvių istorijoj" (1967) pateikia dešimties Čikagos parapijų jų pa1 čių statistiką, kad 1960 turtas siekęs $8,350,000. Parapiečių turėta 34,309; 1892 - 1960 laikotarpiu buvo 49,628 krikštai, 20,428 sutuoktuvės ir 26,056 laidotuvės. Bibliografijoj išvardytas A. Simučio "Pasaulio lietuvių žinynas" 1953 skelbė esant 129 parapijas, kurių 51 turto turėjo $13,448,600; kitų pridė-jus,spėjo galėjus turto būti $34, 428.400. Duomenų yra ir Kunigų Vienybės leidinyje "Amerikos lietuvių katalikų darbai" (1943).

Pagrindine priežastimi daugelio komitetų kovų su klebonais būdavo klausimas: "kas valdys turtą?" Katalikams teko gintis dėl priekaišto, kad, girdi, lietuvių kraunamas bažnytinis turtas tenka "airiams". Dr. Kučas iškelia, jog Pennsylva-nijoj dar 1935 bylinėtasi ir teismas pripažino, kad bažnytinė nuosavybė gali būti tvarkoma pagal Bažnyčios kanonus (p. 146), kuriuos dalinai paryškina p. 143.

Pauliukonis rašo, kad Katalikų federacijos suvažiavime 1914 kun. Jonas Jakaitis "plačiai išdėstė lietuvių parapijų teisinę padėtį" (p. 211), bet nepateikia, ką būtent išdėstė.

Parapijų tautinė ateitis Amerikoje nevisai linksma, nes, Pauliukonio žodžiais, "praktiški sumetimai linksta į anglų kalbą". Parapijų lietuviškumą tegalėtų išlaikyti naujųjų ateivių "didesni telkiniai" (p. 491). Senieji turi kitokesnę nuomonę. Amerikon 1886 atvykęs ir Brocktone 1899 apsigyvenęs Tadas Kubilckas (vėliau pasivadinęs ir Kubilių ir Coble) į klausimą "ką naujo įnešė naujieji ateiviai?" atsiliepė: "Naujieji jau nenori priklausyti lietuvių parapijoms" (Draugas, 1959.V.29).

Apskritai imant, dr. Kučo septyni, Pauliukonio šeši puslapiai (13 puslapių iš 639) toli gražu nenušvie-čia, kas iš tikrųjų parapijose nutiko, ir nepasvarsto tų nutikimų prasmės. Ateivių iš Lietuvos atsivežtoji tautinio pamaldumo "žemelė" tokiu būdu išeina dulkių saujele.

Finansiniais (taupumo) sumetimais vengta bent trumpais bruožais nusakyti veikėjus. Sako: "jų trūkumą gali lengvai papildyti Lietuvių Enciklopedija" (p. 6). Pauliukonis tačiau, atrodo, spragą juto. nes rašo: "Paskutinio XIX a. dešimtmečio ateivių veikla buvo labai gyva ir judri. Iškilo visa eilė didelių asmenybių" (p. 293).

Kita žymi temą — Susivienijimas — taip pat nesiduoda tikslia: sukapojama į XIX ir XX a. Ši organizacija teisingai pavadint.; Amerikos lietuvių "parlamentu . nes pavadinimas turi santykio su prancūzų "parler" — kalbėti. Susivienijimo seimai iš tikrųjų būdavo Amerikos lietuvių plačių išsikalbėjimų suėjimai. Kiek siauro-kas yra dr. Kučo sprendimas, kad 1886 m. su 319 narių suorganizuotas Susivienijimas po 1901 m. skilimo į XX a. įžengęs "suskilęs, sumenkėjęs ir suklimpęs į turto dalybų bylas" (p. 138). Tai tebuvo momento dalykas. SLA istoriko T Astramsko žodžiais, "baisių ko\~u katalikų su bedieviais" vaisius. Tikrovėje ši kova tarytum atitik "klasių kovą".

Skilimo metu į SLA suėjo 616. į SLRKA — 784 nariai. Po devyni metų (1910) SLA turėjo 10,485 narius (p. 175), o SLRKA pasiekė "rekordinį skaičių" — 19,005 (p. 167). Kitą skilimą (1930 m., kada atsiskyrė komunistuoją, Pauliukonio statistika nenušviečia — 1930 m. iš SLA atsiskyrė 3370, 1931 m.
— 2030) išgyvenusi SLA 1950 m. teturėjo 13,300 narių (p. 175). Dabartinė padėtis tokia: 1969 m. SLA turėjo 8663 narius ir 284 kuopa.? (1964 m. — tiek pat kuopų, 10,267 narius); SLRKA 5970 narių, 162 kuopas (1964 m. — 172 kuopai 7370 narių); LDS — 112 kuopų 3667 narių (1964 m. — 130 kuopų 4555 narių). Šito stovio autoriai neiškelia. Tai dar gana stambi organizuota pajėga, kuri, be susiskaldymo, serga nepagydoma senėjimo liga.

Mūsų autorių pažiūros apie ateitį dviejų svarbiausių Amerikos lietuvių organizacijų — parapijų ir Susivienijimo — liūdnos: lietuvių kalba ir lietuviškumas parapijose ir Susivienijime kaip organizacijoj
— sunyksią. Šitokio likimo, gal būt, vis tiek nebūtų buvę galima išvengti, jei dalykai organizacijos
ir būtų ėję skilimų išgyvenusio tuometinio Susivienijimo pirmininko kun. A. Kaupo mintimi: "Jei Susivienijimas vien pomirtinį uždavinį turėtų, barnių nebūtų". "Klasių kova" buvo neišvengiama. Tai :rodė pirmieji Amerikos lietuvių "ugnies ir vandens" simboliai — kun. A. Burba ir dr. J. Šliupas. Šiaip ar taip, istorikui gal tiktų pasidaryti kun. F. Kemėšio išvadą: susivienijimo suorganizavime, jo ugdyme ir darbuose kristalizuojasi visi didieji Amerikos lietuvių troškimai ir visas gražiausias jų idealizmas. Sykiu atspindi ir visos tų "letuvių asmeninės ir tautinės silpnybės bei kultūriniai nepritekliai". Kun. J. Žilius parodė kelią, bet tuo keliu neita.

Susivienijimui numatomą likimą jau pergyveno ar pergyvena visos Amerikos lietuvių organizuotos papinės draugijos, bet jų istorija ie knygoje paliekama nuošaly. Kiekviena istorija yra nušvietimas tam tikro judėjimo. Istoriko uždavinys yra rasti to judėjimo tikslą, išryškinti jo kelius ir paieškoti prasmės bei dėsningumo. Tvirtesnių pažiūrų čia neturėjimą dr. Kučas, pavyzdžiui, parodo, neišly-nndamas savų pareiškimų apie mū-į «į ateivybės Amerikon priežastį j ir pagrindines ateivių nuotaikas — vilčių ar nevilties?

Pirmasis Amerikos lietuvių istorikas kun. J. Žilius mūsų ateiviją Amerikon priskyrė kultūrinei rūšiai (skirtingai nuo masinio antplūdžio ar užkariavimo). Ji būdinga tuo, kad "pavienis asmuo ar šeima maino gyvenimo vietą be smurto prievartos ir savo noru persikrausto iš gimtinės į svetimą žemę su su troškimu čia apsilikti, dirbti, pirkliauti".
Šitos rūšies ateivybė Amerikon per šimtą metų atkėlė 35 milijonus europiečių, tarp jų mažiausia -100.000 lietuvių (p. 87). Dr. Kučas Į aeskiria Amerikos kolonizavimo nuo ateivybės ir mano, kad Amerika "'dvasia" buvusi "nesvetinga ateiviui" (p. 78). Čia, atrodo, jis žavisi imigracijos tyrėjo, amerikiečio Oscar Handlin nuomonėmis, kuris vieną savo veikalų pavadino "The Uprooted". Dr. Kučas taip pat kalba apie ateivį "be šaknų" "'pasimetusį svetimame pasaulyje žmogų" (p. 90). "Atvykęs Amerikon kaimietis lietuvis jautėsi praradęs viską" (p. 92). Esą "yra labai būdinga lietuviui ateiviui, išrautam iš savo krašto", pirmą kartą gyvenime pajusti, koks jis naujame krašte "vienišas skurdžius, atitrūkęs nuo visko, kas jam sudarė gyvenimo turinį" (p. 90).

Kitur pareiškia: "Nesuprasdamas vietinės kalbos, neturėdamas čia jokių artimųjų, New Yorke išlaipintas ateivis nežinojo, nei kur eiti, nei kur gauti darbo, nei kur jo prašyti" (p. 29). Tokių sąlygų tebūta pradžioje. Netrukus ateivis jau žinojo, kur ir pas ką važiuoja, kas darbu pasirūpins ir kur galvą priglaus, nes laivakartų paprastai gaudavo iš giminių ir pažįstamų parapiečių, gaudavo net pinigų pradžiai.

"Tikroji emigracijos priežastis buvo noras užsidirbti kiek pinigo ir grįžti į savo kraštą, įsigyti ten nuosavybę ir tuo pagerinti savo būvį. Dėl to labiau tikėtina, kad lietuvis ateivis čia atsirado ne iš nusivylimo, bet su ryžtu laimėti" (p. 32). Dr. Kučą čia, matyti, paveikė prof. Victor Greene veikalas "The Slavic Community on Strike" (1968), nes dr. Kučas minėtus žodžius kartoja ir prof. Greene veikalo recenzijoj "Aiduose" (1969 nr. 9).

V. Greene (kuris kalba tik apie Pennsylvanijos anglių kasyklų sritis) teigia: "Lenkas ir lietuvis (ateivis) čia krovėsi kraitį ateičiai" (a nest egg for the future). Jis susikūręs Amerikoje įstaigų, ne "dvasiai svetimame krašte apraminti, bet padėti pinigiškai prasimušti: burdą (įnamiavimą), parapiją, pa-šalpinę draugiją" (p. 173). Kitoje vietoje profesorius teigia: "Tariamai 'slaviškų' kolonijų ramsčiai — burdas, bažnyčia ir karčiama (saliūnas) — ateiviui padėjo pasiekti, kam atvyko: pigiai pragyventi, pelningai uždarbiauti ir turėti šiokių tokių tautinių ir kultūrinių ryšių su tėvyne" (p. 57). Cituoja Filadelfijos dienraštį "Record", 1888 skelbusį: "Apytikriu apskaičiavimu, iš Lehigh kasyklų srities Pennsylvanijoj ateiviai kasmet Europon išsiunčia po virš $100,000" (p. 57). Shenandoah lietuviai, sako, 1900 m. girdavosi turį "trečdalį miesto nuosavybių savo rankose" (p. 55). Vienas amerikietis tuomet sprendė: 'slavas', kuris 1901 m. per metus uždirbdavęs po $400, sutaupydavęs $200.
Šitokių prieštaraujančių Handli-no - Greene nuomonių dr. Kučas nesuderina. Jas gal tiksliai suderintų poeto L. Žitkevičiaus eilėraščio žodžiai:
Atsisėdau ant akmens.
Tolimam krašte;
Sveikame kūne,
Sveika dvasia.

Kiekvieno Amerikos lietuvių istoriko uždaviniu, rodos, būtų nušviesti, kaip ne ant minkšto atsisėdę lietuviai išeiviai savo sveiku kūnu ir dvasia per šimtą metų pastatė visą eilę puikių aruodų, kiekvieną su atitinkančiais grūdais.

Brolis Augustinas Zaytz Tvarausko "Lietuviškoje gazetoje" (pirmame Amerikos lietuvių laikraštyje) rašė: "Mes visi, palikdami savo gimtinę, mažu ant visados, turėjome verksmingą širdį . . . gi Amerikoje esame laisvus" (p. 95). Savo pirmutinėje kalboje Amerikos lietuviams jaunas Jonas Šliupas Nevv Yorke pareiškė: "Vargai atskyrė mus nuo tėvynės, bet visi tą tėvynę širdyje ir jausmuose nešiojame" (1884). Todėl sunku patikėti, kad lietuvis ateivis Amerikoje jautėsi esąs "vienišas skurdžius", "praradęs viską", "be šaknų".

Pauliukonis šiek tiek regi brolio Augustino 1879 pagarbintą Amerikos laisvę, nes pareiškia: "Laisve svaiginančiose aplinkybėse sunku buvo ateiviams išsilaikyti nenu-klydus" (p. 211). Vien neigiamą Amerikos laisvės poveikį savo laiku braižė ir Namiškis (adv. O. Du-binskas) kun. A. Miluko "Dirvos" žurnale 1903 liepos nr., vadinasi, -prieš 67 metus. Tačiau visokį pesimizmą pakerta Pauliukonis savu plačia ir turininga "keliautojo po pasaulį, žurnalisto - turisto" stiliaus atžvalga XX a. Amerikos lietuvių judėjimo (ypač jų centrinių organizacijų ir kovų už Lietuvos laisvę), prie kurios dr. Kučas prideda V. Liulevičiaus lietuvių ekonominių pastangų studijos santrauką.

Nuklydimai, jei jų ir būta, skęsta pasiekimų tvane.

Pesimistu nebuvo dr. J. Šliupas, kada 1910, kalbėdamas tūkstančiams čikagiečių, pareiškė: "Nors europiečiai lietuviai mus pašiepia, bet, visgi, ne be naudos, taip sau taip broliams Lietuvoje, mes čia. Amerikoje, gyvename. Dvasia ne-suskurdome, nes turėjome gerą mokytoją — Ameriką. Visi piliečiai čia lygūs, darbas gerbiamas, o mokslai, religija, spauda, organizacijos — laisvos! Per paskutinius 25 metus (1885 - 1910) Amerikoje gyvendami, pasidarėme ir geresni ir šviesesni ir turtingesni — be to, labiau save ir savo tautybę gerbiame". Gerėjimo pradžiai dr. Šliupas paėmė 1885 metus, tur būt, dėl to, kad tais metais pradėjo leisti keturius metus išgyvavusį savo "Lietuvišką balsą".
Pagrindinį Amerikos lietuvių kūno ir dvasios sveikumą dr. Šliupas Lietuvos inteligentams išdėstinėjo savo žurnale "Laisvoji mintis": "Mes Amerikoje patekome į naujas sąlygas, kuriose niekas (žemaičių patarle pasekant) nei koja kelio neparodė, neįkvėpė drąsos ar pakėlė dvasią. Mes čia visur ir visada turėjome vien savais irklais irtis". Lietuvos inteligentai tada ir dalinai nepriklausomybės laikais į Amerikos lietuvius žiūrėjo kaip apsišvietusią, bet neinteligentišką visuomenę.

Amerikos lietuvius neblogai pažįstąs New Yorko universitete sociologijos dėstytojas, čekų kilmės prof. J. S. Roucek straipsnyje Lith-uanian Immigrants in America" rašė: "The American Lithuanians consider themselves superior to most other immigrant nationalities in this country, pointing out that they have not become submerged by the more powerful nations of Europe and that they have pre-served, in spite of adversity, their language and their traditions. A great deal of the revival of Lithu-anian nationalism was promoted and financed in America." (Am. Journal of Sociology, 1926 sausio nr.).

Tokiu budu Lietuvos lietuvio kelionė į Ameriką buvo ne kelionė į pirtį, bet prie dolerių ir į laisvę, o lietuvio ateivio sveikas kūnas ir dvasia mokėjo pasinaudoti.

Dr. Kučui galima prikišti ir tūlą iš adatos vežimo priskaldymą. Pvz., pasakoja: "Europiečiams, jų tarpe ir lietuviams, ne kartą teko lieti kraują, tvenkiant hunų, mahometonų arabų, totorių bei turkų antplūdžius" (p. 9). Viena, sakinys teturi menko ryšio su Amerikos lietuvių istorijos tema, antra, lietuvių istorijoj kažkodėl nesigirdi kovų su mahometonais arabais, hunais ir turkais.
Kitoje vietoje sako: "Čiagimių amerikiečių neigiamą nusistatymą prieš sveturgimius žymia dalimi pagimdė pačių imigrantų radikalioji spauda" (p. 84). Viena, čiagimiai tos spaudos neskaitė, nes kalbos nemokėjo, antra, žymioji neigiamo nusistatymo dalis kilo iš baimės, kad ateiviai darbo pigumu numuš vietiniams algas.
Statistikose taip pat yra spragų. Iškeldamas 1960 m. Amerikos gyventojų surašymą, dr. Kučas sako, kad ne Amerikoje ("svetur") gimusių lietuvių būta 99,043, o 1950 m. jų surašyta 147,765. Vadinasi, kažkur dingo 48,722. Valdiškas Abstracts leidinys teigia (remdamasis tik 25 surašymo duomenų nuošimčiu), kad 1960 m. būta 121, 349 ne Amerikoje gimusių lietuvių.
Lentelei "Lietuvių pasisklaidymas JAV 1960 metais" '(p. 89) tikslesnė vieta būtų prie "Lietuvių kolonijos Amerikoje" (p. 33-77), pridedant mūsų skaičius didesnėse kolonijose, kaip Chicago — 24,802; New York — 13,531; Boston — 6,416; Philadelphia — 4728; Det-roit — 4479; Los Angeles — 3760; Cleveland — 3755.

Įsipilietinimo statistikos, kuri pavaizduotų ateivio nuotaikas nuolatinio apsigyvenimo galvosūkiu, dr. Kučas visai nepaliečia. Pavyzdžiui, 1930 m. iš Lietuvoje gimusių virš 21 metų 109,223 vyrų piliečiais jau buvo pasidarę 55,760 (51%); žygių nepadarė 32,631, "pirmas popieras" išsiėmė 18,511. Iš tokio pat amžiaus 80,821 Lietuvoje gimusių moterų pilietėmis jau buvo 34,826 (43%), pareiškimus padarė 4081, nieko nedarė 39,918.

Prieš II pasaulinį karą įsipilie-tinimas šitaip vyko: 1936 m. — 2147; 1937 — 2168; 1939 — 2140; 1939 — 2986. Įsipilietinimo banga plovė ir naujuosius ateivius. Kai tik suėjo įstatymiški penki čia gyvenimo metai, įsipilietinimas taip vv-ko: 1954 m. — 1264; 1955 m. — 5324; 1956 m. — 3572; 1957 m. — 2391; 1958 m. — 1487. Tik 1962 m. įsipilietinimas nukrito žemiau tūkstančio — 821 (359 moterys, 75 profesionalai). 1951 - 1960 m. įsi-pilietino 17,948 Lietuvoje gimusiųjų-
Pagal nepiliečiams įsiregistravimo įstatymą, 1961 m. įsirašė 28,784 Lietuvoje gimusieji, 1960 m. iš 121,349 Lietuvoje gimusių nepiliečiais įsiregistravo 31,575. Illinois valstijoj jų buvo 8582; Massachussets — 3758; New York — 3166; Pennsyl-vania — 2495.

Dr. Kučas nepaliečia nė tėvynėn grįžimo statistikos. Pavyzdžiui, 1908-1914 penkmečiu atvyko 129,024
Lietuvoje gimusieji, išvyko 22,559. Galima daryti istorinę išvadą, kad Amerikos gyvenimu apsivylė (ar užsidirbo ganėtinai kapitalo) kas penktas ar šeštas ateivis.

Apie Pauliukonio indėlį leidiniui nieku būdu negalima tarti prancūzų rašytojo Mauriac'o žodžių apie savo tautietį: "Perskaičiau paskutinę Sartre apysaką ir džiugu, kad nieko gero neradau". Tačiau ir jo darbą skaitant, vietomis norisi sušukti: "Viską atiduočiau už neišsakytus žodžius". Jo didelis nuopelnas, kad labai plačiai apžvelgia mūsų spaudą, organizacijas, švietimą muziką, teatrą ir meną, suspėdama: dirstelti į ideologines kovas, pastangas ginti Lietuvos nepriklausomybę, vėlesnes organizacijas: AL-Tą, VLIKą, BALFą ir Bendruomenę. Taip plačiai užsimojęs, aišku, turėjo lėkti zovada ir stigo laiko būti istoriku, ne žurnalistu - turistu, ir turėti progos bibliografijoj duodamus šaltinius perskaityti ir koki., nors pagrindine spalva nutapyti.

Tolimesnės pastabos neduos Pauliukonio nuostabaus darbštumo vaizdo, bet parodys, kokių spragų skubotumas ir laiko stoka paliko.
"Vidurio politinę srovę tarp socialdemokratų ir katalikų sudarė laisvamanybę palinkę verslininką, (biznieriai), profesionalai ir šiaip darbininkai" (p. 271). Visos srovės turėjo šitokį sociologinį pagrinc:. be to, kairieji save vadino socialistais, ne socialdemokratais.
Pas Pauliukonį visur mirga žodis "laisvamanis", kai kalba apie vidurinę srovę ar jos žmones. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie spaudą, vieną skirsnelį tiesmukai įvardis "Tautiniai laisvamanių laikraščiai nors tuojau ten pat praneša: "I-XIX a. buvo išlikę du tautinės liberalinės minties savaitraščio.: Vienybė Liet. ir Lietuva" (p. 401 Bet toliau į "tautinių laisvamanių" eiles įrikiuoja: Laisvąją Minti. Amerikos Lietuvį (nors " Paltanavičiaus laikais", 1912 - 1928, ji buvusi "tautinės liberalinės minties' Jaunąją Lietuvą, Ateitį, Din Margutį, anglų kalba ėjusį Jaunimą, naujųjų ateivių Metinei Laisvąją Lietuvą ir Akiračius 402-409).

Mūsiškės laisvamanybės pagrindu, rodos, ne tiek jau buvo Vien. L. 1905 paskelbtoji ir Laisvoje Mintyje 1910 plačiau nušviesta programa (p. 184) nepripažinti Rašto bei Bažnyčios neklaidins,mo ir doros neatremti religija. Pauliukonis neiškelia, ar būta čia ko nors apie Dievą, bet A. M. Margelis mūsų enciklopedijoj, kalbėdamas aplamai apie laisvamanybę, pasakoja: "Laisvamaniai pradžioje paneigė Bažnyčią, po to krikščionybę kaip Dievo apreikštą tikybą ir pagaliau patį Dievą" (XIV, 75).

Mūsiškiai laisvamaniai, rodos, labiau linko į principą: "tegul kunigai rūpinasi tikyba ir nesikiša į politiką". Tai paryškino B. K. Balutis pasikalbėjime su Lietuvos užsienio reikalų ministru paskirtu kun. VI. Jurgučiu, 1922 m. Jis sakė: "Lietuva dabar Hamleto 'To be or not to be' padėtyje. Kiekvieno lietuvio pareiga yra stoti į kovtojų eilę. Šviesuolių ir kvalifikuotų žinovų pas mus maža. Rinktis nėra iš ko. Mūsų tautos pergyvenimų sąlygose kunigai yra vienas šviesiausių luomų. Kur tik paimi, ten pasauliečių stinga. Patriotizmas reikalauja, kad kunigai stotų bendron rikiuotėm Jie privalo spragas užkišti iki specialistų priaugs. O tada, esu giliai įsitikinęs, geriau bus, jei kunigai tedirbs savo dvasinio pašaukimo darbus, pasaulietinę politiką palikdami pasauliečiams. Tai toks aš anti-klerikalas".

Visa eilė mūsų "laisvamanių" mirė susitaikę su Bažnyčia ir buvo palaidoti su bažnytinėmis apeigomis. Įdomiausi pavyzdžiai buvo K Vidikas - Tauras ir Juozas Laukys - Kalininkas. Pirmasis buvo socialistų - komunistų laikraščių redaktorius, bet 1955 grįžo prie tikėjimo (jaunas pora metų lankė kunigų seminariją Lietuvoje) ir buvo 1962 palaidotas su bažnytinėmis apeigomis. Juozas Laukys 1939 parašė knygelę "Kodėl laisvamanybę netarpsta", kurioje pareiškė, kad laisvamanybė nesanti bedievybė, o dora negali būti grindžiama mokslu, tik tikėjimu į Dievą. Jis taip pat palaidotas su bažnytinėmis apeigomis.

Mūsų laisvamanybę tiksliausiai apibūdino B. K. Balutis prel. M. Krupavičiui: "Aš ir krikščionis ir demokratas, bet ne krikščionis demokratas". Politikos reikalais vidurinės srovės (bent jos dešinio ir gausiausio sparno) nuotaikas pareiškė J. O. Šiivydas I pasaulinio karo metu, Vien. L. 1914 nr. 50: "Su katalikais tautininkai neturi reikalo pyktis, kur visos Lietuvos darbas". Tai dr. Šliupas pabrėžė
1911 m., vaišingai sutikdamas kun. Tumą ir kun. Olšauską, atvykusius rinkti aukų "Saulės" mokytojų seminarijai (p. 300).

Pauliukonis pasakoja, kad iš socialistų sąjungos "buvo iššluoti visi patriotai" (p. 197). Iš tikro jokių šlavimų nebuvo, tautiškai nusistačiusieji patys iš sąjungos pasitraukė, palikdami "tarptautininkus".

Kitur rašo: "Apie tą patį laiko (1920 m. — V. Š) jau buvo pakeliui į Ameriką Lietuvos finansinė misija, kurios atvykimas čia buvo nepageidaujamas" (p. 383). Kam nepageidaujamas ir kuriais sumetimais? Atsakymo nėra.

"Kitų srovių žmonės šaipėsi ir agitavo nepirkti Lietuvos Laisvės paskolos lakštų" (p. 216). Iš tikro šaipėsi socialistai. Vidurinės srovės veikėjai organizavo bonams platinti stotis, o spauda vedė karštą agitaciją.

Apie muzikus kalbėdamas, Pauliukonis Ks. Strumskį teisingai vadina stambiausiu lietuviškų gaidų leidėju, kuris iki 1933 į šį reikalą buvo įdėjęs apie $7,000 ( p. 243). Būtų buvę pravartu pastebėti, kad laiške Žilevičiui Strumskis skundėsi, jog šie pinigai jam negrįžo. Neišvardija nė leidinių, tarp kurių buvo 19 Šimkaus, 17 Vanagaičio, 17 Aleksio, 13 Naujalio, 13 Žilevičiaus, 9 Tallat Kelpšos ir po vieną kitą kitų kompozitorių.

Pareiškęs, kad Kunigų Vienybė esanti Amerikos lietuviams tartum "vyskupas" (kun. E. Paukščio pažiūra, 1935) ir kad ši organizacija turėjo "vadovaujančios įtakos" (p. 222), Pauliukonis pastebi, kad 1920 ji turėjusi "reorganizuotis", o 1923-29 buvusi silpna ir 1929 išgyvenusi kitą reorganizaciją. Po 60 metų Kunigų Vienybės "veidas gerokai pasikeitė: vieni senųjų pasitraukė iš gyvųjų tarpo, kiti paseno ir pailso, o jų vietas užėmė asmenys jau visai kitokių nuotaikų" (p. 234). Nei istorikas, nei žurnalistas neparyškina to naujo veido ar silpnumo ir reorganizacijų priežasčių.

Pauliukonis, reikia pripažinti, pastebi net daug smulkmenų, kurios pridengia neiškeliamas platesnes temas. Pavyzdžiui, pamato Čikagoje seseris metus (1936 - 1942) ėjusį laikraštį "Jaunimas" (vėliau virtusį "Lithuanian American"), kurį redagavo Juozas Poškus (Vardyne praleistas) ir "būdavo straipsnių anglų kalba" (p. 406). Laikraštį įrikiuoja prie "tautinių laisvamanių". Iš tiesų redaktorius ir bendradarbiai buvo tautininkai ir katalikai, o straipsnių ir turinio 90 nuošimčių buvo anglų kalba, nes ir buvo siekiama suburti SUĮ kalbą geriau negu lietuvių vartojantį mūsų talentingą jaunimą ir jame kurstyti lietuvišką savijautą.

Šito siekė ir Pauliukonio nepastebėtos anglų kalba skiltys "Dirvoje", "Vienybėje" ir "Amerikos lietuvyje" (1930 - 47). Vienu metu anglų kalba marijonų žurnalas "The Marian" paskelbdavo daugiau tautinės negu tikybinės medžiagos. Kai kurių parapijų klebonai vis tuo pačiu tautinės savijautos puoselėjimo tikslu paskatino savo parapijų jaunimą leisti anglų kalba vietinius laikraštėlius. Pavyzdžiui, klebonas N. Pakalnis Apreiškimo parapijoj Brooklyne rėmė savo CYO skyrių leisti "The Annunciator", kurio spausdindavo 900 egz., o redaktoriais yra buvę D. Vieta, A. Kruzas. Al. Cižauskas ir kt. (1942 - 46>. Klebonas J. Valantiejus YVaterbury nupirko spaustuvėlę ir rėmė jaunimo grupę leisti kelis metus vietinį laikraštuką anglų kalba.

Savijautos palaikymą perėmė ir naujieji ateiviai. Pauliukonis pastebi, kad 24 metus Kalifornijoj eina "Lietuvių dienos", kur iš 24 puslapių aštuoni anglų kalbi. (p. 399). Tysliavos 1939 - 41 leistas žurnalas "Lietuva" buvo pusiau anglų kalba, o "Vytis" 1922 įsivedė anglų kalba skiltį Our American Friend (Vyčių organizacijoj iš 5000 narių 1925 buvo čia gimę 70%). Susivienijimų organai (Tėvynė ir Garsas) irgi kartkartėmis žaidė anglų kalba skyreliais. Kai kurių mūsų parapijų istorijos išleistos pusiau lietuvių, pusiau anglų kalbomis.

Kuri kalba būtų sėkmingiausia prieiti prie mūsų čia gimusio jaunimo ir koks turinys būtų tiksliausias uždegti ir palaikyti jame lietuvybės savijautą, buvo amžinas galvosūkis sąmoningiems Amerikos lietuviams. Jis neišspręstas, ir Pauliukonis jo nekelia.
Kita kryptis vartoti anglų kalbai buvo pristatyti kitataučiams Lietuvos bėdas. Pirmoji kregždė, rodos, buvo dr. J. Šliupo 1891 išleista "Bestiality of Russian Czardom tovvard Lithuania" (30 psl.i. žių skerdynės 1893 buvo pristatyta amerikiečiams per New Yorko "Herald". Ši kalba buvo ypač vartojama I ir II pasaulinio karo metu.

Šią temą Pauliukonis plačiau pasvarsto (p. 340) ir sumini eilę rimtų akademinių veikalų šia kalba.

Pauliukonio nuomone, 1918 kovo 13 - 14 New Yorke sušauktas didingas tautininkų ir katalikų (1100 atstovų, du trečdaliai katalikų organizacijų, trečdalis "tautinių", p. 350) Amerikos lietuvių politinis seimas (socialistams griežtai atsisakius dalyvauti) buvęs "stipri Amerikos lietuvių parama Vilniuje vasario 16 paskelbtam Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktui" (p. 351).

Iš tikro tai buvo demokratinėje ir su Vokietija kariaujančioje Amerikoje gyvenančių lietuvių balsas prieš vokiečių aneksionistus Berlyne. Apie Vasario 16 pareiškimą Amerikos lietuviai žinių neturėjo, kai seimą rengė (Seimo sekretoriaus, L. Šimučio, straipsnis "Drauge", minint 50 metų seimo sukaktį 1968). Tai sumaniai pabrėžė seimui priimti suredaguota rezoliucija, kurios, gaila, Pauliukonis nepacituoja. Ji sakė: "Lietuvos plėtojimuisi reikalinga sudaryti nepriklausomą, demokratiniu pagrindu sutvarkytą valstybę, etnografinėse ribose, su ekonominiam gyvenimui reikalingomis pataisomis. Lietuvos nepriklausomybę privalo patikrinti Taikos Kongresas, kuriame turi dalyvauti ir Lietuvos atstovai". Kita rezoliucija (penktoji) pareiškė, kad Lietuvos tautos dauguma yra darbo žmonės, todėl iš prigimties demokratai. Būsimoji Lietuvos respublika todėl turi būti demokratinė.
Tai buvo Amerikos lietuvių atsakymas Berlynui, kuris pasauliui skelbė Lietuvos Tarybos 1917 gruodžio 11 priimtą rezoliuciją, pareiškusią "nepriklausomos Lietuvos atstatymą su sostine Vilniumi", bet sykiu skelbusią, kad "gyvi Lietuvos interesai" reikalaują "nieko netrukus" sueiti į "artimus ir patvarius santykius su vokiečių valstybe". Katalikų vadai tuoj (1918 sausio 18) suvažiavo į Vašingtoną ir nusprendė Amerikos lietuvių vaidu reaguoti prieš vokiečius, sušaukiant visuotinį Amerikos lietuvių seimą. Socialistai (Grigaitis) atsisakė dalyvauti, bet tautininkų vadai, nors pyko, bet, kadangi čia buvo "visos Lietuvos darbas", suprato momento svarbą ir nusprendė seime dalyvauti.

Greituoju traukiniu per Amerikos lietuvių šimto metų istoriją važiuojant, aišku, Pauliukoniui stigo laiko per du metus giliau ir tiksliau į pravažiuojamą istoriją įsižiūrėti, ypač į senųjų Amerikos lietuvių dalykus. Jam tačiau didelis kreditas už darbštų ir didelį pastabumą ir už apimties platumą. Jei leidinys turėtų moderniškesnę rodyklę (pagal kalbamus dalykus), galėtų pabūti lyg enciklopedija — trumpai priminti, kas kur buvo.

Faktų Amerikos lietuvių istorijai jau apstu (nors šaltiniai išmėtyti, o dažnai ir sunkiai prieinami), todėl pribrendo laikas sintezei: faktus atrinkti, įvertinti — surūšiuoti ir prasmingai sudėlioti, meninį apipavidalinimą paliekant rašytojo istoriko talentui. Politinės laisvės neturėjęs Lietuvos valstietis pradėjo 1868 apsigyventi laisvoje Amerikoje, kuri miestėjo ir pramonėjo, kaip dabar, sakoma, miestėja ir pramonėja jo tėvynė. Amerikos lietuvis ne tik gyveno savo istoriją Amerikoje, jis ja ir savo esmę reiškė, kitais žodžiais — sprendė filosofinę mįslę, "kam aš gyvenu?" Bet kas tą mums atskleis? Vyt. Sirvydas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai