Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
V. Mykolaitis - Putinas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VANDA ZABORSKAITĖ   
Šis dr. V. Zaborskaitės, Vilniaus universiteto lietuvių literatūros katedros buvusios dėstytojos (1950-61), pranešimas buvo darytas Vilniaus universitete 1968 m., paminint jau mirusio V. Mykolaičio-Putino 75 metų gimimo sukaktį. Šiek tiek sutrumpindami (ir pažymėdami daugtaškiais skliausteliuos), šį pranešim;} perspausdiname iš tęstinio leidinio "Literatūra", XI (1) tomo, 1969. Negalėdami autorės atsiklausti, straipsnį persispausdiname be jos sutikimo. Šiuo straipsniu prisimename V. Mykolaičio-Putino mirties (1967 birželio 7) penkmetį.

Kadaise studentams lituanistams profesorius V. Mykolaitis pusiau juokais pasakė: "Aš truputį mistikas ir juntu šiame universitete gyvenančias didžiųjų žmonių dvasias . . .
Dabar jis pats yra vienas iš tų — didžiųjų, — kurių dėka Vilniaus universitetas yra giliai įaugęs į mūsų tautos dvasinę kultūrą. (. . .) V. Mykolaitis Putinas yra praturtinęs mūsų kultūros turinį ir veikęs jos augimo kryptį daugeliu atžvilgių. Šiandien norėtųsi pagerbti jo atminimą visų pirma kaip šio universiteto profesoriaus.

Nekalbėsiu plačiau apie V. Mykolaitį-Putiną — literatūros istoriką ir apie jo didžiulį įnašą į lituanistiką. Mes šiandien dar iki galo nė neįsisąmoninome, kaip daug sąvokų, sprendimų, charakteristikų lietuvių literatūros istorijoje priklauso V. Mykolaičio-Putino plunksnai. Kalbėdami apie lietuvių rašytojus nuo Mažvydo iki naujųjų laikų, apibūdindami juos, sakydami tai, kas mums šiandien atrodo aksiomatiška — labai dažnai išreiškiame jo mintis, naudojamės jo formuluotėmis.( . .)

Bet informuojantis ir ugdantis jo vaidmuo reiškėsi ne tik specialia moksline veikla, toli prašokusia universiteto sienas ir laikinumo ribas ir išlikusia kaip literatūrinio palikimo dalis.

V. Mykolaitis-Putinas juk dar buvo ir universiteto profesorius, savo būtimi tiksliai ir pilnai išreiškęs šio vardo esmę. Juk "professor" — reiškia "tas, kuris viešai skelbia savo mokslą, savo surastąją tiesą ir įsitikinimus". Putinas skelbė dar daugiau :— pačios savo egzistencijos tiesą, jau vien savo buvimu liudydamas svarbias, gal svarbiausias žmogiškumo apraiškas.

Visi, kam teko su juo susidurti, juto didžiulį jo asmenybės poveikį.
Apibūdinti šios asmenybės visumą neįmanoma. Apie jį gali pasakyti, ką R. Rolland kalbėjo apie Goethę: "Tai kalnas, kurio niekuomet nematai viso: apžvelgi jį tik iš vieno šono — iš tos vietos, kur stovi tu pats". Ne kitaip galiu kalbėti ir aš, suvokdama, jog matau tik vieną iš daugelio jo atžvilgių, bet drauge tikėdama, kad tas atžvilgis svarbus ir esminis.

V. Mykolaitį-Putiną — profesorių, visados matai su didžio poeto aureole. Kiekvienas jo žodis, poelgis, mostas įgaudavo ypatingo reikšmingumo ir gelmės, nes siejosi su Putino kūrybos pasauliu. Ir jeigu klaida ir nepagarba būtų ieškoti kokių nors tiesioginių atitikmenų tarp gyvenimiškos jo biografijos ir kūrybos, tai vidiniai ryšiai tarp šių dviejų jo reiškimosi sferų yra akivaizdi realybė, kaip jie akivaizdūs kiekvieno didelio menininko būtyje.
Galvojant apie Putiną universitete, ateina į galvą daugybė epizodų, vaizdų. (. . .)

— Ką dabar abstrahuoti iš tos gyvos jo asmens pasireiškimų pynės? Kaip išskirti dominuojančias jo asmenybės linijas?
Vis iš naujo stebina ir jaudina tai, ką galėtum pavadinti negęstančia budėjimo dvasia. Ji akivaizdžiausia, žinoma, kūryboje. V. Mykolaitis-Putinas ' retas menininkas savo sugebėjimu nuolatos atsinaujinti. Kiekviena jo knyga — naujas pasaulis. Toks retas sugebėjimas atsinaujinti, kaskart vis šviežia akim pažvelgti į pasaulį kyla iš milžiniškos kūrybinės potencijos. Tačiau Šis sugebėjimas gali būti išreikštas ir moralinėmis kategorijomis. Tai absoliutus atvirumas tiesai. Pasiruošimas kaskart iš naujo patikrinti tai, kas jau atrasta, kuriam svetima savo surastąjį sprendimą fetišuoti, paversti dogma, nepajudinamu, visiems laikams įtvirtintu, vieninteliu galimu sprendimu. Ar reikia aiškinti, kad šitoji laikysena kaip dangus nuo žemės skiriasi nuo lengvapėdiško nepastovumo! Kiekvienas žingsnis čia perkamas kentėjimų, abejonių, kraštutinių dvasinių galių įtampos kaina.

Sukruvintom rankom
Pro aštrias atolaužas stiebkis į priekį
Ir smailią viršūnę, krauju prakaituodamas,
sieki.


Šitokia laikysena yra Putino kūrybos pasaulio pagrindas. Bet ji perlūžta ir nušvinta taip pat ir dažname jo būties gyvenimiškajame atžvilgyje. Jis visuomet buvo labai reiklus sau. Tai reiškėsi, pradedant paprasčiausių tarnybinių reikalų ir santykių plotme — pedantišku pareigingumu ir punktualumu. Bet tai matoma ir mokslinės tiesos ieškojimo plotmėje. Jo teiginiai ar sprendimai, visados Įtikinantys puikia argumentacija, struktūros ypatingu aiškumu, logika irdama, buvo, žinoma, jo minties stiprumo rezultatas. Bet visa tai buvo ir dėl to, kad jis niekad neleido sau minties tingumo, apsileidimo, inercijos, neleido sau pasiduoti rutinai ir abejingumui. Ir dėl to aplinkui jį kūrėsi augimo pastangų atmosfera. Tai juto studentai, jo seminarams, egzaminams išreikalaudami iš savęs visa, ką tik jie pajėgdavo duoti.

Lietuvių literatūros katedra šeštojo dešimtmečio pradžioje ir vėliau, kai ją sudarė vos universitetą ar aspirantūrą baigę žmonės ir dar keli kiek vyresni, bet taip pat tik pradedą savo akademinės karjeros kelią, bendraudama su Putinu, ėjo didelę minties kultūros mokyklą, mokėsi vengti, kiekvienas pagal savo jėgas ir sugebėjimus, schemų, trafaretų, kraštutinybių, ieškoti objektyvios pilnos ir visapusiškos tiesos — to, kas ir tegali būti mokslinių tyrinėjimų tikslas. Putino įnašas, formuojant šitokią laikyseną, šitokį požiūrį mūsų universitete, humanitarinių mokslų srityje, itin didelis.

Bet šis įnašas nėra vienintelis.
Vėl norisi grįžti prie meno kūrybos, kur Putino asmenybės apraiškos ryškiausios ir akivaizdžiausios. Šalia herojinio mosto, tragiškų lūžių, viršūnių ir gelmių nulatinės įtampos joje skamba dar ir kitoks motyvas, kuriam atitikmenų galima rasti Beethoveno sonatų ir simfonijų lėtosiose dalyse — visuose tuose andante, adagio, largo, — kurio vienas variantas yra gal nuostabiausiame "Parafrazių" eilėraštyje:
Tavo ašarų lašas skaidrus
Suriedėjo pablyškusiu skruostu.
Kad mane sielvartingoj dalioj
Nuramintų ir širdį paguostų.


Taip, Putinas yra davęs tauriausią ir švelniausią meilės lyriką mūsų poezijoje. Bet joje gali išgirsti ir dar vieną jo širdies balsą — jo gerumą, jo atsargų ir atidų prisilietimą prie kito žmogaus kančios, gyvenimo. Putinui kiekvienas žmogus — nelygstama vertybė, ar jis didis, ar menkas — ar stiprus, ar bejėgis. Aštriai teisęs ir smerkęs kiekvieną savo paties silpnumo valandą, kiekvieną klaidingą žingsnį, jis pilnas atlaidumo, pakantrumo kitam. Be abejo jo pašaipą, o kartais pyktį sukeldavo falšas, poza, veidmainystė, kvailas pasipūtimas ar begėdiška niekšybė — visa toji tuštybės mugė. Bet suprasdamas ir užjausdamas jis visada žvelgė į ieškantį ir abejojantį, kenčiantį ir klystantį. Gilus žmogaus pažinimas ir supratimas, jo pastangų laimėti pilnavertę egzistenciją gynimas yra, tur būt, pagrindinė priežastis, dėl kurios romanas "Altorių šešėly" yra viena mylimiausių lietuvių literatūros knygų. Liudo Vasario istorija prašneka į kiekvieno žmogaus širdį ir sąmonę; ją skaitydamas, jis mokosi pažinti ir suprasti save ir kitus.

Žmogaus sudėtingumo pilnybę išreiškia ir visa Putino lyrika, ypač vėlyvoji. Ir čia, kaip nuolat grįžtantis motyvas, skamba žmogaus vertės teigimas. (. . .) Kaip savotiškas manifestas, žmogaus santykių su žmogumi programa yra šis vieno iš vėlyvųjų eilėraščių posmas:
Tegu tavo žvilgsnis dažnai bus rūstus,
Jei suklupsi, iš pikto apmaudo verki, —
Bet klystančiam būk visados atlaidus.
Ir kenčiančio niekad nesmerki.


Putiniškasis santykis su žmogum gal niekur neatsiskleidžia taip atvirai ir betarpiškai, kaip jo atsiminimuose, rašytuose jau pačioje gyvenimo pabaigoje. Tas santykis čia gal mažiau negu kitur transponuotas į meninių vaizdų ir apibendrinimų plotmę, jis visai artimas jo gyvenimiškai laikysenai, beveik visai su ja susilieja. (...) Ten jis rašė: "Žmogus yra labai sudėtingas įvairių komponentų padarinys. Sudėtingas ir nepastovus. Žmogaus sielos gelmėse esama ir prieštaringų jo kasdienei būčiai pradų, kurie kitokiomis sąlygomis būtų galėję jo gyvenimą nušviesti kitokiomis spalvomis."
V. Mykolaitis - Putinas užrašo knygą jaunam skaitytojui (1964.VI.7 Kačerginėje)

Toks Putinas buvo ir gyvenime, nukreipęs žvilgsnį į žmogaus žmogiškąją esmę, nepaisęs rangų, titulų ir visuomeninės padėties.
Jo kultivuoti, nuosekliai visur ir kiekviena proga atstovauti žmonių santykiai yra vienintelė dirva, kurioje gali augti ir tarpti kultūra. Putino vardas — ne tik rašytojo, poeto, bet taip pat ir profesoriaus, visados pirmiausia siesis su pagarba žmogui ir jo asmenybės nelygstamai vertei.( . . . )

Žmogiškų ir kultūrinių vertybių hierarchijoje V. Mykolaičiui-Putinui aukščiausiai stovėjo menas. Meno kūryba, jo požiūriu, giliausiai išreiškia žmogaus esmę, atskleidžia esmingiausius žmogaus atžvilgius. Čia nesiimsiu dėstyti jo meno koncepciją, kuri iškyla dar jaunystėje rašytuose teoriniuose straipsniuose ir nuskamba viename iš gražiausių vėlyvosios jo lyrikos kūrinių — "Bacho" poemėlėje. Bet norisi tik pabrėžti paties požiūrio svarbą dabarties mūsų kultūrinėje situacijoje, techniciz-mo ir racionalizmo epochoje. Jis svarbus ne tik pačia plačiausiąja prasme, suvokiant meno vaidmenį taip pasigendamoje mūsų laikais kultūros humanizacijoje, bet ir siauresne, specialesne prasme, liečiančia universitete iškylančių meno reiškinių — ypač estetikos ir literatūros — tyrinėjimo ir mokymo uždavinius. Kad mokslininko, pedagogo darbas šioje srityje būtų vaisingas, jis turi būti pagrįstas giliu, absoliučiu įsitikinimu, kad menas ne tik savarankiška, bet ir nieku kitu nepakeičiama žmogaus veiklos forma, kad didelio, talentingo menininko intuicija pajėgi žmogaus esmės ir žmogiškų santykių srityje atskleisti tokias gilumas ir dėsnius, kurie neprieinami empirinei patirčiai ir loginiam mąstymui. Dėl to pagarba menui ir pasitikėjimas juo yra išeities taškas šios srities tyrinėjimui ir mokymui. Literatūros mokslininkas, dėstytojas yra tarpininkas, interpretatorius, padedąs įaugti meno vertybėms į visuomenės, tautos sąmonę. Dėl to jis pats, savaime aišku, negali būti toms vertybėms aklas ir kurčias — kitaip jo darbas pavirstų tuščiu, bevaisiu ir niekam nereikalingu žodžiavimu.

"Mesk tamsta literatūrą ir eik geriau studijuoti stomatologijos!" — toks būdavo labai retas, pats didžiausias ir griežčiausias papeikimas, kurį nevykėlis studentas galėdavo išgirsti iš prof. V. Mykolaičio-Putino. Ne dėl to, žinoma, kad jis būtų niekinęs stomatologiją, o dėl to, kad manė, jog literatūros studijos reikalauja iš žmogaus ne tiek kruopštumo ir praktinės orientacijos, kiek kitokių duomenų, be kurių dirbti šioje srityje neįmanoma.
Ir dar— požiūris į gimtąją lietuvių literatūrą. Visi, ne tik klausę V. Mykolaičio-Putino paskaitų, bet ir susipažinę su jo literatūros istorijos darbais, žino, kaip blaiviai ir kritiškai jis žvelgė į mūsų literatūrą. Jis sąmoningai ir aštriai pasišaipydavo iš sentimentalumo, visokių naivybių ir melodramati-kos, skaudžiai pasigesdavo platesnių idėjinių horizontų, aukštesnio meninio lygio.

Bet tai buvo priekaištai, kylą iš meilės, iš troškimo matyti savąją literatūrą kuo turtingesnę ir brandesnę. Jis blaivia akim vertino jos silpnybes ir trūkumus, bet ji jam buvo brangesnė už visas kitas pasaulyje. Kiek svarbi jam buvo ši literatūra, rodo ne tik tyrinėjimui ir dėstymui pašvęstas laikas ir triūsas, bet ir tai, kad ji tapo jam poetinio įkvėpimo šaltinis — užtenka prisiminti eilėraštį "Lietuviškos knygos kelias", samprotavimus apie lietuvių literatūrą "Altorių šešėly", ypač daugelį "Sukilėlių" fragmentų. Meno vaidmens tautos kultūroje didis vertinimas ir įprasminimas yra tad dar vienas momentas, esmingai susijęs su V. Mykolaičio-Putino profesoriavimu šiame universitete.

Pagerbti jo atminimą dėl to ir reiškia visų pirma suvokti jo įnašą į universiteto intelektualinę ir, apskritai, dvasinę tradiciją, drauge įsisąmoninant, kad permąstydama ir įprasmindama tradiciją, tik ir tegali tegali augti kultūra.

Vilniaus universitetas šia prasme dosniai apdovanotas. Jis mums nėra viena iš daugelio aukštųjų mokyklų, bet toji, vienintelė, pati svarbiausioji, kurioje kryžiavosi pagrindiniai mūsų kultūros keliai, kuri savo šaknimis siekia tolimus mūsų istorijos laikus. Putino įnašas į šį amžiais krautą dvasinių vertybių lobyną itin žymus ir vertingas.
Aš noriu likti ištikimas žmogui Ir sau pačiam.
Taip jis pats nusakė savo gyvenimo ir kūrybos pagrindinį principą.




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai