|
|
Parašė Aušra Jurašienė
|
Jackus Sonda - Sondeckis
Čia noriu kelis žodžius tarti praeitais metais spalio 20 d. mirusio visuomenininko, žurnalisto veterano Jackaus Sondos-Sondeckio atminimui. Turėjau laimės jį dar 1989 metų ankstyvą pavasarį aplankyti Bostone, kur jis išgyveno kone keturis dešimtmečius, visų apylinkės lietuvių gerbiamas ir mylimas.
Jackus Sonda, kaip jis sutrumpino savo pavardę Amerikoje, ėjo 97-uo-sius metus ir garsėjo savo šviesia atmintimi, nepaprastu judrumu, gyvu domėjimusi viskuo, ką veikė lietuviai pasaulyje ir tėvynėje. Be Sondos neapseidavo nė vienas Bostono lietuvių renginys, nė vienas susibūrimas. Jis galėjo papasakoti, kas tam tikrą dieną įvyko prieš šešetą dešimtmečių Šiauliuose, jam burmistraujant, kai jis ten steigė amatų mokyklas, ambulatorijas, senelių prieglaudas; kai rūpinosi neturtingiems moksleiviams padėti priešpiečiais. Jis galėjo pacituoti iš savo knygos Kame išganymas arba kas tai yra kooperacija, kurią jis išleido kuriantis nepriklausomai Lietuvai 1923 m., skatindamas kooperatinių bendrovių veiklą jaunoje Respublikoje. Sonda daug ko turėjo papasakoti ir apie Bostono lietuvių veiklą, nes nuo 53-iųjų metų vasario mėnesio jis perėmė redaguoti savaitinį laikraštį Keleivį ir šį darbą šventai vykdė porą dešimtmečių, pasitelkdamas šviesuolius, aštrios plunksnos darbininkus, kaip satyriką Antaną Gustaitį, turėjusį savaitraštyje populiarią savo humoro skiltį. Jackus Sonda savo nepaprastoje atmintyje buvo išsaugojęs daugybę unikalių mūsų visuomenės ir kultūros raidos faktų, kurie šiandien taip reikalingi iš atminties amnezijos besigydančiai Lietuvai.
Norėjau pamatyti šį savotiškai legendinį žmogų, kone šimtametį lietuvišką ąžuolą ir paraginti pasidalyti savo vertingomis žiniomis — žodžiu ar raštu. Buvo vėlyvas vėjuotas kovo vakaras ir duris atidarė nedidukas, liesutis, judrus ir greitakalbis žmogutis, greičiau panašus į kietą juodalksnį, nei į šimtametį ąžuolą. Jis džiaugsmingai kvietė į vidų, mikliai sukinėdamasis aplinkui, klausinėdamas ir pats iš karto pasakodamas spalvingas savo atvykimo Amerikon nuotrupas. Ne, tai negalėjo būti prieš 40 metų, tai turėjo būti įvykę vakar. Ir šis žmogus negalėjo būti įkopęs į dešimtąją dešimtį. Gal kalta buvo vakaro šviesa, bet jis atrodė dar nė sep-tiniasdešimties metų nesulaukęs trapus inteligentas. Ir vis dėlto tai buvo dar 19 šimtmečio liudininkas, veiklus nepriklausomos Lietuvos visuomenininkas, žurnalistas, dirigento profesoriaus Sauliaus Sondeckio tėvas. Šviesus ir vienišas. Jis prisipažino rašąs atsiminimus: — ak, tik šiaip, tik sau, gal ten nieko rimto, žinoma, juos reikia patvarkyti, bet — ar jie būtų įdomūs, ir apskritai, ką čia daug žmogus gali papasakoti, viskas keičiasi... sakote, mano patirtis, kooperacija, žmonės vėl viską pradeda iš naujo, savaip, bet jei tikrai jums įdomu, tai gal kai atvažiuosite kitą kartą...— byrėjo, trupėjo tie žodžiai, kaip skalsios mūsų juodos duonos trupiniai, kuriuos šiandien taip norėtum surinkti į saują, kad išliktų, nes kito karto nebebus. Lieka viltis, kad artimųjų ar bičiulių rankos surinks Jackaus Sondos atsiminimus ir perduos tą dosnią patirties saują Lietuvai. Įsiminė dar viena graudoka užuomina: tą pirmą ir paskutinį mūsų pažinties vakarą Jackus Sonda gyvai dalijosi savo planu nuvažiuoti į Lietuvą ir pabūti ten ilgiau — gal metus, gal net dvejus, o paskui vėl grįžti čia, į Bostoną. Taigi, jau čia pripratęs, čia pats ant savęs, čia kone pusė gyvenimo pragyventa... Ilgiau pabūsiu pas sūnų, pas dukrą, ir grįšiu. Jackus Sonda kalbėjo, lyg jam būtų buvę atseikėta gyventi pusantro šimto metų... O buvo likę ne ką daugiau nei pusmetis.
Tebus pagerbtas Jackus Sondos-Sondeckio atminimas.' Lietuvos patrioto, garbingai išgyvenusio kone šimtą metų — tėvynėje ir svetimoje padangėje.
Aušra Jurašienė
|
|
|
|