|
|
EDMUNDAS ATKOČIŪNAS, O.F.M. - poezija |
|
|
|
Parašė EDMUNDAS ATKOČIŪNAS, O.F.M.
|
Edmundas Atkočiūnas yra jaunas kunigas - pranciškonas iš Lietuvos, dabar studijuojąs Romoje pranciškonišką ideologiją, pastoraciją ir liturgiją. Jo dvasinis pasaulis įvairus ir spalvingas. Tėv. Edmundas — ne tik kunigas - vienuolis, bet ir poetas, pianistas, fleitistas (Klaipėdos konservatorija), dailininkas. Jo poetinė tematika — religinę-filosofinė, o gyvenimo tikslas — gilintis į religiją, pranciškonišką ideologiją, poeziją, muziką, dailę ir šiomis kūrybinėmis vertybėmis kilninti save bei savo tautą. Kad labiau praplėstų kultūrinį akiratį, Tėv. Edmundas šiais metais aplankė išeivijos lietuvius pranciškonus ir kiek ilgiau pagyveno JAV ir Kanadoje, visur įsijungdamas į lietuvių religinį ir tautinį veikimą. E F A T A Jaučiu, kaip visagalė Viešpaties ranka Skausmingu kaltu Kalčių granitą kala Ir savąjį gyvybės kvapą kvepia, O aš, kaip giliame miege, Akių praplėšti neįstengiu Ir nuo tų smūgių kaistančia širdim Ištarti D ė k u i nepajėgiu, Bet visa žino Tas, Kuris galingo džiaugsmo liūtimi Nuplauna dulkių sluoksnį Nuo savo darbo vaisiaus.
T Ė V Y N Ė S K V I E Č I A M I Pavasariniai medžiai, Tirštai žiedais aplipę, Laukai ištirpstantys Toli, žydroj mėlynėj, Paukštelio čiulbesys Kažkur arti, kažkur tai praeity, Lyg laiko skambesys, į širdį giesmę siunčia: Karalių Mindaugo ir Vytauto, Kazimiero, Maironio. Šalkauskio, Pečkauskaitės, Reinio Ir mano lupose iš naujo gimsta Brangioji Lietuva. Kur taip tirštai žiedais aplipę Tėvų bei protėvių sodinti medžiai Ir šimtmečiais palaistyti krauju, Iš meilės tau pražydę, Graudžios procesijos kelionėje Save aukoja dangui. į eilę, broli, sese, Šventųjų kankinių ir karžygių Skubėkit stoti: Parymoję po kryžiais, Palaimos melskit. Torontas, 1990.11.16 A G O N I J A Dejonės, aimanos Širdies gelmėj, lyg kirčių smūgiai, Ant švento kūno krenta, Ir kruvinom pėdom Istorija per sopulingą sielą Gyvybės vilnimis Prakeiktą laiką neša. Tiktai malda, Kaip pabaidytas paukštis, Prie amžinybės vartų sklando: Abba — Tėve, Tebūnie... Ak, tebūnie, Karaliau, tau Erškėčiai, Paniekinimo rūbas, Kryžius. — Baroko ir renesanso katedros Gudriai uždengs kančių žymes, Kad niekas neišgirstų To žodžio T r o k š t u- Nakties tyla Ir kraujo prakaitas, Bet jūs dar miegat! _ O ne, Karaliau, tiktai pažvelk: Maža Tauta Graudžių verksmų giedoti nepaliauja Ir jos vaikai Po LIETUVOS vardu, Susikabinę rankomis Tava viltim Pasauliui šviečia. P R A E I T I S Taip, taip, Įžengdavai tu, praeitie, Po amžinų svajonių nuometu, iš protėvių kapų Į mano vienišos vaikystės kambarėlį, Tarytum krikšto motina su dovanom: Tyrų tyriausiom ašarom, dar nė kieno neišverktom, Palengvėle susvisdama, lyg bundanti diena. Ir patylom Įliedavai tu jas j mano sapną, Jau pilną pilnutėlį vasarinio žaismo. Aš slėpdavaus kantičkų giesmėse, Kurių vaizdai išplūsdavo ir iš tiesos, ir iš apgaulės klodų; Tuoj nelauktai klaidžios dykynės sausroje. Sutvindavo vandens klanai iš tavo ašarų lietaus — Su kylančia nuo jų migla — su nuojauta aukos. Pabusdavau sušilęs, virpantis, Tarytum nuplaktas Žmogaus sūnus, O tu, rytinėje maldoj pažvelgus į mane, Belaukiantį nors trupinėlių nuo šykščių valdovų puotos stalo, Lėtai nutoldavai, lyg karavanas, Nebeaprėpiamų smėlynų kauburiais. O praeitie, kuri dabar jau kas akimirką apkabini mane, Aš tik gyvenimo sausroj įspėdavau tavųjų dovanų palaimos paslaptį — Tada, kai vilgiau ašarom žaizdas savosios sielos, Ir tik tuomet, tiktai tuomet manasis dėkingumas, Tarytum tas iš Nojaus arkos paukštis, Jau nebegrįždavo namo — Ilsėdavosi prie ramybės uosto. Bruklynas, 1990.V.27 |
|
|
|