Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JAUNIMO KONGRESO PASKAITAS PALYDINT PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. G.   
Šiame numery duodame visas tris pagrindines jaunimo kongreso paskaitas, skaitytas atidarymo ir uždarymo visumos posėdžiuose. Be to, ir iš gausių diskusinių būrelių pateikiame vieno jų porą pranešimų. Bent keli tokie pranešimai buvo kitur paskelbti. Pagaliau pasirodė ir kongreso rezoliucijos — sklandžiai suredaguotos ir nuosaikiai išbalansuotos, tad visų pagirtos. Galima sakyti: jau turime pilną kongreso vaizdą, kurį šviesiai susintetino PLB pirmininkas S. Barzdukas "Drauge' (IX.9 ir 16).

Žinoma, jaunimo problema liks tol gyva, kol paskutiniai mohikanai grumsis dėl tautinės išeivių gyvybės. Šįkart tik pora pastabų.

A. Saulaitis gražiai išdėstė lietuviško bendravimo svarbą. Tai iš tikro svarbu, bet toli gražu to nepakanka. Gali to pakakti mokykliniais metais. Bet tai nei pagrindas tautinei gyvybei, nei juoba jos prasmė, o tik išorinė išraiška.

H. Antanaitis šviesiai nupiešė, kad ir '2000 metais" nėra ko bijoti pablogėsiant lietuviško auklėjimo ir veikimo sąlygas. Kai kuriais atžvilgiais tos sąlygos dargi pagerėsiančios technologinės pažangos dėka. Tačiau pats pastebėjo: "kiek lietuvių pasinaudos tomis sąlygomis, yra kitas klausimas". Tas "kitas" iš tiesų yra pats pagrindinis klausimas.

V. Bartusevičiaus paskaita vienur yra įžvalgi analizė, kitur, kaip sakoma, diskusinė. Nedrįsčiau sakyti pajėgęs ją visur suprasti. Turiu galvoj dvi autoriaus vartojamas sąvokas: modernumo ir laisvumo. Iš vienos pusės, jis modernumą ("didesnį subrendimą") taip sąlygoja pramonėjimu, lyg vis vien, ar tai pasiekiama laisvoj ar prievartinėj visuomenėj, savoj valstybėj ar svetimų okupacijoj. Iš antros pusės, autorius individo laisvumą taip suabstraktina, lyg žmogus galėtų būti laisvas tik paneigęs visus prigimtinius ryšius. Lyg laisvė tebūtų nuo savęs pačių bėgimas į kažkokią tuštumą!

Kad kiekviena karta turi rasti "savo kelią" ir duoti "savą atsakymą", yra aksioma. Klausimas kyla toliau: koks tas "savas" kelias ir atsakymas? Į lietuvybę ar nuo jos? Renkantis kelią į "bekalbę generaciją", kuri, "tikras dalykas", "bus paskutinė generacija išeivijoje", atsakymas lengvas: esame jau tokia generacija, atseit, jau tiek pažengėme išeiviams sociologų numatoma tautinio išblėsimo kreive. Bet renkantis kelią į tautinės išeivių gyvybės perėmimą, nebepakanka tik pasipiktinti, kad "vyresnieji" nepajėgia jaunimo suprasti. Šiuo atveju būtent reikia domėtis nebe "vyresniaisiais", o savimi pačiais. Šiuo atveju "savas atsakymas" turi būti ir savas įsipareigojimas, nebe iš kitų, o ii savęs pačių pareikalavimas visko, ko reikia, kad būtų kovojama už savo ateitį, o ne leidžiamasi būti jos nešamiems.

Visi aktualieji lietuvybės klausimai buvo jaunimas kongrese paliesti. Bet vis labiau rūpėjo nuo "vyresniųjų" atsiriboti ar, apsigręžus, juos savo "pageidavimais" įpareigoti. O į save pačius, jaunimą, kritiško žvilgio tiesiog vengta (kiek tą reikalą kėlė mū-sū žurnalas, sulaukėme tik replikos. Deja, be savikritiško žvilgio neįmanoma rasti kelio, kuris vestų į lietuvybę, o ne tolyn nuo jos. Ateities kelias yra likęs migloje. Praėjus šventiniam entuziazmui, aktualu kritiškai pervertinti ir patį kongresą — save pačius.
J. G.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai