Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DU STEFANO HEYMO ROMANAI PDF Spausdinti El. paštas
Stefan Heym: SCHVVARZENBERG. Muenchen, C. Bertlesman Verlag, 1984.

Naujausia Stefano Heymo knyga, Schtvarzenberg, susilaukė panašaus likimo, kaip ir io Ahasveras — "bestselleris" Vakarų Vokietijoje, uždrausta "Vokietijos Demokratinėje Respublikoje". Nors jos literatūrinis ir filosofinis akiratis siauresnis už ankstesniojo  romano, joje pasikartoja pagrindiniai autoriaus motyvai bei temos.

Schwarzenberg priklauso aktualių "jeigu" — romanų žanrui. Kas būtų atsitikę, klausia Heymas, jeigu po antrojo pasaulinio karo Vokietijos teritorijos lopelis būtų išlikęs neokupuotas nei amerikiečių, nei Sovietų? Šią situaciją autorius panaudoja panagrinėti klausimui, kaip Vokietijos visuomeninis ir politinis gyvenimas būtų vystęsis be ypatingos svetimų valstybių įtakos.

Heymo romane, "demokratinės" pajėgos — "maždaug pusė komunistų ir kita pusė socialdemokratų bei bepartiečių" — sudaro Akcijos komitetą ir įsteigia Schwarzenbergo respubliką. Jos trumpa egzistencija kupina ironijos ir tragikomiškų elementų, kuriuos dalinai patyrė ir daugelis lietuvių, 1945 metais skubėjusių pabėgti iš amerikiečių okupuotos, bet sovietams netrukus atiteksiančios Saksonijos ir Turingijos teritorijos. Vokiečių biurokratai, kaip visada, elgiasi pompastiškai, buvusieji nacių pareigūnai stengiasi gelbėti savo kailius, vokiečių į nelaisvę paimti ruadonarmiečiai desperatiškai bando išvengti sugrąžinimo į Sovietų Sąjungą. Akcijos komitetas ne tik mėgino spręsti maisto ir pabėgėlių problemas, bet ir ima rašyti naują konstituciją. Šiam darbui vadovauja romano vyriausias veikėjas ir autoriaus alter ego, žydas intetektualas Max Wolfram, parašęs dizertaciją apie utopinę mąstyseną. Konstitucijos redagavimas suteikia Heymui progą išvystyti savąjį demokratinio socializmo modelį.

Kai kurie Akcijos komiteto nariai tikisi, kad Schwarzenbergo respublika išsilaikys ir taps savotišku neutraliu Vokietijos Hong Kongu, pelningai prekiausiančiu su Rytais ir Vakarais. Bet jų iliuzijas netrukus sugriauna sovietų ir amerikiečių įsikišimas. Sovietus ypač domina Schwarzenbergo teritorijoje esantys gausūs uranijaus klodai. Maskva pasiunčia į mažytę respubliką patyrusį funkcionierių Erhardą Riensiepe. Romano fabulos branduolys — jo kova su Maxu Wolframu. Riensiepe atstovauja praktiškiems ir drauge dogmatiškiems komunistų pareigūnams, kurie ištikimai vykdo Maskvos nurodymus. Wolfram simbolizuoja Europos intelektualinės kairės utopinius ir demokratinius polinkius. Riensiepe laimi — Wolframui nepavyksta išsaugoti Schvvarzenbergo autonomijos, ir sovietai jį suareštuoja už "bendravimą su imperialistiniu priešu. Riensiepe apdovanojamas vadovaujančiu postu.

Heymo romanas baigiasi epilogu: po daugelio metų jau "perauklėtas" Max Wolfram atsižadėjo savo jaunystės idealų ir Leipzigo universitete veda seminarą apie "utopinių visuomenių socialines struktūras". Jis visiškai atmeta bet kokias utopines idėjas. Pakyla studento ranka — tai vieno buvusių Schwarzenbergo Akcijos komiteto narių sūnus. Jis klausia, ar tokios "utopinės vizijos" beveik nevirto tikrove Schwarzenbergo eksperimento metu? Wolframas atmeta Schwarzenbergą, kaip "didelę iliuziją ir sapną". Studentas jam atsako: "Pone profesoriau, niekas nereikalauja, kad tiek kentėjęs kalėjime ir mirčiai pasmerktųjų celėse, tiek laiko praleidęs anapus su 'mūsų draugais', jūs dabar turėtumėte skanduoti šūkius. Bet leiskit mums pasilaikyti savo svajonę. Ir vėliavą".

Kaip Ahasvere, čia vėl girdime Heymo - utopinio socialisto balsą. Jis mums tvirtina, jog jo idealas neišblėso, nepaisant baisios vidurio rytų Europos patirties Heymo vizijoje, "svajonė" tebegyvena ir utopinio socializmo vėliava vieną dieną pakils virš Europos, nugalėjusi "kapitalizmą" ir maskvinį totalitarizmą. Ar jo viltys pagrįstos? Ar masinio nusivylimo pelenuose dar rusena tikėjimo utopiniu socializmu žarijos?

Atsakymas į šį klausimą yra dalinis "taip" — jei kalbama apie Vakarų bei Rytų Vokietiją. Jau pats nepaprastas Heymo romano pasisekimas Vakarų Vokietijoje rodo, kad jis užčiuopė tenykštę Zeitgeist (laiko t dvasią). Vienas pagrindinių Schivarz-bergo klausimų yra, ar pokario Vokietijoje būtų galėjusi išsivystyti savita ir visiškai skirtinga socializmo forma. Romane taip pat užgriebiamas Vokietijos ypatingo "trečio kelio" tarp Rytų ir Vakarų klausimas, kuris nuolatos pasigirsta vokiečių literatūrinėje ir intelektualinėje istorijoje. Apie tokį "trečią kelią" daug kalba ir naujoji "Žaliųjų" (Die Gruenen) partija, kurios filosofijoje utopiniai elementai ypač ryškūs. Viena įdomiausių figūrų "Žaliųjų" partijos vadovybėje yra Rudolf Bahro. Rytų Vokietijoje kalintas už režimo kritiką, jis emigravo į Vakarų Vokietiją, kur dabar kalba apie jos pramoninės visuomenės apokaliptinį sugriuvimą ir būsimąjį Vokietijos suvienijimą is Vakarų "godumo teologijos" pelenų. Utopinės vizijos yra giliai įsišaknijusios vokiečių mąstysenoje.

Tačiau "utopinio socializmo" ir su žiburiu nelengva atrasti likusioje vidurio - rytų Europoje, kurios kultūra, paveikta pastarojo penkiasdešimtmečio pergyvenimų, yra pabrėžtai antiutopinė. Ortodoksinių marksistų, kaip ir marksistų - leninistų akimis, "utopinis socializmas" yra naivus ir "nemoksliškas". Nemarksistams, "utopinio socializmo" terminologija — visuotinis žmogaus pakeitimas ir jo "išganymas", "naujo dangaus ir žemės" sukūrimas, "netobulos" praeities atmetimas — per daug primena oficialiąją "pasaulietišką religiją". Būdinga, kad galingiausias ir perspektyviausias Vidurio - rytų Europos sąjūdis, lenkų "Solidarumas", remiasi tautos istorine patirtimi bei religija — tuo, ką "utopinis socializmas" reikalauja mesti per tvorą. Socialistiniai elementai Vidurio - rytų Europos šalyse yra pabrėžtai demokratinio ir pragmatiško, antiutopinio pobūdžio. Todėl "utopinio socializmo" vizija Heymo romane primena vienišą debesėlį, izoliuotą svajonę.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai