Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PASIKALBĖJIMAS SU ČESLOVU MILOŠU PDF Spausdinti El. paštas
Nobelio literatūrinės premijos laureatas Česlovas Milošas, kuriam šįmet sueina septyniasdešimt penkeri metai, pasisako politiniais, filosofiniais ir religiniais klausimais amerikiečių žurnale "The New York Review of Books" 1986 m. vasario 27 d. išspausdintame pasikalbėjime. Su lenkų kalba rašančiu lietuvių kilmės autorium šnekėjosi amerikiečių žurnalistas Nathan Gardels.

Kodėl Milošo poezija Lenkijoje tokia populiari ir kodėl poezija tenai taip svarbi? Anot poeto, sukrėtimų ir perversmų laikais, poezija pasidaro populiari kaip tautos vilčių, siekių ir tapatybės išraiška. Be to, yra ir labai praktiškų priežasčių. Pavyzdžiui, nacių okupuotoje Europoje poezija buvo labai parankus moralinio pasipriešinimo įrankis, nes eilėraštį buvo galima lengvai nusirašyti ir paleisti iš rankų į rankas.

Šiandienos Lenkijoje, kalbėjo amerikiečių žurnalistas, visuomenė ir kultūra priklauso opozicijai — "Solidarumui", Katalikų bažnyčiai ir poetams, o valstybė priklauso kompartijai. Ar opozicinė kultūra pakirto valstybės pastangas save įteisinti? "Solidarumo" sąjūdžio svarba tame, pabrėžė Milošas, kad jis nėra vien tiktai lenkiška apraiška. Jis iliustruoja svarbią mūsų šimtmečio problemą* pasipriešinimą visuomenės nustelbimui ir valstybės dominavimui. "Solidarumo" Lenkijoje visuomenė atgimsta ir pakyla prieš valstybę.

Milošas nesutiko su daugelio Pietų Amerikos rašytojų tvirtinimu, kad JAV-bių karas prieš Nikaraguą ir Tarybų Sąjungos karas prieš Afganistano liaudį yra labai panašūs. Poetas galvoja panašiai, kaip čekų rašytojas Milanas Kundera, kuris pareiškė: "Fašistinėje diktatūroje visi žino, kad ji vieną dieną baigsis. Visi žiūri į tunelio galą ir laukia pasirodant šviesoms. Rytų imperijoje, tunelis — matuojant žmogaus gyvenimo matu — yra begalinis. Todėl aš nesutinku, kai žmonės lygina Lenkiją su Čile. Tie patys kankinimai ir kančia, bet tuneliai nevienodo ilgumo". "Buržuazinės demokratijos" nereikia gėdintis, kalbėjo Milošas. Ji yra vienas iš civilizacijos laimėjimų ir padeda atsispirti prieš blogiausias santvarkas.

Totalitarines valstybes Milošas palygino su ligos židiniais. Praktiškais sumetimais, su tokia liga galima koegzistuoti ir bendradarbiauti. Tačiau visiškai klaidinga "buržuazinę demokratiją" ir totalitarizmą lyginti moraliniais pagrindais. Pasak Milošo, studentų maištas Paryžiuje ar Amerikoje 1968 metais neturi nieko bendro su tų metų įvykiais Prahoje. Protestas prieš totalitarinę valstybę ir protestas prieš bankininkus bei universitetų vadovybę nėra tas pats dalykas. Amerikoje dar yra visuomenė, kurios valstybė nedominuoja. Visuomenė tebėra Prancūzijoje. Pagrindinis skirtumas tarp Rytų ir Vakarų tas, kad Vakaruose visuomenė dar neprarado savarankumo.

Milošo nuomone, didžioji Vakarų problema yra pilietinės pareigos jausmo silpnėjimas ir nihilizmo plitimas. Nihilizmą jisai sieja su atminties praradimu, ir todėl geriausias ginklas prieš nihilizmą yra atminties atgaivinimas. Istorinė atmintis suteikia pagrindus   žmogiškoms   vertybėms vėl leidžia pajusti gilų ryšį su praeities kartomis. Taip mes suvokiame, kad tam tikri moraliniai įstatymai ir prigimtinės teisės dėsniai įrašyti mūsų civilizacijos šimtmečiuose.

Manoje Europos dalyje siautėjo nežmoniškumo avangardas, aiškino Milošas. Ir tai jai buvo savotiška dovana, nes tiesos ir netiesos, gėrio ir blogio klausimai vėl tapo realūs, gyvi. Gėrį ir blogį, tiesą ir netiesą atradome ne diskutuodami filosofinius klausimus, bet sužinojome iš patirties, kaip duonos skonį. Tai paaiškina, kodėl lenkai šiandien masiškai dalyvauja religiniuose ritualuose. Teisybė, kad tai yra politinis žestas — religija populiari, nes ji išreiškia tautos politinę opoziciją. Tačiau tai ne viskas. Ir tikintieji, ir netikintieji drauge keliauja į šventąsias vietas, nes jų nuomonės apie gėrį ir blogį sutampa. Todėl tikintieji ir netikintieji vis labiau artėja.

Religinis matavimas man labai svarbus, pabrėžė Česlovas Milošas. Aš jaučiu, kad viskas pareina nuo žmonių religingumo ar nereligingumo. Pagarba gyvybei, kurią galima suformuluoti religiniais ar kitokiais terminais, yra pagrindinė vertybė. Religingumas apsaugo mus nuo nihilizmo. Todėl, kalbėjo poetas, aš jaučiu glaudžią giminystę Amerikoje žydų kalba rašančiam autoriui (Icakui Baševiui) Singeriui. Mes abu kilę iš religinės aplinkos — aš iš katalikybės, jis iš judaizmo — ir mes abu nuolatos nagrinėjame metafizines problemas.

Milošas buvo paklaustas apie jo raštuose dažnai pasitaikančią švietimo amžiaus kritiką, apie to amžiaus "įdiegtas iliuzijas". Kaip jam atrodo pasaulio ateitis? Poetas paaiškino, kad jis niekad nebuvo nusistatęs prieš mokslą: "Savo knygoje 'Ulro žemė' aš palyginau tai, kas atsitiko 18 amžiuje, su įsėdimu į ne tą traukinį ir nuvažiavimą klaidinga kryptimi. Mes turime judėti į priekį, bet kitais bėgiais. Gal mes sugrįšime į labai turtingą* kūrybingą laikmetį, kuriame poezija ir vaizduotė vėl stovės šalia mokslo", kalbėjo Česlovas Milošas.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai