Aidai.eu Apžvalga

TARPTAUTINIS TEOLOGŲ KONGRESAS

Parašė Petras Celiešius

Tarptautinis teologų kongresas 1970 rugsėjo 12 - 17 Briusely, Belgijoj, sutelkė apie 850 dalyvių (apie 250 teologų ir apie 600 stebėtojų) iš 32 kraštų — Afrikos, Amerikos, Azijos ir Europos. Dalyviai atstovavo įvairioms krikščionių bendrijoms ir įvairioms teologinėms kryptims. Jų tarpe buvo ne tik dvasiškių, bet ir pasauliškių, vyrų ir moterų. Proga šiam kongresui sušaukti buvo žurnalo "Con-cilium" įsteigimo penkmečio sukaktis.

Kongreso tema — Bažnyčios ateitis. Rengėjai buvo numatę, kad šis kongresas suformuluotų bendrą teologinę kryptį kaip visų teologų bendrąją nuomonę — consensus theologorum. Tam tikslui rengimo komisija iš anksto parengė keletą rezoliucijų, kurios po visų paskaitų bei diskusijų turėjo būti atitinkamai pritaikytos ir dalyvių balsų dauguma priimtos. Daug buvo ginčytasi, ar iš viso įmanoma iš anksto numatyti rezoliucijas, kurias visi turėtų priimti. Dalyvių balsų dauguma prieita išvados, kad rezoliucijos, kaip teologų bendros nuomonės, turės išplaukti iš paskaitų ir diskusijų turinio. Jos jokiu būdu nepretenduos į visiems privalomas tikėjimo ir moralės definicijas ar išvadas. Jos bus tik dalyvių pareiškimas, kad tam tikri nutarimai šiuo laiku Bažnyčios gyvenime yra reikšmingi.
Kongresui vadovauti pakviestas olandas E. Schillebeeckx. Baigiantis kongresui, jis rezumavo pagrindines mintis ir pasidžiaugė, kad dalyvių prieitos vieningos nuomonės yra demokratinio ir patariamojo pobūdžio. Jos nėra nukreiptos nei prieš popiežių, nei prieš vyskupus ar panašias institucijas.

Kongreso atidaromąjį žodį tarė belgų kardinolas Suenens. Jis priminė, kad iš prieš kelerius metus įvykusio Vatikano II susirinkimo turime paveldėję keletą nebaigtų spręsti problemų, būtent ekleziolo-gijos, Apreiškimo ir tiesų hierarchijos. Minėto susirinkimo konstitucijos "Bažnyčia" antras ir trečias skyriai nėra išlyginti. Apreiškimo dvejopas šaltinis (Šventraštis ir tradicija) taip pat neatbaigtas ir neišryškintas. Tiesų hierarchija laukia teologiško apsprendi-mo. žvelgiant ateitin, anot kardinolo, reikės teologams daugiau susitelkti prie Dievo ir žmogaus sampratos. Vatikano II susirinkimas žengė tik pirmąjį žingsnį krikščionių vienybės kyptimi. Sekantis visuotinis susirinkimas turės viso pasaulio krikščionis suvienyti, kad Kristaus Bažnyčia būtų tikrai visų Viešpaties mokinių Bažnyčia.

Pirmąją paskaitą skaitė Schille-beeckx "Teologijos funkcija Bažnyčioje". Anksčiau teologija buvusi visų mokslų karalienė, o šiandien ji esanti tik dalis mokslo, tiek savo metodu, tiek savo turiniu, ypač humanistinėj ir socialinėj srityje. Žvelgiant teologiniu požiūriu, ir ši sritis yra tik trupmeniškai paliesta. Jai trūksta dar pilnumo ir sistemos. Teologija turės suplanuoti tikinčiųjų veiklos modelį kaip patikimą ir priimtiną visų krikščionių praeities interpretaciją.

Mūnsterio un-to prof. W. Kas-per kalbėjo apie trejopą teologijos funkciją. Pirma, tikėjimas yra žmogiškasis aktas, kuriame mūsų protas vertina to akto atsakomybę ir padeda teologijai, realizuojant tikėjimą, pasitarnauti humanizmui. Antra, teologija remiasi Šventraščiu ir autentiška Bažnyčios tradicija. Dėl to ji pripažįsta, kad Kristus ir jo Evangelija yra Bažnyčios Viešpats; nei žmogiškasis protas, nei jėga, nei istorinis oportunizmas negali Kristaus pakeisti. Trečia, teologija turi padėti Bažnyčiai suvokti laiko ženklus, kad ji pati galėtų pasaulyje atitinkamai sulaikė-ti. Teologija negali užsisklęsti savo viduje, bet turi suvokti savo misiją ir už savęs — eiti pasaulin.
Prof. J. P. Jossua kėlė klausimą, ką šiandien reikia laikyti teologais? Juk praeities teologai nebetinka šiandienos poreikiams. Nebeaktualūs šiandien yra nei praeities mistikai, nei spekuliatyvinės teologijos atstovai, nei scholastikai, nei aukšto rango hierarchai, nei subtilūs herezijų įžvelgė j ai, nei pastabūs kitų nuo bažnytinės linijos nukrypimų įtarėjai, nei vienos kurios srities tradicionalistai. Jis mano, kad tikrieji teologai yra tie, kurie krikštu gautą Dievo tautos priklausomybę gyvena ir tuo gyvenimu spinduliuoja. Teologai turi pasižymėti tiek Dievo gauta malone, tiek sveiku giliai išmąstytu tiesų pažinimu. Bet vis dėlto teologai turi paklusti Bažnyčios autoritetui, nes jie, pasikliaudami vien savo protu, gali per toli nuklysti už Bažnyčios ribų. Jis nurodė ir į tokių teologų buvimą, kurie, kaip Jonas Krikštytojas, stovi prie tikėjimo ribos ir rodo į Išganytoją. Rezoliucijose buvo pasisakyta prieš prof. Jossua siūlytą teologų kontrolę; teologai turi turėt teisę laisvai teologines problemas moksliškai tirti.
Antrasis Mūnsterio un-to prof. K. Rahner gvildeno krikščioniškos pasiuntinybės problemą. Ne visi krikščionys vienodai supranta savo pasiuntinybę. Taip pat ir Bažnyčia negali tinkamai vykdyti savo misijos, jei ji nesiorientuoja, ką turi daryti. O vykdant savo pasiuntinybę, reikia būtinai žinoti konkrečias situacijas, kuriose reikės veikti. Teologų tat uždavinys yra nurodyti pasiuntinybės formą ir turinį. Mes turime parodyti Kristų esant ne vien Dievo Pasiuntinį, bet taip pat ir tos pasiuntinybės turinį. Pagaliau teologai turi atskleisti ir pačios Bažnyčios kaip bendrijos pasiuntinybę, kas ji yra ir kokia turi būti.

Tūbingeno un-to prof. H. Kūng trumpai formulavo savo tezę: tik Kristaus šviesa ir jėga mes galime gyventi, veikti, kentėti ir mirti. Jėzus Kristus yra mums Dievo duotas atlyginimas ir paskutinis įsipareigojimas.
Liuveno un-to prof. A. Vergote skleidė Bažnyčios dabartinėje visuomenėje temą. Anot jo, šiandien Bažnyčios įtaka tiek politikoj, tiek moksle ir net etikoj tėra kraštinės situacijos riboje. Ji gali būti greitai visai išstumta. Jei Bažnyčia nori vėl atgauti savo įtaką visuomenėje, ji turi tapti dinamiška. Ji gali tai pasiekti, atsisakydama savito etiškumo ir solidarizuodama su pasaulietišku humanizmu. Tik nuolatos prisiimdama naujas humanizmo formas, Bažnyčia turės įtakos į kultūrą ir atsinaujins kūryboje. Bažnyčia turi leisti teologams ieškoti naujų kelių etikoje. Bažnyčia negali varžyti žmogaus egzistencinių galimybių, o geriau jas remti.
Toronto un-to prof. G. Baum pabrėžė, kad Bažnyčia nėra uždara bendrija. Evangelija juk neantspauduoja žmonijos dvejopu antspaudu: Bažnyčia ir pasaulis. Reikia visą žmoniją apimti ir joje Bažnyčią suvokti kaip žmonijos dalį, kuri turi atlikti žmonijoje ypatingą uždavinį. Dėl to Bažnyčia yra atvira bendrija, kuri pagal jos misiją visuomenėje tegali būti apibrėžta, ši paskirtis Bažnyčios sam¬pratoje nėra dar reikiamai išryškinta.
Trečiasis Mūnsterio un-to profesorius J. B. Metz mažiau pasireiškė originaliu mąstymu, o daugiau frazių įmantrumu. Jo supratimu, bažnytinėje Bendrijoje turi reikštis daugiau dvasiškumo ir visuomeniškos laisvės, nes tik laisvėje dvasiškumas klesti.
Paskutinę kongreso dieną dalyviai susitelkė prie Bažnyčios struktūros klausimo. Prof. B. van Iersel (olandas) siūlė Bažnyčios sinodali-nei formai suteikti pirmenybę prieš hierarchinę formą. Prof. Y. Con-gar ragino Bažnyčios, kaip Dievo tautos, sampratoje daugiau pabrėžti jos bendruomeninį charakterį — Dievo tautos sampratoje turi vyrauti socialinis momentas, stipresnis narių tarpusavio bendravimo sąmoningumas. Prof. M. Gree-i»v taip pat akcentavo bažnytinės vadovybės sociologinį modelį. Pagal šią sampratą, Dievo tauta turėtų dalyvauti tiek popiežiaus, tiek vyskupų, tiek klebonų rinkimuose, šis siūlymas rezoliucijos forma buvo priimtas. Popiežius, kaip Romos vyskupas, turėtų būti primuš in-ter pares.

Nepraeita pro šalį ir moterų padėties Bažnyčioje. Vienoje rezoliucijų išreikštas atsišaukimas į pasaulio katalikų sąmonę, kad jau pribrendęs laikas pašalinti iš Bažnyčios praktikos moterų diskriminaciją. Jos turėtų būti teisiškai sulygintos su vyrais bažnytinių tarnybų ir poaukščių atžvilgiu.
Dar kartą buvo kongreso dalyvių pabrėžta, kad jie nenori kištis į jokių bažnytinių institucijų pertvarkymą, o tik apeliuoja į krikščionių tikinčiųjų sąmonę. Kai visi bus savo dvasioje įsisąmoninę, tai persitvarkymas įvyks savaime.
Petras Celiešius

Sukurta: Kretingos pranciškonai