Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VILNIUS ISTORIJOS VINGIUOSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė SIMAS SUŽIEDĖLIS   
VILNIUS pirmąjį kartą suminėtas Gedimino laiškuose 1323. Kas norėtų šia 650 sukaktimi atžymėti Vilniaus įkūrimą, atimtų jam didžią dalį praeities. Vilniaus miesto pradžia žymiai senesnė, ir jos neįmanoma susieti su kuria nors konkrečia data. Kai kurie rusų metraščiai užsimena Vilnių XI - XII amžiuje; esą jis buvęs įsteigtas iš Polocko kilusios kunigaikščių giminės. Tokią Vilniaus pradžią stipriai pabrėžia gudai, kurie apskritai rytinę Lietuvą (Aukštaitiją) laiko savo žeme. Tokios jų pasakos neturi nė trupinėlio pagrindo. Anie rusų metraščiai yra XVI amžiaus. Apie senesnius laikus jie prirašė nebūtų dalykų, kaip ir to paties laiko slaviškai rašyti Lietuvos metraščiai, kuriuos randama Geležinio Vilko legenda, kildinanti Vilnių iš Gedimino sapno.

Legendos kartais susikuria apie tikrą istorinį įvykį, nudailintą ir sugyvintą, o kartais būna grynos fantazijos kūrinys. Geležinio Vilko legenda yra tos pačios rūšies, kaip ir lietuvių romėniškos kilmės sakmė. Abi jos sukurtos XVI amžiaus lietuvių patriotų, besididžiavusių prieš lenkus savo tautos garbinga praeitimi. Romos vilkė, neva maitinusi to Amžinojo miesto kūrėjus dvynukus, bus pakišusi mintį ir Vilniaus pradžią pagražinti nepaprastu vilku, aidžiai stūgavusiu Gediminui bemiegant miške po savo medžionės. Deja, jam nebuvo reikalo nei prasmės medžioti savo pilies kieme ir migdytis ant plikos žemės. Čia buvo jo rezidencija, jo valdoviškas karališkas miestas (civitas nostra regia), iš kur siuntė ne tiktai savo laiškus, bet kur taip pat tarėsi dėl taikos su Livonijos atstovais (1323). Kitais metais (1324) iš Rygos atvykę į Vilnių popiežiaus pasiuntinių įgaliotiniai, aiškinęsi krikšto reikalą, buvo priimti pilyje Gedimino ir jo patarėjų. Svečiai nakvindinosi pranciškonų namuose (hospi-tium) ir dalyvavo pamaldose jų bažnyčioje. Taigi anuo metu, kada turėjęs vaidentis Geležinis Vilkas, Vilniaus kalvoje ir aplink ją buvo jau išsistatęs miestas, turėjęs dargi katalikų bažnytėlę ir kelis vienuolius. Vilko legenda suvėlina miesto pradžią gera krūva metų.

Seniausi liudininkai buvusių Vilniaus apylinkės gyventojų yra titnaginiai dirbiniai, rasti Neries krantuose; jie datuojami tarp 10 ir 8 tūkstančių metų prieš Kristų. Vėlesniem laikam, II ir I tūkstančiui, priskiriami dailiai glūdinti akmeniniai darbo ir kovos kirviai. Iš mūsų krikščioniškos eros V - VII amžiaus aptiktų radinių Gedimino kalno aikštelėje sprendžiama, kad jame turėjęs jau būti sustiprintas piliakalnis. Tie radiniai būdingi baltų (lietuvių, latvių) kultūrai, išplitusiai visoje rytinėje Lietuvoje. Paskutiniai kasinėjimai Gedimino kalne ir jo papėdėse atidengė stambias liekanas medinių pastatų iš XI -XIII amžių. Jie liudija, kad XIII - XIV amžių slenkstyje Vilnius jau buvęs nemažas medinis miestas, atsišliejęs į valdovo pilį. Neseniai (1964) Gedimino kalno vakariniam šone atkasta dalis mūrinio statinio. Šviesiai gelsvos plytos išdegtos ir sujungtos ankstyvajai gotikai būdingu baltišku arba vendiniu būdu. Imta spėlioti, jog čia galėjusi būti karaliaus Mindaugo statyta katedra. Tokiai prielaidai stinga pagrindo ano meto įvykiuose. Pirmajam Lietuvos vyskupui Kristijonui buvo duota žemių Žemaitijoje, tačiau jis daugiau laikėsi savo globėjų, Livonijos kalavijuočių ir Rygos vyskupo, negu Lietuvos, o Vokietijon išvyko ne-grįžtinai 1259. Mindaugą nužudžius (1263); sustojo ir krikštijimo veiksmai. Bet iškyla kitas klausimas: ar Vilnius dar Mindaugo laikais negalėjo būti Lietuvos sostinė?

LIETUVA iš pradžių nebuvo viso krašto vardas, bet tiktai viena iš atskirų sričių, kurią aprėžė Neris, Merkys ir maždaug Nemuno vidupio vaga. Čia formavosi Lietuvos valstybės branduolys, prie kurio buvo jungiamos aplinkinės žemės, valdomos savarankių kunigaikščių. Tokiu metu ne tik Lietuvoje, bet ir kituose kraštuose valdovai pastovesnių rezidencijų neturėjo. Kol Gediminas ne-apsiskardeno su savo laiškais iš Vilniaus, nieko nežinome, kur rezidavo jo pirmtakai. Nėra abejonės, kad jie rėmėsi sritinės Lietuvos pilimis, kur vyko kovos ir varžytinės dėl Lietuvos sosto nuo Mindaugo laikų. Septintais metais po Mindaugo nužudymo labiausiai iškilęs Traidenis (1270-1282) savo pilį turėjo Kernavėje, nepertoliausiai nuo Vilniaus. Strijkovskio kronikoje rašoma, kad iš Kernavės į Trakus sostinę perkėlęs Gediminas. Nurodomi 1321 metai prieš pat Gedimino laiškų siuntimą iš Vilniaus kelia abejonių ta žinia. Galima tačiau sutikti, kad Gediminas buvo Trakų kunigaikštis, kaip rašo Vygando Marburgie-čio kronika, bet tiktai tuo metu, kada valdė jo brolis Vytenis (1295 - 1316). Gediminas bus perėmęs savo brolio sostą ir politiką ne kur kitur, kaip Vilniuje, kur toliau derėjosi dėl krikšto ir vienuolių apaštalavimo Lietuvoje, kaip buvo jau daręs Vytenis, santykiaudamas su Rygos arkivyskupu. Vienaip ar kitaip, Vilnius nuo Vytenio ir Gedimino laikų susijo su visa Lietuvos istorija — didžia ir garbinga, skaudžia ir tragiška.

POLITINIS Vilniaus vaidmuo, aiškiai prasidėjęs su Gedimino dinastija, trunka iki mūsų laikų. Kas ir kada norėjo valdyti Lietuvą, laisvą ar pavergtą, turėjo užimti Vilnių. Jis tapo tuo miestu, kurio valdymas sutapo su vyriausia valdžia krašte, išskyrus trumpą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį 1920 - 39), kai didžioji Lietuvos dalis buvo valdoma iš laikinosios sostinės Kaune. Bet tas laikinumas tiktai labiau pabrėžė, kad kėsinimasis į Lietuvos laisvę ėjo per Vilnių, ir jau nuo pirmojo sąjunginio ryšio su Lenkija, vadinamos Krėvos unijos (1385). Jogailai tapus Lenkijos karalium, Vilniaus varžovu ėmė darytis Krokuva ir vėliau Varšuva. Praėjo daugiau kaip 300 metų. kol rinktiniai Lietuvos ir Lenkijos valdovai įstip-rino savo rezidenciją prie Vislos. Paskutinieji trys karaliai — du Augustai Saksai ir Stanislovas Poniatovskis — Vilniuje pasirodydavo tik ypatingais atvejais. Tačiau iki pat Lietuvos ir Lenkijos valstybės galo (1795) ir vėliau Vilnius nebuvo nustojęs savo pirmykštės reikšmės kaip politinis ir kultūrinis centras, ilgus amžius vadovavęs ne tiktai Lietuvos, bet ir visos Rytų Europos gyvenimui. Geležinio Vilko legenda tai pavaizdavo toli aidėjusiu Vilniaus miesto garsu. Vilniuje visą laiką veikė centrinės Lietuvos administracijos įstaigos, posėdžiavo Ponų Taryba, rinkosi Lietuvos seimai ir Vyriausiojo Tribunolo sesijos. Lietuviškom apeigom buvo vainikuojami didieji Lietuvos kunigaikščiai net ir tada, kai jie buvo renkami Lenkijos karaliais. Paskutinės tokios iškilmės buvo surengtos Steponii Batorui (1576). Iš rinktinių karalių jis daugiausia dar rodė dėmesio Vilniui, pasirašęs ir Vilniaus akademijos, arba universiteto, steigimo aktą.

Nuo Vytauto Didžiojo valdymo pradžios joks priešas nėra siekęs Vilniaus miesto vartų ligi XVII amžiaus vidurio. Vilnius buvo atviras miestas, kaip reta kuri sostinė kituose kraštuose, neginama mūro sienų. Tartum kokiu skėčiu Vilnių gaubė politinė Lietuvos galybė; jam nereikėjo nei akmeninių užtvarų, nei aklinai užsklęstų vartų. Tvir-tovinės apsaugos prireikė didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui, pajutus baikščios stirnos drebulį, kai totorių grėsmė nusidriekė iki Vilniaus žemės Tada miestas 1503 - 22 apjuostas aukšta siena su keliais bokštais ir vartais, iš kurių tėra likusi mūsų dienomis vienintelė relikvija — Aušros Vartai anksčiau vadinti Aštraisiais, nes kaip koks iešmas buvo išsikišę ant pavojingo kelio į rytus. Pavoi tačiau atėjo tiktai po pusantro šimto metų, ka šalimai Lietuvos išaugo kita politinė galybė, pakilusi iš niūrių Kremliaus rūmų. Jos stabdyti buvo aptingusi karinė Lietuvos ranka, nustojusi švytruoti kalaviju, kai diduomenė, besigardžiuodama savo auksine laisve, telaikė jį apdaro priedu. Tada tai ištiko Vilnių pirmoji didelė tragedija, neskaitant anksčiau pasitaikiusių gaisrų.
Vilnius: XIII a. pabaigos atkasto pastato kampas
Vilnių 1655 rugpiūčio 8 užėmė Maskvos kariuomenė su kazokų daliniais. Po dviejų dieną atvyko ir caras Aleksiejus, bet jam nebuvo kur mieste sustoti: Vilnius buvo baisiai apiplėštas ir apgriautas. Kas dar liko neišgrobta ir nesudaužyta, supleškėjo gaisre, siautėjusiame 17 dienų. Po to didelio siaubo, amžininkų liudijimu, "Vilniuje nebuvo galima rasti Vilniaus". Tuo tarpu Maskvos prekyvietės buvo užverstos gausa brangenybių ir prekių, atgabentų iš Vilniaus. Caro įsakymu Maskvon buvo išvežami didikų rūmų baldai, židinių ir krosnių kokliai, marmurinės palangės ir net grindų parketas. Rusų įgula ilgiausiai išsilaikė Aukštojoje pilyje; ji buvo apsupta ir paimta tiktai po šešerių okupacijos metų (1661). Įgulos vadas Myšeckis, nepajėgdamas toliau gintis, ruošėsi susprogdinti pilį su visa įgula, bet savo karių buvo surištas ir išduotas. Jo galva nusirito rotušės aikštėje po kirviu savo tarno Antoškos . . . Miesto išvadavimui atminti hetma-nas Pacas pastatydino garsiąją vidaus puošnumu šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Vilniaus katedroje rasta tiktai altorių ir antkapių skeveldros. Vytauto Didžiojo palaikai buvo dingę, it koks ženklas praeinančios politinės Lietuvos stiprybės.

KULTŪRINIS miesto gyvenimas sekė valstybės ūgį. Besiplečiant jos sienom ir santykiam su kaimynais, Lietuvos sostinė patraukė žmones įvairių tautų, profesijų ir luomų. Vilnius vienas iš pirmųjų Lietuvos miestų gavo teisų tvarkytis vakarietiškos savivaldos nuostatais; jiem pradžią davė Jogailos privilegija (1387). Tačiau Vilnius augo ir įvairėjo ne tiek dėl savo laisvės, kuri tam tikrais atvejais būdavo ir apkarpoma, kiek dėl didžiųjų kunigaikščių rezidencijos, ypač paskutiniųjų Gedi-minaičių laikais. Vytautas Didysis, sukūręs didelę imperiją, nėra mėgęs Vilniuje gyventi, kaip ir jo brolis Žygimantas, nužudytas Trakuose (1440). Kazimieras daug laiko praleisdavo Krokuvoje, augindamas gausią savo šeimą. Nuo Algirdo laikų tiktai Aleksandras pastoviai gyveno Vilniuje; vienintelis iš Lenkijos karalių jame ir palaidotas. Per trumpą jo valdymo laiką (1492 - 1506) iškilo Žemosios pilies rūmai; Aukštojoj pilyje įrengtas arsenalas ir ginklų dirbtuvės, mieste — pinigų kalykla ir pirmoji vaistinė; perstatyta miesto rotušė ir prekyvietės krautuvės, miestas apjuostas siena. Žygimantas Senasis po dviejų gaisrų (1513. 1530) atstatė Pilies rūmus ir katedrą, atsirado daugiau mūrinių pastatų, patrankų liejykla, stambi stiklo dirbtuvė, popieriaus fabrikas ir spaustuvė. Miestui tvarkvti išleista naujų įstatymų.

Visus savo pirmtakus pralenkė Žygimantas Augustas, paskutinis Gediminaitis. Ligi Liublino unijos (1569) jis beveik nuolat gyveno Vilniuje, kad lenkai jam net priekaištavo: "kodėl vengi mūsų akių?" Jo akimis meilesnis buvo Vilnius ir jame įsimylėta Barbora Radvilaitė, kad ir neilgai ja grožėjosi. Žygimanto Augusto dienomis Vilnius suklestėjo gražiausiu Rytų Europos miestu, įgavęs itališkojo renesanso bruožų tiek savo išvaizdoje, kiek ir srauniam miesto gyvenime. Vilniuje tada galėjo būti apie 25,000 gyventojų, tarp jų koks tūkstantis valdovo tarnų ir palydos, didelis būrys bajorų ir didikų, kurie statydinos prabangius rūmus ir sekė vakarietinius papročius. Visų gi tvaskiausia blizgėjo karališkoji rezidencija, Žemieji pilies rūmai, Žygimanto Augusto architektų išplėsti ir išdailinti. Iš pilies rajono iškelti ūkiniai trobesiai ir arklidės, kuriose buvo laikoma iki 2000 žirgų; pastatyti nauji užvaizdų ir tarnų namai; įrengtos maudyklės ir sodai. Priešais Barboros Radvilaitės rūmus Neryje supilta Gulbių sala. Karališkieji rūmai, iškloti sabalų, lūšių ir juodųjų lapių kailiais ir gobelenais, tvaskėjo aukso ir sidabro puošmenom. Puikiausi meno paveikslai kabojo rūmų galerijoje ir retos knygos rikiavosi bibliotekoje. Visa tai regėjęs popiežiaus nuncijus Bongiovanni rašė, kad Venecijos dožų ir popiežių brangenybės negalėjusios prilygti tam, ką buvo sutelkęs Žygimantas Augustas savo rūmuose. Juose grodavo 15 muzikantų kapela, buvo rengiami literatūros vakarai ir moksliniai disputai. Aitrių jiem klausimų buvo apstu, kai Vilniuje plito ir buvo lukštenamos humanizmo, renesanso ir reformacijos tezės, užneštos gausaus spiečiaus šviesuolių: skulptorių ir dailininkų, muzikų ir artistų, literatų ir mokslininkų. Čia buvo ir savieji didžiūnai, mokslus ėję Vakaruose, ir suvadinti svetimieji, daugiausia italai, vokiečiai ir čekai. Miesto aukštuomenė, apsivijusi aplink karaliaus dvarą, linksminosi puotose, kaukių baliuose ir turnyruose. Karališkai šeimai keliant vestuves, miestas būdavo nušviečiamas žibintų ir laidomų raketinių sprogmenų. Toks Vilniaus sušvytėjimas ilgai dar negeso ir po Žygimanto Augusto mirties (1572). Paskutinius savo metus jis praleido nebe Vilniuje, lyg būtų jam koks pašinas įstrigęs širdin, kad prievarta paklupdė raudančius lietuvius rašydintis Liublino unijos aktą (1569).
Vilniuje steigėsi pirmosios aukštesnės mokyklos: šv. Jono juridinė, Kulviečio humanistinė, jėzuitų kolegija ir pagaliau akademija — universitetas (Almae academia et universitas Vilnensis, 1579). Ta aukštoji Lietuvos mokykla buvo toliausiai prasikišusi į rytus ir šiaurę. Baltazaras Hos-tovinas, turėdamas tai mintyje, rašė: "Čia niekur nėra universitetų arba garsių mokyklų, nėra daktarų ir magistrų, kurie galėtų mokyti . . . Lietuvoje ir jos kaimynystėje gyvena daug tautybių, kurias jėzuitai galėtų mokyti ir jų kultūrą kelti". Akademija virto našiu kultūros židiniu ilgiem laikam, kol jos tradicijas pratęsė jau nelaisvėje sušvitęs Vilniaus universitetas. Garsėjo Vilnius ir akademijos bei kitom spaustuvėm. Po Mažvydo katekizmo, pirmosios lietuviškos knygos, išleistos Karaliaučiuje (1547), Vilniuje pirmosiom lietu1 knygom pasirodė Daukšos katekizmas (1595) ir jo Postilė (1599), tuo metu didžiausias ir vertingi sias literatūros veikalas su garsia prakalba apie gimtąją kalbą kaip užtvarą svetimajai dvasiai. Akademijoje vyravusi lotynų kalba prilaikė lenki] kalbos šaknijimą bent mokslo ir mokymo darbe Vilniuje buvo suredaguotas ir vėliau atspaustai Lietuvos Statutas (1588); jame pasaulį išvydo ir pirmosios gudų (1525) ir latvių (1585) kny Savo kultūrinio vaidmens Vilnius neprarado ir po to, kai buvo smarkiai sužalotas 1610 didžiojo gaisro ir 1655 maskviečių invazijos. Tuo metu gyvenęs Albertas Vijūkas - Kojelavičius savo lotyniškoje Lietuvos istorijoje rašė: Vilnius — "mokslo ir prekybos, religinių ir pasaulietinių įstaigų židinys.
Vilnius: žvelgiant į Gedimino kalną nuo Bernardinų (pranciškonų) bažnyčios

RELIGINIS Vilniaus veidas atsiskleidžia iš jo panoramos, kai žvelgi į besistiepiančius dangun bažnyčių bokštus. Dar taip neseniai viršum miesto stiebėsi balti Trys Kryžiai, sunaikinti mūsų dienų raudonos pašvaistės, kuri ir Vilniaus katedrą pavertė dailės kūrinių kolekcija. Katedros vietoje sekant legenda, tariama buvus senojo lietuvių tikėjimo šventavietę, vadinamą Šventaragio slėniu. Nėra negalima, kad tokiu vardu ta Vilnios ir Neries santaka vadinosi, bet pasakojimas apie pagonišką šventovę, it kokį nekropolį, neturi ramsti-Gediminas savo laiškuose užsimena dvi bažnyčias Vilniuje ir vieną Naugarduke; tai galėjo bū: paprasti vienuolių namai su jų koplyčiom. Pirmoji Vilniaus katedra statyta Lietuvos krikšto metu (1387), nekartą degusi ir dabartinį klasicizmo pavidalą įgijusi XIX amžiaus gale. Burgundijos riteris Gillebertas de Lannoy, viešėjęs pas Vytautą Didįjį, Vilniaus pilies srityje išvardijo tris bažnyčias: šv. Stanislovo katedrą, šv. Martyno koplyčią ir šv. Onos bažnyčią, be abejo, ne tą gotikos perlą, kuris ir dabar Vilnių tebepuošia ir kurį Napoleonas mielai būtų perkėlęs į Paryžių, būtų tilpęs jo delne. Dauguma Vilniaus bažnyčių statyta vienuolynų. Reta kuri didesnė vienuoliia nėra turėjusi Vilniuje savo brolių ar seserų. Rusų surašymo duomenys iš 1795 metų įvardijo 32 katalikų bažnyčias, 15 vienuolynų, 5 unitų bažnv-čias su vienuolynais, po vieną bažnyčią pravoslavų, reformatų ir liuteronų.

Pro reformacijos srovę XVI-XVII amžiuje miestas praėjo nenugrimzdęs naujovėje, palikdamas už savęs pėdsakus audringų kivirčų, tarpusavio muštynių, protestantų maldos namų ir knygų deginimo. Tuo tai drumsčiu metu išplito šv. Kazimiero garbinimas, kaip atsvara reformacijos neigiamam šventųjų kultui. Šventojo palaikus perkeliant \ pastatytą Vilniaus katedroje koplyčią (1636), buvo surengta didinga procesija miesto gatvėmis. Jos priekyje ėjo karališkoji pora, Vladislovas Vaza ir Marija Liudvika, grojo keli orkestrai, pakaitomis buvo giedamos psalmės. Motiejus Sarbevijus, to meto žymiausias poetas ir pilies pamokslininkas, išvyškino šv. Kazimiero bruožus. Tasai lietuvių tautos šventasis, radęs atilsį šalia didžiųjų kunigaikščių, nebuvo pajudintas nė vieno pavergėjo, išskyrus mūsų laikų rūstųjį antihumanizmą, pridengtą komunizmo skraiste. Šventojo Karalaičio palaikai buvo perkelti į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Sandėliais paversta eilė bažnyčių, sulaikytos kaimo žmonių procesijos, ėjusios pėsčiom iš tolimų apylinkių lankyti Vilniaus kalvarijų, šv. Kazimiero karsto ir Aušros Vartų, kuriuose tebešviečia iš seno išrašydintas maldavimas: Mater Misericordiae sub tuum praesidium confugimus.

Rašytojas J. I. Kraszewskis, žvelgdamas į kelis Vilniaus amžius, užgriebė tokius išviršinius miesto bruožus: "Gausūs vienuoliai, balti domininkonai, rusvi bernardinai; spalvingi vokiečių amatininkų ir pirklių rūbai, paslaptingi cvinglistai, orientališki rimtų turkų apsiaustai su turbanais; brangūs akmenys, aksomas, auksu siuvinėtos medžiagos, vešlios rusų barzdos; skoningas valdovo dvaro puošnumas; karaimai, vengrai, čekai, lenkai, italai meistrai; vienuolynai, cerkvės, bažnyčios, mečetės, evangelikų ir įvairių sektų kirkės, izraelitų sinagogos; požemiai su paslaptingais perėjimais, masonai ir jų išdidžios ceremonijos, — visa tai negalėjo nepalikti mieste savo atspaudo". Pėdsakai liko ir po didesnių nelaimių, kurių pasitaikydavo ne taip jau retai: ugnies liepsnos ir epidemijos, badas ir maras, priešų siautulys ir nelaisvė.
Vilnius" tiltas per Nerį šiaurinėje miesto dalyje
RUSAM užvaldžius Lietuvą (1795), Vilnius nebeteko sostinės vardo, bet ir toliau liko Lietuvos administracijos centru. Vilniaus generalinė gubernija buvo viena iš šešių Rusijoje; be Vilniaus srities, ji dar apėmė Kauno, Gardino, Pskovo ir Mogiliavo gubernijas — buvusios Lietuvos valstybės valdas. Vilniaus miesto siena buvo nugriauta, likus tiktai Aušros Vartam. Gedimino pilis apleista. Žemųjų rūmų griuvėsiai pašalinti ir jų vietoje įtaisyta rusiška prekyvietė — "talkučka". Visam miestui trisdešimt metų (1803 - 32) dominavo Vilniaus universitetas, sukėlęs patriotinį karštį Lietuvos praeities tyrinėjimu ir meile, stipriai prolenkiška, bet įjudinusia ir lietuvių veikėjus siekti savo kraštui laisvės. Atšaukus spaudos draudimą (1905), Vilnius sutelkė veikliąsias lietuvių jėgas ir tą branduolį vyrų, kurie 1918 vasario 16 raštu iškilmingai tarė: Lietuva tampa nepriklausoma. Vilniuje buvo sudaryta nepriklausomos Lietuvos vyriausybė ir išleisti pirmieji įstatymai valstybei atstatyti. Bet mums skaudžiai atsiliepė praeitis. Kas ir kada norėjo Lietuvą pavergti, stengėsi užimti Vilnių: 1920 užėmė lenkai su trečdaliu etnografinių Lietuvos žemių, 1940 ir 1944 — rusai su visa Lietuva.

J. Maceika ir P. Gudynas, Vadovas po Vilnių, 1960; A. Šapoka, Senasis Vilnius, 1963; J. Jurginis, V. Merkys ir A. Tautavičius, Vilniaus miesto istorija, 1968.





 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai