Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SOCIALINIS GYVENIMAS PDF Spausdinti El. paštas

Grynųjų idėjų pavojus. - Kanauninkas C a r d i j n , JOC steigėjas ir vadas, yra sykį pasakęs, kad „darbininkai reikalauja ne tiek socialinės doktrinos tekstų, kiek žmogiškų gyvenimo ir darbo sąlygų“. Atsiremdamas į šiuos žodžius „Pax Romaną“ laikraštis rašo: „Šis trumpas sakinys geni j alaus JOC kūrėjo palietė pavojingiausią socialinės katalikų veiklos žaizdą: mūsų linkimą pasitenkinti bendrąja d o k t r i -n a. Niekas nenori neigti esminės sveikų idėjų reikšmės, kurių tiesiog tragiškai stinga dabartiniam pasauliui. Reikalingas yra didelis, grynai protinis darbas sukurti socialinių teorijų statiniui, tinkamam pagydyti ekonominį ir socialinį šiandienos gyvenimą. Tačiau jeigu pasitenkinsime šiomis teorijomis, net netirdami galimybių pritaikyti jas konkrečioms situacijoms, nenustebkime, kad realus pasaulis susireformuos be mūsų. Mums labai patinka klausyti puikių paskaitų apie kataliko pašaukimą socialinėje srityje. Kartais tiesiog apsvaigstame stebėdamies ir neatsistebėdami tikrai didinga socialine Bažnyčios doktrina. Tačiau pamirštame, kad žmogus negyvena grynųjų idėjų stratosferoje... Darbininkas, kuris gauna badmirišką atlyginimą ir turi šeimą iš aštuonių vaikų, reikalingas yra ne gražaus katalikiškosios doktrinos teksto apie šeiminį atlyginimą, bet keletos pezų daugiau, kad galėtų vesti padorų savo ir savųjų gyvenimą. Šias eilutes rašantysis turėjo laimės aplankyti Pietų Ameriką 1941 metais, kai katalikiškasis pasaulis šventė „Rerum Novarum“ penkias dešimties metų sukaktį. Įvairūs kraštai organizavo socialines savaites, kurios kartais apimdavo ištisas istorinių, teorinių, ekonominių ir kitokių paskaitų serijas. Ačiū Dievui man teko pažinti ekonominę ir socialinę anų kraštų realybę.

Ir didelis buvo mano nusistebėjimas bei apsivylimas patyrus, kad beveik visos paskaitos apsiribojo priminusios didžiąsias socialines Leono XIII ir Pijaus XI doktrinos linijas. Dauguma kalbų buvo visiškai panašios į tas, kurias buvau girdėjęs Europoje: šeiminio atlyginimo reikalingumas, įrodytas visu sociologiniu subtilumu, tačiau be ryšio su atlyginimu, kurį darbininkų šeimos gauna šiuose kraštuose iš tikro; darbininkų sindikato teisėtumas, nė žodžiu neprasitariant, ką katalikai yra padarę jam išugdyti; kapitalizmo klaidos, neminint konkrečių galimybių pereiti prie teisingos ekonominės sistemos arba prie lygesnio turtų padalinimo.“ Autorius primena, kad daugybėje Pietų Amerikos kraštų katalikai pradeda pastaraisiais metais nuo grynųjų idėjų pereiti prie konkrečių darbų. Tačiau čia pat pastebi, kad „tebepasilieka liūdna tikrovė, jog daugumoje šalių darbininkai dar gyvena nežmoniškose ir tuo pačiu nekrikščioniškose sąlygose ir kad didelis skaičius katalikų, katalikų savo įsitikinimais ir savo sena kultūra, nesidomi šia skaudžia problema. Iš tikro, tai skaudi problema beveik visam lotynų Amerikos kontinentui, net pasakytume vienintelė skaudi problema, su kuria yra įvairiais atžvilgiais ankštai susijusi kunigiškųjų pašaukimų problema. Tai nėra priekaištas: Europoje taip pat katalikai nebuvo supratę socialinio klausimo reikšmės. Kai kuriuose Europos kraštuose Leonas XIII taip pat buvo laikomas „socialistiniu popiežiumi“. Taip pat neviename krašte buvo labai menkai stengiamasi vykdyti praktikoje didžiojo popiežiaus tokias aiškias normas, kol galop buvo per vėlu ... Šiandien visur garbinami didieji socialiniai 19 šimtmečio apaštalai, lengvai pamirštant tuos baisius sunkumus, opozicijas, nesupratimus, kurių jie visą gyvenimą patyrė kaip tik iš savo tikėjimo brolių. Ir jeigu Bažnyčia Europoje iš tikro prarado beveik visą darbininkiją, jei visi socialiniai mūsų darbai yra įtariami net ir geros valios žmonių, jeigu Europos darbininkų masės tebeseka marksizmu, kaip socialinio teisingumo viltimi, negalime neigti, kad kai kurie katalikai, ir tai įtakingi, liberalistinės-kapitalistinės epochos metu didele dalimi yra už tai atsakingi. Vienas Dievas težino, kiek būtų buvę galima išvengti baisių bandymų, kilusių iš abiejų pasaulinių karų, iš daugybės revoliucijų, iš nacizmo ir komunizmo, jeigu devynioliktojo šimtmečio pabaigos ir dvidešimtojo pradžios katalikai būtų išgirdę Bažnyčios balsą ir būtų ėmęsi statyti ekonominę ir socialinę santvarką pagal krikščioniškąją doktriną. Šis tragiškas Europos pavyzdys tebūna pamoka visiems kontinentams. Visų pirma Pietų Amerikos kraštams, kurie išlaikė katalikiškojo tikėjimo vienybę ir kuriuos dieviškoji Apvaizda apdovanojo turtais, kad jų teisingas naudojimas ir paskirstymas užtikrintų visiem gyventojam minimalines žmogaus verto gyvenimo sąlygas... Pasaulis „žiūri į lotynų Ameriką, laukdamas, kaip katalikiškasis kontinentas išspręs socialinę krizę“ („Pax Romaną“ 1948m. 5 nr.).

* * *


- Kolumbijos katalikų žurnalas „Testimonio“ (15 nr. p. 47-54) išspausdino Dr. Antano Kimšos straipsnį „Estampas de dos mundos“ -“Dviejų pasaulių paveikslai“, kuriame autorius sugretina krikščioniškąjį ir komunistinį pasaulį, imdamas šiam pastarajam konkrečių pavyzdžių iš dabartinio Lietuvos gyvenimo.

- Olandijos vyskupai uždraudė kunigams duoti išrišimą tiems įmonininkams, kurie nemoka šeiminio mokesčio savo darbininkams.

- Prancūzijoje vis labiau auga sąjūdis, pavadintas „Economie et Humanisme“, įsteigtas tėvo J. L. Lebret O. P. Tai yra sykiu studijų centras, dvasinis sąjūdis ir veiklos centras. „Žmogiškoji ekonomija, sako šio sąjūdžio kūrėjas, bus sintetinis mokslas visų mokslų, kurie nagrinėja žmogų, jo reikalus ir jo pažangą“. Šiam tikslui jis apims ir politiką, ir ekonomiką, ir geografiją, ir industriją ir apskritai visa, kas tik galėtų teikti reikalingos jam medžiagos. Sąjūdis nori informuoti katalikus, atskleisti nekatalikams socialinę katalikų doktriną ir paruošti sąlygas naujai visuomenei pagal krikščioniškąją dvasią.

- P. Maurin, atsiremdamas į danų konvertito Joergensen veikalą apie šv. Pranciškų, sustatė šiuos šešis pagrindinius socialinius šv. Pranciškaus Asyžiečio troškimus: 1. atiduoti kitiems savo perteklių, 2. dirbti savomis rankomis, 3. siūlyti kitiems savo patarnavimus, 4. prašyti pagalbos iš kitų, esant be darbo, 5. gyventi laisvam, kaip paukščiui, 6. visą gyvenimą dėkoti Dievui už jo dovanas. Nesunku, pastebėti, kad šie šv. Pranciškaus troškimai yra paimti iš Kristaus Kalno pamokslo ir sudaro pagrindinius socialinės Evangelijos nuostatus.

- Amerikos Kat. Bažnyčia 5 lapkričio švenčia palaimintojo Martino de Porres šventę. Šis palaimintasis buvo kreolas (baltasis gimęs kolonijose), mulatas (negro ir baltojo mišinys) ir neteisėtas vaikas. Šiandien jis yra populiariausias šventasis visoje Amerikoje. Jis yra ne tik ženklas, kad Bažnyčia altoriaus garbe vainikuoja visus be jokių socialinių skirtumų, bet taip pat ir simbolis atbundančių žemųjų sluogsnių, kurie reikalauja žmoniškų gyvenimo sąlygų.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai